Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2022-05-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-531/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2021-01-08Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2022-05-19Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-05-19
Bylos Nr.
1A-91-531/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-15237-2020-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus
Advokatai
Remigijus Uckus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-531/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15237-2020-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 19 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,gynėjui advokatui Remigijui Uckui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal P. I. gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant laisvės atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi, ir P. I. paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams ir 4 mėnesiams.

Į P. I. paskirtą bausmę įskaitytas laikas, jo iš būtas laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. gegužės 14 d. 11.15 val. iki 2020 m. gegužės 15 d. 10.55val. bei suėmime nuo 2021 m. spalio 6 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2022 m. vasario 18 d.

Iš P. I. (duomenys neskelbtini) priteistos ekstradicijos išlaidos – 1 953,29 Eur.

Konfiskuotas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. I. nuteistas už tai, kad 2020 m. balandžio 19 d., apie 19.30 val., būdamas neblaivus, išdaužęs lango stiklus įsibrovė į A. M. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pastūmęs ranka į krūtinę, pargriovė I. B., gim. (duomenys neskelbtini) m. ant lovos, sudavė jai smūgį ranka į galvos sritį. Taip panaudojęs fizinį smurtą, iš jos pagrobė 60 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ ir įvykdė plėšimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. P. I. gynėjas advokatas R. Uckus apeliaciniu skundu prašo pakeisti P. I. atžvilgiu priimtą nuosprendį, veiką perkvalifikuojant iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y. iš plėšimo įsibraunant į patalpą, į atvirąją vagystę įsibraunant į patalpą, ir paskirti protingą bei adekvačią padarytai veikai bausmę. Priėmus sprendimą perkvalifikuoti veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. taikyti motyvuotą švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje arba BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Teismui priėjus išvados, kad veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, taikyti BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti iš dalies, nustatant kuo mažesnį realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminą, kadangi mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam atlikus dalį realios laisvės atėmimo bausmės.

2.1. Nurodo, kad bylos esmines faktines aplinkybes P. I. pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jis tik nesutiko, kad įvykio metu panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios I. B. atžvilgiu, t. y. jog atliko veiksmus, kvalifikuojamus kaip plėšimas. Dėl bylos esminių faktinių aplinkybių nei proceso dalyviams, nei teismui klausimų nekilo. Jo ginamasis pilnai pripažino, kad įvykdė nusikalstamą veiką ir nurodė jos padarymo aplinkybes. Dėl šios veikos įvykdymo nuoširdžiai gailėjosi, ne kartą nukentėjusiosios atsiprašė, žalą pilnai ir netgi daugiau nei buvo prašoma, atlygino ir nukentėjusioji jam jokių pretenzijų nereiškė. Vienas pagrindinių klausimų, dėl kurių suabejojo gynyba ir nuteistasis, tai teisingas bylos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas ir tai, kiek pagrįstas bei teisingas jo padarytos veikos kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių peršasi pagrįsta išvada, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip vagystė, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, kadangi jokių įrodymų, kad P. I. įvykio metu prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą, byloje nėra.

2.2. Atkreipia dėmesį, kad įvykio betarpiškų liudytojų nėra. Iš esmės kaltinimas buvo grindžiamas vien tik nukentėjusiosios I. B. parodymais. Nukentejusioji I. B. pirminiuose savo parodymuose nurodė, kad įvykio metu jai buvo suduoti du smūgiai į galvos sritį rankos kumščiu. Vėliau akistatos metu ji jau aiškino kitaip, kad jai gulinčiai ant žemės buvo suduotas vienas smūgis į galvos sritį. Tai visiškai prieštaringi parodymai ir neaišku, kodėl valstybės kaltintojas pasirinko kaltinime nurodyti būtent vieną smūgį, beje, neaišku kada suduota, dargi, nepasakoma į kurią kūno dalį ir kokiu laiku. Iš karto po įvykio nukentėjusiąją mačiusi kaimynė J. P., vėliau policijos pareigūnai, jokių sužalojimų nei ant veido, nei kitose kūno vietose neužfiksavo, o teismo medicinos ekspertams net nebuvo duota užduotis atlikti kūno tyrimą. Dėl nurodytų aplinkybių neaišku, kokiu būdu kartą ar du smūgiavus garbaus amžiaus nukentėjusiajai į veidą, neliko jokių požymių. Šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu niekas netyrė ir nesiaiškino, apsiribojant tik pačios nukentėjusiosios I. B. parodymais. Įvykio metu, pagal nuteistąjį P. I., pati nukentėjusioji buvo stipriai neblaivi. Mano, kad jau vien dėl šių paminėtų aplinkybių pareikštas kaltinimas nebuvo konkretus, atitinkantis bylos faktines aplinkybes.

2.3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nepasisakė dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, apsiribojant tuo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką plėšimu laikomi ir atvejai, kai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti iš karto po to, kai turtas buvo užvaldytas siekiant jį išlaikyti, jei kaltininkas dar neturėjo realios galimybės turtu naudotis ir disponuoti. Kelia klausimą, ar pagristas toks turto užvaldymo būdas, kokį cituoja pirmosios instancijos teismas šioje byloje ir kuo jis grindžiamas. Be pačios neadekvačiai mąstančios ir senyvo amžiaus nukentėjusiosios, kuri pasak nuteistojo buvo neblaivi, parodymų, jokių pagrindžiančių tokį plėšimo būdą įrodymų šioje byloje nėra. Kaip jau minėta, nebuvo jokių įvykio liudytojų, nenustatyta absoliučiai jokių sužalojimų, nors jeigu tikėti nukentėjusios parodymais, kad jai buvo suduota jauno vyro kumščiu į veidą, po to ji dar ir pakrito, tam tikri sužalojimai turėjo atsirasti. Keistai atrodo ir nukentėjusiosios parodymai, kad P. I. iš anksto turėdamas tikslą įvykdyti nusikaltimą, atėjęs jai prisistatė vardu, dargi nurodė ir motinos vardą bei bendrus pažįstamus.

2.4. Pabrėžia, kad P. I. kaltę dėl smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją I. B. viso proceso metu nuosekliai neigė. Tačiau iš karto pripažino ir viso proceso metu nurodė, kad tikrai kaltinime nurodytu metu ir vietoje buvo patekęs į namą, kuriame gyvena nukentėjusioji ir jai matant pavogė mobiliojo ryšio telefono aparatą ,,(duomenys neskelbtini) su SIM kortele“. Abejoti tokiais P. I. parodymais nėra pagrindo, nes jie pakankamai nuoseklūs, jis įvykį gerai prisimena, pavogti telefono aparatą mintis jam kilo spontaniškai atėjus pas I. B. pasiskolinti kastuvo. Nors šie parodymai nebuvo nei patvirtinti, nei paneigti, jie esminės reikšmes veikos kvalifikavimui neturi. I. B., remiantis įtariamojo P. I. parodymais, įvykio metu pati buvo neblaivi ir galimai neprisimena įvykio aplinkybių. Turtinę žalą P. I. yra atlyginęs, ieškinio nukentėjusioji I. B. nepareiškė. Atvykus tartis dėl žalos atlyginimo, nukentėjusioji jo net neatpažino ir girdint kaimynei pasakė, kad ne jis (P. I.) jos atžvilgiu įvykdė nusikaltimą.

2.5. Atkreipia dėmesį, kad atliekant akistatą tarp įtariamojo ir nukentėjusios, I. B. elgėsi neadekvačiai, kalbėjo nerišliai, grasino P. I. tūkstantiniu ieškiniu nors tokio taip ir nepareiškė. Su ja netgi buvo sunku susikalbėti. Dėl smurto panaudojimo duodama atsakymus ji mėtėsi, į gynėjo klausimą, ar buvo prieš ją panaudotas smurtas ir, ar ji jautė fizinį skausmą, atsakė, kad nebuvo naudotas smurtas ir neskaudėjo, kai į tą patį tyrėjo klausimą atsakė, kad du kartus sudavė, bet skausmo nejautė. Kaip galima vertinti tokius prieštaringus atsakymus į tą pati labai svarbų ir esminį, P. I. veikos kvalifikavimui, klausimą. Tokie jos nerišlūs, neadekvatūs parodymai ir veiksmai akistatos metu kelia rimtų abejonių jos parodymų patikimumu, kad jos atžvilgiu P. I. smurtavo. Ne be reikalo prašė nukentėjusiąją iškviesti į teismą ir patikrinti jos parodymus, tačiau dėl to, kad iki teismo posėdžio ji mirė, to padaryti nepavyko. Mano, kad teisme nepatikrinus prieštaringų anksčiau duotų nukentėjusiosios parodymų, jais grįsti nuosprendžio negalima. Logiška manyti, kad P. I. smurtauti nebuvo jokio reikalo, jis pateko pro išdaužtą langą, telefonas gulėjo ant spintelės viename kambaryje, o nukentėjusioji I. B. tuo metu buvo kitame kambaryje. Kai ji atėjo į kambarį, kuriame buvo P. I., telefonas jau buvo pas P. I. rankose. I. B. teigia tik paklaususi, ką jis čia veikia, o P. I. tuo metu tuoj pat iššoko pro tą pati langą. P. I. smurtauti prieš (duomenys neskelbtini) metų amžiaus nukentėjusiąją nebuvo jokio reikalo. Ji nesipriešino telefono pagrobimui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jokių sužalojimų jos veide ar kitose kūno vietose pareigūnai neužfiksavo, netgi nesiuntė pas teismo medicinos specialistą apžiūrai ir išvados pateikimui. Labai tikėtina, kad jeigu P. I. įvykio metu iš tikrųjų būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajai į veidą, būtų likę bent menkiausi sužalojimai, tačiau nefiksuota visiškai jokių. Dėl nurodytų priežasčių lieka neaišku, kuo remiantis buvo konstatuotas. smurto panaudojimas, kadangi objektyviai, be pačios nukentėjusiosios parodymų, ši aplinkybė nepagrista jokiais kitais bylos duomenimis. Esant tokiai neaiškiai ir prieštaringai situacijai, nepašalinti prieštaravimai turi būti aiškinami įtariamojo P. I. naudai. Pažymi, kad labai tikėtina, jog savo namuose pamačiusi svetimą žmogų, dargi su jos telefonu rankoje, nukentėjusioji susijaudino ir situaciją vertino neadekvačiai, juolab, kad, pasak kaltinamojo, įvykio metu buvo neblaivi. Pabrėžia, kad P. I. įvykio metu jokių grasinimų tuoj pat panaudoti smurtą neišreiškė, taip pat neatliko veiksmų, kurie galėtų būti laikomi „kitokiu atėmimu galimybės priešintis“.

Atsiliepimas

3. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra (Molėtai) atsiliepime į P. I. gynėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamojo P. I. padarytą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismo metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis plėšimą įvykdė įsibrovęs į patalpą ir tuo metu, siekdamas užvaldyti pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Sutinka su teismo vertinimu, kad surinkta pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis į nukentėjusiosios namą brovėsi plėšimo tikslu, žinodamas, kad nukentėjusioji gyvena viena, todėl bus lengviau įvykdyti ketinimus, ir savo tikslą jis realizavo, t. y. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį telefoną. P. I. padarytas nusikaltimas atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą sudėtį, todėl prašymas perkvalifikuoti šią veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį, nepagrįstas. Taip pat sutinka su teismo skirtos bausmės dydžiu, nes buvo atsižvelgta į tai, kad P. I. padarė sunkų nusikaltimą prieš tai būdamas 2 kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, kad nusikalto praėjus tik trims mėnesiams nuo bausmės atlikimo laiko, ir šios aplinkybės rodo, kad jis nelinkęs keisti gyvenimo būdo.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje P. I. gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su P. I. nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir prašoma jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį.

8. Taigi, šiuo atveju yra svarbu aptarti vagystės ir plėšimo atribojimo kriterijus. Pažymėtina, kad plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju P. I. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, pagrįstai. Pagrindo perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį, nėra. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir baudžiamojo proceso pažeidimų, pripažįstant P. I. kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nepadarė.

10. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad P. I. išdaužęs lango stiklus įsibrovė į A. M. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 60 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“, tačiau aiškinama, jog tai darydamas, P. I. jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją I. B. nenaudojo. Skunde teigiama, kad šiuo atveju P. I. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pagrindo sutikti su tokia apelianto nuomone ir keliama įvykio versija nėra, kadangi ją paneigia byloje surinkti įrodymai.

10.1. Nukentėjusioji I. B. (mirusi (duomenys neskelbtini)) apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2020 m. balandžio 19 d., apie 19.30 val., būdama namuose, užsirakinusi duris, išgirdo beldimą į kambario langą ir pamatė nepažįstamą jaunuolį apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, trumpais tamsiais plaukais, kuris buvo apsirengęs tamsios spalvos striuke ir kelnėmis. Jo (duomenys neskelbtini) paklausus ko šis nori, jaunuolis taisyklinga (duomenys neskelbtini) kalba pasakė įleisti į vidų, nes lauke sėdi T.. Ji paprašė, kad T. ateitų prie lango ir tada ji įles į vidų, nes pagalvojo, jog T. yra netoliese gyvenantis kaimynas A. S.. Jaunuolis atsakė, kad T. girtas ir negali prieiti prie lango, o pats prisistatė kaip S. – P. (A. S.) sesers sūnus, kurio tikro vardo ir pavardės nežino, bet ji jo neleido. Tada jaunuolis kažką laikydamas rankoje išdaužė virtuvės lango stiklus, įlindo į namo vidų ir nieko nesakydamas kambaryje priėjo prie jos bei kumščiu du kartus sudavė jai į galvą. Nuo smūgių ji nugriuvo ant lovos, o jaunuolis priėjo prie jos, pakėlė naktinius marškinius, kuriais buvo apsirengusi ir graibė jai už krūtų ir lytinių organų. Ji tam priešinosi ir nukrito nuo lovos ant grindų, jaunuolis ją užgulė ir toliau graibė ją, bet ji priešinosi ir pavykus ištrūkti iš jo, atsikėlė. Tada jis griebė nuo kambaryje buvusio stalo mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“, SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kainuojantį 60 Eur ir išėjo link buvusių fermų.

10.2. 2020 m. birželio 16 d. vykusios akistatos tarp I. B. ir P. I. metu, I. B. patikslindama nurodė, kad pažįsta P. I.. Paaiškino, kad jis išdaužė langą ir įlipo į vidų. Ji buvo blaivi. Jis ją pastūmė ir vieną kartą sudavė į galvą, tačiau jai nepadarė jokių sužalojimų ir skausmo nepajuto, kadangi buvo labai išsigandusi.

10.3. 2020 m. balandžio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu bendraujant su J. P. ši parodė, kad 2020 m. balandžio 19 d. apie 19.40 val. pas ją į namus buvo atėjusi I. B., kuri atrodė labai išvargusi, paprašė atsigerti vandens ir paskolinti mobiliojo ryšio telefoną, kad galėtų iškviesti policijos pareigūnus. Jai pradėjus kalbinti I. B. ir klausinėti kas jai nutiko, ši paaiškino, kad į jos namus įsibrovė P. sūnus, išdaužė langą, trenkė jai su ranka į galvą ir pagrobęs mobiliojo ryšio telefoną pasišalino.

10.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, kad I. B. tiek duodama parodymus ikiteisminiame tyrime, tiek akistatos metu, tiek J. P. nuosekliai teigė, jog P. I. įsibrovęs pas ją į namus prieš ją panaudojo fizinį smurtą ir pagrobė jos mobilųjį telefoną. Apeliacinės instancijos teismas I. B. parodymais apie panaudotą smurtą prieš ją neturi pagrindo abejoti. Byloje nėra jokių duomenų, jog I. B. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti P. I., kad tarp jų būtų vykę kokie nors konfliktai. Vien tik tai, kad ant I. B. veido jokių sužalojimų užfiksuota nebuvo ir jos neapžiūrėjo teismo medicinos ekspertai, nepaneigia fakto apie naudotą prieš ją smurtą. Be to, ir pati I. B. nurodė, kad jokie sužalojimai jai nebuvo padaryti. Taip pat byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog I. B. įvykio dieną buvo neblaivi, kas galėjo turėti įtakos susiklosčiusios situacijos vertinimui. Vis dėlto, pastebėtina, kad detalizuodama P. I. smurtinius veiksmus, I. B. nurodė nevienodas aplinkybes: apklausos metu teigė, kad įsibrovęs jaunuolis du kartus kumščiu sudavė jai į galvą, nuo smūgių ji nugriuvo ant lovos, akistatos metu – kad P. I., įlipęs į vidų ją pastūmė, pargriuvusiai į lovą, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o J. P. I. B. tiesiog nurodė, kad P. I. jai trenkė su ranka į galvą. Tačiau, nepaisant šių I. B. paaiškinimų apie įvykio aplinkybes netikslumų, abejoti tuo, jog P. I. panaudojo jos atžvilgiu smurtinius veiksmus, pagrindo nėra. Iš to kas išdėstyta, akivaizdu, kad P. I. pastūmė I. B., pargriaudamas ją ant lovos, ir sudavė ranka jai smūgį į galvos sritį. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad ir pats P. I. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek akistatos metu, tiek ir teisme nurodė, kad pastūmė I. B.. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. I. veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kadangi jis ne tik įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą turtą, bet ir siekdamas jį užvaldyti, prieš I. B. panaudojo fizinį smurtą.

11. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 7 metų. Pirmosios instancijos teismas už šios nusikalstamos veikos padarymą P. I. paskyrė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino 1/3 dalimi ir skyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 4 mėnesiams. Apeliaciniu skundu, P. I. gynėjas prašo, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalimis P. I. paskirtos bausmės vykdymą atidėti iš dalies, nustatant kuo mažesnį realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminą, kadangi, mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam atlikus dalį realios laisvės atėmimo bausmės. Šis prašymas atmetamas.

11.1. BK 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu, ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

11.2. Nagrinėjamu atveju P. I. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo ir savanoriškai atlygino nukentėjusiajai ir A. M. padarytą žalą, o sunkina tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo padarymui. P. I. yra du kartus teistas, aptariamą nusikalstamą veiką padarė vos po trijų mėnesių, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos, kur atlikinėjo prieš tai jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, tą pačią dieną, kuomet buvo paleistas iš pataisos įstaigos, jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 226 straipsnio 1 dalyje. Po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis slapstėsi nuo teismo, ir dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis. 2021 m. birželio 4 d. jis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), o Lietuvai perduotas 2021 m. spalio 12 d.

11.3. Įvertinus tai, kas išdėstyta, manytina, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai P. I. atžvilgiu gali būti pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pagrindo taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą nėra, nes visos išdėstytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio, nesiekia pasitaisyti ir daugiau nenusikalsti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog P. I., šiuo atveju, turi prisiimti savo neteisėto elgesio pasekmes.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, P. I. nusprendė taikyti automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą, nurodant, kad jis laikytinas priemone, padėjusia P. I. padaryti nusikaltimą.

12.1. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y., kai yra pakeista jo paskirtis ar savybės. Nusikaltimo priemone turtas gali būti pripažįstamas ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas daryti nusikaltimams, tačiau jis buvo tiesiogiai panaudotas nusikalstamai veikai daryti, jei veikos padarymas be tokios priemonės būtų negalimas.

12.2. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas P. I. padaryto BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo priemone. Šis automobilis P. I. nebuvo specialiai pritaikytas ar tiesiogiai panaudotas nusikalstamai veikai daryti. Vien tik tai, kad į (duomenys neskelbtini) P. I. minėtu automobiliu atvažiavo ir užklimpo, nesudaro pagrindo jo pripažinti nusikalstamos veikos padarymo priemone, be kurios veikos padarymas būtų buvęs negalimas, ir jį konfiskuoti. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis aptariamoje dalyje keistinas, panaikinant automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo P. I. gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta konfiskuoti automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusValdas CiesiūnasValdas Petras Meidus