Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Anot pareiškėjos, jos skundo argumentai iš esmės nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu VMI tik perrašė kai kuriuos Inspekcijos sprendimo motyvus ir jį patvirtino. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius neteisingai taikė materialinės mokesčių teisės aktų normas bei nesurinko pakankamai įrodymų, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Mokestinio ginčo klausimai buvo išspręsti formaliai, o ne iš esmės įvertinus visas reikšmingas mokesčių įstatymo tikslo prasme aplinkybes.

Akcentavo, kad Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtinta vietos mokesčių administratoriaus funkcija kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. Mokesčių administratorius privalo nustatyti, ar mokesčių mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, ir šiuo tikslu privalo tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo veikla bei atitinkamai rinkti įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčių mokėtojo veiksmų teisėtumą. Rėmėsi MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, pažymėdama, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą tenka mokesčių administratoriui ir remtis prielaidomis, spėliojimais mokesčių administratorius negali. Nurodė, kad VMI viršininko 2004-05-05 įsakymo Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ 80 punkte nustatyta, kad pažeidimo nustatymo faktas turi būti pagrindžiamas įrodymais. Pareiškėjos įsitikinimu, mokesčių administratorius šių reikalavimų nesilaikė.

Nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatos nustato, jog iš Lietuvos vieneto gautos atitinkamos pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Šio įstatymo 23 str. 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas išmokas, pagal GPM mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPMĮ nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal GPMĮ nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjos įsitikinimu, GPM nuo 72 000 Lt išmokėtų lėšų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti turėjo juridiniai asmenys. Nei Inspekcijos patikrinimo akte, nei sprendimuose nėra informacijos, ar įmonės, išmokėjusios pinigus už pirktas paslaugas, apmokestino GPM, kaip A klasės išmokas, ar ne.

Nors pagal GPMĮ 3 straipsnio nuostatas GPM mokėtojas yra pareiškėja, tačiau visos gyventojo pajamos į klases skirstomos būtent pagal GPM mokėjimo tvarką, t. y. įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad GPM nuo pajamų, priskiriamų A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamas išmokantis ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, akivaizdžiai siekė GPM sumokėjimo pareigą perkelti būtent šiam asmeniui. Pareiškėjos teigimu, kitaip interpretuojant GPMĮ nuostatas, mokestį išskaičiuojančio asmens instituto esmė ir prasmė taptų ne visiškai aiški. Pažymėjo, kad ši pareiga susideda iš trijų dalių: mokesčio apskaičiavimo (jo dydžio nustatymo), išskaičiavimo ir sumokėjimo. Nesutiko su atsakovės pozicija, kad mokestį išskaičiuojančiam asmeniui priskirtos GPM apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo pareigos grįžta mokesčių mokėtojui – gyventojui. VMI nepagrįstai sutapatina pareigą apskaičiuoti GPM su pareiga pateikti GPM deklaraciją. Pareiškėja rėmėsi MAĮ nuostatomis, pažymėdama, kad jei mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja, kad pagal mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs, kad VMI pažeidė MAĮ 94 straipsnyje įtvirtintą normą, kad prievolės klausimą VMI nori perkelti jai, nes juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos sutartys, yra bankrutuojančios įmonės.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, pabrėždama, kad pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka VMI.

Pareiškėjos pateiktame gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale nurodyta, kad mokesčių mokėtojas laikotarpiu nuo 2007-06-16 iki 2012-11-30 gavo 413 060 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, iš jų: 2007 m. – 97 000 Lt, 2008 m. – 84 000 Lt, 2009 m.– 95 000 Lt, 2011 m. – 73 400 Lt, 2012 m. – 63 660 Lt. Pareiškėja 2008 m. fiziniams asmenims suteikė paslaugų už 32 000 Lt, o 2009 m. – už 75 000 Lt. Tačiau mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31, pareiškėja atliko statybos ir remonto paslaugas ir juridiniams asmenims, su kuriais sudarė šias rangos sutartis: 1) pagal 2008-06-19 sudarytą rangos sutartį su UAB „Flopo informacinės sistemos“, pareiškėja įsipareigojo iki 2008-08-20 atlikti savo medžiagomis sutartyje numatytus darbus už 16 000 Lt; 2) pagal 2008-06-20 sudarytą rangos sutartį Nr. 20080620-01 su „Vakarų autocentras“, pareiškėja įsipareigojo iki 2008-11-24 atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, remonto darbus. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 14 000 Lt.; 3) pareiškėja ir UAB „Akamantas“ 2008-07-21 sudarė rangos sutartį Nr. 08/07/21, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo iki 2008-08-21 bendrovei atlikti remonto darbus už 7 000 Lt.; 4) pagal 2008-11-24 sudarytą papildomą rangos sutartį Nr. 20081124-01 su „Vakarų autocentras“, pareiškėja įsipareigojo iki 2008-12-17 atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, remonto darbus už 15 000 Lt. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 15 000 Lt.; 5) pagal 2009-07-08 sudarytą papildomą rangos sutartį Nr. 20090708/001 su „Vakarų autocentras“, pareiškėja su kitais rangovais I. P., J. P., S. P., M. P. ir R. P. įsipareigojo iki 2009-10-31 atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, remonto darbus už 20 000 Lt. Bendrovė pareiškėjai sumokėjo 7 000 Lt pagal 2009-08-06 pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 7446666, o pagal 2009-07-10 pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 7446667 – 13 000 Lt. Inspekcija, atsižvelgusi į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, iš fizinių asmenų gautas pajamas (2008 m. – 32 000 Lt; 2009 m. –75 000 Lt) priskyrė pajamoms, gautoms iš veiklos pagal verslo liudijimą, o 72 000 Lt gautas veiklos pajamas iš juridinių asmenų, priskyrė individualios veiklos pagal pažymą pajamoms. Atsakovės teigimu, pareiškėja, įsigydama verslo liudijimą ir teikdama statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad tokio pobūdžio darbus ir paslaugas ji gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, ji privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą.

Pabrėžė, kad VMI 2014-12-15 sprendime Nr. 68-231 bei Inspekcija 2014-09-24 sprendime Nr. FR0682-570 pagrįstai padarė išvadą, kad vadovaujantis patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma (paslaugų suteikimo pobūdis; paslaugų suteikimo tikslas bei kt.) bei atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos sistemiškumą, pakanka pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos aktyvūs veiksmai, susiję su statybos paslaugų teikimu, leidžia teigti, jog pareiškėjos veikla atitinka GPMĮ 2 str. 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius. Taigi, dėl minėtų priežasčių ir išdėstytų argumentų pareiškėjos 2008– 2009 m. gauta pajamų dalis (72 000 Lt) pagrįstai priskirta pajamoms iš individualios veiklos. Pareiškėjos atstovas Komisijos posėdžio metu nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjos vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla nėra.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu nuo pajamų, priskirtų B klasei. Pareiškėja nesutiko, kad jos pajamos, gautos iš juridinių asmenų, galėjo būti priskirtos B klasei, teigė, kad vadovaujantis GPMĮ 22 str. 2 d. 1 punkto ir 3 dalies nuostatomis, jos gautos pajamos turėjo būti priskirtos A klasės pajamos. Šias pajamas apskaičiuoti, išskaičiuoti mokestį ir sumokėti jį į biudžetą privalėjo jas išmokantis asmuo, šiuo atveju, juridiniai asmenys, kurie nurodomi patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose. Pareiškėja neginčijo jokių mokesčių administratorių nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat neginčijo to, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog nurodyta pareiškėjos veikla priskirta individualiai veiklai pagal tai, kad joje nustatyti visi individualiai veiklai būdingi požymiai. Pareiškėja neneigė, kad jai buvo išduoti Patikrinimo akte nurodyti verslo liudijimai (jie išvardinti ir atsakovės atsiliepime, ir visuose skundžiamuose sprendimuose), neginčijo nustatytų faktų, kokia veikla buvo galima pagal išduotus verslo liudijimus, neginčijo, kad jos pildytame pajamų-išlaidų apskaitos žurnale gautos pajamos nurodytos tinkamai ir apskritai, kad apmokestinamų pajamų dydžiai nustatyti teisingai. Pareiškėja ginčijo tik jai priskirtą pareigą nuo šių pajamų apskaičiuoti ir mokėti mokesčius, kurie nurodomi skundžiamuose aktuose.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2014-04-09 surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-277 (Komisijos byla, b. l. 59–64).

Pareiškėja nesutiko su Patikrinimo aktu ir 2014-09-08 pateikė rašytines pastabas (Komisijos byla, b. l. 54–58). Pastabose nurodė, kad buvo suėjęs terminas patikrinimui atlikti už 2008 m., kad pajamos gali būti priskirtos tik A klasės pajamoms.

Inspekcija 2014-09-26 sprendimu Nr. FR0682-570 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame nurodytas mokėtinas sumas. Inspekcijos sprendimas grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir Patikrinimo aktas, nurodoma, kad pagal GPMĮ bet kokios individualios veiklos pajamos yra priskirtinos B klasės pajamoms, kurias, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsniu iki kitų metų gegužės 1 d. privaloma deklaruoti ir sumokėti pajamų mokestį, ši pareiga tenka pajamas gaunančiam asmeniui. Sprendime pasisakyta ir dėl pareiškėjos nurodyto senaties skaičiavimo (Komisijos byla, b. l. 49–52).

Pareiškėja nesutiko su Inspekcijos sprendimu ir 2014-10-22 skundą pateikė VMI (Komisijos byla, b. l. 34–37). VMI atmetė pareiškėjos skundą ir 2014-12-15 sprendimu Nr. 68-231 (Komisijos byla, b. l. 13–15) patvirtino Inspekcijos 2014-09-24 sprendimą Nr. FR0682-570 . VMI konstatavo, kad ginčas vyksta dėl to, ar pagrįstai patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėja vykdė individualią statybos veiklą bei šias paslaugas teikė juridiniams asmenims. Taip pat pasisakė dėl patikrinimo laikotarpio.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI 2014-12-15 sprendimu Nr. 68-231, kreipėsi į Komisiją (Komisijos byla, b. l. 1–7).

Komisija 2015-09-18 priėmė sprendimą Nr. S-172(7-113/2015), kuriuo pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 27–35).

GPMĮ 2 str. 22 dalyje nustatyta, kad verslo liudijimas – šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą.

GPMĮ 22 str. 2 dalyje buvo nustatyta, kad iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo, nenuolatinių Lietuvos gyventojų pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, bei gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms. To paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos.

Verslo liudijimų išdavimo taisyklių 2.3.2 punkte nustatyta, kad išduotas verslo liudijimas verstis kurios nors rūšies veikla suteikia teisę: parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintame „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą rūšių“ sąraše nurodyta, kad Naujos statinių statybos veikla pažymėta žyma (xx), nesuteikiančia teisės teikti paslaugas juridiniams asmenims.

Byloje nustatyta, to neneigia ir pareiškėja, kad ji paslaugas teikė ir juridiniams asmenims, nors jos įsigyti verslo liudijimai tokios teisės nesuteikė. Pažymėtina, kad jeigu gyventojas juridiniams asmenims suteikė paslaugas vykdydamas individualią veiklą, jo gautos pajamos GPMĮ nustatyta tvarka priskiriamos B klasės pajamoms. Taigi, vadovaujantis GPMĮ 22 str. 3 dalimi, individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Atsižvelgiant į visus būtinus GPMĮ 2 str. 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius, į tai, kad šie požymiai pareiškėjos veikloje nustatyti, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad iš šios veiklos gautos pajamos 2008–2009 m. laikytinos B klasės pajamomis, tokia išvada atitinka GPMĮ 22 str. 3 dalies, 25 str. 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, o dėl to pajamų mokestis deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas GPMĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjos teiginys, jog juridiniai asmenys, kuriems buvo teiktos paslaugos, turėjo deklaruoti ir apskaičiuoti bei sumokėti pajamų mokesčius, vertintinas kaip visiškai nepagrįstas. Pareiškėja šių teiginių tinkamai nepagrindė teisiniu reglamentavimu. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog mokesčių administratorius perkėlė pareiškėjai pareigą mokėti mokesčius vien dėl to, kad juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos rangos sutartys, bankrutuoja. Teismas daro išvadą, jog Komisija savo sprendime rėmėsi konkrečiais įrodymais, kurie patvirtina, jog UAB „Akamantas“ ir UAB „Vakarų autocentras“ gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, pažymoje (forma FR0471) deklaravo pareiškėjai už suteiktas paslaugas 2008 m. išmokėtas 7 000 Lt ir 29 000 Lt sumas, o UAB „Flopo informacinės sistemos“ nėra mokesčių administratoriui deklaravusi pareiškėjai 2008 metais išmokėtos 16 000 Lt sumos nei kaip išmokų, priskiriamų B klasės pajamoms, nei kaip A klasės pajamoms. Iš UAB „Vakarų autocentras“ metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos (forma FR0573) už 2009 metus matyti, kad įmonė 2009 metais pareiškėjai išmokėtos 20 000 Lt sumos minėtoje deklaracijoje nedeklaravo, kas leidžia tvirtinti, jog bendrovė nelaikė, jog 2009 metai pareiškėjai išmokėjo A klasės išmokas.

Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog VMI tik perrašė vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes iš skundžiamo VMI sprendimo matyti, jog jame padarytos išvados grindžiamos teisės normomis, administracinių teismų praktika, taip pat plačiau išdėstytos faktinės aplinkybes (dėl patikrinimo inicijavimo, dėl atliekamų veiksmų išrašius pavedimą tikrinti ir iki to). Taip pat plačiai pasisakoma dėl gautų pajamų priskyrimo. Šioje dalyje detaliai analizuoti pareiškėjai išduoti verslo liudijimai, teisės aktai, reglamentuojantys šią veiklos sritį, taip pat detaliai analizuota pareiškėjos vykdyta ūkinė veikla, sudarytos sutartys, gautos pajamos, ir daroma išvada, kad pareiškėja, įsigydama verslo liudijimą ir teikdama statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad tokio pobūdžio darbus ir paslaugas ji gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, pareiškėja privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. Dėl individualios veiklos mokesčių administratorius remiasi GPMĮ 2 str. 7 d. 1 punktu ir LVAT formuojama teismų praktika. Todėl pareiškėjos argumentai, kad VMI savo sprendime iš esmės nieko naujo nepasakė, yra nepagrįsti. Suprantama, kad nesikeičia nustatytos faktinės aplinkybės (kurių pareiškėja ir neginčija) ir teisinis reglamentavimas. Suprantama, kad daroma išvada dėl papildomai apskaičiuojamų sumų atitinka Inspekcijos sprendimui.

VMI papildomus mokesčius pareiškėjai priskaičiavo vadovaujantis minėtomis GPMĮ nuostatomis ir kitaip įvertinti pareiškėjos gautų pajamų iš individualios ūkinės veiklos negalėjo. Nurodytose rangos sutartyse juridiniai asmenys nebuvo įsipareigoję sumokėti už pareiškėją GPM ir VSD įmokų, santykiai, susiklostę tarp jų nebuvo panašūs į darbo santykius, tai buvo rangos teisiniai santykiai, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad tuos mokesčius jie galėjo sumokėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad mokesčių administratorius neįrodė pažeidimo fakto. Jau minėta, kad VMI sprendime yra aiškiai suformuluota padaryto pažeidimo esmė, o gautų pajamų šaltinių ir sumų pareiškėja iš vis neginčija. Tokiu atveju kyla įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas. LVAT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad aiškinant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodė, t. y. nurodė tiek faktines aplinkybes, tiek teisinį reglamentavimą, jo aiškinimą administracinių teismų praktikoje, pareiškėjos pareigą mokėti GPM ir VSD įmokas. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, paneigiančio mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus, o tuo pačiu neįrodė, kad neteisingai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Kadangi mokesčių administratorius įrodė pareiškėjos pareigą mokėti papildomai apskaičiuotas sumas, įrodinėjimo pareiga, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai ir nepagrįstai, jau buvo perėjusi pareiškėjai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja netgi neįrodinėjo, kad mokesčių administratoriaus išvados dėl pareiškėjos vykdytos individualios veiklos ir jos požymių yra nepagrįstos. Teismas daro išvadą, jog pareiškėja savo poziciją grindžia abstrakčiais teiginiais apie tai, kaip turėtų būti taikomos MAĮ nuostatos. Pažymėtina, kad pareiškėja vertinama kaip individualią ūkinę veiklą vykdęs ūkio subjektas, turintis pareigą apskaičiuoti B klasės pajamas, mokesčius ir juos sumokėti, šias pareigas pareiškėja, kaip mokesčių mokėtojas, įgijo tiesiogiai, ji jai nėra iš kur nors perkelta, nes nuo minėtų B klasės pajamų mokestį apskaičiuoja ir moka tik individualią veiklą vykdantis asmuo.

Nepagrįstai pareiškėja remiasi MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu, teigdama, kad jai perėjo kito mokesčių mokėtojo pareiga. Pažymėtina, jog pareiškėjai mokesčiai papildomai apskaičiuoti tiesiogiai dėl jos vykdytos individualios veiklos, o ne perkelti. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos nurodymą dėl MAĮ 94 straipsnio taikymo. Šis mokestinis ginčas nesusijęs su bankrutuojančių įmonių prievolėmis, apie jas skundžiamuose sprendimuose nėra užsimenama, tuo tarpu pareiškėja daro prielaidą, kad šių įmonių prievolės yra perkeltos jai. Pareiškėja pati vykdė individualią veiklą – ji statybos ir remonto paslaugas galėjo teikti bet kokiam kitam juridiniam asmeniui ir tai nekeistų jos veiklos teisinio vertinimo. Nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad jai turėtų būti daromos kažkokios išimtys dėl to, kad jis santykyje su institucija yra silpnesnioji pusė. Pareiškėja nenurodo atvejų, jog jai būtų trukdoma teikti įrodymus, paaiškinimus ar buvo atimta galimybė naudotis kokiomis kitomis mokesčių mokėtojų teisėmis, ar ją suklaidino, todėl ir šie pareiškėjos teiginiai vertinami kaip visiškai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, deklaratyvūs.

Dėl neduotos garantijos pažymėtina, kad MAĮ nuostatos nustato, kad gali būti teikiamos mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, tai yra paaiškinimai, skirti konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų ar numatomų mokėti mokesčių mokėjimo klausimais. VMI pareiga padėti mokesčių mokėtojams nustatyta ir MAĮ 19 str. 1 d. 2 punkte. Konkrečiai, kaip mokesčių administratorius turi bendradarbiauti su mokesčių mokėtojais, nustatyta MAĮ 27 straipsnyje, kuriame taip pat numatyta pareiga konsultuoti mokesčių mokėtojus. MAĮ 36 straipsnyje nustatyta mokesčių mokėtojo teisė iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti ir gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Konsultacijų teikimas reguliuojamas ir MAĮ 37 straipsnyje. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja per visą mokestinio patikrinimo laikotarpį turėjo verslo liudijimus, todėl jau savaime turėjo žinoti, kokiai konkrečiai veiklai jie išduodami, o kilus būtinumui sudaryti sutartis su juridiniais asmenimis, pareiškėja galėjo kreiptis dėl individualios konsultacijos į Inspekciją. MAĮ nustatytos visapusiškos garantijos gauti informaciją apie mokesčius ir konsultaciją individualiu klausimu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos S. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjos S. P. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.