Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė L. Š. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2000 m. rugsėjo 7 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š. ir V. Ž. buvo sudaryta buto įkeitimo sutartis, užtikrinant 20 000 Lt paskolos grąžinimą, 2) pripažinti negaliojančia 2000-09-07 buto nuomos sutartį, sudarytą tarp V. Ž. ir L. Š., 3) pripažinti negaliojančia 2006-07-31 buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. Ž. butą pardavė K. Š., taip pat buto priėmimo–perdavimo aktą, 4) pripažinti negaliojančia 2007-06-28 buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią K. Š. pardavė butą S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, taip pat buto priėmimo–perdavimo aktą, 5) taikyti restituciją – grąžinti butą ieškovei L. Š.. Nurodė, kad 2000-06-19 turto pardavimo be varžytynių aktu ieškovės sutuoktinis E. Š. nupirko konditerijos cechą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 479,52 kv. m, bei kiemo statinius, priklausiusius UAB „Skuodo duona“. Taip pat pagal turto pardavimo be varžytynių aktą bei pirkimo sutartis jis nupirko konditerijos ceche esančius įrenginius iš viso už 70 000 Lt. Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įgijimui E. Š. gavo 50 000 Lt paskolą iš banko „Hansabankas“. Likusią sumą – 20 000 Lt paskolą – ji ir jos sutuoktinis galėjo paimti tik iš privataus asmens, nes bankas atsisakė suteikti didesnę paskolą. Ieškovė kartu su vyru prašė atsakovo V. Ž., kad jis paskolintų 20 000 Lt. 10 000 Lt V. Ž. paskolino 2000 m. birželio mėnesį, o kitą paskolos dalį – 10 000 Lt – 2000 m. liepos mėnesį. Kad būtų užtikrintas paskolos įvykdymas, V. Ž. pareikalavo sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, o skolą grąžinus, jis butą žadėjo vėl perrašyti jai. Atsakovas V. Ž. nenustatė paskolos grąžinimo termino ir buvo sutarta, kad paskola bus grąžinta pagal galimybes mokant kiekvieną mėnesį 1,5 procento metinių palūkanų. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2000-09-07 Skuodo rajono notarų biure. Pagal šią sutartį ji atsakovui pardavė 4 kambarių 77,22 kv. m ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad butas parduodamas už 25000 Lt, nors pardavimo metu buto rinkos vertė buvo 31982 Lt. Praėjus keleriems metams po buto pirkimo–pardavimo sutarties įforminimo atsakovas pateikė pasirašyti 2000-09-07 datuotą buto nuomos sutartį, pagal kurią jis jai išnuomojo 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki 2004-05-31 su visais baldais. Vykdydama su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, ieškovė mokėjo kas mėnesį sutartas palūkanas ir iki 2006 metų sumokėjo apie 15000 Lt palūkanų. 2004-06-18 į V. Ž. sąskaitą AB banke „Hansabankas“ ji pervedė 10000 Lt paskolos dalį. Visos paskolos grąžinti atsakovas jos neskubino. 2006-03-02 ieškovė gavo advokato M. G. pasirašytą raginimą išsikelti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. kovo 10 d. Ji su vyru bandė tartis su atsakovu geruoju ir norėjo sumokėti likusią 10000 Lt paskolos dalį. V. Ž. reikalavo grąžinti visą 25000 Lt dydžio paskolos sumą, nes padidėjo buto vertė. Ieškovė mano, kadangi ši 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinė, ji realiai turėtų būti įvertinta kaip buto įkeitimo sutartis, nes su atsakovu tarpusavyje nusistatė, kad grąžinus paskolą, atsakovas grąžins jai butą. Toks apsimestinis sandoris yra niekinis. Tokia sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, kartu ir 2000-09-07 buto nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta dėl akių, neketinant sukurti teisinių santykių, turėtų būti pripažinta negaliojančia. Atsakovas V. Ž. 2006-07-31 pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė K. Š., o 2006-07-31 priėmimo-perdavimo aktu butą jai perdavė. Atsakovė K. Š. 2007-06-28 pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovo S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, o 2007-06-28 priėmimo–perdavimo aktu butą jai perdavė. Šios abi paskutinės buto pirkimo–pardavimo sutartys, pasak ieškovės, yra niekinės ir pripažintinos negaliojančiomis. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma restitucija, grąžinant butą natūra ieškovei, o atsakovai K. Š. ir S. M. įmonė turėtų būti pripažinti nesąžiningais įgijėjais. Jie, žinodami apie paskolos aplinkybes, siekė nesąžiningai pasipelnyti pirkdami ir parduodami butą, prieš pirkdami butą neapžiūrėjo perkamo buto, neišsiaiškino prievolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip analogiškoje situacijoje būtų pasielgęs bet kuris nuovokus žmogus.