Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. N. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2006-09-14 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys patenkintas ir iš T. N. bei A. D. solidariai priteista UAB (duomenys neskelbtini) 3799 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. ir A. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais 2006 m. vasario 22 d. nuo 17 val. 11 min. iki 17 val. 14 min. Šiauliuose, iš parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį nešiojamą kompiuterį ,,ACER TM 4402 LMI TU 1,6 GHZ“, kurio vertė 3799 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. N. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pagal kurį jį išteisinti. Skunde teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, savo išvadas grindė vien tik liudytojos R. D. parodymais ir daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kaip du asmenys vaikšto po parduotuvės patalpas ir nuo 17 val. 11 min. iki 17 val. 14 min. paima nuo lentynos kompiuterį ir užsikiša sau už striukės. Apelianto nuomone, jo duotus parodymus, kitų liudytojų parodymus bei specialisto išvadą dėl vaizdo įrašo teismas vertino vienareikšmiai arba visiškai jų nevertino ir neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nuteistojo T. N. teigimu, teismas, remdamasis vien tuo, kad jis ir A. D. prisipažino tuo laiku vaikščioję po parduotuvę, padarė kategorišką išvadą, kad vaizdo įraše užfiksuoti asmenys yra būtent jis ir A. D., nors specialisto išvadoje nurodyta, kad iš tyrimui pateiktos vaizdo medžiagos negalima atlikti portretinio tyrimo, o tas faktas, kad įraše užfiksuotas asmuo vilkėjo panašią striukę kaip ir jis – nėra pagrindas daryti išvadą, kad jis ten ir buvo, nes striukė yra serijinės gamybos, tokią striukę nešioja ne vienas žmogus , o be to teismas konkrečiai neįvardino jokių jo asmens bruožų, kurie, teismo teigimu, sutampa su vaizdo įraše užfiksuoto asmens bruožais.

Skunde taip pat nurodoma, kad tai, jog apeliantas nepavogė jokio kompiuterio, patvirtino liudytojai G. M. ir G. U., kurie matė kaip jis įėjo į parduotuvę, o po to grįžo, tačiau jokio kompiuterio neatsinešė. Apelianto tvirtinimu, teismas neteisėtai savo išvadas grindė vien samprotavimais ir spėliojimais, nes, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai.

Be to skunde apeliantas teigia, kad teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 1 p. nuostatos ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kokius veiksmus jis atliko bendrininkaudamas, ir tokiu būdu teismas pažeidė BPK 22 str. numatytas jo teises, nes nežinodamas, kuo yra kaltinamas, negali tinkamai gintis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti pagal LR BK 178 str. 1 d. Skunde apeliantas nurodo, kad sutinka su teismo nuosprendyje išdėstyta aplinkybe, kad buvo paėmęs iš lentynos nešiojamą kompiuterį, tačiau jo iš parduotuvės neišsinešė, jį padėjo kitoje vietoje ir tai padarė vienas – joks kitas asmuo prie jo veiksmų neprisidėjo. Apelianto teigimu, teismas savo išvadą, jog kompiuterį jis išsinešė iš parduotuvės, pagrindė tik spėjimu, nes byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų – pagrobtasis kompiuteris nesurastas, nenustatyta, kad šį kompiuterį apeliantas būtų perleidęs kitiems asmenims, o be to, į kitą vietą perkeltą kompiuterį galėjo pagrobti kiti asmenys.

Be to skunde nurodoma, kad kompiuteris į kitą vietą buvo perkeltas 2006 m. vasario 22 d., o liudytoja R. D. parodė, kad kompiuterio pasigedo 2006 m. vasario 25 d., todėl, apelianto nuomone, nėra aišku, nei kas, nei kada iš parduotuvės išsinešė nešiojamą kompiuterį.

Apeliantas taip pat teigia, jog byloje nėra duomenų, kad jis būtų susitaręs su kuo nors padaryti kompiuterio vagystę ir kad vagystę padarė veikdamas bendrininkų grupėje su T. N., todėl nuosprendyje tokie įrodymai ir neišdėstyti.

Skunde A. D. taip pat nurodo, kad surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nėra neginčijamai nustatyta, kad jis iš (duomenys neskelbtini) parduotuvės pagrobė nešiojamąjį kompiuterį. Toks teismo teiginys, apelianto nuomone, yra tik prielaida, išplaukianti iš to veiksmo, kad kompiuterį jis užsikišo už striukės, o apkaltinamojo teismo nuosprendžio negalima grįsti prielaida.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji T. N. ir A. D. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtų bausmių dydžio. T. N. ir A. D. pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Viso baudžiamojo proceso metu abu nuteistieji neigė pavogę nešiojamąjį kompiuterį iš parduotuvės (duomenys neskelbtini), tačiau patvirtino, kad vagystės dieną jie kartu buvo užėję į minėtą parduotuvę ir joje apžiūrinėjo prekes.

Išanalizavus T. N. ir A. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje ir juos sulyginus su pačių apeliantų pateikiamu dar kitokiu įvykio aplinkybių aiškinimu apeliaciniuose skunduose, kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų pateikiamos versijos skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir prieštarauja jų pačių ankstesniems parodymams.

Nuteistasis T. N. apeliaciniame skunde ginčija teismo išvadą, kad vaizdo įraše, kuris buvo padarytas įvykio dieną, yra užfiksuotas būtent jis. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad pateikta tyrimui vaizdo medžiaga iš UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės nėra tinkama portretiniam tyrimui atlikti (t. 1; b. l. 57-62), o tai, kad jis vilkėjo panašią striukę, nėra pagrindas teigimui, jog vaizdo įraše užfiksuotas būtent jis.

Kolegija sutinka su apelianto T. N. teiginiais, kad striukės panašumas neginčijamai neįrodo jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir to, kad būtent jis užfiksuotas parduotuvės vaizdo stebėjimo sistema. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima atlikti portretinio tyrimo, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, vertina ne atskirus faktus, o visumą byloje nustatytų aplinkybių, kas sudaro bendrą įrodomąją medžiagą.

Teisiamojo posėdžio metu T. N. aiškino negalintis kategoriškai teigti, jog vaizdo įraše užfiksuotas, būtent, jis (t.2; b. l. 189). Kartu pirmosios instancijos teisme jis neneigė, kad 2006 m. vasario 22 d. apie 17 val. buvo su A. D. parduotuvėje (duomenys neskelbtini) (t. 2; b. l. 188). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu peržiūrėjus filmuotą medžiagą iš parduotuvės, T. N. pripažino, kad joje yra nufilmuoti jis ir A. D., patvirtino, kad įvykio dieną vilkėjo tą pačią striukę, kurią po to pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams apžiūrėti (t. 1; b. l. 119; 120; 129).

Liudytojas G. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną T. N. buvo apsirengęs šviesiai pilkos ar mėlynos spalvos striuke, juostuota, nevienspalve (t. 2; b. l. 192-193). Tokiu būdu liudytojas G. M. patvirtino T. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos, be kita ko, patvirtina rašytinė bylos medžiaga – striukės apžiūros protokolas (t. 1; b. l. 121-123).

Nuteistasis A. D. ikiteisminio tyrimo metu, peržiūrėjęs filmuotą medžiagą iš parduotuvės (duomenys neskelbtini), atpažino save, apsivilkusį ta pačia tamsiai rudos spalvos striuke, kurią pateikė ikiteisminio tyrimo tyrėjams apžiūrai (t. 2; b. l. 44-47) ir megztą kepuraitę. A. D. taip pat nurodė, kad vaikščiodamas po parduotuvę visą laiką kalbėjo mobilaus ryšio telefonu, patvirtino, kad įvykio dieną po parduotuvę vaikščiojo su T. N. (t. 2; b. l. 43; 53).

Be to liudytoja I. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu rodant nutiestiesiems vaizdo medžiagą, pastarieji patvirtino, kad vaikštantys po parduotuvės prekybos salę yra nufilmuoti būtent jie, tačiau nufilmuotą kompiuterio pavogimo momentą T. N. komentuoti atsisakė, o A. D. pareiškė kompiuterio neėmęs (t. 3; b. l. 64).

Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu A. D. parodė, kad peržiūrėjęs filmuotą medžiagą jis atpažino T. N., tačiau neigė atpažinęs save, nebuvo užtikrintas, ar kalbėjo mobilaus ryšio telefonu, ar buvo su kepure (t. 2; b. l. 190).

Akivaizdu, kad prieštaringi T. N. ir A. D. parodymai yra jų gynybinė taktika, siekis suklaidinti teismą, tačiau visuma kitų byloje surinktų duomenų leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad įvykio vietoje nustatytą dieną ir nustatytu laiku buvo T. N. ir A. D., kad jie yra užfiksuoti parduotuvės (duomenys neskelbtini) filmuotoje medžiagoje (t. 1; b. l. 36-40).

Kaip buvo minėta, A. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2007-02-02 (t. 2; b. l. 53), parodė, kad po parduotuvę (duomenys neskelbtini) vaikščiojo su T. N. ir visą laiką kalbėjo mobilaus ryšio telefonu, vilkėjo tamsia striuke ir dėvėjo megztą kepuraitę. Tokius jo parodymus vėliau, 2007 m. vasario 6 d., patvirtino parduotuvės UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, liudytoja R. D., kuri įvykio dieną apie 17 val. pastebėjo į parduotuvę įeinančius du vyriškius ir juos kurį laiką stebėjo, todėl gerai įsidėmėjo. Pažiūrėjusi vaizdo įrašą, liudytoja suprato, kad kompiuterį pavogė tie patys du vyriškiai, kuriuos ji stebėjo, o 2007 m. vasario 2 d. atvykus policijos pareigūnams su dviem įtariamaisiais, pastaruosius iškart atpažino kaip asmenis, pagrobusius kompiuterį (t. 1; b. l. 47-48). Analogiškus parodymus liudytoja R. D. davė ir pirmosios instancijos teisme, tvirtindama, kad kompiuterį pavogė asmenys, sėdintys teisiamųjų suole (t. 2; b. l. 191-192).

Kad liudytoja R. D. atpažino A. D. atvežus jį į parduotuvę (duomenys neskelbtini) vaizdo medžiagos peržiūrai, teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojais apklausti I. J. (t. 3; b. l. 64) ir S. V. (t. 3; b. l. 64-65).

Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų I. J., R. D. ir S. V. parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių yra vienodi ir nesikeitė viso baudžiamojo proceso metu, o be to minėtų liudytojų parodymai sutampa su pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde nuteistasis T. N. nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nesirėmė jo bei kitų liudytojų parodymais, specialisto išvada ir šių įrodymų neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Atsakydama į šiuos nuteistojo argumentus, kolegija pažymi, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus. Tačiau to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę, net jei ji neesminė arba tik netiesiogiai apibūdina įvykio aplinkybes. Nuosprendyje gali pakakti pasisakyti dėl bendro tam tikro proceso dalyvio parodymų ar jų dalies vertinimo, plačiau aptarti tam tikrą aplinkybę patvirtinančius arba paneigiančius tiesioginius įrodymus visų kitų įrodymų kontekste ir nebūtinai analizuoti visus kitus su šia aplinkybe susijusius duomenis, jei tai nėra būtina. Šiuo atveju kolegija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Minėtos pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas).

Remiantis tokiu aiškinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo T. N. apeliacinio skundo argumentų vertinimas neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir specialisto išvadą, ir visų liudytojų parodymus, ir priimdamas sprendimą juos įvertino visų bylos duomenų kontekste.

Nuteistojo T. N. teigimu, liudytojai G. M. ir G. U. patvirtino tą faktą, kad išėjęs iš parduotuvės jis jokio kompiuterio neturėjo, vadinasi, jo ir nepavogė (t. 2; b. l. 192-193; t. 3; b. l. 63). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tokius minėtų liudytojų parodymus ir konstatavo, kad pastarųjų liudytojų parodymai patvirtina tai, jog iš parduotuvės, užsikišęs už striukės kompiuterį išnešė A. D., o ne T. N.

Nuteistasis A. D., ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje visą laiką neigęs paėmęs kompiuterį, apeliaciniame skunde nurodė, kad kompiuterį, visgi, paėmė ir už striukės užsikišo jis. Kitaip tariant, A. D. dar sykį patvirtino visas ankščiau aptartas įvykio aplinkybes, kad kartu su T. N. vaikščiojo po parduotuvę (duomenys neskelbtini), nuo lentynos paėmė nešiojamą kompiuterį ir jį užsikišo už striukės. Tačiau A. D. apeliaciniame skunde pateikė dar ir kitokią versiją, t. y. nurodė, kad kompiuterio neišnešė iš parduotuvės patalpų, o padėjo jį kitoje vietoje, kad kompiuterį paėmė su niekuo nesitaręs, tai yra vienas.

Tokius savo teiginius A. D. argumentuoja tuo, kad kompiuterį į kitą vietą perkėlė 2006 m. vasario 22 d., o liudytoja R. D. parodė, kad kompiuterio pasigedo vėliau – 2006 m. vasario 25 d., todėl kompiuterį galėjo pavogti kiti asmenys, o dėl to, kad jis užsikišo kompiuterį už striukės, galima daryti tik prielaidą, jog jis tą kompiuterį išsinešė iš parduotuvės.

Tiesa yra tai, kad kompiuterio vagystė iš parduotuvės buvo pastebėta vėliau, tai yra 2006 m. vasario 25 d. (t. 1; b. l. 16), tačiau ši aplinkybė niekaip nepatvirtina A. D. versijos apie tai, kad jo į kitą vietą parduotuvėje perneštą kompiuterį pagrobė kiti asmenys. Faktas yra tas, kad iš parduotuvės kompiuteris dingo, o aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad jį už striukės užsikišo A. D.. A. D. nurodytą aplinkybę, kad kompiuteris buvo padėtas kitoje vietoje, paneigė liudytoja R. D., kuri kategoriškai patvirtino, jog buvo apžiūrėta visa prekybos salė (t. 2; b. l. 192).

Tokiu būdu kolegija atkreipia dėmesį į pačių nuteistųjų viso baudžiamojo proceso metu pateikiamus skirtingus, prieštaringus įvykio aplinkybių aiškinimus, pateikiamas niekuo nepagrįstas, nelogiškas versijas, kurios paneigiamos kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.

Tai, kad pagrobtas kompiuteris nebuvo surastas ir nenustatytas asmuo, kuriam jis buvo perduotas, šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės A. D. ir T. N. veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., nes pastarasis nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kada kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

Savo skunde T. N. nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje konkrečiai neįvardino jo veiksmų vagystės padaryme, tai yra nesilaikė Baudžiamojo proceso įstatymo normų (BPK 305 str.), dėl ko buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad kaltinamojo nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės teismo nuosprendyje turi būti išdėstytos trumpai, tiksliai ir aiškiai – nurodomas nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta, aprašoma pati veika, atitinkanti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant visus nusikalstamos veikos sudėties elementus, jos įvykdymo laipsnį – visa, kas reikšminga veikos kvalifikavimui, tame tarpe, padarytą žalą asmeniui.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė visas pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Tai, kad aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teismas nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus atliko vienas ir kitas bendrininkai, kolegijos nuomone, nėra pagrindas daryti išvadą, kad tuo buvo pažeistos nuteistųjų teisės į gynybą. Užbaigus ikiteisminį tyrimą abu nuteistieji buvo supažindinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2; b. l. 113; 117) ir T. N. neprašė išaiškinti jokių naujų aplinkybių, o A. D. papildymų neturėjo. Abiems apeliantams buvo įteiktas kaltinamasis aktas (t. 2; b. l. 128; 129), kurį teisiamojo posėdžio metu pareiškė abu supratę (t. 2; b. l. 186). Taigi, abu apeliantai suprato kaltinimo esmę, skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais padarę tą pačią nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo kaltinami, todėl kolegija daro išvadą, kad T. N. teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vertindamas įrodymus ir faktines bylos aplinkybes išsamiai nurodė, kokiais veiksmais pasireiškė vieno ir kito nuteistojo bendrininkavimas nusikaltimo padaryme, o būtent – ,,...A. D. ir T. N. apžiūrinėja lentynoje sustatytus nešiojamus kompiuterius. 17 val. 13 min. 21 sek. A. D. užverčia kompiuterį, po to veidu į vaizdo kamerą ir nugara į A. D. atsistoja T. N., pastovi, po to pasisuka į A. D. ir paima iš jo mobilųjį telefoną, o A. D. 17 val. 13 min. 54 sek. paima nuo lentynos užverstą nešiojamąjį kompiuterį ir užsikiša jį už striukės, o nuo žemiau esančios lentynos perkelia į vietą, kur buvo kompiuteris, šviesią lentelę ir truputį pastovėję nueina į kairę pusę.“ (t. 3; b. l. 78). Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai ir suprantamai išdėstyta, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš bendrai nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų.

Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną, nustatytu laiku A. D. ir T. N. kartu vaikščiojo po parduotuvę. T. N. matė, kaip A. D. užvertė lentynoje padėtą kompiuterį ir tik po to atsisuko nugara į A. D., dar vėliau paėmė iš A. D. mobilaus ryšio telefoną, o A. D. užsikišo nešiojamą kompiuterį už striukės ir nuo žemiau esančios lentynos į tuščią kompiuterio vietą perkėlė lentelę. Po to, kiek pastovėję kartu, nuėjo. Taigi, T. N. akivaizdžiai matė, kaip A. D. užvertė kompiuterį ir savo aktyviais veiksmais pritarė nusikaltimo padarymui – paėmė iš A. D. mobilaus ryšio telefoną, po to, kai nešiojamą kompiuterį A. D. jau buvo užsikišęs už striukės, matė, kad kompiuterio lentynoje nebėra ir, kiek pastovėjęs su A. D., kartu su juo nuėjo (t. 1; b. l. 36-40).

Esant tokioms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu nuteistuosius įvardijo kaip bendrininkus, nusikaltimą padariusius bendrininkų grupėje, nes abu apeliantai atitinka nusikaltimo vykdytojo požymius. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad T. N. tiesiogiai neatliko nusikalstamos veikos sudėties veiksmų – fiziškai neužvaldė kompiuterio, tačiau tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas kartu su kitu vykdytoju – A. D., tiesiogiai suteikė jam būtiną pagalbą – užstojo jį, o po to, abu kartu, imituodami sąžiningus parduotuvės klientus, pasišalino iš tos vietos, kur buvo kompiuteris. Tai, kad T. N. su A. D. iš anksto nesitarė padaryti nusikalstamą veiką, nepaneigia jų bendrininkavimo padarant nusikaltimą (BK 25 str. 2 d.).

Bausmės apeliantams paskirtos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, jog padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, įvertino nuteistuosius apibūdinančius duomenis, kad abu anksčiau ne kartą teisti, jiems teistumai neišnykę (t. 1; b. l. 156-165; t. 2; b. l. 72-79), kad abu yra recidyvistai (BK 27 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Įvertinęs visumą šių bei kitų byloje nustatytų aplinkybių ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 56 str., pirmosios instancijos teismas pagrįstai abiems nuteistiesiems paskyrė griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės atėmimą, kuris savo dydžiais yra nedaug didesnis nei minėto straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tokios bausmės vidurkis (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų).

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantai skunduose nenurodė, todėl švelninti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 63 str., pagrįstai ir teisėtai subendrino A. D. paskirtą bausmę su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme (t. 2; b. l. 82-83) ir skyrė aiškiai ne per griežtą galutinę subendrintą bausmę, nes prie griežčiausios bausmės pridėjo tik minimalų laisvės atėmimo bausmės terminą – 3 mėnesius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistųjų T. N. ir A. D. apeliacinius skundus ir apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. N. ir A. D. apeliacinius skundus atmesti.