- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-96/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- V. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
V. N. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą išteisintas nesant įrodymų, kad padarė šį nusikaltimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 20 d., apie 0-4 val., (duomenys neskelbtini) A. M. gyvenamojo vagonėlio kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą, suduodamas kumščiu smūgius A. M. į veidą ir padarydamas muštines žaizdas nosies nugarėlėje su kraujosruvomis aplinkoje, nosies kaulų lūžį, kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, kairės akies viršutinio voko vidiniame krašte, nosies nugarėlėje, nubrozdinimus makšties prieangyje užpakaliniame krašte su kraujosruva aplinkoje, lytiškai santykiavo su A. M. prieš jos valią, t. y. ją išžagino.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. N. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau nurodo, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Jis neneigia įvykio dieną užsukęs pas neblaivią A. M., jie kartu girtavo. Išgertuvių metu A. M. čiupo nuo stalo peilį ir puolė apeliantą, tada jis nenorėdamas sudavė du smūgius, bet jie netrukus susitaikė. A. M. pasiūlė su ja permiegoti, apeliantas sutiko, tačiau nebaigęs lytinio akto išėjo namo. Ji kvietė grįžti, bet jis bijojo, kad vėl puls peiliu, ir negrįžo. Tik į namus atėjus pareigūnams sužinojo, jog A. M. mirė. Tyrimo metu rasta jo pirštų atspaudų ant stiklinės, iš kurios abu gėrė alkoholį, tačiau jo genotipą atitinkančių biologinių pėdsakų nerasta. Rasti biologiniai pėdsakai, atitinkantys liudytojo J. Ž. genotipą. Nukentėjusiosios makštyje rastos spermos negalima identifikuoti. Tiriant jos kūną neaptikta pasipriešinimui būdingų sužalojimų. Ekspertai nustatė, kad ji mirė dėl apsinuodijimo alkoholiu. Prašo atsižvelgti, jog jis dirba, po paskutinio teistumo nedarė nusikaltimų, nenaudojo jokios prievartos prieš nukentėjusiąją, o suduoti du smūgiai buvo tik savigyna.
Nukentėjusioji N. P. atsikirtimu prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad V. N. viso proceso metu davė nenuoseklius parodymus. Ant stiklinių nerasta jo pirštų atspaudų, bet jie rasti ant peilio. Apeliantas pripažino asmeniškai nepažinojęs A. M., seniai turėjęs lytinius santykius. N. P. nuomone, būtent dėl šios priežasties V. N. nuėjo pas jos motiną. Apeliantas nepažinojo motinos, todėl jo veiksmai prieš motiną buvo ne savigyna. Priešingai, A. M. gynėsi, savo namuose sulaukusi su nepadoriais ketinimais nekviesto ir nepažįstamo žmogaus.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
BK 149 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Išžaginimo skiriamasis požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, jog lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas, ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie nenorą turėti lytinių santykių, šaukiantis pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti ar kitais būdais.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo, baimės patirti fizinį smurtą arba bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas ar kaltininkai turi suvokti, jog lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią.
Apeliantas neneigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tik teigia tai daręs abipusiu sutarimu, o ne prieš jos valią.
Tokią nuteistojo versiją paneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.
Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai išdėstė bei išanalizavo visus nuteistojo V. N. parodymus, todėl šioje nutartyje netikslinga jų detaliai kartoti.
Akcentuojant parodymų esmę galima daryti neabejotiną išvadą, kad jie daug kartų keitėsi.
Pirmą kartą apklausiamas apeliantas nepripažino naudojęs smurto prieš A. M. (t. 1, b. l. 74-76); apklausiamas tą pačią dieną vėliau (t. 1, b. l. 78-80) jis jau pripažino sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajai į veidą, tačiau po to abu susitaikė, ir įvyko lytinis aktas; apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 83-85) jis teigė, jog iš pradžių lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, po to įvyko konfliktas, kurio metu sudavė smūgį jai į veidą; šios apklausos metu atsakinėdamas į prokuroro klausimus jis vėl skirtingai nurodė aplinkybes, t. y. vienu atveju teigė smurtą naudojęs prieš lytinius santykius, kitu – po jų; parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 93-94) jis parodė smurtą naudojęs prieš lytinius santykius; pirmosios instancijos teisme apeliantas vėl pakeitė parodymus ir teigė smurtą naudojęs, t. y. sudavęs du smūgius, po lytinių santykių su nukentėjusiąja.
Apeliaciniame skunde nuteistasis vėl nurodo smurtą naudojęs prieš lytinius santykius.
Taigi išdėstyti nuteistojo V. N. parodymai neabejotinai patvirtina smurto panaudojimo faktą prieš nukentėjusiąją (šios aplinkybės apeliantas savo skunde neginčija), tačiau jo parodymai apie smurto panaudojimo laiką nuolat keitėsi: vienu metu jis teigė smurtą naudojęs prieš lytinius santykius su nukentėjusiąja, kitu – po lytinių santykių.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smurtas panaudotas prieš lytinius santykius, siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą.
Apeliantas nurodo, jog konfliktą, kurio priežasties nesugebėjo paaiškinti, pradėjo A. M., t. y. čiupo nuo stalo peilį ir jį puolė, o jis norėdamas apsiginti moteriai sudavė du smūgius į veidą.
Ištyrusi įrodymų visetą teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji grasino apeliantui peiliu, įrodo ją gera valia nenorėjus lytinių santykių su nuteistuoju.
Tai, kad apeliantas su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią ir pasipriešinimui palaužti panaudojo fizinį smurtą, be paties nuteistojo parodymų apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą patvirtina specialisto išvados Nr. M 943/06 (04) duomenys (t. 1, b. l. 29-32), įrodantys, jog nukentėjusiajai padarytos muštinės žaizdos nosies nugarėlėje su kraujosruvomis aplinkoje, nosies kaulų lūžis, kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, kairės akies viršutinio voko vidiniame krašte, nubrozdinimai krūtinės ląstos priekyje, nubrozdinimas makšties prieangyje užpakaliniame krašte su kraujosruva aplinkoje.
Neįtikinamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad po panaudoto smurto jis su A. M. susitaikė ir ši pasiūlė kartu permiegoti.
Akivaizdu, jog po tokių sužalojimų nukentėjusioji kraujavo (tai patvirtino ir nuteistasis), kentė skausmą bei nepatogumą, todėl neįtikėtina, kad patyrusi sužalojimus ji gera valia norėjo lytinių santykių su nuteistuoju.
Apeliacinio skundo teiginį nukentėjusiąją gera valia norėjus lytinių santykių paneigia ir nukentėjusiosios N. P. bei liudytojo J. Ž. parodymai.
Nukentėjusioji N. P. teisme parodė, jog mama buvo ne iš tų žmonių, kuri gavusi smūgį į nosį dar bendrautų su smurtautoju. Nerealu, kad ji nesipriešino. Ji neprasidėdavo su nepažįstamais vyrais. Jai nepatikdavo vyrų priekabiavimai, ji gindavo save. Motina turėjo polinkį girtauti, tačiau su bet kuo lytiškai nesantykiavo. Ji per visą gyvenimą turėjo tik kelis partnerius.
Liudytojas J. Ž. teisme parodė su nukentėjusiąja pažįstamas apie trejus metus. Ji nėra pasakojusi, kad pas ją užeidavo svetimi vyrai.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais. Jie patvirtina nustatytą aplinkybę, jog lytiniai santykiai tarp nuteistojo V. N. ir A. M. nevyko abipusiu sutikimu.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. M. su nuteistuoju V. N. nebuvo pažįstami, nebendravo, iki įvykio nepalaikė jokių santykių. Tai kartu su kitais įrodymais taip pat rodo apeliantą lytiškai santykiavus su nukentėjusiąja prieš jos valią.
Neįtikinama nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta versija, jog jam išėjus nukentėjusioji kvietė sugrįžti.
Apelianto parodymai dėl šios aplinkybės vėlgi nuolat keitėsi: vieną kartą apklausiamas jis teigė, kad nukentėjusioji jį palydėjo iki durų, kitą – jog išeidamas paliko ją gulinčią lovoje, dar kitą – kad ji kvietė sugrįžti stovėdama tarpduryje be kelnių, o vėliau – jog ji buvo su kelnėmis.
Iš nuotraukų, pridėtų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, kad A. M. rasta iki pusės išrengta lovoje, kelnės ir kelnaitės numautos tik nuo vienos kojos (t. 1, b. l. 18).
Apeliantas teisme patvirtino, jog lytinių santykių metu nukentėjusiosios drabužiai buvo numauti tik nuo vienos kojos. Tačiau jis teigė, kad, kai ji stovėdama tarpduryje kvietė sugrįžti, nebuvo apsimovusi kelnių, jos taip ir liko numautos tik nuo vienos kojos.
Šiai nuteistojo versijai trūksta logikos, nes, jeigu nukentėjusioji būtų ėjusi prie durų jo kviesti, kelnes būtų arba apsimovusi, arba nusimovusi nuo tos kojos, ant kurios jos buvo.
Kita vertus, neįtikėtina, jog nukentėjusioji gruodžio mėnesį galėjo stovėti vagonėlio tarpduryje iki pusės beveik nuoga.
Liudytojas J. Ž. ir pats apeliantas teigė, kad vagonėlyje nebuvo elektros, visada degdavo žvakė. Pagal apeliantą, įvykio metu irgi degė žvakė.
Vadinasi, vagonėlyje buvo tamsu, todėl iš jo išėjęs ir nuėjęs apie 50 m atstumą apeliantas nebūtų galėjęs matyti nukentėjusiosios, jeigu ji būtų stovėjusi prie durų ir kvietusi sugrįžti.
Tiesa, apeliantas teigia matęs nukentėjusiąją tarpduryje, nes tą naktį buvo pasnigę, tačiau pažymoje apie meteorologines sąlygas (t. 1, b. l. 165) nurodyta, jog naktį iki 3 val. sniego dangos nebuvo (apeliantas teigia iš nukentėjusiosios išėjęs apie 1 val. nakties).
Iš jau minėtų nuotraukų, pridėtų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, kad ant lovos tarp nukentėjusiosios kojų rastas peilis (t. 1, b. l. 18).
Apelianto parodymai dėl peilio atsiradimo lovoje aplinkybių vėlgi prieštaringi: vienu metu jis teigė, jog pati nukentėjusioji jį ten pasidėjo, kitu – jis jai paprašius nuo stalo paėmė ir padavė peilį.
Nežiūrint į apelianto nenuoseklius parodymus, galima daryti vienareikšmę išvadą, kad konfliktas, kurio metu nukentėjusioji jam grasino peiliu, įvyko prieš lytinius santykius, kadangi, priešingu atveju, neįmanoma logiškai paaiškinti, dėl kokių priežasčių peilis galėjo atsirasti lovoje.
Nuteistasis V. N. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 93-94) parodė, jog po jo suduoto smūgio nukentėjusiajai į veidą ši nugriuvo ant lovos.
Tuo paaiškinama peilio atsiradimo lovoje aplinkybė: nukentėjusioji, nesutikdama turėti lytinių santykių su nuteistuoju, pagrasino jam peiliu, šis sudavė jai smūgius į veidą, nuo kurių nukentėjusioji nugriuvo ant lovos.
Kitu atveju būtų nesuvokiama, kodėl nukentėjusioji griebėsi peilio. Apelianto versija, kad ji tai padarė be jokios priežasties, atmetama kaip neįtikinama.
Apeliantas skunde nurodo, jog tiriant nukentėjusiosios kūną pasipriešinimui būdingų sužalojimų neaptikta.
Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 943/06 (04) iš tiesų teigiama, kad mirusiosios kūne kovos ir savigynos pėdsakų nerasta. Tačiau nustatyta, jog nukentėjusioji gynėsi peiliu. Taigi prieš ją panaudotą prievartą įrodo ne tik toje pačioje specialisto išvadoje išdėstyti kūno sužalojimai, bet ir aplinkybė, kad apsigynimui panaudotas peilis.
Apeliacinio skundo argumentas, jog ant stiklinės rasta nuteistojo pirštų atspaudų, tačiau nerasta jo genotipą atitinkančių biologinių pėdsakų, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Apeliantas neginčija girtavęs su nukentėjusiąja, taigi gėręs alkoholį iš stiklinės.
Tai, kad nukentėjusiosios makštyje rastos spermos negalima identifikuoti, taip pat neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes apeliantas neneigia lytinio santykiavimo fakto.
Nuteistasis nurodo, jog tiriant rasti biologiniai pėdsakai, atitinkantys liudytojo J. Ž. genotipą. Tuo apeliantas netiesiogiai įtaria, kad nukentėjusiąją galėjo išžaginti J. Ž.
Tokiai apelianto versijai patvirtinti nėra jokių objektyvių duomenų.
Tiesa, specialisto išvadoje Nr. 140-(13016)-IS1-9112 (t. 2, b. l. 43-50) nurodyta, jog ant tirti pateikto antklodės užvalkalo rasto vyro kraujo genotipas sutampa su J. Ž. genotipu.
Byloje nėra duomenų, kada šie kraujo pėdsakai atsirado ant antklodės užvalkalo, o liudytojas J. Ž. patvirtino su nukentėjusiąja pažįstamas trejus metus, su ja bendravęs, turėjęs lytinių santykių, todėl vien ši aplinkybė nerodo, kad jį būtų galima įtarti padarius nusikaltimą.
Apelianto kaltę išžaginus A. M. įrodo ne iš konteksto paimta atskira detalė, bet skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti į nuoseklią įrodymų grandinę sujungti įrodymai, sudarantys įrodymų visetą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog apeliantas lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. M. prieš jos valią ir suvokė šį faktą, nes nukentėjusiajai veiksmais (grasinant peiliu) išreiškus nenorą lytiškai santykiauti su nuteistuoju, šis panaudojo fizinį smurtą akivaizdžiam nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti.
Taigi byloje nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajai buvo tik savigyna. Priešingai, nuo smurto gynėsi ne jis, bet A. M.
Dėl to apelianto nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip išžaginimą ir ją teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog A. M. mirė dėl apsinuodijimo alkoholiu, nepaneigia nuteistojo kaltės ją išžaginus, o tokia mirties priežastis sąlygojo, kad apeliantas išteisintas dėl jos tyčinio nužudymo.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog V. N. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis); įvertino kaltininko veiksmus ir panaudoto smurto pobūdį, asmenybę, kad nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų, nusikalsta neatsitiktinai, padarytas nusikaltimas yra jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio loginė pasekmė; nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.
Apeliantas prašo atsižvelgti, kad dirba, po paskutinio teistumo nedarė nusikaltimų.
Iš bylos medžiagos matyti, jog V. N. aptariamą nusikaltimą padarė praėjus mažiau nei pusei metų, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad grįžęs iš laisvės atėmimo vietos iki naujo nusikaltimo padarymo būtų dirbęs. Apeliantas įsidarbino A. P. įmonėje pagalbiniu darbininku 2007 m. vasario 12 d. (t. 1, b. l. 106), t. y. tik praėjus pusantro mėnesio, kai jam pareikšti įtarimai šioje byloje.
Visa tai rodo nuteistojo nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio normų, ankstesnės bausmės jo nepaveikė, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl to teismas pagrįstai paskyrė didesnę nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri neprieštarauja įstatymo nuostatoms.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. N. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.