Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjai J. K., jo atstovui advokatui Arūnui Abraičiui, vertėjai Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. prašymą dėl termino prašymui bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d., Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 103-105, 112-113, 115 p. nuostatas, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn žemę neatlygintinai priima apskričių viršininkai. Atkūrimo įstatymo 10 str. (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 d. nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Nagrinėjamų teisės normų prasme svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas terminas dokumentams pateikti, laikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, kurios objektyviai buvo kliūtimi realizuojant įstatymo numatytas teises. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.

J. K. nurodyta aplinkybė, kad ji iki 2007 m. gegužės mėn. nežinojo apie jos senelio I. K. turėtą nuosavybę negali būti pripažinta objektyvia kliūtimi paduoti atitinkamą prašymą ir dokumentus, nes toks nežinojimas išimtinai priklausė nuo pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio – nesidomėjimo savo galimomis teisėmis, suteiktomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o nuo 1997 m. - Atkūrimo įstatymo, t. y. termino praleidimas šiuo atveju buvo sąlygojamas išimtinai subjektyvaus pobūdžio priežasčių. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, o į archyvus – dėl atitinkamų pažymų parengimo, negalėjo kreiptis kur kas anksčiau, kol įstatymo nustatyti terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir reikiamus dokumentus dar buvo nepasibaigę.

Svarbia priežastimi sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo negali būti laikoma J. K. prašyme nurodyta aplinkybė, jog ją vargino sveikatos sutrikimai. Teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja galėjo įgyvendinti per kitus asmenis, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, veikė nepakankamai rūpestingai. Pareiškėja nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, liudijančių, jog ji ilgą laikotarpį negalėjo kontaktuoti su asmenimis, kurie galėtų jai padėti įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Nors J. K. yra 71 m., pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, asmens, prašančio atstatyti įstatymo nustatytą terminą, amžius nėra veiksnys, savaime leidžiantis konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, tai, kad pareiškėja dėl teisinio neišprusimo, lietuvių kalbos nemokėjimo nesugebėjo tinkamai ginti savo teises, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra laikytina svarbia, praleistus terminus pateisinančia priežastimi. Visi asmenys privalo laikytis galiojančių teisės aktų nuostatų, o ne savarankiškai pasirinkinėti savo elgesio modelį.

Darytina išvada, kad J. K. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo svarbios priežastys, objektyviai trukdžiusios jai realizuoti savo teisę nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jos prašymas laikytinas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

J. K. prašymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.