Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo K. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-07 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui K. N. dėl tarpininkavimo mokesčio ir baudos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 5 000 Lt tarpininkavimo mokestį, 5 500 Lt baudą ir bylinėjimosi išlaidas. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareikšto ieškinio suma didelė, atsakovas vengia bendradarbiauti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-05-07 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 10 500 Lt sumos, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės suvaržymą bei turto vertės sumažinimą, leido iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove. Teismas, įvertinęs pareikštus reikalavimus, jų patenkinimo galimybes, ieškovės nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-07 nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki ir pareikšta ieškinio suma atsakovui yra didelė. Teigia, kad jo gaunamų pajamų ir valdomo turto vertė yra didesnė už ieškinio sumą. Ieškovė nepateikė faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepranešdamas apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, apribojo jo teisę pateikti argumentus bei įrodymus dėl pareikšto prašymo pagrįstumo. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, patiria neigiamas pasekmes, nes negali parduoti buto ir gauti pajamų.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismui pareikštas ieškinys yra pagrįstas, o atsakovas stengiasi išvengti atsakomybės. Teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas galės parduoti jam priklausantį butą ir taip apsunkti teismo sprendimo įvykdymą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui priklausantį turtą pareikšto ieškinio ribose, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba nebeįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011 m.).

Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai įvertino ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus faktinius argumentus bei pateiktus įrodymus, ir įsitikinęs, kad ieškovei palankus teismo sprendimas yra įmanomas, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atmestini atsakovo argumentai, kad teismui nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareikšta ieškinio suma atsakovui yra didelė, atsakovas ketina turtą paslėpti ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės pareikštas atsakovui reikalavimas yra turtinio pobūdžio, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas. Atsakovas siekdamas įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė ir jo turtinė padėtis yra gera, pateikė įrodymus apie gaunamas pajamas bei turimą kilnojamąjį turtą. Tačiau apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie turimus įsipareigojimus kitiems asmenims, ar jam priklausančios transporto priemonės nėra areštuotos, ar nėra vykdomas išieškojimas iš jo turto. Įvertinus atsakovo gaunamas pajamas bei pareikštų turtinio pobūdžio piniginių reikalavimų sumą 10 500 Lt, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti sumą pagrįstai laikė didele ir sprendė, kad tai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindė galimo, ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, t. y. nurodė, kad atsakovas nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, gali jam priklausantį turtą parduoti. Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovas gali jam priklausantį turtą perleisti, patvirtino ir pats atsakovas, pateikdamas atskirąjį skundą, kad jis ketina savo turimą turtą – butą parduoti, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas tokiais savo veiksmais siekia sumažinti jam priklausančio turto vertę ir taip apsunkti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones siekdamas, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neperžengdamas ieškovės pareikštų piniginių reikalavimų sumos, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, pirma areštuodamas atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant pinigines lėšas, ir nesuvaržė apelianto galimybės disponuoti pragyvenimui reikalingomis lėšomis.

Apeliantas teigia, kad dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, patiria neigiamas pasekmes, nes negali parduoti butą ir gauti pajamų. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam tikrų nepatogumų, suvaržymų proceso šaliai, tačiau toks teisių ribojimas iš esmės atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus. Atsakovas siekdama išvengti dėl laikinųjų apsaugos priemonių kylančių nepatogų turi teisę įmokėti ieškovės reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba pateikti laidavimą, tuomet teismui būtų pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis). Atsakovui manant, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti didelių nuostolių, įstatymo numatytais atvejais turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 straipsnis). Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atmestini atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, apribojo atsakovo teisę pareikšti savo argumentus bei pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, o apie tokio prašymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša tik tokiu atveju, kai mano, jog tai yra būtina. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo, teismas nėra saistomas šalių prašymo, o turi teisę pats, nesant šalies prašymo, pasirinkti klausimo nagrinėjimo būdą. Ar informuoti atsakovą apie ieškovo paduotą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas sprendžia kiekvienu atveju įvertinęs faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nusprendęs, kad jų pakanka klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti, pagrįstai jį nagrinėjo rašytinio proceso tvarka nepranešdamas apie tai atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas nemano, kad teismas apribojo atsakovo teises pateikti atsikirtimus nagrinėjamu klausimu, kadangi atsakovui įstatymu yra užtikrinta teisė, nesutinkant su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ją apskųsti ir pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Minėta teise atsakovas pasinaudojo, tačiau neįrodė skundžiamos nutarties neteisėtumo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336-339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-07 nutartį palikti nepakeistą.