- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- 1S-133-380/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aurelija Sadauskaitė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 2 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas (persiųstas iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros) A. D. skundas, kuriuo jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos darbuotojams A. Z. ir V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 ir 300 straipsnius (dėl šmeižto ir dokumentų klastojimo). Tai pat pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja A. B., priimdama 2020-06-01 nutartį medžiagoje Nr. M-2-02-00420-20 nepasisakė apie jo nurodytus A. Z. ir V. P. nusikaltimus, o savo sprendimą grindė išgalvotais argumentais. Prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį teisėjai A. B..
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. I. 2020-07-09 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsniu. Prokuroras konstatavo, kad identiškas pareiškėjo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Z. galbūt padaryto šmeižimo jau išnagrinėtas prokuroro 2020-02-03 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartimi bei įsiteisėjusia ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020-04-09 nutartimi. Pareiškėjo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Z. ir V. P. galbūt suklastotų dokumentų ir pareiškėjo apšmeižimo taip pat išnagrinėtas prokuroro 2020-03-26 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-24 nutartimi bei įsiteisėjusia ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020-06-01 nutartimi. Prokuroras nutarime pažymėjo, kad 2020-06-26 pareiškėjo skundas dalyje dėl A. Z. ir V. P. galbūt padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, yra pakartotinis, todėl nenagrinėtinas. Konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. B. veikimą priešingais tarnybai interesais ar savo įgaliojimų viršijimą, nėra jokių objektyvių duomenų apie didelės žalos pareiškėjui atsiradimą, jos mastą, pasireiškimo aplinkybes. Nebuvo padaryta veika, turinti piktnaudžiavimo, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Nesutikdamas su šiuo prokuroro nutarimu pareiškėjas padavė skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas P. K. 2020-10-02 nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti prokuroro 2020-07-09 nutarime padarytų išvadų teisėtumu ir pagrįstumu, o pareiškėjas savo skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui nenurodė jokių naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų iš esmės pakeisti minėtame nutarime padarytas išvadas ir kurių pagrindu šį nutarimą būtų galima panaikinti. Šią nutartį A. D. apskundė Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2020-10-22 nutartimi A. D. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020-10-02 nutarties perdavė nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Šalies argumentai
4. Skundu pareiškėjas A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-02 nutartį.
4.1. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas P. K. „ne vieną kartą klastojęs savo nutartis dėl pareiškėjo prašymų, priėmė nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo skundo“, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina dėl toliau nurodomų argumentų.
4.2. Pareiškėjas prokuratūros prašė pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjai A. B. dėl piktnaudžiavimo ir dokumento klastojimo, o valstybės tarnautojams A. Z. ir V. P. – dėl šmeižto ir dokumento suklastojimo. Kai pareiškėjas prokuratūrai pateikė įrodymus, kad A. Z. ir V. P. jį šmeižė rašydami melagingas, pareiškėją šmeižiančias ir suklastotas pažymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pareiškėjo skundą dėl ikiteisminio tyrimo jiems pradėjimo atmetusi Vilniaus apygardos teismo teisėja A. B. taip pat „suklastojo savo nutartį ir piktnaudžiavo tarnyba“. Ji 2020-06-01 priėmė nutartį byloje Nr. IBPS-V-1060067-20, kuria atmetė pareiškėjo prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą prezidentūros patarėjams A. Z. ir V. P.. Į šią nutartį teisėja A. B. taip pat įrašė išgalvotus, A. D. šmeižiančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriais pasirėmė priimdama savo nutartį, ir taip ją suklastojo.
4.3. Savo pareiškime teismui dėl A. Z. ir V. P. nusikalstamos veikos A. D. nurodė, kad šie du valstybės tarnautojai, žinodami, jog skelbia netiesą ir pareiškėją šmeižia, žinodami, kad jų paskleista informacija neatitinka tikrovės ir yra išgalvota, Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. el2-1236-789/2020 pateikė savo pasirašytas pažymas, kuriose nurodyta, jog akreditacija Lietuvos Respublikos Prezidentūroje A. D. negali būti suteikta, nes jis yra valstybės priešas: „pareiškėjui buvo pateikti aiškūs, konkretūs motyvai dėl akreditacijos nesuteikimo. Atsakovui buvo išaiškinta, kad jo atžvilgiu yra gauta informacija iš Vadovybės apsaugos departamento (toliau – VAD), kurioje nurodoma, kad 2014 m. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos A. D. buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Minėtą bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į VAD dėl atsiliepimo. VAD vadovas R. M. 2020-02-14 raštu Nr. AB-8889-3-61-3-03686-2019-8 teismą informavo, kad „departamentas informuoja, kad jokių duomenų apie pareiškėją A. D. neturi ir niekada nebuvo teikęs LRP kanceliarijai duomenų apie jį“.
Atsiliepimas
4.4. Pareiškėjas pažymi, kad net ir gavusi VAD atsiliepimą teismui, kuriame A. Z. raštas buvo įvardytas kaip melagingas, Prezidentūros patarėja, teisės mokslų daktarė V. P. 2020-03-13 patikslintu atsiliepimu Nr. 2D- 1447 šioje byloje dar kartą nurodė A. D. šmeižiančias, tikrovės neatitinkančias žinias: „pareiškėjui buvo pateikti aiškūs, konkretūs motyvai dėl akreditacijos nesuteikimo. Atsakovui buvo išaiškinta, kad jo atžvilgiu yra gauta informacija iš VAD, kurioje nurodoma, kad 2014 m. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos A. D. buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. T. y. Prezidentūros patarėja teisės klausimais, net ir gavusi VAD raštą, kad jokia informacija apie A. D. nebuvo renkama ir perduota, toliau pareiškėją šmeižė ir pateikinėjo teismui šmeižikiškas pažymas. Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi teisėja A. B. nurodė, kad „pilnai sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nei A. Z. pasirašytas 2019-11-20 raštas, kuris vertintinas tik kaip informacinio pobūdžio dokumentas, nei V. P. pasirašytas 2020-02-11 atsiliepimas, kuriame pateikta atsakovo administracinėje byloje pozicija, perrašant 2019-11-20 rašto turinį, nėra BK 300 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos dalykas, kadangi šie dokumentai patys savaime nesukūrė jokių teisinių santykių, todėl pavojus BK 300 straipsnyje saugomai vertybei – valdymo tvarkai, nekilo“. Pareiškėjas stebisi, kad nors jis yra laikraščio leidėjas ir oficialiuose teismo dokumentuose buvo įvardytas kaip valstybės priešas ir įrodė, jog tai šmeižtas, tačiau teisėja A. B. nusprendė, kad jokio nusikaltimo čia nebuvo, nes „nekilo pavojus valdymo tvarkai“.
4.5. Pareiškėjas nurodo, kad teisėja A. B. pripažino, jog Prezidentūros tarnautojai A. Z. ir D. P. jį šmeižė: „Pažymėtina, kad prezidentūros darbuotojo ruoštame 2019-11-20, kurio turinys atkartotas ir 2020-02-11 atsiliepime, iš tiesų neteisingai nurodyta, jog informacija apie A. D. buvo gauta iš VAD. Kanceliarija taip pat negalėjo nurodyti, kuri institucija ir kada tiksliai atkreipė Prezidentūros darbuotojų dėmesį į netinkamą laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog ne bet kokie dokumentų netikslumai daro veiką nusikalstamą. Reikšminga yra ta aplinkybė, kad didelė dalis informacijos, kuria buvo remiamasi 2019-11-20 prezidentūros rašte bei nurodyta 2020-02-11 atsiliepime, yra viešai prieinama ir šiuo metu“.
Šalies argumentai
4.6. Skunde teigiama, jog A. D. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad valstybės tarnautojas A. Z. prokuratūrai nurodė, jog jis gavo duomenis apie pareiškėją iš VAD į kažkokią jau sunaikintą elektroninio pašto dėžutę. Nors VAD paneigė A. Z. žodžius, tačiau jis toliau tikina gavęs apie A. D. duomenų iš „kažkokių anonimų“ ir šiuos duomenis surašė savo pažymoje. Kai paaiškėjo, kad tai šmeižtas, A. Z. ėmė naikinti savo nusikaltimų pėdsakus – ištrynė minėtą el. pašto dėžutę, kad paskui galėtų pasakyti, jog tų įrodymų nebeturi. Teisėja A. B. pritaria tokiam nusikaltimų slėpimui, nurodydama, kad visiškai nesvarbu, kas pateikė A. Z. minėtą informaciją apie A. D., jis „vis tiek yra blogas“. A. B. sprendė, kad V. P. netyčia šmeižė pareiškėją, nors dokumento klastojimas savaime yra tyčinė veikla. Be to, net ir gavusi VAD raštą, kad jokia informacija apie pareiškėją nebuvo renkama, V. P. vis tiek teismui sąmoningai rašė melagingą pažymą, o A. B. nurodė, kad jokio nusikaltimo čia nėra. Pareiškėjas nurodo, kad teisėja A. B. „suklastoja savo nutartį“, nurodydama, kad „Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra priėmusi sprendimų, kad jis ar (duomenys neskelbtini) rodė nepagarbą ar niekino Lietuvos Respubliką. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 metų veiklas ataskaitoje ir 2013-2014 metų analitinėje apžvalgoje be kita ko nurodyta, jog „(duomenys neskelbtini)“, kurio leidėjas, per daug nesirinkdamas žodžių ir nebepataikydamas leistinos kritikos ribas, eina šalies vadovo ir valstybės menkinimo keliu, siekdamas pakirsti pasitikėjimą Prezidento ir kitomis šalies institucijomis”.
4.7. Pareiškėjas nurodo, kad teisėja A. B. citavo prieš aštuonerius metus išreikštą Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomonę apie „(duomenys neskelbtini)“, kuris atliko savo spaudos priedermę ir kritikavo šalies vadovę. Teisėja A. B. sąmoningai supainiojo dvi įstaigas – Žurnalistų etikos inspektorių ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, ir nurodė, kad minėta komisija yra ne kartą A. D. baudusi už nepagarbą Lietuvos Respublikai. Tačiau kaip to įrodymą cituoja kitos įstaigos – Žurnalistų etikos inspektoriaus dar 2014 m. paskleistą nuomonę, jog „(duomenys neskelbtini)“ eina šalies vadovo menkinimo keliu. Tai yra visiškai nesusiję su šmeižtu, kurį apie pareiškėją paskleidė A. Z. ir D. P..
4.8. Pareiškėjas pažymi, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija niekada nėra priėmusi sprendimų, kad „(duomenys neskelbtini)“ ar jo redaktorius žeidė ar rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę. Šį komisija yra kelis kartus įspėjusi „(duomenys neskelbtini)“ dėl konkrečių teisėjų ir teismų veiklos aprašymo, tačiau niekada nebuvo svarstomas toks dalykas, kaip „(duomenys neskelbtini)“ lojalumas Lietuvos Respublikai ar jos šmeižimas.
4.9. Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas P. K. visiškai sutiko su prokuroro pozicija, kad nėra gauta objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teisėja, vykdydama savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba net po to, kai A. D. įrodė, jog valstybės tarnautojai A. Z. ir V. P. šmeižė, o Vilniaus apygardos teismo teisėja A. B. su tuo sutiko. Tuo tarpu teisėjas P. K. sutiko, jog tai, kad teisėja A. B. savo sprendimui priimti remiasi išgalvotais ir neegzistuojančiais duomenimis nurodydama, jog „Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra priėmusi sprendimų, kad jis ar (duomenys neskelbtini) rodė nepagarbą niekino Lietuvos Respubliką“ yra teisėtas. Pareiškėjas nurodo, jog tokių sprendimų nėra ir remtis išgalvotais Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimais, kaip tai daro teisėja A. B., yra nusikaltimas – piktnaudžiavimas tarnyba ir dokumento klastojimas.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į pareiškėjo A. D. skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
6. Skundas atmestinas.
7. Apygardos teismas patikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo dėl skundo teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 214 straipsnio 4 dalis).
8. Išnagrinėjęs pareiškėjo A. D. skundą, skundžiamą teismo nutartį bei teismui pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-02 nutartis ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2020-07-09 nutarimas, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant BPK normų reikalavimų.
9. BPK 2 straipsnyje yra įtvirtinta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, taikoma, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl turi būti pradedamas tik esant rimtam pagrindui bei nusikalstamos veikos sudėčiai. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Tačiau ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir tęsimas negali būti grindžiamas abejonių išsklaidymo, prielaidų, spėjimų patvirtinimo ar paneigimo pagrindu.
10. Nagrinėjamu atveju prokuroras ir apylinkės teismas savo procesiniuose sprendimuose pagrįstai pripažino, jog 2020-06-26 pareiškėjo skundo dalis dėl A. Z. ir V. P. galbūt padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, yra pakartotinė, todėl nenagrinėtina. Kaip teisingai nurodyta prokuroro nutarime ir skundžiamoje nutartyje, analogiškas pareiškėjo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Z. galbūt padaryto šmeižimo jau išnagrinėtas prokuroro 2020-02-03 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o šio nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartimi bei įsiteisėjusia ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020-04-09 nutartimi. Pareiškėjo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Z. ir V. P. galbūt suklastotų dokumentų ir pareiškėjo apšmeižimo taip pat išnagrinėtas prokuroro 2020-03-26 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-24 nutartimi bei įsiteisėjusia ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020-06-01 nutartimi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes vertindamas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apygardos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo skunde itin plačiai dėstomų argumentų apie jo manymu A. Z. ir D. P. prieš jį padarytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
11. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Tačiau, EŽTT praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nebekartoti (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015 ir kt.).
12. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad teisėjos A. B. veiksmuose galėtų būti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Iš skundo apygardos teismui turinio matyti, kad siekdamas pagrįsti teisėjos A. B. veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių, pareiškėjas jokių naujų aplinkybių nenurodo, o iš esmės prašo iš naujo įvertinti jau anksčiau nurodytas ir prokuroro bei teismo nustatytas aplinkybes (tarp jų ir jau minėta įsiteisėjusia teisėjos A. B. priimta Vilniaus apygardos teismo 2020-06-01 nutartimi nustatytas aplinkybes dėl A. Z. ir D. P. veiksmų), kurių kitaip vertinti ar daryti kitokias išvadas, nei jas savo sprendimuose padarė prokuroras ir apylinkės teismas, skundą nagrinėjantis teismas neturi jokio pagrindo.
13. Nagrinėjamu atveju BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimą Vilniaus apygardos teismo teisėjos A. B. veiksmuose pareiškėjas sieja išimtinai su jo interesų pradėti ikiteisminį tyrimą A. Z. ir D. P. netenkinančios nutarties priėmimu, šią nutartį pažodžiui cituodamas ir subjektyviai interpretuodamas bei vertindamas šioje nutartyje išdėstytus teiginius. Tas pats pasakytina ir apie A. D. išreiškiamą kritiką skundžiamą nutartį priėmusiam ikiteisminio tyrimo teisėjui P. K.. Pareiškėjo teiginys, kad teisėjas P. K. yra „ne vieną kartą klastojęs savo nutartis dėl pareiškėjo prašymų“ laikytinas deklaratyviu. Darytina išvada, kad pareiškėjas abejoja skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo nešališkumu dėl to, jog jis priėmė A. D. interesų neatitinkantį procesinį sprendimą, tačiau vien nepasitenkinimas šiuo sprendimu ar ankstesnis pareiškėjo interesų netenkinančių sprendimų priėmimas šiuo atveju nesudaro jokio pagrindo abejoti skundžiamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie aukštesniajam teismui suteiktų pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjo nešališkumu ar objektyvumu, jų (išskyrus savo subjektyvią nuomonę) nepateikė ir pareiškėjas.
14. Nors A. D. savo skunde apygardos teismui vis akcentuoja, kad tiek Vilniaus apygardos teismo teisėja A. B., kurią jis siekia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tiek jo skundą atmetęs Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas P. K. klastojo savo procesinius sprendimus, tačiau baudžiamosios teisės kontekste šią sąvoką pareiškėjas akivaizdžiai vartoja netinkama reikšme. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Kasacinės instancijos teismo nutartyse išaiškinta, kad BK 300 straipsnio dalyku gali būti ne tik dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013), bet ir privačių asmenų sukurti dokumentai, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytine forma (popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje) padarytas įrašas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275-895/2018). Tuo tarpu pareiškėjas procesinių sprendimų klastojimą vėlgi akivaizdžiai sieja su jam nepalankių procesinių sprendimų priėmimu, nors, kaip jau minėta, vien pareiškėjo nepasitenkinimas jo interesų neatitinkančių procesinių sprendimų priėmimu apskritai negalėtų būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kilti.
15. Pareiškėjas, nors ir kritikuodamas skundžiamos nutarties išvadas ir teigdamas, kad buvo netinkamai išnagrinėti jo pateikti duomenys, jokių naujų (dar neišnagrinėtų) esminių pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir skunduose nenurodytų aplinkybių, išskyrus savo subjektyvų situacijos vertinimą, apygardos teismui pateiktame skunde nenurodė. Apygardos teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų galbūt padarytų nusikalstamų veikų požymius.
16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-02 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjo A. D. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 2 d. nutartį
Nutartis neskundžiama.