- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-14
- Bylos Nr.
- A-261-1432-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- R. V., M. Y.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
dalyvaujant pareiškėjui R. V., jo atstovui Karoliui Likui, atsakovo atstovui Oleandrui Pociui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V. ir M. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. ir M. Y. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. V. ir M. Y. skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 10-TE-290 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R. V.“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-303 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui M. Y.“ ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad R. V. dirba Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigose, o M. Y. – tyrėjo pareigose. Tarnybinės nuobaudos jiems paskirtos neteisėtai, todėl įsakymai yra naikintini. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bei nevykdė Etikos kodekso 14.5 punkto reikalavimo. Pareiškėjai nurodo, jog BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga yra taikoma, kai ikiteisminis tyrimas jau pradėtas, šios normos subjektai yra prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, be to, nusikalstama veika buvo padaryta pareiškėjų atžvilgiu. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas taip pat nebuvo pažeistas, kadangi ši norma taikoma tada, kai pareigūnas gauna pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba jis pats yra įvykio liudininkas, o šiuo atveju nusikalstama veika buvo padaryta pareiškėjų atžvilgiu. Etikos kodekso 14.5 punkte nurodyta pareiga patekus į konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, nedelsiant apie tai pranešti tiesioginiam vadovui, buvo įvykdyta, nes tą pačią naktį, kai įvyko aptariamas įvykis, buvo informuotas Vilniaus m. VPK Antrojo PK budėtojas. Be to, remiantis 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir nuobaudų skyrimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 punktu, tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik išanalizavus tarnybinio nusižengimo sudėtį, t. y. nustačius pareigūno neteisėtą veiką, kaltę, o jei atsiranda neigiamos pasekmės – priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir pasekmių, tačiau pareiškėjų atžvilgiu paminėti tarnybinio nusižengimo elementai visiškai neanalizuoti.
Atsakovas Vilniaus m. VPK su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai apie įvykusį incidentą savo tiesioginių vadovų neinformavo, oficialiai dėl įvykio kreipėsi į policijos įstaigą, kaip nukentėję asmenys, tik 2007 m. kovo 27 d., t. y. praėjus ilgiau nei vienai parai nuo įvykio. Komisariato budėtojo informavimas apie įvykį, nėra laikytinas tinkamu, nes komisariato budėtojas nėra pareiškėjų tiesioginis viršininkas, todėl buvo pažeistas Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14. 5 punktas. Mano, kad Policijos veiklos įstatymą reikia aiškinti plečiamai, pasitelkiant ne tik lingvistinį, bet ir taikant loginį bei sisteminį teisės normų aiškinimo būdus, tai reiškia, kad pareiškėjai turėjo suprasti ir įvertinti, kad prieš juos įvykdyta nusikalstama veika ir jie turėjo būti suinteresuoti apsaugoti įvykio vietą bei įrodymus, nustatyti nusikalstamos veikos liudytojus, pranešti policijos įstaigai ir kt., kad būtų greičiau surasti nusikalstamą veiką įvykdę asmenys, tačiau to nepadarė. Dėl pareiškėjų ir kitų pareigūnų netinkamų veiksmų atliktas tarnybinis patikrinimas ir tarnybinės nuobaudos paskirtos vadovaujantis Tvarka, įvertinus tarnybinio patikrinimo medžiagą ir tarnybinio patikrinimo išvadą bei laikantis Tvarkos 5 punkto nuostatų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus m. VPK viršininkas 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-290 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R. V.“ R. V. paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą (b.l. 15) ir 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-303 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui M. Y.“ M. Y. paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą (b.l. 14). Skirdamas tarnybines nuobaudas Vilniaus m. VPK viršininkas rėmėsi Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimo poskyrio tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-104 „Dėl Vilniaus m. VPK Antrojo PK pareigūnų veiksmų“ (b.l. 16). Patikrinimo išvadoje nustatyta, kad Vilniaus m. VPK Antrajame PK 2007 m. kovo 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 13-1-897-07 pagal R. V. 2007 m. kovo 27 d. pareiškimą dėl to, kad 2007 m. kovo 26 d. apie 1.30 val. Vilniuje, Gedimino pr. 39, jį užpuolė, sužalojo ir apiplėšė grupė nepažįstamų asmenų. Buvo užpultas ir to paties skyriaus tyrėjas M. Y.. Abu jie buvo ne tarnybos metu, neuniformuoti, 2007 m. kovo 26 d. buvo darbe tačiau savo vadovų apie incidentą neinformavo, oficialiai dėl įvykio kreipėsi į policijos įstaigą tik 2007 m. kovo 27 d., t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei parai. Dėl šio įvykio Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų tarnyboje pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjai savo veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnio, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 punkto reikalavimus, todėl pasiūlyta jiems skirti tarnybines nuobaudas.
Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – Statutas) 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad tarnybinis nusižengimas – tai šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūnų pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūnų veiksmais ar neveikimu, o Statuto 26 straipsnio 1 dalis nustato galimas skirti tarnybines nuobaudas. Pagal Statuto 26 straipsnio 10 dalį tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 20 punktas nustato, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas; konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą, pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis.
Nurodė, kad byloje sprendžiamas klausimas, ar Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos faktinės bylos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai padarė tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį tuo, kad buvo pažeisti BK 2 straipsnio, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 punkto reikalavimai.
Teismas padarė išvadą, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai yra nurodoma, kad pareiškėjai laiku nepranešė apie prieš juos įvykdytą galimai nusikalstamą veiką ir taip užkirto kelią operatyviam ir greitam aplinkybių ištyrimui. Remiantis byloje surinktais įrodymais teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 26 d. apie 1-1.30 val., Vilniuje, Gedimino pr. 39, pareiškėjai buvo užpulti, apiplėšti, pareiškėjas R. V. sužalotas. Iš karto po įvykio M. Y. kreipėsi į Vilniaus m. Antrojo PK budėtoją. Teismas byloje nenustatė duomenų, jog M. Y. pranešimas dėl įvykio buvo oficialiai įregistruotas. 2007 m. kovo 26 d. pareiškėjai atvyko į darbą, tačiau apie įvykį nei komisariato budėtojui, nei savo tiesioginiams vadovams nepranešė (b.l. 93-95). Pareiškėjai pareiškimus dėl įvykio pateikė Vilniaus m. Antrojo PK viršininko pavaduotojui tik 2007 m. kovo 27 d. ir tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 13-1-897-07 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje. (b.l. 29, 49,61). 2007 m. kovo 30 d. Vilniaus m. VPK Antrajame PK gauta informacija, jog tą pačią dieną 17.20 val. į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrą kreipėsi ir buvo hospitalizuotas pareiškėjas R. V. (b.l. 28, 73) ir, kilus abejonėms dėl to, ar R. V. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba, 2007 m. balandžio 5 d. Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyris pradėjo tarnybinį patikrinimą (b.l. 31).
Pagal BK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tai – bendro pobūdžio principinės nuostatos, kurios reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Šios nuostatos taikytinos kiekvienam ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui ne tik pradėjus ar atliekant ikiteisminį tyrimą, bet ir gavus informaciją dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ir sprendžiant dėl jos panaudojimo. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad policijos pareigūno pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Ši norma neaiškintina tik lingvistiniu metodu, t. y. tik kaip nustatanti pareigą policijos pareigūnui gavus pranešimą apie teisės pažeidimą ar būnant šio teisės pažeidimo liudininku, imtis nustatytų priemonių. Pareiškėjų teiginį, kad jie abu buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, teismas atmetė, kadangi įvykio metu jie šio procesinio statuso neturėjo, tik vėliau kompetentingos institucijos, pradėjusios ikiteisminį tyrimą pripažino pareiškėjus nukentėjusiaisiais. Teismas konstatavo, kad minėtos BK 2 straipsnio ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos turėjo būti taikomos ir pareiškėjai privalėjo jomis vadovautis. Teismas nustatė, kad M. Y. iš dalies įvykdė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, žodžiu pranešdamas apie įvykį Vilniaus m. Antrojo PK budėtojui, tačiau, remiantis byloje esančiais tarnybiniais pranešimais, pateikė nepilną ir neišsamią informaciją, nesiėmė neatidėliotinų priemonių, kad informacija būtų tinkamai patikrinta bei dėl jos pradėtas tyrimas. R. V., remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl savo sveikatos būklės negalėjo praneši apie įvykį. 2007 m. birželio 26 d. abu pareiškėjai buvo darbe, tačiau apie įvykį nei policijos komisariato budėtojui, nei kitiems pareigūnams nepranešė. Oficialus pranešimas dėl įvykio Vilniaus 2 PK užregistruotas tik 2007 m. kovo 27 d., t. y. praėjus parai laiko nuo įvykusio incidento. Teismas nurodė, kad Policijos pareigūnai turėjo laiku ir tinkamai pranešti apie prieš juos padarytą veiką, apsaugoti įvykio vietą bei įrodymus, nustatyti nusikalstamos veikos liudytojus ir įvykdyti kitus Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, kad būtų kuo greičiau rasti ir išaiškinti nusikalstamą veiką padarę asmenys. Teismas pažymėjo, jog abu pareiškėjai yra kriminalinės policijos pareigūnai, jiems turi būti žinoma, kad bet koks delsimas apsunkina nusikalstamos veikos atskleidimą ir ištyrimą, tačiau delsė pranešti apie įvykį ir nesiėmė kitų būtinų priemonių, kad kuo greičiau būtų atskleista nusikalstama veika. Atižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatavo, kad pareiškėjai pažeidė BK 2 straipsnio ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 punktas imperatyviai nurodo, kad pareigūnas, patekęs į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui. Prieš pareiškėjus buvo įvykdyta galimai nusikalstama veika, taigi, kilo konfliktinė situacija, sukėlusi teisinių padarinių. Policijos pareigūnų etikos kodekso 14 punktas numato, jog ne tarnybos metu policijos pareigūnas privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, nes pagal jo elgesį visuomenės susidaro nuomonę apie visą policiją ir jos pareigūnus, o savo privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2007 m. kovo 26 d. leido laiką naktiniame klube, bendravo su girta mergina ir dėl to kilo konfliktas, kurio pasakoje pareiškėjai buvo išvesdinti iš klubo (b.l. 51-52, 62-63, ). Pareiškėjai, būdami policijos pareigūnais, privalėjo suprasti ir įvertinti, kad klube lankosi daug žmonių, yra vartojamas alkoholis ir gali kilti konfliktinių situacijų, tačiau to nepadarė. Padarius prieš pareiškėjus galimai nusikalstamą veiką, atsirado pareiškėjų pareiga apie tai pranešti jų tiesioginiams vadovams. Tačiau tiesioginis pareiškėjų viršininkas A. K. tarnybiniame pranešime nurodė, kad apie nukentėjusiuosius pareigūnus sužinojo tik 2007 m. kovo 27 d., kada buvo užregistruotas oficialus R. V. pranešimas (b.l.107). Teismas nustatė, kad pareiškėjai su policijos pareigūnų etiką reglamentuojančiomis normomis buvo susipažinę, žinojo, jog jų reikia laikytis, tačiau iš karto po įvykio, sukėlusio teisinių padarinių, tiesioginio savo viršininko neinformavo ir tuo pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 p.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad Patikrinimo išvadoje pareiškėjų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip pažeidžiantys BK 2 straipsnio, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepagrįstai skunde nurodo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje neanalizuota tarnybinio nusižengimo sudėtis. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos visos įvykio faktinės aplinkybės, jos pagrįstos leistinais įrodymas ir pateiktas teisingas tarnybinio nusižengimo teisinis įvertinimas. Kadangi pareiškėjai laiku nesikreipė dėl įvykio ir nesiėmė kitų būtinų priemonių, buvo apsunkintas nusikalstamos veikos atskleidimas ir ištyrimas, iki dabar tęsiamas tyrimas baudžiamojoje byloje (b.l. 11), o tai laikytina pareiškėjų veiksmų pasekmėm, kurios numatytos ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra tiesiogiai aptariamas kaltės klausimas. Tvarkos 20 punkte nurodomos tokios galimos alternatyvios kaltės formos: tyčia, neatsargumas ir aplaidumas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje, konstatuojant pareiškėjų padarytus pažeidimus, nurodoma, kad pareiškėjai turėjo ir galėjo numatyti, kad jų atitinkamas veikimas ar neveikimas sukels žalingas pasekmes (bus laiku neatskleista ir neištirta nusikalstama veika, kils visuomenės susidomėjimas), tačiau to nenumatė, o tai atitinką vieną iš kaltės formų – neatsargumą. Tiesioginis kaltės formos Tarnybinio patikrinimo išvadoje neįvardinimas nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjų kaltės klausimas nebuvo išspręstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad 2007 m. birželio 26 d. ir 2007 m. liepos 2 d. Vilniaus m. VPK viršininko įsakymai, kuriais pareiškėjams paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, yra paskirtos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais ir nėra teisinio pagrindo naikinti šias nuobaudas.
III.
Pareiškėjai R. V. ir M. Y. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti išlaidų atlyginimą.
1. pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. BPK 2 str. numato pareigą prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši pareiga yra taikoma, kai ikiteisminis tyrimas yra jau pradėtas. Šios normos subjektai yra prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga, ši teisės norma neturėtų būti taikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnui, be to, nusikalstama veika buvo padaryta pareiškėjų atžvilgiu, todėl jie BPK 2 straipsnyje įtvirtintos pareigos nepažeidė.
2. Lingvistiškai aiškinant Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiga imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai policijos pareigūnui atsiranda tada, kai jis gauna pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba jis pats yra įvykio liudininkas. Pareiškėjų atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl jiems Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas neturėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įvykio metu pareiškėjai buvo liudytojais. Kompetentingos institucijos sprendimas asmenį pripažinti nukentėjusiuoju reiškia, kad asmuo nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, o tai reiškia, kad asmuo įgyja nukentėjusiojo statusą ne nuo tokio sprendimo priėmimo, bet nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjams laiku nesikreipus dėl įvykio ir nesiėmus kitų būtinų priemonių, buvo apsunkintas nusikalstamos veikos atskleidimas ir ištyrimas, iki dabar tęsiamas tyrimas baudžiamojoje byloje, o tai laikytina pareiškėjų veiksmų pasekmėm, kurios numatytos ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Apeliantai paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje iki šiol yra tęsiamas dėl to, kad iki šiol nėra gauta specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, todėl tarp pareiškimo dėl nusikalstamos veikos pateikimo 2007 m. kovo 27 d. ir neužbaigto ikiteisminio tyrimo nėra priežastinio ryšio.
3. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos. Paaiškino, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 3 punktą tarnybinis nusižengimas gali būti padarytas tik priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Vertinant ar teisėtai ir pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda, turi būti nustatyta, ar mūsų yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-640-04 konstatavo, jog prieš skiriant valstybės tarnautojui nuobaudą turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis, o būtent, turi būti nustatyta kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena bei nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Šias aplinkybes viešojo administravimo subjektas yra įpareigotas įforminti atskiru dokumentu- motyvuota išvada dėl tarnybinio nusižengimo. Taigi, motyvuota išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuris apsprendžia konkretaus tarnybinio nusižengimo pobūdi kaltės formą ir pan., bei apibrėžia ribas ir apimtį kaltinimo nuo kurio valstybės tarnautojas gali gintis. Pareiškėjai daro išvadą, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje privalo būti nurodyta kaltės forma, tinkamai nustatyta kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. liepos 30 d. administracinėje byloje Nr. A4-678-2004, konstatavo, jog nuobaudų skyrimo procedūra -būtina, o ji pati ir jos pasekmėje priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas (Tvarkos 5 punktas), kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai - plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą išaiškinimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminat motyvuotoje išvadoje. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtinąjį kvalifikuoti, nurodant Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį, dalį, punktą, nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo dieną, tarnautojo, kalto dėl padaryto nusižengimo, kaltės formą, nusižengimo padarinius, o taip pat ir siūlomą konkrečią nuobaudą. Tam, kad patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas nusižengimo sudėties elementas - valstybės tarnautojo kaltė, ir teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar atsakovas Vilniaus m. VPK tinkamai aiškinosi kaltės klausimą. Teismas tik konstatavo, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje yra teigiama, jog pareiškėjai turėjo ir galėjo numatyti, kad jų atitinkamas veikimas ar neveikimas sukels žalingas pasekmes (bus laiku neatskleista ir neištirta nusikalstama veika, kils visuomenės susidomėjimas), tačiau to nenumatė. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti, ar tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas nustatinėjo intelektualinį ir valinį kaltės momentus. Teismas privalėjo patikrinti, ar Vilniaus m. VPK nustatinėjo kaltę dėl BPK 2 straipsnio pažeidimo, kaltę dėl Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo bei kaltę dėl Etikos kodekso 14.5 punkto pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad BPK 2 straipsnyje įtvirtinta pareiga pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būti atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios nuostatos taikytinos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui ne tik pradėjus ar atliekant ikiteismini tyrimą, bet ir gavus informaciją dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ir sprendžiant dėl jos panaudojimo Apeliantai, būdami policijos pareigūnai, turėjo suprasti, kad prieš juos įvykdyta nusikalstama veika, todėl turėjo imtis neatidėliotinų priemonių, kad laiku ir tinkamai praneštų apie prieš juos įvykdytą veiką (parašytų pareiškimą), tuo sudarydami prielaidas greičiau pradėti tyrimą ir atskleist nusikalstamą veiką.
Pareiškėjai nepagrįstai aiškina Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisės normą tik lingvistiškai, nepasitelkę kitų teisės normų aiškinimo būdų, ir šiuo išaiškinimu grįsti savo reikalavimus. nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą. Aiškinant ne tik lingvistiškai, bet ir taikant loginį bei sisteminį teisės normų aiškinimo būdus, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad pareiškėjai, būdami ikiteisminio tyrimo tyrėjais, kilus incidentui, kurio metu apeliantas R. V. buvo sužalotas, turėjo suprasti ir įvertinti, kad įvykdyta nusikalstama veika prieš juos, ir jie turėjo būti suinteresuoti apsaugoti įvykio vietą bei įrodymus, imtis operatyvių priemonių, kad būtų nustatyti įvykio liudytojai, pranešti policijos įstaigai ir kitą, kad būtų kuo greičiau surasti nusikalstamą veiką įvykdę asmenys.
Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nutarimas ar nutartis dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju priimami gavus atitinkama prašymą arba teisėsaugos pareigūnų ar teismo iniciatyva, pastariesiems nustačius, kad yra pagrindai asmenį pripažinti nukentėjusiuoju. Apeliantai oficialiai su pareiškimais į policiją kaip nukentėję asmenys, kreipėsi 2007 m. balandžio 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip parai nuo įvykio.
Tarnybinis patikrinimas atliktas dėl R. V. ir M. Y. ir kitų pareigūnų netinkamų veiksmų ir tarnybinės nuobaudos paskirtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“. Remiantis Tvarkos 20 punktu, skiriant nuobaudą įvertintos visos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar nusižengimas padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės ir kt. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti pasiūlymai nėra privalomi vadovui. Vilniaus m. VPK viršininkas pareigūnams R. V. bei M. Y. tarnybines nuobaudas paskyrė, įvertinęs tarnybinio patikrinimo medžiagą ir tarnybinio patikrinimo išvadą, laikydamasis Tvarkos 5 punkto nuostatų.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos visos įvykio faktinės aplinkybės, jos pagrįstos leistinais įrodymais, pateiktas tarnybinio nusižengimo teisinis įvertinimas. Tiesioginis kaltės formos Tarnybinio patikrinimo išvadoje neįvardinimas nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantų kaltės klausimas nebuvo išspręstas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad R, Venckus ir M. Y. turėjo ir galėjo numatyti, kad jų atitinkamas veikimas ar neveikimas sukels žalingas pasekmes, tačiau to nenumatė, o tai atitinka vieną iš kaltės formų - neatsargumą. Neatsargumas - tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Neatsargumas bus ir tuomet, kai asmuo nenumatė galimų pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo aptartas intelektualinis ir valinis kaltės momentai, buvo įvertintas psichinis ir valinis apeliantų santykis su jų daroma veika. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį momentą sudaro tai, kad asmuo turėdamas realią galimybę numatyti savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelio šioms pasekmėms. Apeliantai būdami policijos pareigūnais, turėjo suprasti, kad prieš juos įvykdyta nusikalstama veika, tačiau laiku nesikreipė dėl įvykio ir nesiėmė kitų būtinų priemonių, kad būtų atskleista nusikalstama veika, tuo buvo apsunkintas nusikalstamos veikos ištyrimas ir atskleidimas, o ikiteisminis tyrimas iki šiol nėra baigtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s ta tuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo 2007 m. birželio 26 d. įsakymas Nr. 10-TE-290 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui R. V.“ ir 2007 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 10-TE-303 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui M. Y.“ yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliantai skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Nuobaudos apeliantams buvo paskirtos remiantis atsakovo tarnybinio patikrinimo 2007 m. birželio 1 d. išvada Nr.10-7-IS-104 (b.l. 16-24). Tyrimo išvadoje nurodoma, kad apeliantai nepranešė apie incidentą, kuriame patys dalyvavo, ir tai apsunkino nusikalstamos veikos tyrimą. Ši išvada yra pagrįsta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai apie įvykusi 2007 m. kovo 26 d. apie 1 val.30 min. incidentą, dėl kurio vėliau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tinkamai pranešė betarpiškai po įvykio. Tinkamumo sąvoka šiuo atveju sietina su visuma duomenų apie įvykdytą teisės pažeidimą, kurių pagrindu būtų galima kvalifikuoti teisės pažeidimą ir identifikuoti asmenį padariusį teisės pažeidimą. Šios aplinkybės yra reikšmingos nusikaltimo ištyrimui bei asmenų sulaikymui. Tarnybinio patikrinimo metu nėra nustatyta, kad M. Y. ir R. V. po konflikto suteikė policijos pareigūnams informaciją, kuria remiantis buvo galimybė nustatyti, kad įvykdytas nusikaltimas. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai informavo tiesioginius vadovus apie konfliktą, nurodydami įvykusio konflikto aplinkybes. Todėl pagrįstai atsakovas pripažino, kad betarpiškai po konflikto M. Y. ir R. V. nepranešė apie įvykį policijos įstaigai bei savo tiesioginiam vadovui ir tuo neįvykdė pareigos, numatytos Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Etikos kodekso 14.5 punkte. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarnybinio nusižengimo faktines aplinkybes ir nustatė kaltės formą.
Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai pažeidė BPK 2 straipsnio reikalavimus, nes pareiškėjai tarnybinį nusižengimą padarė ne tarnybos metu, jie nebuvo tuo metu BPK subjektais, todėl nusižengimo apimtis mažintina, nepadarius BPK 2 straipsnio pažeidimo. Sumažinus nusižengimo apimtį nuobauda nekeistina, nes paskirta švelniausia nuobauda, numatyta Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnyje. Remiantis šiais argumentais Vilniaus apygardos administracinis teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. V. ir M. Y. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.