Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Vaivai Liaubienei, dalyvaujant atsakovo AB DNB bankas atstovei adv. Aleksandrai Filipavičiūtei - Komar,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P. ir A. P. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl kredito sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo - antstolė V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. P., A. P. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai R. P., A. P. ir atsakovas AB DNB bankas 2008-12-24 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 202 734,01 Eur kreditas butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 747/1495 dalimi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), Riešės k., Vilniaus r. sav., pirkti; galutinis kredito grąžinimo terminas – 2033-10-31. Kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais įkeistas perkamas nekilnojamasis turtas. Remiantis 2010-11-05 ieškovų prašymu restruktūrizuoti kreditą, 2010-11-26 tarp šalių buvo sudarytas Susitarimas Nr. K-(duomenys neskelbtini) dėl 2008-12-24 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovams papildomai suteiktas 4 955,55 Eur kreditas, kuris skirtas pagal 2008-12-24 Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) turimų įsiskolinimų: pradelstų palūkanų ir delspinigių, dengimui.

Atsakovas AB DNB bankas 2012-01-09 pranešimu „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ Nr. 30.58.37/35 įspėjo ieškovus, kad jie netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, pradelstas įsiskolinimas sudaro 18 232,84 Eur, nurodė, kad iki 2012-02-14 ieškovams nepadengus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ir / ar kito ieškovams priklausančio turto ar lėšų. Atsakovas AB DNB bankas 2012-03-09 pranešimu dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo dar kartą informavo ieškovus apie pagal sutartį susidariusį 22 661,61 Eur ir 101,37 Eur (350,00 Lt) įsiskolinimą (negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas, delspinigius ir skolos administravimo mokestį), nurodė, kad per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos nepašalinus sutarties pažeidimo, t.y. nesumokėjus minėto įsiskolinimo, AB DNB bankas vienašališkai nutrauks sutartį. Minėti atsakovo 2012-01-09 ir 2012-03-09 pranešimai ieškovams siųsti jų žinomais adresais (kredito sutartyje nurodytu adresu – Užupio g. 40-2, Vilnius, susitarime nurodytu adresu – Vėjų g. 22-1, Riešės k., Vilniaus r. sav. (šis adresas nurodytas ir ieškinyje), kitu ieškovų žinomu adresu – Gedvydžių g. 24-9), pasiekė jų gyvenamąją vietą, tačiau ieškovai korespondencijos neatsiėmė – įspėjimai grąžinti siuntėjui, nurodant, kad pasibaigė jų saugojimo laikas.

Atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13066-558/2012 nutarta AB DNB banko naudai išieškoti iš ieškovų 229 872,70 Eur skolą, 41,13 Eur (142,00 Lt) žyminio mokesčio, 9,48 proc. procesinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos (2012-10-26) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, ir priverstinai parduoti iš varžytinių nekilnojamąjį turtą: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 747/1495 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Riešės k., Vilniaus r. sav. Minėtoje nutartyje yra konstatuota, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-31 nutartimi Nr. 4198/2012 minėtas įkeistas nekilnojamasis daiktas buvo areštuotas; nutartis skolininkams (įkeisto turto savininkams), t.y. ieškovams A. P. ir R. P., įteikta 2012-09-17 per antstolį.

Po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nutarties priėmimo, ieškovas R. P. kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti ir toliau gyventi adresu Vilniaus r., Riešės k., (duomenys neskelbtini), nes pagal turimus įsipareigojimus ieškovai bankui gali mokėti nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt per mėnesį. Atsakovas 2012-11-23 raštu informavo ieškovus, kad siekiant geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, priėmė sprendimą iki 2013-11-30 neteikti minėtos nutarties vykdyti antstoliui, jeigu ieškovai kas mėnesį mokės ne mažiau kaip 3 500 Lt skolos, tačiau pradelsus mokėjimus daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, bankas bus priverstas tęsti priverstinį skolos išieškojimą be atskiro raštiško įspėjimo.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovai su atsakovu būtų atsiskaitę ir padengę susidariusį įsiskolinimą pagal Kreditavimo sutartį.

Iš 2016-03-24 antstolės V. M. patvarkymo matyti, kad vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nutartį, 2016-02-22 buvo paskelbtos minėto įkeisto nekilnojamojo turto varžytinės, kurios vyko 2016-02-22 – 2016-03-23, tačiau jos neįvyko, nes varžytinėse nedalyvavo nei vienas varžytinių dalyvis.

Kaip minėta, ieškovai ieškiniu prašo pripažinti vienašališkai atsakovo AB DNB bankas atliktą 2008-12-24 pasirašytos Kredito sutarties Nr. K-4100-2008-34 (su vėlesniu 2010-11-26 susitarimu) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti Kreditavimo sutartį; pripažinti pilna apimtimi minėtos kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 punktą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; pakeisti minėtos kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 punktą, sumažinant 0,08 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio.

Teismas įvertinęs surinktą byloje medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodomus argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad nurodyti ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Šią išvadą teismas grindžia šiais argumentais.

Visų pirma, ieškovai, argumentuodami, kad atsakovas neteisėtai nutraukė minėtą kreditavimo sutartį, nurodo, kad jiems apie minėtos sutarties nutraukimą nebuvo žinoma; jie apie tai sužinojo tik antstolei V. M. paskelbus varžytinės dėl ieškovams priklausančio ir atsakovui įkeisto turto pardavimo. Tačiau su tokiais ieškovų argumentais sutikti nėra pagrindo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas siųstais pranešimais informavo ieškovus apie netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir susidariusį įsiskolinimą, jiems buvo suteiktas papildomas terminas (2012-01-09 pranešimu – iki 2012-02-14, 2012-03-09 pranešimu – 30 dienų) padengti susidariusį įsiskolinimą, be kita ko, ieškovai buvo įspėti apie sutarties pažeidimo nepašalino pasekmes, t.y. kad AB DNB bankas be papildomo pranešimo vienašališkai nutrauks tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį, jei nebus pašalinti sutarties pažeidimai. Ieškovų ieškinyje nurodyti argumentai, kad jie jokių atsakovo pranešimų nėra gavę, yra paneigti byloje esančiais įrodymais, iš kurių matyti, kad ieškovams pranešimai buvo siusti visais atsakovo žinomais jų adresais (Užupio g. 40-2, Vilnius; Gedvydžių g. 24-9, Vilnius; Vėjų g. 22-1, Riešės k., Vilniaus r.), tačiau ieškovai korespondencijos neatsiėmė, todėl jie negali remtis šia aplinkybe ar nežinojimu apie skolą ir gresiantį kreditavimo sutarties nutraukimą. Juo labiau, kad ieškovai jau nuo 2011 m. spalio mėnesio nemokėjo atsakovui kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų, tad privalėjo elgtis rūpestingai ir domėtis esama situacija.

Be to, minėta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13066-558/2012 buvo nutarta AB DNB banko naudai išieškoti iš ieškovų įsiskolinimą, nukreipiant išieškojimą į bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą; minėtoje nutartyje konstatuota, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-31 nutartis Nr. 4198/2012, kuria buvo areštuotas ieškovų įkeistas turtas, ieškovams buvo įteikta per antstolį 2012-09-17. Ši Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nutartis yra įsiteisėjusi ir privalomai vykdytina, todėl byloje dalyvavę asmenys neturi teisės ginčyti kitoje byloje teismo nustatytų faktų. Tad vėlgi darytina išvada, kad jau nuo minėtos nutarties įteikimo ieškovams – 2012-09-17, jiems buvo žinoma apie Kreditavimo sutarties nutraukimą.

Antra, ieškovai nurodo, kad kredito sutarties bendrosios dalies 44 punkte įtvirtinta nuostata, leidžianti atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį su ieškovais, pastariesiems neatlikus vieno ar keleto mokėjimų pagal kredito sutartį, praėjus 10 kalendorinių dienų nuo atsakovo pranešimo išsiuntimo dienos, yra prieštaraujanti sąžiningumo ir proporcingumo principams bei pripažintina neteisėta; 10 dienų terminas nuo išsiuntimo dienos, nepriklausomai, kada pranešimas apie nutraukimą pasieks adresatą, yra akivaizdžiai nesąžiningas. Be to, kredito sutarties nutraukimas negali būti laikomas teisėtu, nes ieškovai nežinojo apie atsakovo veiksmus dėl sutarties nutraukimo, apie tai nebuvo informuoti, jiems nebuvo suteiktas papildomas terminas ištaisyti esamus pažeidimus. Su šiais ieškovų argumentais teismas nesutinka. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai, o CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.).

Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad ieškovai nustatytais terminais tinkamai nemokėjo įmokų kreditui grąžinti ir palūkanoms padengti, todėl susidarė įsiskolinimas. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44.1 p. nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų; kreditavimo sutarties 46 p. numatyta, kad sutartyje nurodyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimų atvejai. Taigi šalys buvo susitarę, kad savalaikis mokėjimų nevykdymas yra laikomas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu bei pagrindu sutartį nutraukti vienašališkai. Kaip minėta, atsakovas AB DNB bankas 2012-01-09 pranešimu įspėjo ieškovus, kad jie netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, pradelstas įsiskolinimas sudaro 18 232,84 Eur, nurodė, kad iki 2012-02-14 ieškovams nepadengus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto ir / ar kito ieškovams priklausančio turto ar lėšų; taip pat atsakovas 2012-03-09 pranešimu dar kartą informavo ieškovus apie pagal sutartį susidariusį 22 661,61 Eur ir 101,37 Eur (350,00 Lt) įsiskolinimą, nurodė, kad per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos nepašalinus sutarties pažeidimo, t.y. nesumokėjus minėto įsiskolinimo, AB DNB bankas vienašališkai nutrauks sutartį. Taigi pirmuoju pranešimu bankas nustatė papildomą 36 dienų terminą prievolei įvykdyti (CK 6.209 str.); antruoju pranešimu bankas nustatė dar vieną papildomą terminą - 30 dienų, prievolei įvykdyti ir tuo pačiu pranešė apie vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytą terminą pradelsti mėnesiniai mokėjimai bus nesumokėti (CK 6.218 str. 1 d.). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad po papildomo termino pabaigos bankas pranešė apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą ne prieš 10 dienų, bet prieš 30 dienų. Be to, bankas nutraukė sutartį ieškovams pradelsus mokėti ne vieną mėnesinę įmoką, o jų nemokant nuo 2011 m. spalio mėnesio (laikotarpiu nuo 2011-10-25 iki 2012-09-28 nebuvo atliekami jokie mokėjimai). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, taikė ne kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 p. nustatytą 10 dienų terminą, bet CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 30 dienų terminą.

Pažymėtina ir tai, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44.1 p. taikytas palankiau negu jame nustatytas bent vienos mėnesinės įmokos praleidimo pagrindas. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir ji buvo nutraukta esant pačioje sutartyje bei CK 6.217 str. numatytiems pagrindams. Tad šiuo atveju ieškovų nurodomi argumentai, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 p. sąlyga, numatanti, kad bankas nustato 10 dienų įspėjamąjį terminą prievolei įvykdyti, yra nesąžininga, neturi šio ginčo atveju jokios reikšmės. Juo labiau, ištyrus byloje esančius įrodymus matyti, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44.1 p., ieškovams faktiškai taikytas daug palankiau negu sutartyje nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad byloje nustatyta, kad atsakovas geranoriškai bendradarbiavo su ieškovais, nes ilgą laiką - nuo 2011 m. spalio mėn. iki sutarties nutraukimo dienos, sudarė ieškovams sąlygas ištaisyti sutarties vykdymo pažeidimus, nes nuo 2012-01-09 ieškovams siųsto pirmo pranešimo, kuriame ieškovams buvo nustatytas terminas sumokėti skolą, iki sutarties nutraukimo datos (2012-04-18) praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai, tačiau ieškovai šiomis atsakovo sudarytomis sąlygomis nepasinaudojo ir įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį neįvykdė, kas sąlygojo vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą.

Trečia, ieškovai nurodo, kad jų sudaryta kreditavimo sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovai – vartotojais, nes jie yra fiziniai asmenys, kreditas buvo imamas vartojimo reikmėms, sutartis parengta atsakovo – verslininko, pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė atsakovas, nederindamas jų su ieškovais ir kurios be derybų su jais taikomos sudarytoje kredito sutartyje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos A. T. 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta (Lietuvos A. T. 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Aplinkybė, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, neatleidžia jų nuo pareigos vykdyti sutartį, o vartotojų statusas teisės normų nenumatytas kaip pagrindas nukrypti nuo sutarties privalomumo principo ir jos tinkamo vykdymo imperatyvų (CK 6.189 str., 6.200 str.). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovas, kaip stipresnioji santykių šalis, būtų pažeidusi ieškovų teises, todėl net ir vertinant ieškovų teisių gynimą per vartotojų teisių apsaugos prizmę, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovo elgesys galėtų būti laikomas nesąžiningu ieškovų atžvilgiu bei pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad sutarties nutraukimas su ieškovais buvo proporcinga, bei adekvati atsakovo pritaikyta priemonė už kredito sutarties sąlygų pažeidimą. Atsakovas, ieškovams nustatytais terminais nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų ir pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu bei įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį.

Teismas ažymi, kad nors ieškovai prašo įpareigoti atsakovą sutartį vykdyti, tačiau po jos nutraukimo, jie toliau tinkamai nevykdė savo prievolių, įsiskolinimas atsakovui nepadengtas iki šiol.

Netenkinus ieškovų reikalavimų pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu bei įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį, todėl ir išvestinis ieškovų reikalavimas pakeisti kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 punktą, sumažinant 0,08 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 proc. delspinigių dydžio, netenkintinas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, visas ieškovų ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat atsakovai prašo ieškovų atžvilgiu taikyti CPK 95 straipsnyje numatytas poveikio priemones, t.y. skirti ieškovams baudą už nepagrįstą ieškinį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad tokiais veiksmais ieškovai pažeidžia banko, kaip kreditoriaus interesus, nes vilkina vykdymo procesą ir trukdo bankui pasidengti skolą iš jam įkeisto turto.

CPK 95 straipsnis įtvirtina piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes – teismas, nustatęs, kad dalyvaujantis byloje asmuo, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo proceso teisėmis paskirti yra nustatytos būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą. Kaip žinia, teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str. 1 d.), o šis konstitucinis principas yra detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai, siekdami apginti savo teises dėl jų manymu neteisėto vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo, pateikė teismui ieškinį, tačiau byloje nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog nenustatytas pakankamas pagrindas spręsti dėl ieškovų piktnaudžiavimo proceso teisėmis, kadangi jie dėl minėtos sutarties nutraukimo į teismą kreipėsi pirmą kartą, proceso nevilkino, nenustatyta aplinkybių, kad jie elgėsi nesąžiningai, todėl atsakovų prašymas netenkinamas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas AB DNB bankas turėjo byloje 1 573,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmetus ieškinį, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1 573,00 Eur, t.y. po 786,50 Eur iš kiekvieno ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).

Teismas turėjo byloje 6,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), kurios, atmetus ieškinį, išieškotinos iš ieškovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR (duomenys neskelbtini) straipsniu, teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB DNB bankas (į. k. (duomenys neskelbtini)) 1 573,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų (po 786,50 Eur iš kiekvieno ieškovo).

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,72 Eur (šešis eurus 72 ct) (po 3,36 Eur iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, kodas 188659752, gavėjo bankas „Swedbank“, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.