Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-190/2015 Teisėja Nijolė Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00188-2014-2

2015 m. kovo 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. ir L. A. gynėjo advokato Edmundo Luotės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, taikant visišką sudėjimą, ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 6 mėnesiams įpareigojant du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, 20 MGL (2600 Lt/753 Eur) bauda.

Nustatytas terminas baudai sumokėti – per 10 mėnesių, mokant kas mėnesį ne mažiau 260 Lt (75,3 Eur).

L. A. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

G. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. S. ir L. A. solidariai priteista 2338,67 Lt (677,32 Eur) G. Z. naudai.

Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš V. S. ir L. A. solidariai išieškotos 600 Lt (173,77 Eur) dydžio R. Z. išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. ir L. A. nuteisti už tai, kad 2014 m. balandžio 20 d., apie 01.40 val., Trakų g. 1, Vilniuje, suduodami smūgius į R. Z. vairuojamą G. Z. automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo priekinį stiklą, užpakalinio vaizdo veidrodėlį, priekinį dangtį, priekinį dešinį sparną, automobilį sugadino bei padarė 2165,60 Lt dydžio žalą.

Teismas, vertindamas bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad V. S. ir L. A. kaltė, padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodyta. Nors kaltinamieji nepripažino tyčia apgadinę nukentėjusiojo vairuojamą automobilį, teismo manymu, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. Z. parodymais dėl turto apgadinimo fakto ir aplinkybių. Teismas vertino, kad liudytoja A. T., pažįstanti kaltinamuosius, dirbanti kartu su jais, teisme davė išsamius, atitinkančius nukentėjusiojo, parodymus, ši liudytoja apkalbėti kaltinamųjų neturi jokio pagrindo. Taip pat įvykio aplinkybes nupasakojo automobilyje buvęs E. P., kuris pripažino skysčiu apliejęs dviratininkus, tuo būdu nurodė ir sau nepalankias aplinkybes, patvirtindamas parodymų nuoširdumą. Nors kaltinamieji teigė, kad, jų nuomone, liudytoja A. R. yra nukentėjusiojo sesers draugė, galimai nematė įvykio, teismas vertino, kad šios liudytojos parodymai yra užfiksuoti įvykio vietoje, policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, tuojau po įvykio, jie atitinka kitų aukščiau minėtų apklaustų asmenų parodymus, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Automobilio apžiūra, padaryti apgadinimai buvo užfiksuoti 2014 m. balandžio 20 d. apžiūros protokole, minėtų apgadinimų atsiradimo nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis galimumą patvirtino apklaustas teisme Darius Genevičius, apgadinimai užfiksuoti transporto priemonės vertinimo ataskaitoje, ja nustatytas padarytos žalos dydis. Nors kaltinamasis V. S. teigė netyčia sudaužęs automobilio veidrodėlį, jo parodymai aukščiau minėtų duomenų visuma yra paneigti. Kaltinamieji sugadino nukentėjusiojo vairuojamą, civiliniam ieškovui priklausantį, turtą, jų kaltė įrodyta, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 str. 1 d.

Gynėjo teigimu, nuteistieji nusikalstamos veikos nepadarė, nes jų veiksmuose nebuvo šiam nusikaltimui būtinos tiesioginės tyčios, nes jie tyčia nukentėjusiojo automobilio negadino. Tai R. Z., vairuodamas automobilį atbuline eiga, pervažiavo L. A. dviratį ir dešinės pusės veidrodėliu kliudė V. S. alkūnę. Nuteistieji tik delnais padaužė į nukentėjusiojo automobilio dešinės pusės langą ir dureles, nepadarydami automobiliui jokių sugadinimų. Visi sugadinimai, išskyrus dešinės automobilio pusės veidrodėlį, yra atsiradę dėl kitų, su nuteistųjų veiksmais nesusijusių priežasčių. Langas, į kurį daužė nuteistieji, sugadintas nebuvo.

Skunde pažymima, jog yra pagrindas abejoti nukentėjusiojo R. Z. parodymais, nes jis suinteresuotas nuteistųjų apkaltinamuoju nuosprendžiu ir kuo didesne priteistina suma. Be to, liudytoja A. T. yra nukentėjusiojo draugė, liudytoja A. R. yra nukentėjusiojo sesers draugė, liudytojas E. P. - geras nukentėjusiojo pažįstamas. Taigi, akivaizdu, kad visus bylos liudytojus sieja draugiški santykiai, dėl kurių jie suinteresuoti duoti R. Z. palankius parodymus

Be to, visų liudytojų ir pačio nukentėjusiojo parodymai sutampa tik dėl to, kad nuteistieji sudavė pora smūgių į priekinių dešiniosios pusės automobilio durelių stiklą, ko nuteistieji ir neneigia. Tuo tarpu dėl nuteistųjų veiksmais padarytos žalos nukentėjusiojo automobiliui bei tų veiksmų pobūdžio, įskaitant ir tų veiksmų aspektus, apibūdinančius tyčią, jų parodymai reikšmingai išsiskiria. Gynėjas apeliaciniame skunde dėsto nukentėjusiojo R. Z. bei liudytojų A. T., E. P. ir A. R. parodymų neatitikimus, susijusius su automobilio sugadinimu, bei pažymi, jog nukentėjusysis ir visi šie liudytojai patvirtina, kad buvo daužomas automobilio dešinysis šonas, durelės, jų stiklas ir veidrodėlis. Tuo tarpu, kad būtų daužomos kitos automobilio dalys nurodė tik nukentėjusysis, paaiškinęs, kad buvo trankomas priekinis stiklas, variklio dangtis, stogas. Iš kitų liudytojų aplinkybę, kad būtų daužomos kitos automobilio dalys, nurodė tik A. R., patvirtinusi, kad, jos manymu, buvo trankomas automobilio priekis, variklio dangtis, tačiau ši liudytoja, kitaip nei kiti, aiškina konflikto vystymąsi, nors, gynėjo teigimu, šios liudytojos parodymais yra pakankamas pagrindas abejoti tiek dėl to, kad jos parodymai skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, tiek dėl to, kad nei automobilyje buvusi liudytoja A. T., nei nuteistieji jos lauke, rūkančios prie baro, nematė.

Siekiant įsitikinti, ar ši liudytoja nepažeidė priesaikos, jis (advokatas E. Luotė) užklausė baro, prie kurio įvyko konfliktas, administracijos nurodyti apsaugos darbuotojų, budėjusių ir mačiusių įvykį pavardes ir adresus, bei, jeigu yra buvę ir išlikę, pateikti tos nakties vaizdo kamerų įrašus, kad tiksliau ir išsamiau būtų galima nustatyti įvykio aplinkybes. Tačiau, gynėjo teigimu, nepaisant to, ar bus gauta papildomų įrodymų, ar ne, iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, kad nuteistieji būtų trankę automobilio priekinį stiklą ir stogą.

Be to, teismas nevertino parodymų, jog R. Z. automobiliu užvažiavo ant dviračio, todėl kai kurie automobilio apgadinimai galėjo atsirasti ir dėl to, tačiau dėl automobilio galimo susidūrimo su dviračiu ekspertizės akte nepasisakyta. Taip pat ekspertizės akte nėra nurodyta, kokiu konkrečiu nuteistųjų daiktu buvo padaryti dešiniojo priekinio sparno subraižymai. Šiuo ekspertizės aktu nepaneigta galimybė, kad visi nustatyti automobilio defektai galėjo atsirasti dieną ar dvi iki šio įvykio. Tuo labiau, kad nei vienas iš nuteistųjų neturėjo laikrodžio ir nevilkėjo drabužių, ant kurių būtų buvę metalinių aksesuarų.

Skunde atkreipimas dėmesys į tai, kad nuteistieji nebuvo priėję ir nedaužė priekinio stiklo, todėl manytina, kad automobilio stiklas buvo skilęs ir pats automobilis buvo apgadintas ankščiau. Pats įskilimas yra ties automobilio viduriu, todėl nei vienas iš nuteistųjų, buvusių tik automobilio dešinėje pusėje to įskilimo padaryti negalėjo. Teisme apklaustas ekspertizę atlikusios įmonės UAB „Finance property“ direktorius taip pat nepaneigė galimybės, kad priekinio stiklo įdauža galėjo atsirasti dėl kitokio poveikio, pavyzdžiui, nuo akmenuko atsitrenkimo, automobiliui važiuojant. Dėl tos pačios priežasties nuteistieji negalėjo apgadinti ir priekinio variklio dangčio, nes jie nebuvo priėję iš automobilio priekio ir į jį netrankė.

Gynėjas taip pat pateikia liudytojų parodymų analizę dėl kitų incidento aplinkybių: kuo E. P. apipylė nuteistuosius, važiavo ar varėsi dviračius V. S. ir L. A.. Tarp liudytojų parodymų, anot apelianto, yra akivaizdūs prieštaravimai, sudarantys pagrindą nelaikyti šių parodymų pakankamai patikimais. Akivaizdu, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepagrįstai teikdamas prioritetą nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Teismas netyrė ir nešalino prieštaravimų tarp liudytojų, nukentėjusiojo ir kaltinamųjų parodymų. Tokiu būdu, nagrinėjant bylą teisme, pažeistas ir teismo proceso teisingumo principas šalių teisių lygiateisiškumo aspektu.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog neišsamiai buvo atkliktas ikiteisminis tyrimas, nes nebuvo apklaustas priešais nukentėjusiojo automobilį stovėjęs taksi vairuotojas, kiti ten buvę žmonės bei apsaugos darbuotojai. Todėl 2014-11-07 advokatas kreipėsi į PUŠKU PUŠKU, UAB „URBISTA“ kokteilių barą, tikslu išsaisiškinti, kokie šalia esančio baro apsaugos darbuotojai dirbo 2014 m. balandžio 20 d ir ką matė. Taip pat nebuvo gauti 2014 m. balandžio 20 d. nakties vaizdo kamerų įrašai, nukreipti į barą ir gatvę, galintys pagrįsti 2014 m. balandžio 20 d. nakties įvykius, o taip pat aplinkybę, ar liudytoja A. R., dirbusi bare, matė tą įvykį. Gynėjo manymu, gavus informaciją apie 2014-04-20 dirbusius ir įvykį mačiusius apsaugos darbuotojus bei filmuotą medžiagą, turėtų būti atnaujintas ikiteisminis tyrimas.

Nagrinėjamu atveju, anot advokato, nuteistieji nukentėjusiojo automobilio tyčia nesugadino, tik sudavė keletą smūgių į automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklą, tačiau dėl to stiklas nenukentėjo. Visi kiti automobilio sugadinimai atsirado arba nukentėjusiajam neleistinai manevruojant ir kliudant nuteistąjį V. S. ar L. A. dviratį (veidrodėlis, automobilio apatinė pusė, įskaitant priekinę ir užpakalinę jo dalį) arba buvo padaryti anksčiau, dėl kitų poveikių (priekinis stiklas, variklio dangtis, dešinysis sparnas, stogas). Net jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad automobilio sugadinimai atsirado dėl kaltų nuteistųjų veiksmų, nėra įvertinta tai, kad nukentėjusysis ir E. P., žodžiu (keiksmažodžiais) ir veiksmu (apipildami nuteistuosius lipniu skysčiu) įžeidė V. S. ir L. A., pažemindami juos, ir tokie jų veiksmai atitinka LR BK 155 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, nors formaliai visos teisės normos, susijusios su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo pareiga išaiškinti nuteistiesiems teisę turėti advokatą ir būti tinkamai ginamiems, buvo išpildytos, advokato nebuvimas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu sutrukdė nuteistiesiems pirmosios instancijos teisme pasinaudoti tinkama teisine gynyba ir jų padėtį lengvinančios ar (ir) veikų pavojingumą šalinančios ar naikinančios aplinkybės tinkamai nebuvo ištirtos ir išnagrinėtos priimant nuosprendį. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistieji nebuvo pajėgūs tinkamai gintis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S., L. A. ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis R. Z. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. S. ir L. A. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde neigia, jog V. S. ir L. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir nepripažįsta jų kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teigdamas, kad jų veiksmuose nebuvo šiam nusikaltimui būtinos tiesioginės tyčios, tai R. Z., vairuodamas automobilį atbuline eiga, pervažiavo L. A. dviratį ir dešinės pusės veidrodėliu kliudė V. S. alkūnę, nuteistieji tik delnais padaužė į nukentėjusiojo automobilio dešinės pusės langą ir dureles, nepadarydami automobiliui jokių sugadinimų. Tačiau, išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistieji V. S. ir L. A. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. S. ir L. A. atžvilgiu, nesigilino į jų parodymus ar kitaip būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apeliantų neigimą padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis nustatyta, šio fakto neginčija ir patys nuteistieji V. S. ir L. A., jog tarp jų ir nukentėjusiojo R. Z., o taip pat jo automobilyje sėdėjusio E. P. kilo konfliktas. Nors skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi nukentėjusiojo R. Z., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, o taip pat liudytojų A. T., A. R. ir E. P., kurie yra nukentėjusiojo draugai ir pažįstami, parodymais, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas V. S. ir L. A. kaltais, padarius nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. Z. bei liudytojų A. T., A. R. ir E. P. parodymais. Vertindamas aukščiau paminėtų liudytojų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. T., teismo posėdyje nurodydama, kad yra nukentėjusiojo draugė, taip pažymėjo, jog pažįsta ir kaltinamuosius, nes kartu su jais dirba, su jais nėra susipykusi. Taip pat tinkamai įvertino tai, kad E. P. prisipažino sau nepalankią aplinkybę, t.y., jog iš pykčio apipylė kaltinamuosius skysčiu, tuo patvirtindamas savo parodymų nuoširdumą ir patikimumą. Nors skunde teigiama, jog nėra pagrindo tikėti ir liudytojos A. R. parodymais, nes ji yra nukentėjusiojo sesers draugė, be to, nei automobilyje buvusi liudytoja A. T., nei nuteistieji jos lauke, rūkančios prie baro, nematė, tačiau pažymėtina, jog ši liudytoja apklausiama teisme nurodė, kad nukentėjusįjį pažįsta tik iš matymo, ji matė patį įvykį, nes tuo metu netoli, prie baro, rūkė, todėl atvažiavus policijai prie jų priėjo, norėdama pasakyti, ką matė. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji ir liudytoja A. T. nepaneigė, jog liudytoja A. R. įvykio metu rūkė lauke, nes apklausiamas teismo posėdyje V. S. apie asmenis, mačiusius incidentą nieko neparodė, L. A. nurodė, jog įvykį matė aplinkiniai žmonės, o A. T. – kad aplinkui buvo daug taksistų, apsauga, daug vaikinų ir merginų. Liudytoja A. R., apklausiama teisme, patvirtino, jog abu kaltinamieji daužė ir trankė automobilį. Apeliacinė instancija atkreipia dėmesį į tai, kad teisme liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas J. Adamovič parodė, kad su kaltinamaisiais buvo sunkiau susikalbėti, nuo jų sklido alkoholio kvapas, jiems reikėdavo priminti, kad stovėtų vietose, nes jie buvo agresyvūs, galėjo kilti muštynės. Tai reiškia, kad įvykio metu jie buvo girti ir konfliktiškai nusiteikę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisme apklaustų nukentėjusiojo bei paminėtų liudytojų parodymų pakanka išvadai padaryti, jog V. S. ir L. A., tyčia suduodami smūgius į R. Z. vairuojamą automobilį, jį apgadino.

Apeliaciniame skunde analizuojami nukentėjusiojo R. Z. bei liudytojų parodymai ir teigiama, jog jie tarpusavyje nesutampa, tačiau teisėjų kolegiją esminių prieštaravimų nenustatė. Pažymėtina, kad konfliktas kilo netikėtai, todėl į jame dalyvavusiems asmenims ir dar sėdint automobilyje ir abiems kaltinamiesiems trankant automobilį, galėjo būti sunku pamatyti visus smūgius bei automobilio daužymo vietas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas netikėti tiek nukentėjusiojo, tiek teisme apklaustų liudytojų parodymais. R. Z. vairuojamo automobilio sugadinimus, padarytus nagrinėjamo įvykio metu, patvirtina byloje esantis 2014 m. balandžio 20 d. automobilio apžiūros protokolas, taip pat Transporto priemonės vertinimo 2014-04-22 ataskaita Nr. 140422V-01, taip pat ataskaitą rengusios UAB „Finance property“ direktoriaus D. Genevičiaus parodymai, kuris detaliai teisme paaiškino, kokiu būdu buvo nustatyti automobilio sugadinimai, kaip buvo paskaičiuojama padaryta žala, ir kurio parodymais nėra pagrindo netikėti. Liudytojas pagrindė, kokie sugadinimai galėjo padaryti incidento metu, o kurie - ne, dėl ko ir nebuvo įskaičiuoti (priekinis bamperis, stogas). Pabrėžtina ir tai, kad gynyba nepateikė jokių konkrečių ir objektyvių įrodymų, paneigiančių nekentėjusiajam padarytos žalos dydį arba pateiktos Transporto priemonės vertinimo ataskaitos neobjektyvumą, o tik deklaratyviai teigia esą kaltinamieji savo veiksmais žalos nukentėjusiojo automobiliui nepadarė.

Nors skunde teigiama, jog iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistieji nebuvo pajėgūs tinkamai gintis, tačiau teisingai nurodoma, jog formaliai visos teisės normos, susijusios su teismo pareiga išaiškinti nuteistiesiems teisę turėti advokatą ir būti tinkamai ginamiems, buvo išpildytos. Iš byloje esančio Teisės turėti gynėją išaiškinimo kaltinamajam, kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba gynėjo atsisakymo protokolo (t. 1, b.l. 138) matyti, jog V. S. ir L. A., jiems išaiškinus teisę turėti gynėją, nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu gynėjas nereikalingas, o iš Teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarkos (t. 1, b.l. 139-140) – jiems buvo išaiškinta, kad turi galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi, abu kaltinamieji teise turėti savo samdytą ar valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtą gynėją nepasinaudojo, nuo jiems pareikšto kaltinimo gynėsi patys.

Sutinkamai su suformuota teismine praktika, padarius išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bei ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir byloje surinktus objektyvius duomenis atitinkančią išvadą, kad V. S. ir L. A. padarė Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m.spalio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistųjų V. S. ir L. A. gynėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų V. S. ir L. A. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.