Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Kęstučio Petkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies bei 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. P. priteista: nukentėjusiajam P. B. 5 000 Lt neturtinei žalai ir 200 Lt turtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajai K. B. 500 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų E. Š. ir M. P. solidariai priteista 7 325,80 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo P. B. gydymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 14 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su M. P., laikotarpyje nuo 1 iki 2 val., M. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų tikslų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, paprašė P. B. pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu „Sony Ericsson Z310i“, paėmė jo telefoną ir paslėpė priemenėje už spintelės, o nukentėjusiajam P. B. paprašius grąžinti telefoną, siekdamas išlaikyti užgrobtą turtą, nurodė M. P. neatiduoti telefono, ir M. P. paėmus nukentėjusiojo telefoną, virtuvėje, M. P. vieną kartą trenkus kumščiu nukentėjusiajam į veidą, tuo pat metu smogė P. B. kumščiu į veidą, nuo ko tas parkrito ant žemės ir gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus spyrė į kojas, netrukus po to, P. B. sugrįžus į kambarį, prievarta M. P. išsivedus nukentėjusįjį P. B. į kiemą, ir ten sudavus nukentėjusiajam P. B. du kartus kumščiu į veidą ir du kartus spyrus į abu šonus ir vėl sugrįžus į kambarį, vėl prievarta išvedė nukentėjusįjį P. B. atgal į kiemą ir beeinančiam nukentėjusiajam priemenėje smogė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į nugarą, nuo kurių nukentėjusysis nukrito nuo priemenės laiptų, bei, ne mažiau kaip du kartus spyrė gulinčiam nukentėjusiajam P. B. į galvą ir šoną, po to, pastvėrė nukentėjusįjį P. B. už drabužių ir liepė grįžti į kambarį, nukentėjusiajam paklusus - sugrįžus į kambarį ir atsisėdus ant sofos, smogė kumščiu ne mažiau kaip du kartus į veidą, ir pakartotinai, prievarta išvedė nukentėjusįjį P. B. į kiemą, bevedant šluotkočiu sudavė nukentėjusiajam du smūgius į nugarą, nuo kurių nukentėjusysis nukrito nuo priemenės laiptų, M. P. laikant uždarytas lauko duris, kad nusikaltimo nematytų kiti name buvę asmenys, gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam, bato kulnu du kartus spyrė į veido sritį, po ko, paėmęs metalinį kibirą, sudavė juo ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam į veidą, bei besityčiodamas, užmovė kibirą jam ant galvos, po to grįžo į namus, palikęs gulėti be sąmonės P. B. lauke, esant - 5 ?C temperatūrai. Netrukus po to, kartu su M. P. sugrįžo į kiemą, kur jis, gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam, spyrė vieną kartą į veidą ir siekdamas paslėpti nukentėjusįjį P. B., kad jo nepastebėtų pašaliniai asmenys, nutempė jį prie gyvatvorės ir palikęs gulėti, grįžo į namus. Netrukus po to kartu su M. P. sugrįžo į kiemą, kur M. P. spyrus be sąmonės gulinčiam nukentėjusiajam P. B. į šoną ne mažiau kaip du kartus, tuo pat metu spyrė nukentėjusiajam du kartus į kitą šoną ir paliko be sąmonės gulintį nukentėjusįjį P. B. lauke, esant – 5?C temperatūrai, šiais bendrais su M. P. veiksmais padarė nukentėjusiajam P. B. muštinę žaizdą pakaušyje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nugaros kairėje, odos nubrozdinimus kaktoje – abipus, abiejų ausų kaušeliuose, dešiniajame žaste, kairiame klube, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 3-o, apatinio žandikaulio kairės pusės 1-o dantų kraštų nuskėlimus, nosies kaulų lūžį, lengvą galvos smegenų sukrėtimą su sąmonės netekimu, bei palikdamas šaltyje be sąmonės ant žemės gulintį P. B., dėl ko P. B. išsivystė koma ir bendras kūno atšalimas, tai yra padarė nukentėjusiajam P. B. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir itin žiauriai bei plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiajam P. B. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson Z310i“, kurio vertė 300 Lt.

M. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 14 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su E. Š., laikotarpyje nuo 1 iki 2 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, E. Š. paprašius P. B. pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu „Sony Ericsson Z310i“ ir jam nukentėjusiojo telefoną paslėpus priemenėje už spintelės, o nukentėjusiajam paprašius grąžinti telefoną ir E. Š. nurodžius negrąžinti telefono, paėmė nukentėjusiojo telefoną ir virtuvėje, vieną kartą trenkė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, tuo pat metu E. Š. vieną kartą smogus P. B. kumščiu į veidą, nuo ko tas parkrito ant žemės ir gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus spyrus į kojas, netrukus po to P. B. sugrįžus į kambarį, prievarta išvedė nukentėjusįjį į kiemą ir ten sudavė P. B. du kartus kumščiu į veidą ir du kartus spyrė į abu šonus ir vėl sugrįžo į kambarį, o E. Š. vėl prievarta išvedus nukentėjusįjį atgal į kiemą ir beeinančiam nukentėjusiajam priemenėje, E. Š. paprašius P. B. pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu „Sony Ericsson Z310i“ ir jam nukentėjusiojo telefoną paslėpus priemenėje už spintelės, smogus ne mažiau kai du smūgius kumščiu į nugarą, nuo kurių nukentėjusysis nukritęs nuo priemenės laiptų, bei, ne mažiau kaip du kartus spyrus nukentėjusiajam į galvą ir šoną, po to, pastvėrus nukentėjusįjį už drabužių ir liepus grįžti į kambarį, ir nukentėjusiajam paklusus – sugrįžus į kambarį ir atsisėdus ant sofos, E. Š. smogus kumščiu ne mažiau kaip du kartus į veidą, ir pakartotinai, prievarta išvedus P. B. į kiemą ir bevedant šluotkočiu sudavus nukentėjusiajam du smūgius į nugarą, nuo kurių nukentėjusysis nukrito nuo priemenės laiptų, laikė uždarytas lauko duris, kad nusikaltimo nematytų kiti name buvę asmenys, tuo tarpu E.Š. bato kulnu du kartus spyrus gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam į veido sritį, po ko, paėmus metalinį kibirą ir juo sudavus ne mažiau, kaip tris kartus nukentėjusiajam į veidą, bei, besityčiojant, užmovus kibirą jam ant galvos, po to grįžo į namus, palikęs gulėti be sąmonės P. B. lauke, esant – 5? C temperatūrai. Netrukus po to, kartu su E. Š. sugrįžo į kiemą, kur E. Š. spyrus, gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam vieną kartą į veidą, ir siekdamas paslėpti nukentėjusįjį, kad jo nepastebėtų pašaliniai asmenys, nutempė jį prie gyvatvorės ir palikęs gulėti, grįžo į namus. Netrukus po to, kartu su E. Š. sugrįžo į kiemą, kur gulinčiam be sąmonės P. B., jis spyrė į šoną ne mažiau kaip du kartus, tuo pat metu E. Š. spyrus nukentėjusiajam du kartus į kitą šoną, ir paliko be sąmonės gulintį nukentėjusįjį lauke, esant -5C temperatūrai, šiais bendrais su E. Š. veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nugaros kairėje, odos nubrozdinimus kaktoje – abipus, abiejų ausų kaušeliuose, dešiniajame žaste, kairiame klube, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 3-o, apatinio žandikaulio kairės pusės 1-o dantų kraštų nuskėlimus, nosies kaulų lūžį, lengvą galvos smegenų sukrėtimą su sąmonės netekimu, bei paliko šaltyje be sąmonės ant žemės gulintį P. B., dėl ko P. B. išsivystė koma ir bendras kūno atšalimas, tai yra padarė nukentėjusiajam P. B. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir itin žiauriai bei plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiajam P. B. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson Z310i“, kurio vertė 300 Lt.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį jo nuteisimo dalyje pakeisti: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jį išteisinti bei perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliantas mano, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga bausmė.

Apelianto manymu, jo veika turėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas teigia, kad jis neturėjo išankstinio tikslo pasisavinti nukentėjusiojo P. B. mobilaus ryšio telefoną ir jo nepagrobė. Jis taip pat itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų nesutrikdė nukentėjusiajam sveikatos. Nukentėjusiajam jis sudavė dešimt smūgių, su kibiru jo nemušė. Tai, kad P. B. nebuvo stipriai sumuštas papildomo tyrimo metu patvirtino ir teismo medicinos ekspertas. Ekspertas konstatavo, kas visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, išskyrus nosies kaulo lūžį, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat, apelianto manymu, teismas be pagrindo patikėjo nukentėjusiojo ir nenuosekliais nuteistojo M. P. parodymais. Mano, kad, nesant kitų jo kaltės įrodymų, M. P. parodymai turi būti vertinami neigiamai, nes pastarasis galėjo duoti neteisingus parodymus, siekdamas palengvinti savo padėtį.

Apeliantas teigia, kad teismas jo kaltę dėl telefono vagystės grindė tik prielaidomis. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog jam buvo reikalingas nukentėjusiojo telefonas paskambinti. Jis šito niekada nesakė. Konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl asmeninių, o ne dėl savanaudiškų, paskatų. Pats nukentėjusysis pripažino, jog konfliktas galėjo kilti dėl to, kad jis kalbėdamas telefonu pavartojo įžeidžiančius žodžius, kuriuos galėjo girdėti M. P. ir dėl to supykti bei fiziškai su juo susidoroti.

Be to, apeliantas mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė. Jis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir šis jo atsiprašymą priėmė. Tuoj po nusikaltimo padarymo atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Jis anksčiau neteistas, būdamas laisvėje dirbo atsitiktinius darbus.

Nuteistojo M. P. gynėjas advokatas Kęstutis Petkevičius apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir nuteistajam M. P. skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apelianto manymu, apygardos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo M. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, tačiau paskyrė jam per griežtą bausmę.

Skunde nurodoma, jog M. P. savo kaltę pripažino iš dalies, jis yra teisiamas pirmą kartą, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas dėl jo elgesio nusiskundimų nėra gavęs. M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu nuoširdžiai galėjosi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiojo ir jo motinos.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad E. Š. buvo aktyvesnis ir žiauresnis, sudavė daugiau smūgių nukentėjusiajam, tačiau skirdamas nuteistiesiems bausmes teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir abiems nuteistiesiems paskyrė vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmes. Be to, teismas neatsižvelgė ir į nuteistojo M. P. sunkią materialinę padėtį, į tai, kad jis prižiūri ir slaugo invalidą tėvą, kuriam amputuotos abi kojos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas, nuteistojo M. P. gynėjas, prašė tenkinti jo apeliacinį skundą; apelianto nuteistojo E. Š. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą. Prokuroras prašė abiejų apeliantų apeliacinius skundus - atmesti.

Nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato K. P. apeliaciniai skundai netenkintini.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl E. Š. ir M. P. padarytų nusikalstamų veikų, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai juos išanalizavo ir įvertino bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, teigia, kad jis neturėjo išankstinio tikslo pasisavinti nukentėjusiojo P. B. mobilaus ryšio telefoną ir jo nepagrobė, taip pat jis itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų nesutrikdė nukentėjusiajam sveikatos. Prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį - jį išteisinti, ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.

Visi apelianto prašymai atmestini.

Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad jis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. B. ir taip sutrikdė pastarajam sveikatą, tačiau ginčija teismo nustatytus jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nebuvo savanaudiškų paskatų, nes jis neturėjo išankstinio tikslo pasisavinti nukentėjusiojo P. B. mobilaus ryšio telefoną ir jo negrobė, taip pat teigia, jog jo veiksmuose prieš nukentėjusįjį nebuvo ypatingo žiaurumo, nes jo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai atitinkantys tik nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie apelianto teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis E. Š., veikdamas kartu su M. P., nukentėjusiajam P. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir itin žiauriai bei plėšimo būdu pagrobė jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson Z310i“. Teismas šias apelianto nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 9 punktą bei 180 straipsnio 1 dalį.

Savanaudiškos paskatos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra tada, kai sunkiai sutrikdoma sveikata siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki kitam žmogui padaryto sužalojimo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į žmogaus sveikatą metu. Byloje esančiais faktiniais duomenimis neginčytinai įrodyta, kad nukentėjusiajam P. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, siekiant pagrobti jo mobilaus ryšio telefoną, ir šis siekis buvo įgyvendintas. Teismas, kvalifikuodamas apelianto nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų, konstatavo, kad nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti po to, kai nuteistieji pamatė, jog šis turi mobilaus ryšio telefoną. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada, nes ją patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Nors apeliantas tvirtina, kad konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl asmeninių, o ne dėl savanaudiškų paskatų, tačiau tokie apelianto teiginiai yra paneigti nuosekliais nukentėjusiojo P. B., įvykio vietoje buvusių liudytojų ir nuteistojo M. P. parodymais, akistatos, kratos protokolais bei kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais rašytiniais įrodymais. Nukentėjusysis P. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai teigė, jog iš pradžių jokio konflikto nebuvo. Viskas prasidėjo tada, kai jis paklausė kur yra jo telefonas, kurį jis prieš tai buvo davęs E. Š. paskambinti, ir paprašė jį grąžinti. Būtent po to E. Š. trenkė jam į veidą ir pasakė, kad telefono neatiduos (t. 3, b. l. 39-40). Aplinkybę, kad iš nukentėjusiojo buvo paimtas ir negrąžintas telefonas, nurodė ir įvykio vietoje buvę liudytojai V. Š., I. J. ir J. L.. Visi minėti liudytojai parodė, jog nukentėjusysis jiems sakė, kad iš jo yra paimtas ir jam negrąžintas telefonas (t. 3, b. l. 41, 42, 43). Be to, liudytojas V. Š. parodė, kad jam pradėjus ieškoti nukentėjusiojo telefono, jis jį rado prieangyje už spintelės. Kai surado telefoną, šalia jo buvo E. Š., kuris sakė nesakyti, kad rado telefoną. E. Š. ištraukė telefoną iš už spintelės ir padavė jį M. P., o pastarasis įsidėjo jį į kišenę (t. 3, b. l. 41-42). Asmens kratos metu nukentėjusiajam priklausantis mobilaus ryšio telefonas buvo rastas pas nuteistąjį M. P. Apelianto teiginys, kad konflikto pradžia buvo nukentėjusiojo pasakyti įžeidžiantys žodžiai, nepasitvirtino. Šią apelianto versiją kategoriškai paneigė nukentėjusysis P. B., jos nepatvirtino ir įvykio vietoje buvę bei konfliktą matę liudytojai V.Š., I. J. ir J. L. Todėl apygardos teismas pagrįstai šią apelianto versiją įvertino kaip nuteistojo bandymą išvengti griežtesnės bausmės.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. Š. turėjo išankstinį tikslą atimti nukentėjusiojo telefoną ir savo tikslui įgyvendinti panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Teismas, pritaikydamas nuteistajam baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 nutarimo Nr.52 11 punkte nurodytą išaiškinimą, kad tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo. Šioje byloje, specialisto išvada yra nustatyta, kad nukentėjusiajam P. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 146-147), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo E. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Kadangi aplinkybių kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą sąrašas yra identiškas nužudymą kvalifikuojantiems požymiams, todėl apeliacinės instancijos teismas, aptardamas sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą kankinant ar kitaip itin žiauriai, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 17 punkte išdėstytu išaiškinimu dėl šio kvalifikuojančio požymio vertinimo.

Minėto Senato nutarimo 17 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinat ar itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Identiškai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra kvalifikuojama kaltininko veika, kuria kaltininkas kankinant ar itin žiauriai sunkiai sutriko kito žmogaus sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje, įvertinęs specialisto išvadas, kuriuose konstatuota, kad sužalojimas dėl išsivysčiusios komos bei bendro kūno atšalimo vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bei specialisto išvadas, kad labiau tikėtina, kad P. B. koma įvyko dėl bendro kūno atšalimo, esant žemai aplinkos temperatūrai, nustatė, kad nuteistieji E. Š. ir M. P. nukentėjusįjį sužalojo itin žiauriai, nes paliko jį lauke, sužalotą ir negalintį savimi pasirūpinti, esant -5?C temperatūrai, kuris galėjo sušalti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas ypatingą nuteistųjų veiksmų žiaurumą motyvavo ne nuteistųjų tiesioginiais veiksmais į nukentėjusiojo kūną, t. y. ne suduotų smūgių skaičiumi, sužalojimų pobūdžiu, ar sveikatos sutrikdymo mastu, o nuteistųjų veiksmais, kurie sudarė sąlygas kilti nukentėjusiojo kančioms. Šiuo konkrečiu atveju nuteistieji savo veiksmais sudarė sąlygas kilti nukentėjusiojo kančioms dėl šalčio (sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl išsivysčiusios komos bei bendro kūno atšalimo). Taigi nuteistasis, būdamas pakaltinamas, subrendęs ir pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus (nusikaltimo padarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai), palikdamas sumuštą nukentėjusįjį lauke, gruodžio mėnesį, be šiltų drabužių, esant minusinei temperatūrai, turėjo suprati ir suprato, kad nukentėjusysis, būdamas sužalotas, be sąmonės, negalės savimi pasirūpinti ir tokiu būdu patirs kančias dėl šalčio, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis E. Š. nukentėjusįjį sunkiai sužalojo itin žiauriai (kankinant) ir teisingai šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad jis nukentėjusiojo su kibiru nemušė. Aplinkybę, kad nuteistasis E. Š. kibiru žalojo nukentėjusįjį, o po to kibirą užmovė nukentėjusiajam ant galvos, apygardos teismas nustatė remdamasis nuteistojo M. P. parodymais. Įvykio vietoje buvę liudytojai ir nukentėjusysis šios aplinkybės nei patvirtino, nei paneigė. Liudytojai šios aplinkybės nematė, o nukentėjęs tuo metu jau buvo praradęs sąmonę. Tačiau nuteistojo M. P. parodymai dėl šios aplinkybės buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas nerado pagrindo netikėti šiais nuteistojo M. P. parodymais, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, pats apeliantas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, šios aplinkybės kategoriškai nepaneigė, jis parodė, jog neprisimena, kad nukentėjusįjį būtų mušęs su kibiru (t. 2, b. l. 18-19). Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad nuteistasis M. P. turėtų kokį nors pagrindą apkalbėti nuteistąjį E. Š. Todėl apygardos teismo išvada, kad E. Š. kibiru žalojo nukentėjusįjį yra teisinga, o nuteistasis E. Š., neigdamas šią aplinkybę, bando susiaurinti savo veiksmų apimtį ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad skundžiamame nuosprendyje yra neteisingai nurodyta, kas jis neva parodė, kad jam buvo reikalingas nukentėjusiojo telefonas paskambinti. Teigia, kad jis šito niekada nesakė.

Iš tiesų, teisiamojo posėdžio protokole tokie apelianto parodymai nėra užfiksuoti. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė prašęs ir turėjęs nukentėjusiojo telefoną. Skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad E. Š. iškėlė versiją apie tai, kad MRT jam buvo reikalingas tam, kad galėtų paskambinti merginoms, su kuriomis pažįstamas P. B.. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie tai nurodė ne nuteistasis E. Š., o nuteistasis M. P. (t. 3, b. l. 37). Tokį skundžiamame nuosprendyje esanti netikslumą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip teismo klaidą, kuri nėra esminė ir keičianti teismo išvadas dėl E. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir dėl to nuosprendis nekeistinas.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma įrodo nuteistojo E. Š. kaltę kartu su M. P. padarius nukentėjusiajam P. B. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir itin žiauriai bei plėšimo būdu pagrobus jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. Š. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už minėtų nusikaltimų padarymą ir jam teisingai taikyti baudžiamieji įstatymai (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai ir 180 straipsnio 1 dalis).

Be to, apeliantas mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė ir prašo ją švelninti. Skunde nurodo, jog jis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Anksčiau neteistas, būdamas laisvėje dirbo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam E. Š. už jo padarytus nusikaltimus yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti jas nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, nustatydamas apeliantui už jo padarytas nusikalstamas veikas konkrečius bausmių dydžius, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas – labai sunkių, o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Apelianto padaryti nusikaltimai smurtiniai, nusikaltimų pasėkoje buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Apelianto padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą dviem kvalifikuojantiems požymiams – ypatingam žiaurumui (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktas) ir savanaudiškom paskatom (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nusikaltimų motyvas savanaudiškas – nusikalstamu būdu užvaldyti svetimą turtą. Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, įvertinto ir jo skunde nurodytas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad jis atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos ir pripažino šią aplinkybę apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau nagrinėjamoje byloje, be apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, yra nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas abu nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad E. Š. teisiamas pirmą kartą, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas dėl jo elgesio nusiskundimų neturi (t. 2, b. l. 85). Tačiau byloje yra duomenų, kurie nuteistąjį charakterizuoja kaip asmenį linkusį nusikalsti: jis baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 80), dėl jo buvo priimtas nutarimas nekelti jam baudžiamosios bylos kaltininkams ir nukentėjusiajam susitaikius, kai jis buvo nepilnametis (t. 2, b. l. 82 - 83). Taip pat teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimų metu apeliantas buvo aktyvesnis ir žiauresnis, kad jis sudavė daugiau smūgių. Nors apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja bylos duomenims. Tiek iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia kai kurias byloje objektyviai nustatytas aplinkybes, kaltina nukentėjusįjį, o tai rodo, kad jis nėra visiškai nuoširdus. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis, būdamas laisvėje, dirbo, nepagrįsta objektyviais duomenimis. Teismas negali vertinti abstrakčių, dokumentais nepagrįstų, apelianto teiginių.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, apeliantui nuteistajam E. Š. už jo padarytus du nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, atitinkančias jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatytus bausmės vidurkius. Tokios bausmės, kolegijos nuomone, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis ir paskirtas apeliantui bausmes teisingai subendrino apėmimo būdu.

Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas - sušvelninti paskirtą bausmę - atmetamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti apelianto nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, nuteistojo M. P. gynėjas, neginčija nuteistojo M. P. kaltės ir jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su nuteistajam M. P. paskirta bausme ir prašo ją švelninti.

Apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam M. P. už jo padarytas nusikalstamas veikas yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmes už jo padarytus nusikaltimus bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Nuteistasis M. P. savo nusikalstamais smurtiniais veiksmais tyčia pažeidė vieną iš labiausiai teisės ginamų vertybių - žmogaus sveikatą. Jis padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), o kitas – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo – kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo - pasekmės yra sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Nuteistojo M. P. įvykdytas sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą dviem kvalifikuojantiems požymiams – ypatingam žiaurumui (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktas) ir savanaudiškom paskatom (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nusikaltimų padarymo motyvas savanaudiškas – nusikalstamu būdu užvaldyti svetimą turtą. Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nuteistasis abu nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, tačiau byloje yra duomenų, kad kitoje byloje jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas dėl įrodymų trūkumo (t. 1, b. l. 196, 199-200). Be to, nuteistasis M. P. baustas administracine tvarka (t.1, b. l. 195), būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirbo. Iš byloje esančių duomenų (t.2, b. l. 2,5) matyti, kad M. P. linkęs girtauti ir yra dėl to gydytas bei įrašytas (duomenys neskelbtini) įskaiton. Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmes, atsižvelgė ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas dėl M. P. elgesio nusiskundimų neturi (t. 2, b. l. 7).

Apeliantas skunde nurodo, kad abiems nuteistiesiems buvo paskirtos vienodo dydžio bausmės, nors teismas pripažino, kad nuteistasis E. Š. buvo aktyvesnis ir žiauresnis. Iš tiesų, apygardos teismas pripažino, kad nuteistojo E. Š. vaidmuo buvo aktyvesnis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. Š. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir ši aplinkybė buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Priešingai, nei nuteistojo E. Š., nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors apeliantas teigia, kad nuteistasis M. P. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes nuteistasis M. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies.

BK 61 straipsnio, kuriame numatytos bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, taisyklės, 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmė minimaliu dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam M. P. bausmių už jo įvykdytus nusikaltimus dydžius, šių nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes nuteistajam M. P. už jo padarytus nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes atitinkančias jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nustatytus bausmės vidurkius. Tokios bausmės, kolegijos nuomone, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis ir nuteistajam M. P. paskirtas bausmes teisingai subendrino apėmimo būdu.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistojo M. P. yra sunki materialinė padėtis, kad jis vienas prižiūri ir slaugo invalidą tėvą, lemiamos reikšmės, nustatant nuteitajam bausmės dydžius už jo padarytus nusikaltimus, iš kurių vienas labai sunkus, padarytas žmogaus sveikatai, neturi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad M. P. vienas prižiūri ir slaugo savo invalidą tėvą, ir kad be jo nėra kam pastarojo prižiūrėti. Teismas negali svarstyti ir vertinti objektyviais duomenimis (dokumentais) nepagrįstų teiginių.

Apeliantas skunde kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti nuteistajam M. P. paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Todėl remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Kęstučio Petkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.