Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-13479-364/2012, kuria atsisakyta priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Kreditorės negautos pajamos, apskaičiuotos remiantis kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo priėmimo dieną. Pagal bendrą vartojimo kredito kainos 199,48 procentų metinę normą kreditoriaus negautos pajamos per dieną sudaro 0,55 % laiku negrąžintos sumos (199,48 % / 365 d. = 0,55 % per dieną, viso 129 dienos nuo 2011-09-11 iki 2012-01-18). Laikotarpis paskaičiuotas nuo dienos, kai skolininkas turėjo grąžinti kreditą ir palūkanas, iki dienos, kai buvo kreiptasi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Skaičiuojant negautas pajamas yra remiamasi šiandien galiojančia bendros vartojimo kredito kainos metine norma, kuria visų vartojimo kredito lėšų išmokėjimų dabartinė vertė prilyginama visų bendros vartojimo kredito sumos grąžinimų ir mokesčių ar kitų išlaidų mokėjimų dabartinei vertei, apskaičiuojama pagal matematinę formulę, kuri nustatyta LR Vyriausybės 2011 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 347

Kreditorės pareiškime nurodyta, kad pagal bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą -199,48 % kreditorės negautos pajamos per dieną sudaro 0,55 % laiku negrąžintos sumos. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnis riboja bendros vartojimo kredito kainos dydį, kuris šiuo metu negali būti didesnis kaip 200 %. Įstatymo nuostatos laikymasis suponuoja, kad kreditorės taikoma bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra protinga ir pagrįsta.

Tai, kad skolininkas yra fizinis asmuo ir yra laikomas silpnesniąja šalimi, neatima iš kreditorės teisės ginti savo pažeistus interesus ir reikalauti atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorė būtų gavus, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Siekiant apsaugoti silpnesnės pusės interesus yra priimti norminiai aktai, kurių kredito davėjas privalo laikytis ir laikosi, teikdamas vartojimo kreditus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kadangi jį vertino kaip aiškiai nepagrįstą dalyje reikalavimo priteisti negautas pajamas. Teismo vertinimu, kreditorės prašomų priteisti 591,01 Lt negautų pajamų dydis yra akivaizdžiai neprotingas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. LR CPK 435 str. 2 d. nustatyta, jog teismas atsisako priimti teismo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Lingvistiškai aiškinant minėtoje normoje vartojamas sąvokas - „aiškus“ reiškia gerai matomą, lengvai suvokiamą, suprantamą, o „nepagrįstas“ - tai neturintis pagrindo, neargumentuotas. CPK 435 str. 2 d. taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad reikalavimas yra absurdiškas ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos. CK 6. 249 straipsnis suteikia teisę kreditoriui reikalauti iš skolininko nuostolių atlyginimo. Taigi, kreditorės reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo nėra nei absurdiškas nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 str. 2 d. prasme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas išvadą, kad šioje byloje kreditorės skolininkui paskaičiuota bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 199,48 % už kiekvieną pradelstą dieną yra akivaizdžiai neprotinga ir nepagrįsta, padarė neįsigilinęs į pareikštą reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, kreditorė reiškia reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo. Negautos pajamos suprantamos kaip nauda, kurią kreditorius būtų gavęs, jeigu skolininkas nebūtų pažeidęs sutarties. Nustatinėjant negautas pajamas turi būti taikomas realumo kriterijus: kreditorius, reikšdamas reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad galimybė gauti pajamas buvo reali, bet pajamų netekta dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Taigi, klausimas dėl prašomų priteisti negautų pajamų pagrįstumo ir dydžio gali būti sprendžiamas tik teismui įvertinus tam tikras, konkrečios bylos aplinkybes. „Aiškiai per didelių“ („neprotingai didelių“) negautų pajamų dydis įstatyme neatskleistas. Konkrečios bylos aplinkybės nėra nustatinėjamos sprendžiant teismo įsakymo išdavimo klausimą. CPK 435 str. 3 d. yra aiškiai įtvirtina, jog teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tai reiškia, jog teismas neturi teisės, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje, vertinti negautų pajamų (nuostolių) dydžio pagrįstumo. Šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimas dėl kreditoriaus pareiškimo. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg plačiai interpretavo „aiškaus nepagrįstumo“ sąvoką, todėl sprendė, kad kreditorės reikalavimas dalyje negautų pajamų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju kreditorė negautų pajamų dydį susiejo su bendra vartojimo kredito kainos metine norma - 199,48 % už kiekvieną pradelstą dieną. Į klausimą, ar kreditorė pagrįstai pasirinko tokį negautų pajamų apskaičiavimo modelį bus (būtų) galima atsakyti tik tarp šalių išsprendus ginčą iš esmės, tačiau, kaip jau buvo minėta, sprendžiant teismo įsakymo išdavimo klausimą nėra tikrinamas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas. Kadangi pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali (CPK 431 straipsnio 6 dalis), todėl nagrinėjamu atveju atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.