Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo C. – R. S. K. / S. K. (J. R. S. C. ) gynėjo advokato Adomo Liutvinsko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutarties, kuria tenkintas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymas nuteistąjį išduoti Rusijos Federacijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

C. R. S. K. (J. R. S. C. ), gimęs 1965 08 21 Kubos Respublikoje, Rusijos federacijos Novosibirsko miesto Kirovo rajono, VRS Tardymo skyriuje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr.59874, kaltinamas padaręs Rusijos federacijos baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, t.y. nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: jis, 1994-03-30 d. apie 18 val., būdamas GA ir KMTI bendrabučio, esančio Novosibirske, Leninskij rajone, Plachotnogo g. 8/1 medicinos punkte, iš savanaudiškų paskatų, ketindamas užpulti, norėdamas užvaldyti svetimą turtą, nusikalstamai veikai atlikti susimokė su M. Z. , tardymo nenustatytu asmeniu ir S. K. , kuris buvo nusikaltimo organizatorius, pasiūlė nurodytiems asmenims atvirai pagrobti pinigus - 150000 rublių (pagal 2004 m. kursą) priklausančius V. B. , kuris turėjo perduoti juos G. K. už jo nupirktą garažą tą pačią dieną apie 23 val. bute, kuriame pastarasis gyveno. Įgyvendindamas sumanymą, C. R. S. K. / kartu su M. Z. ir tardymo ir nenustatytu asmeniu, gavęs iš G. K. duomenis apie V. B. , konkrečiai: pastarojo adresą, jo žymes, pinigų perdavimo laiką ir vietą, veikdamas tyčia iš savanaudiškų paskatų, 1994-03-30 po 22 val. atvyko trise prie namo Nr.23 esančio Novosibirsko m. Kirovo rajone, Komsomolskaja g., kur gyveno V. B. , tęsdami sumanymo įgyvendinimą, užėjo į nurodyto namo laiptinę, kur buvo nukentėjusiojo butas ir pirmame aukšte, pagal išankstinį susitarimą - užpulti turint tikslą pagrobti svetimą turtą - ėmė laukti V. B. , kuris su savimi turėjo nurodytą pinigų sumą. Kai V. B. išėjo iš lifto, M. Z. užpuolė nukentėjusįjį, sudavė jam stiprų smūgį kumščiu į kairę galvos - gyvybiškai svarbaus organo -dalį, dėl to V. B. atsitrenkė pakaušiu į sieną. Tuo metu prie V. B. prišokęs C. R. S. K. / sudavė antrą smūgį per dešinę ranką, po to nukentėjusiajam smūgį sudavė R. Z. , nuo ko šis parkrito ant grindų. Tada visi nusikaltime dalyvavę asmenys užtraukė V. B. ant galvos jo kepurę ir laikydami jo rankas sudavė smūgius į galvą, suvokdami, kad naudoja smurtą pavojingą nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai. Palaužę V. B. pasipriešinimą C. R. S. K. /, M. Z. ir tardymo nenustatytas asmuo užvaldė nukentėjusiojo pinigus - 150000 rublių (pagal 2004 m. kursą). Savo nusikalstamais veiksmais C. R. S. K. , M. Z. ir tardymo nenustatytas asmuo padarė V. B. sužalojimus, kurie pagal 2000 05 17 teismo medicinos eksperto išvadą Nr.2864 priskiriami lengvųjų kūno sužalojimų kategorijai.

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti C. R. S. K. Rusijos Federacijai už Rusijos teritorijoje padarytą nusikaltimą, numatytą Rusijos federacijos BK 162 str. 2 d., atidedant jo perdavimą iki laisvės atėmimo bausmės už Lietuvoje įvykdytus nusikaltimus pabaigos ar kitokio jo teisėto paleidimo prieš terminą iš laisvės atėmimo vietos.

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. sausio 6 d. nutartimi prašymą tenkino ir nutartyje nurodė, kad prašymas išduoti C. R. S. K. yra pagrįstas, jis atitinka Europos Konvenciją dėl ekstradicijos. Kaip seka iš teismui pateiktos medžiagos, po nusikaltimo padarymo Rusijos Federacijos teritorijoje C. R. S. K. pasislėpė nuo tardymo, todėl 1994-05-20 buvo paskelbta jo paieška, o 1994-06-01 jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Baudžiamojo persekiojimo senaties terminai šiam asmeniui nėra pasibaigę. Jokių aplinkybių, kurios gali būti kliūtimi C. R. S. K. išduoti Rusijos Federacijai ir kurios nenumatytos 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos ir 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose bei Lietuvos Respublikos BPK 71 str. 3 d., nėra.

Taip pat nutartyje nurodė, kad atsižvelgiama ir į tai, jog Rusijos federacijos Generalinė prokuratūra įsipareigojo be Lietuvos Respublikos sutikimo neperduoti minėto asmens kitai šaliai arba trečiajai valstybei.

C. R. S. K. advokatas Adomas Liutvinskas skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutartis turi būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

Tvirtina, kad nors ekstradicijos prašyme nurodoma, kad pastaroji sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinės, šeimos ir baudžiamosiose bylose tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudaryta 1992 m. liepos 21 d., tačiau ji įsigaliojo tik 1995 m. sausio 21 d., todėl vadovaujantis minėtu, C. R. S. K. negalima išduoti, nes jo nusikalstama veika buvo padaryta 1994 m. kovo 30 d., t.y. dar negaliojant šiai sutarčiai. Be to, prašančioji šalis negali remtis Europos konvencija dėl ekstradicijos, nes Rusijos Federacijai ši konvencija pradėjo galioti tik 2000 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas šią konvenciją ratifikavo tik 1995 m. balandžio 4 d., o galioti pradėjo nuo 1995 m. rugsėjo 18 d.

Anot apelianto, nei Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinės, šeimos ir baudžiamosiose bylose, nei Europos konvencijoje dėl ekstradicijos neaptarta galimybė jas taikyti iki jų įsigaliojimo padarytiems nusikaltimams. Todėl nesant išimčių iš sutarčių, galioja taisyklė „lex prospict, non respict „ (įstatymas žiūri pirmyn, o ne atgal).

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, išduodant jo ginamąjį, nepagrįstai nutartį grindė teisinės pagalbos sutartimi tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, bei neteisingai pritaikė šio sutarties 63 str. Pažymi, kad išdavimas negali būti saistomas faktais, kurie bus ateityje, nes jo ginamajam atlikus Vilniaus apygardos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus suėję jo patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminai pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą. Todėl, C. R. S. K. atliekant laisvės atėmimo bausmę, ekstradicijos klausimo nagrinėjimas teisme turi būti sustabdytas iki bausmės atlikimo pabaigos. Be to, teismas, išduodamas kaltinamąjį Rusijos Federacijai, nutartyje turėjo įpareigoti prašančiąją šalį neperduoti jo kitai šaliai ar trečiajai valstybei. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutartį C. R. S. K. ekstradicijos byloje panaikinti.

C. R. S. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko skundas atmetamas.

Apygardos teismo nutartis, kuria C. R. S. K. nutartas išduoti Rusijos Federacijai, pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Europos Konvenciją dėl ekstradicijos. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad veika, kurios padarymu Rusijos Federacijos teritorijoje kaltinamas C. R. S. K., pagal faktines aplinkybes atitinka Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. l d. numatyto nusikaltimo požymius. Už tokių nusikalstamų veikų padarymą asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus.

Taip pat iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad po nusikaltimo padarymo Rusijos Federacijos teritorijoje C. R. S. K. pasislėpė nuo tardymo, todėl 1994-05-20 d. buvo paskelbta jo paieška. 1994-06-01 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Rusijos Federacijos BK 78 str. 3 d. numatyta, kad asmeniui, kuris padaręs nusikalstamą veiką nuo teisėsaugos pareigūnų pasislėpė, senaties eiga sustoja. Atitinkama baudžiamojo įstatymo norma numatyta ir Lietuvos Respublikos BK 95 str. Šioje byloje baudžiamojo persekiojimo senaties terminai C. R. S. K. nėra pasibaigę.

Vilniaus apygardos teismas teisingai taikė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 63 str. nuostatas, kurios numato, kad „išdavimas gali būti atidėtas iki baudžiamojo persekiojimo ar bausmės atlikimo pabaigos ar atleidimo nuo jos bet kuriuo teisėtu pagrindu“. Tai atitinka Konvencijos 19 str. reikalavimams. Šios nuostatos nesiejamos su senaties terminu. Šiuo metu C. R. S. K. atlieka bausmę už kito nusikaltimo padarymą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vilniaus apygardos teismas teisingai nutartyje nurodė, kad C. R. S. K. perdavimas atidedamas iki laisvės atėmimo bausmės už Lietuvoje įvykdytus nusikaltimus pabaigos ar kitokio jo teisėto paleidimo prieš terminą iš laisvės atėmimo vietos. Todėl gynėjo skundo argumentas, kad C. R. S. K. ekstradicijos klausimo nagrinėjimas teisme turėjo būti sustabdytas iki bausmės atlikimo pabaigos, nepagrįstas.

Vilniaus apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra jokių aplinkybių, kurios gali būti kliūtimi C. R. S. K. išduoti Rusijos Federacijai ir kurios nenumatytos 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos ir 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, bei Lietuvos Respublikos BPK 71 str. 3 d. Todėl atmestinas gynėjo skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai taikė minėtą sutartį ir BPK nuostatas.

Nepagrįstu teismas laiko ir gynėjo skundo argumentą, jog C. R. S. K. negalima išduoti, nes jo nusikalstama veika buvo padaryta 1994 m. kovo 30 d., t.y. dar negaliojant teisinės pagalbos sutarčiai tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos, o Rusijos Federacijoje negaliojant Konvencijos nuostatoms. Vilniaus apygardos teismas teisingai nurodė, kad materialinės Baudžiamojo kodekso normos Rusijos Federacijoje ir Lietuvos Respublikoje galiojo nusikaltimo padarymo metu ir dabar. Nusikalstamą veiką padariusio asmens išdavimas yra procesinė norma, kuri nors ir įtvirtinta Baudžiamojo kodekso normose, galioja procesinių veiksmų atlikimo metu (Lietuvos Respublikos BPK 4 str.).

Sprendžiant C. R. S. K. išdavimo Rusijos Federacijai pagrįstumo klausimą, teismas teisingai atsižvelgė į tai, jog Rusijos Federacijos Generalinė prokuratūra įsipareigojo be Lietuvos Respublikos sutikimo neperduoti minėto asmens kitai šaliai arba trečiajai valstybei. Tokie šalių įsipareigojimai numatyti Konvencijos 15 str. bei Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Sutarties 66 str. 2 p. Vilniaus apygardos teismas nutartyje šio draudimo neturėjo nurodyti, nes tai numatyta Konvencijoje ir minėtoje Sutartyje. Rusijos Federacijai pažeidus minėtą įsipareigojimą, pradėtų galioti Konvencijos ir Sutarties nuostatos. Nuteistojo pilietybė ir jo šeimyninė padėtis neturi reikšmės jo išdavimui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

C. R. S. K.(J. R. S. C. ) gynėjo advokato Adomo Liutvinsko skundą atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutartį palikti galioti.