Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-146-64-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-07-22
Bylos Nr.: P-146-64-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: A. J.
Atsakovas: Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo: Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P146-64/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.9; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1026/2010 pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir atsakovas) pateikti visą informaciją apie jam paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvo paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos, bei pateikti informaciją apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą ir pripažinti šį įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos. Be to, prašė priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 16).

Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. spalio 31 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą sužinojo, jog byloje yra Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikta pažyma apie tai, kad jis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, apie dalies paskirtų baudų sumokėjimą informacijos nėra. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi šia tikrovės neatitinkančia pažyma. Siekdamas ateityje išvengti nepagrįstų kaltinimų, 2008 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie jam paskirtas administracines nuobaudas, tokios informacijos kaupimo pagrindus bei apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pateikimo vadovaujantis Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalimi bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas). Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 86-08/S-4507 atsakė, kad jis šiuo metu turi tik vieną galiojančią administracinę nuobaudą, kuri dar nėra įsiteisėjusi, nors pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie visas paskirtas nuobaudas, o ne tik apie galiojančias. Pabrėžė, kad sprendimas dėl paminėtos nuobaudos paskyrimo dar nėra įsiteisėjęs, todėl šiuo metu jis neturi galiojančių nuobaudų. Nežinodamas, už ką yra nubaustas, jis negali tinkamai gintis. Tuo tarpu pareigūnams sudaromos sąlygos piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Teigė, jog atsakovo rašte paminėtas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ nebuvo nustatyta tvarka viešai paskelbtas, todėl yra neteisėtas ir juo negalima vadovautis. Nurodė, jog ATPK 36 straipsnis imperatyviai apibrėžia administracinės nuobaudos galiojimo laiką. Praėjus metams, informacija apie paskirtą nuobaudą turi būti sunaikinama, tolimesnis jos saugojimas ar panaudojimas yra neteisėtas. Dėl informacijos apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn atsakovas nukreipė pareiškėją į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tokiu būdu pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad atsakovo pateiktas atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 24 d. sprendimu (b. l. 60-64) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjui visą informaciją apie pareiškėjui paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius ATPK straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvo paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos. Teismas pareiškėjo prašymą dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo taip pat patenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo pareiškėjui 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, Teisės gauti informaciją įstatymo (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1716 redakcija) 3 straipsniu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nesilaikė Teisės gauti informaciją įstatymo reikalavimų dėl informacijos, susijusios su pareiškėjui paskirtomis administracinėmis nuobaudomis, pateikimo pareiškėjui, t. y. iš visos prašomos informacijos apie pareiškėjui paskirtas administracines nuobaudas jam buvo pateikta netiksli informacija apie vieną galiojančią administracinę nuobaudą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją yra ginama įstatymo, todėl reikalavimas gauti informaciją apie jam paskirtas administracines nuobaudas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjui informaciją raštu apie jam paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius ATPK straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvo paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1V-115 patvirtinto Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų teikimo tvarkos aprašo 12, 12.3 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog atsakovas 2008 m. gruodžio 19 d. rašte pagrįstai pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Informatikos ir ryšių departamentą dėl informacijos, ar jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, gavimo.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kita vertus, Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimuose nurodyta, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų. Teismas, įvertinęs Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, padarė išvadą, kad informacijos kaupimas apie pareiškėjui paskirtas administracines nuobaudas atitinka asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus ir negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis pareiškėjo teisę į privatumą. Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnyje pateiktas norminio teisės akto ir individualaus teisės akto definicijas, teismas pažymėjo, kad norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardinto asmens ir skirtas reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius; tai nuolatinis paliepimas, išreiškiantis valstybės valią. Tuo tarpu individualus teisės aktas skiriamas konkrečiam subjektui (asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai), konkretiems gyvenimo atvejams, situacijoms. Kadangi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ skirtas konkretiems subjektams, šis įsakymas negali būti laikomas norminiu teisės aktu, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šio teisės akto teisėtumą ir pripažinti jį negaliojančiu negali būti tenkinamas. Be to, kadangi šis teisės aktas pagal turinį nėra norminis teisės aktas, jo paskelbimas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka (2 str., 3 str. 2 d.) nėra privalomas.

Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui maksimaliai iš atsakovo galėtų būti priteistas 2009 m. sausio 28 d. sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis, tačiau, atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų dalį, ši suma mažintina ir pareiškėjui priteistina 50 Lt žyminio mokesčio.

III.

Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-72), kuriuo prašė: 1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo dalį, kuria nepriteistas 50 Lt žyminis mokestis, ir priimti naują sprendimą – priteisti 50 Lt žyminį mokestį; 2) ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą ir pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo 50 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teismo posėdžio metu nebuvo tiriamas, todėl neaišku, kaip teismas padarė išvadą, jog šis įsakymas nėra norminis aktas. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 2 dalį turi būti skelbiami ne tik norminiai teisės aktai, bet ir kiti teisės aktai. Nereikia įrodinėti, kad paminėtas įsakymas yra teisės aktas, todėl jis turi būti viešai paskelbtas. Policijos departamento interneto puslapyje yra viešai paskelbta daug įvairių, skirtų tik konkretiems subjektams, nesukeliančių jokių teisių ar pareigų piliečiams Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, kurie nėra norminiai aktai ir su kuriais gali susipažinti kiekvienas. Tuo tarpu norėdamas susipažinti su šio ginčo įsakymu pareiškėjas yra priverstas kreiptis į teismą.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti jam visą informaciją apie paskirtas administracines nuobaudas, ir šis reikalavimas buvo patenkintas. Prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą nėra skundo reikalavimas, o yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-178/2009). Todėl, pareiškėjo nuomone, priteisiamas žyminis mokestis negali būti mažinamas, nes tai prieštarauja ABTĮ 39 straipsniui.

3. Pareiškėjui iš atsakovo turi būti priteistas ir 50 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80-81) prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalys nesuteikia apeliantui teisės kreiptis į teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą. Šiuo įsakymu buvo patvirtinti Policijos programinis paketas ir Policijos programinio paketo naudojimo bei tvarkymo instrukcija. Pažymėjo, kad ginčo įsakymas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių arba įstatymų saugomų interesų.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 13 d. nutartimi (b. l. 89-93) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, jog iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į atsakovo turimą informaciją apie jį (pareiškėją). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, teisingai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei Teisės gauti informaciją įstatymo 3 ir 17 straipsnių nuostatomis dėl įstaigų pareigos teikti asmens prašomą informaciją apie jį. Pažymėjo, kad šiose materialinės teisės normose įstatymo lygmeniu yra įtvirtinta pareiškėjo skunde nurodyta Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalies nuostata apie piliečio teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Pasisakydamas dėl nurodytų materialinės teisės normų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jose kalbama apie valstybės įstaigų (šiuo atveju atsakovo) turimą atitinkamą informaciją. Tai reiškia, kad valstybės įstaiga, kuri gavo atitinkamą asmens prašymą, privalo pateikti tik tokią informaciją apie prašymą padavusį asmenį, kurią ji turi ir kurią ši įstaiga naudoja (disponuoja) savo veikloje. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė aukščiau nurodytas materialinės teisės normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo suteikti jam duomenis apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būtinumu tirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šios teisės normos taikymas nagrinėjamoje byloje ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies požiūriu nėra bylai reikšmingas, nes atsakovo turimų (atitinkamoje duomenų bazėje saugomų) duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn) tvarkymo teisėtumą nulemia ne šis teisės aktas, o atsakovo oficialūs įgaliojimai bei šių duomenų tvarkymo tikslai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 str., 5 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog teismo išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimas ABTĮ 44 straipsnio taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismo išspręstas teisingai, atsižvelgiant į tai, kad ne visi pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti (nebuvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl informacijos apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn).

Vadovaudamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nutarė, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, ir pripažino pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą esant pagrįstą.

V.

2010 m. spalio 9 d. (pagal pašto spaudą) pareiškėjas A. J. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-1026/2010 ir perduoti administracinę bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Prašyme proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą:

Žemesnės instancijos teismas

Aiškina, kad sprendimas priimtas jo naudai, nes skunde buvo pateiktas vienas reikalavimas, kuris ir buvo patenkintas, todėl žyminis mokestis turėjo būti priteistas iš atsakovo pilna apimtimi, t. y. 100 procentų, o ne 50, kaip nusprendė Šiaulių apygardos administracinis teismas ir tokį sprendimą paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Mano, kad tai yra akivaizdus materialinės teisės normų (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies, kuri numato, kad, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį) pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 13 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nepasisakė dėl apeliaciniame skunde pareikšto reikalavimo priteisti pareiškėjui ne 50, o 100 procentų žyminio mokesčio, nors būtent dėl šios priežasties ir buvo paduotas apeliacinis skundas. Mano, kad tai yra akivaizdus materialinės teisės normų (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies, kuri numato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus) pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 13 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nenurodė, kokiu pagrindu, kokiais norminiais aktais ir kokiais motyvais vadovaujantis buvo nuspręsta palikti žemesnės instancijos teismo sprendimą priteisti pareiškėjui ne 100, o 50 procentų žyminio mokesčio. Pareiškėjo teigimu, jis negali suprasti ir suvokti, kodėl apeliacinės instancijos teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl žyminio mokesčio, kuris prieštarauja imperatyvioms ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Mano, kad dėl nurodytų priežasčių buvo padarytas akivaizdus materialinės teisės normų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto, kuris reglamentuoja situaciją, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų) pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.

Šalies argumentai

Nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių prašymo padavimo terminas procesui atnaujinti nėra praleistas, nes apie aplinkybes, išdėstytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartyje, pareiškėjas sužinojo gavęs 2010 m. liepos 13 d. nutartį, o prašymą dėl proceso atnaujinimo išsiuntė paštu 2010 m. spalio 9 d., t. y. iki paskutinės prašymo padavimo dienos (2010 m. spalio 13 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo dalis dėl 50 procentų žyminio mokesčio bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartis dalyje dėl žyminio mokesčio priteisimo yra neteisėtos ir neteisingos, prieštarauja ABTĮ 44 straipsnio 2 daliai, todėl turi būti atnaujinamas procesas šioje administracinėje byloje ir, išnagrinėjus bylą iš naujo, turi būti priimtas naujas sprendimas dėl žyminio mokesčio dydžio priteisimo, taip pat turi būti priteistas 50 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1026/2010 buvo priimta ir įsiteisėjo 2010 m. liepos 13 d., pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas (įteiktas paštui) 2010 m. spalio 9 d., todėl laikytina, kad prašymas paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui. Minėtoje įstatymo normoje kalbama apie proceso atnaujinimą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo. Bendrojoje teisės teorijoje teisės normos yra skirstomos pagal turinį į materialines, t. y. nustatančias subjektų teisinę padėtį (teises ir pareigas), bei procesines, nustatančias tvarką, pagal kurią įgyvendinamos materialinės teisės normos. Iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, faktiškai kelia klausimą dėl procesinės teisės normų (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies, 86 straipsnio 3 dalies, 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto), susijusių su teismo išlaidų (žyminio mokesčio) atlyginimo klausimo išsprendimu, bei reikalavimų teismo sprendimo turiniui, galimo pažeidimo. Nei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kurį nurodo pareiškėjas savo prašyme, nei kita įstatymo norma nenumato proceso atnaujinimo dėl procesinės teisės normų pažeidimo (bendrąja prasme), kaip savarankiško proceso atnaujinimo pagrindo. Įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius procesinės teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6,7,8,9 p.). Pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo šiais proceso atnaujinimo pagrindais nesiremia.

Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra atskirai aptartas klausimas kodėl nepriteistas žyminis mokestis, susiję su procesinės, o ne su materialinės teisės, normų taikymu, todėl negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kad šis pareiškėjo prašymo argumentas yra artimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytam proceso atnaujinimo pagrindui, teisėjų kolegija patikrino bylą ir šiuo aspektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų tais atvejais, jei jis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pavyzdžiui, 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-65/2008, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 13 d. nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas visa apimtimi remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nors nutartyje atskirai nepateikiama motyvų dėl teismo išlaidų apeliacinėje instancijoje paskirstymo, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinio skundo nepatenkino visa apimtimi, t.y. kartu nepatenkino ir prašymo dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą priteisimo. Iš teismo nutarties turinio yra aišku, kad nepatenkinimas apeliacinio skundo lėmė tai, jog nebuvo patenkintas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo. Todėl nagrinėjamas atvejis nepatenka prie ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies imperatyviu reikalavimu, nustatančiu, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto, ar kurio nors kito įstatyme numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, todėl procesas pagal pareiškėjo prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėIrmantas Jarukaitis