- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-19
- Bylos Nr.
- I-5397-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) ir atskirtime į atsiliepimą (b. l. 27) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-01-23 iki 2019-02-21 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpoje Nr. 5 ir karantino patalpoje. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, patalpos buvo perpildytos – miegamajame Nr. 5 gyveno 10 asmenų, o karantino patalpoje – 17 asmenų. Dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinio mazgo, nebuvo vietos atsisėsti prie stalo. Taip pat pažymėjo, kad karantino patalpoje buvo prastas apšvietimas. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos. Dėl atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.
Atsakovės atstovas atsiliepimuose į skundą (b. l. 5-9, 31-32, 19-20) nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 10 būrio 5 miegamojoje patalpoje, kurioje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, tačiau faktiškai gyveno 6 asmenys. Ploto norma, minimaliai tenkanti vienam asmeniui, pažeista nebuvo. Nurodė, kad pareiškėjas nebuvo laikomas karantino patalpose. Pažymėjo, kad patalpos vėdinamos per langus, jose taip pat užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos. Už gyvenamųjų patalpų tvarkymą atsako patys nuteistieji, tam jiems išduodamas valymo inventorius. Pareiškėjas nedetalizavo, su kokiais asmenimis buvo kalinamas, tik deklaratyviai nurodė, kad 5 miegamajame gyveno 10 asmenų. Tokie argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti, neatitinkantys tikrovės. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2019-01-23 iki 2019-02-21.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto normos.
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Teigia, kad buvo laikomas ne tik 10 būrio 5 miegamajame, bet ir karantino patalpoje.
Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas karantino patalpoje nebuvo laikomas. Šį atsakovės atstovo argumentą patvirtina į bylą pateikti įrodymai - Pažyma dėl nuteistojo G. R. (b. l. 11) bei Pravieniškių PN direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų paskyrimo į būrius ir brigadas (b. l. 21-25), iš kurių matyti, jog pareiškėjas 2019-01-23 buvo paskirtas į 10 būrio 105 brigadą, o 2019-02-21 iš šios brigados buvo perkeltas į trečiojo sektoriaus 5 būrio 1 patalpą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas buvo kalinamas karantino patalpoje, todėl teismas šią aplinkybę laiko nenustatyta. Konstatuotina, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas 10 būrio 5 miegamajame. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertina pareiškėjo argumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis karantino patalpoje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad bendrabučio tipo patalpose vienam žmogui turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad 10 būrio 5 miegamojo plotas yra 34,80 kv. m (b. l. 26), jame buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, tačiau gyveno tik 6 asmenys (b. l. 11). Taigi, teismas konstatuoja, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 5,8 kv. m ploto.
Nors pareiškėjas atskirtime į atsiliepimą teigia, kad minėtoje patalpoje gyveno ne 6, o 10 asmenų, nenurodo šių asmenų vardų ir pavardžių, nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl toks teiginys nelaikytinas paneigiančiu atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Vis dėlto, teismas pažymi, kad net ir padalijus 5 miegamojo plotą iš 10 miegamųjų vietų, gyvenamojo ploto norma, numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte, nebūtų pažeista - tokiu atveju, vienam asmeniui tektų 3,4 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl per mažo gyvenamojo ploto atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo argumentai dėl eilių prie sanitarinio mazgo ar stalo, laikytini neatsiejamai susijusiais su nusiskundimu dėl patalpų perpildymo. Kadangi minimalios ploto normos pažeidimas šioje byloje nenustatytas, minėti skundo argumentai atskirai nevertintini.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo G. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.