Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-63-1259-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-03-16
Bylos Nr.: A-63-1259-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00825-2011-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas: J. S.
Atsakovas: Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
Trečiasis asmuo: N. U.

Administracinė byla Nr. A63 – 1259/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00825-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 19. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. S.,atsakovo atstovams Laurai Petrauskaitei, Daliai Paulauskaitei, Tomui Čaplinkskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. KS-22 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1-2). Pareiškėjas nurodė, kad priimtas sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių bei kad buvo pažeistas sprendimo priėmimo procesas. Paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą dalyvavo D. P., kuri prieš tai dirbo Alytaus m. savivaldybėje ir buvo viena iš mero Č. D. padėjėjų. Šiuo metu jos atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų žinių paskleidimo, tam naudojant savivaldybės lėšas. D. P. privalėjo informuoti komisijos pirmininką apie situaciją ir nusišalinti, tačiau tai nebuvo atlikta. Nurodė, kad darbuotoja, kuri išsiuntė nesankcionuotus laiškus, B. R., vyr. referente dirbo laikinai, savo klaidą pripažino, padengė laiškų siuntimo išlaidas. Išsiųsti dokumentai nėra asmeninio pobūdžio, nes tai buvo Alytaus miesto mero įsakymas dėl direktoriaus paskyrimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35-36). Komisija nurodė, kad D. P. iki 2007 m. yra ėjusi pareigas Alytaus miesto savivaldybėje, tačiau pareigos nebuvo susijusios su pareiškėjo tarnybinėmis funkcijomis. Šių asmenų tarpusavio pavaldumo ar kontrolės santykiai nesiejo. D. P. pareiškėjas teismui apskundė tik po ketverių metų, t. y. po to, kai jau buvo priimtas jam nepalankus Komisijos sprendimas. Dėl D. P. elgesio Komisija atsakė 2011 m. balandžio 8 d. raštu Nr. S-410-2.5. Pareiškėjas Komisijos posėdyje nedalyvavo, nors buvo kviestas, todėl tvirtinti, kad jam pateikti Komisijos posėdžių protokolai neatitinka tikrovės, jis neturi pagrindo. Pranešėjas N. Urbonas Komisijai pateikė Alytaus miesto savivaldybės lėšomis siųstos korespondencijos kopijas. Tai akivaizdžiai asmeninio pobūdžio laiškai, nesusiję su pareiškėjo einamomis pareigomis savivaldybėje, kurios lėšomis laiškai buvo išsiųsti. Atsakovo nuomone, neturi reikšmės tai, kuris būtent darbuotojas išsiuntė laiškus. Pareiškėjas, kaip institucijos vadovas, savo konkliudentiniais veiksmais davė aiškius nurodymus taip pasielgti, nes asmeninę korespondenciją paliko savo darbo kabinete kartu su kitais išsiųsti parengtais tarnybiniais raštais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino. Panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. KS-22, kuriuo Komisija nusprendė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus J. S. elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Priteisė pareiškėjo J. S. naudai iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Nustatė, kad pareiškėjas J. S. Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-257 nuo 2010-12-27 paskirtas Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi (b. l. 9).

Teismas nustatė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. sausio 19 d. (pašto antspaudas 2011-01-20) registruotu laišku adresatams VšĮ „Atnaujinkime miestą“ ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui išsiuntė ieškovo J. S. patikslintą ieškinį atsakovui VšĮ „Atnaujinkime miestą“ (b. l. 50-52). 2011 m. vasario 1 d. VšĮ „Atnaujinkime miestą“ juristas N. Urbonas pateikė Komisijai elektroninį pranešimą, prašydamas nustatyti, ar J. S. veiksmai, privačios korespondencijos siuntimas savivaldybės administracijos sąskaita, nepažeidžia teisės aktų. Paaiškino, kad iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos gavo registruotą laišką su J. S. patikslintu ieškiniu VšĮ „Atnaujinkime miestą“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo (b. l. 37). 2011 m. vasario 8 d. posėdyje Komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl J. S. veiklos (b. l. 114). Šio Komisijos posėdžio metu Komisijos narė D. P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo, paaiškindama, kad dirbo kartu su J. S. Komisija nusišalinimui nepritarė. 2011 m. vasario 10 d. Komisija pranešė J. S. apie atliekamą tyrimą (b. l. 38). 2011 m. vasario 19 d. J. S. raštu paaiškino komisijai, kad jo asmeninė korespondencija buvo išsiųsta savivaldybės sąskaita dėl vyriausiosios specialistės B. R. klaidos (b. l. 43). 2011 m. kovo 22 d. posėdyje Komisija išnagrinėjo klausimą dėl J. S. veiklos (b. l. 119). Šio Komisijos posėdžio metu Komisijos narė D. P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo, paaiškindama, kad dirbo kartu su J. S. Komisija nusišalinimui nepritarė. Posėdyje apklaustos B. R. ir S. V. Komisija vienbalsiai konstatavo pažeidimą ir priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą.

2011 m. kovo 22 d. Komisijos sprendime konstatuota, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus J. S. elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai (b. l. 4-6). Komisijos sprendime konstatuota, kad J. S. veikė ir siekė, kad jo privati korespondencija būtų išsiųsta Alytaus miesto savivaldybės lėšomis. Paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikydamas savo darbo kabinete kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais J. S. galėjo suklaidinti jam pavaldžius administracijos darbuotojus. Tai, kad šie išsiuntimui paruošti dokumentai turėjo atskirai ir konkrečiai nurodytus gavėjų adresus ir įrodo, kad tokiais konkliudentiniais veiksmais J. S. sau pavaldiems darbuotojams davė pavedimą, kuris ir buvo įvykdytas. Komisija nesivadovavo B. R., prisiėmusios atsakomybę dėl asmeninės J. S. korespondencijos išsiuntimo savivaldybės sąskaita, paaiškinimais, nes ji yra pavaldi J. S..

2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas įvertinti, ar Komisijos narė, D. P., būdama suinteresuota prieš pareiškėją, dalyvaudama posėdyje ir balsuodama priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Pažymėjo, kad D. P. 2008 m. dirbdama Alytaus miesto savivaldybėje mero patarėja, neturėdama įgaliojimų, nurodė iš savivaldybės lėšų apmokėti už straipsnį, kuris nebuvo priskirtinas prie savivaldybės teikiamos informacijos žiniasklaidai, todėl negalėjo būti apmokamas savivaldybės lėšomis. Dėl to, pareiškėjo nuomone, D. P., svarstant klausimą dėl pareiškėjo pažeidimo, turėjo nusišalinti (b. l. 71-72). 2011 m. balandžio 8 d. Komisija raštu Nr. S-410-(2.5), apsvarsčiusi pareiškėjo prašymą įvertinti Komisijos narės D. P. elgesio atitiktį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms, informavo, kad pateikta informacija neįrodo, jog D. P. galėjo būti veikiama viešųjų ir privačių interesų konflikto. Pažymėjo, kad Komisijos narė D. P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo tiek 2011 m. vasario 8 d., tiek 2011 m. kovo 22 d., bet Komisijai nepritarus, liko posėdyje (b. l. 79). Nurodytas aplinkybes patvirtina minėtų Komisijos posėdžių protokolai (b. l. 91-93).

Skundžiamu Sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė 1997 m. liepos 2 d. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 (toliau – ir Įstatymas, redakcija iki 2011-03-28) 3 straipsnio 6 punktą. Įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Remiantis šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Komisija, atlikusi tyrimą, gali priimti sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad D. P. nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. dirbo Alytaus miesto savivaldybėje mero patarėja (b. l. 137-138). Pareiškėjas paaiškino, kad tuo metu taip pat dirbo Alytaus miesto savivaldybės administracijoje ir nuo to laiko pažįsta D. P. D. P., dalyvavusi teismo posėdyje kaip Komisijos atstovė, taip pat patvirtino šias aplinkybes. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (b. l. 96-98) patvirtina, kad 2010 m. spalio 25 d. J. S. privataus kaltinimo tvarka padavė skundą Alytaus rajono apylinkės teismui, prašė pradėti procesą V. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį; skunde nurodė, kad V. Ž., būdamas laikraščio „Miesto laikraštis“ redaktoriumi, 2007 m. lapkričio 9 d. laikraštyje „Miesto laikraštis“ Nr. 18 išspausdintame anoniminiame straipsnyje „Už kieno pinigus – tvarka ir teisingumas?“ apie Juozą Skestenį paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria nukentėjusįjį apšmeižė. 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka padavė skundą Alytaus rajono apylinkės teismui, kaltindamas D. P. tuo, kad ji, eidama mero patarėjos pareigas, 2007 metų pabaigoje vykdė Alytaus miesto savivaldybės informacinės medžiagos spausdinimo „Miesto laikraštyje“ paslaugos pirkimą ir, būdama atsakinga už Alytaus miesto savivaldybės informacijos viešinimą spaudoje, perdavė UAB „Regionas“ informaciją, jog Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius J. S. statosi namą kvartale Saulėnų g. 5, įsirengė apie 130 000 Lt vertės paviršinių (lietaus) ir kanalizacijos nuotekų tinklus, už kuriuos apmokėjo savivaldybė, kuri ir buvo išspausdinta 2007 m. lapkričio 9 d. laikraščio „Miesto laikraštis“ Nr. 18 straipsnyje „Už kieno pinigus-tvarka ir teisingumas?“, t. y. jį tyčia apšmeižė (b. l. 14-15). 2011 m. balandžio 28 d. bylos pagal J. S. skundus sujungtos į vieną baudžiamąją bylą. Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu D. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, išteisino nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (b. l. 128-134). Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, byla šiuo metu nagrinėjama apeliacine tvarka. Alytaus rajono apylinkės teismo procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad 2008 m. balandžio 7 d. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje ikiteisminis tyrimas neatliekamas bei išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. J. S. paaiškino teismo posėdyje, kad jis kreipėsi nurodytu laikotarpiu dėl tyrimo pradėjimo. Tyrimo metu buvo apklausta liudytoja D. P. Teismo posėdyje D. P. patvirtino, kad buvo apklausta liudytoja minėto tyrimo metu.

Teismas nustatė, kad Komisijos narė D. P. ir pareiškėjas J. S. buvo pažįstami nuo 2007 m. dėl darbo pobūdžio. Teismo vertinimu, šis faktas – dėl darbo vienoje įstaigoje nesudaro pagrindo tvirtinti, kad D. P., eidama pareigas kitoje įstaigoje – Komisijoje, galėjo būti šališka nagrinėdama klausimą, susijusį su pareiškėju. Tarp D. P. ir J. S. buvo kilęs konfliktas ne dėl darbo santykių, nes tokių įrodymų byloje nėra, bet dėl minėtų publikacijų laikraštyje. Šį konfliktą pareiškėjas siekė išspręsti rašydamas skundus dėl tyrimo pradėjimo, šis konfliktas buvo kilęs ne vien po ginčijamo sprendimo priėmimo, kuomet 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka kaltino D. P., šis konfliktas kilo po minėtų publikacijų. Šią išvadą patvirtina tai, kad D. P. buvo apklausta liudytoja tyrimo, pradėto pareiškėjo iniciatyva 2008 m., metu. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad tarp D. P. ir J. S. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas. Teismas padarė išvadą, kad pagrįsti yra pareiškėjo motyvai dėl galimo Komisijos narės D. P. šališkumo neteisminio administracinio proceso metu, todėl Komisijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, sudėtis negali būti pripažinta teisėta (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pažymėjo, kad nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2003-03-20 nutarimu Nr. IX-1387) nereglamentuoja Komisijos nario nušalinimo klausimo, todėl Komisijos nariams taikytinas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnis, reglamentuojantis pareigą nusišalinti. Teismas konstatavo, kad Komisija, kaip neteisminį administracinį ginčą nagrinėjanti institucija, netinkamai vykdė Įstatymo 11 straipsnį, todėl Komisijos sprendimą ankščiau nurodytu pagrindu panaikino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas du asmeninio pobūdžio laiškus laikė kartu su Alytaus miesto savivaldybės administracijos dokumentais, juos savivaldybės administracijos darbuotoja išsiuntė nurodytais adresais. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimas grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, jog pareiškėjas, palikdamas asmeninius dokumentus kartu su tarnybiniais raštais, savo konkliudentiniais veiksmais davė aiškius nurodymus darbuotojams vykdyti įprastas tarnybines funkcijas, t. y. išsiųsti paruoštą korespondenciją. Per teismo posėdį kaip liudytoja apklausta korespondenciją išsiuntusi darbuotoja B. R. paaiškino, kad atėjusi į pareiškėjo kabinetą jam nesant, rado padėtą korespondenciją, ir kadangi siunčiamuose dokumentuose buvo savivaldybės tarybos sprendimų kopijos, paėmė visus dokumentus išsiųsti nurodytais adresais. Pareiškėjas per teismo posėdį paaiškino, kad jo asmeniniai dokumentai laikomi ne kartu su tarnybiniais dokumentais, o kabinete juos laikė, kadangi prie Alytaus rajono apylinkės teismui rengiamo skundo ketino pridėti ir tam tikrus Alytaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos aktus; pažymėjo, kad jokių nurodymų jų išsiųsti nedavė, kad darbuotoja juos išsiuntė, pamatė kitą dieną, atėjęs į darbą. Per teismo posėdį kaip liudytoja apklausta paštą skirstanti darbuotoja S. V. nurodė, kad išsiunčia visus dokumentus, kurie jai atnešami, pareiškėjas niekada nėra davęs nurodymų išsiųsti asmeninių laiškų. Nustatyta, kad B. R. 7 Lt žalą atlygino. Teismas nenustatė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimą. Be to, pažymėjo, kad pažeidimas neturėtų būti konstatuotas ir dėl mažareikšmiškumo, tokio pažeidimo konstatavimas neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

III.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą Nr. KS-22. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Sprendimo priėmimo metu asmeninio pobūdžio konflikto tarp J. S. ir D. P. nebuvo ir D. P. nebuvo šališka jo atžvilgiu. Asmeninio pobūdžio konfliktas kilo tik 2011 m. balandžio 1 d., Komisijai priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą ir jam po trejų metų „tylėjimo“ privataus kaltinimo tvarka apkaltinus D. P. dėl šmeižto. Iki priimant pareiškėjui nepalankų Komisijos Sprendimą trejus metus (nuo 2008-04-07 iki 2011-04-01) jų jokie santykiai nesiejo. D. P. dalyvaujant Sprendimo priėmime buvo praėjęs ilgas trijų metų laikotarpis, kurio pakanka, kad asmuo būtų laikomas nešališku. Be to, aplinkybė, kad D. P. prieš trejus metus buvo apklausta liudytoja ikiteisminiame tyrime pagal J. S. prašymą savaime nerodo minėtų asmenų konflikto. Minėtame ikiteisminiame tyrime D. P. nebuvo nei nukentėjusioji, nei įtariamoji, nei kaltinamoji, todėl neturėjo pagrindo konfliktuoti su J. S. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. P. parodė, kad ji minėto straipsnio neužsakė ir tam neturi priežasčių bei motyvų, kadangi su J. S. konfliktų neturėjo, bendravo korektiškai ir dalykiškai“ (Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2008-04-07 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą). Apklausa D. P. jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Tai rodo, kad 2008 metais ir juo labiau 2011 metais, priimant ginčijamą Sprendimą jokių nesutarimų tarp šio administracinio proceso šalių nebuvo. Pažymi, kad Alytaus rajono apylinkės prokuratūra 2008 m. balandžio 7 d. ikiteisminį tyrimą nutraukė. J. S. prokuratūros siūlymu kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka trejus metus nepasinaudojo, todėl D. P. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad tarp jos ir J. S. yra kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas. D. P. negalėjo numatyti, kad po trejų metų nuo minėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo J. S. kaltins ją privataus kaltinimo tvarka po to, kai Komisija priims jam nepalankų Sprendimą. Daro išvadą, kad D. P. neprivalėjo informuoti Komisijos ir nusišalinti nuo Sprendimo priėmimo dėl būsimo konflikto su J. S., o apie tai, jog su minėtu asmeniu dirbo vienoje įstaigoje D. P. Komisiją informavo ir nusišalino, t. y. elgėsi, pilnai vadovaudamasi Įstatymu. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-l945/2008 padarytą išaiškinimą, jog „sistemiškai analizuojant Įstatymo 6, 18-20 straipsnių nuostatas darytina išvada, kad (...) pakeitus darbovietę, 12 mėnesių asmuo laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta“, Komisija vertina, kad 2007 m. lapkričio 30 d. J. S. ir D. P. nustojus dirbti vienoje įstaigoje, jų galimos sąsajos per vienerius metus nutrūko.

2. D. P. ėmėsi Įstatyme ir Komisijos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. KS-31 (2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. KS-18 redakcija) patvirtintame Komisijos Darbo reglamente numatytų veiksmų, kad išvengtų net interesų konflikto regimybės. Iš Komisijos 2011 m. vasario 8 d. posėdžio (pasitarimo) protokolo Nr. IN-13-(1.3) ir 2011 m. kovo 22 d. posėdžio (pasitarimo) protokolo Nr. IN-25-(1.3) išrašų matyti, kad Komisijos narė D. P. prieš pradedant tyrimą 2011 m. vasario 8 d. ir prieš priimant Sprendimą 2011 m. kovo 22 d. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo Komisijai paaiškindama, kad su Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi J. S. kartu dirbo. Tačiau dėl aukščiau išdėstytų motyvų Komisijos pirmininkas šio nusišalinimo nepriėmė (Įstatymo 11 str. 2 d.) kartu su kitais posėdyje dalyvavusiais Komisijos nariais. Komisija savo veikloje vadovaujasi kolegialumo principu, todėl nusišalinimo nepriėmimo klausimus stengiasi spręsti ne vienasmeniškai (Įstatymo 11 str. 2 d.), bet leidžiant dėl nusišalinimo pasisakyti ir kitiems Komisijos nariams. Tokia pozicija atsispindi ir Komisijos Darbo reglamente. Nagrinėjamu atveju Komisijos pirmininko sprendimas nepriimti nusišalinimo sutapo su kitų Komisijos narių pozicija. Vertina, kad Komisija elgėsi teisės aktų numatyta tvarka ir nėra pagrindo tvirtinti, kad institucija netinkamai vykdė Interesų derinimo įstatymo 11 straipsnį, ką nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė netinkamas įstatymo vykdymas, kas iš esmės apriboja Komisijos teisę į gynybą.

3. Teigdamas, kad byloje nėra pakankamai įrodymų dėl pažeidimo, teismas nesiaiškino pažeidimo sudėtį nusakančios teisės normos turinio ir dėl to galimai padarė netinkamas ir neteisingas išvadas dėl įrodymų buvimo. Išnagrinėjus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas matyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo ne tik pats netinkamai nesinaudoti, bet ir kitiems neleisti netinkamai naudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybę. Komisijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma liudija, kad J. S. naudojosi savivaldybės nuosavybe (lėšomis) asmeniniams tikslams: 1) iš Komisijos 2011 m. kovo 22 d. posėdžio (pasitarimo) protokolo išraše užfiksuoto B. R. liudijimo matyti, kad J. S. laikė asmeninius dokumentus darbo vietoje, ant darbo stalo, kartu su tarnybiniais dokumentais; 2) iš Komisijos 2011 m. kovo 22 d. posėdžio (pasitarimo) protokolo išraše užfiksuoto B. R. liudijimo matyti, kad asmeniniai dokumentai turėjo atskirai ir konkrečiai nurodytus gavėjų adresus, t. y. buvo paruošti siuntimui. Tokiais konkliudentiniais veiksmais J. S. sau pavaldiems darbuotojams davė pavedimą privačią korespondenciją išsiųsti savivaldybės lėšomis; 3) J. S. nepasigedo už savivaldybės lėšas išsiųstų asmeninių dokumentų iki Komisijos tyrimo pradėjimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad asmeninė korespondencija už savivaldybės lėšas buvo išsiųsta 2011 m. sausio 20 d., tyrimas J. S. atžvilgiu pradėtas 2010 m. vasario 8 d., atsakingų darbuotojų pasiaiškinimai J. S. pateikti 2011 m. vasario 17 d. (B. R.), 2011 m. balandžio 4 d. (S. V.). Vadinasi, privati J. S. korespondencija savivaldybės lėšomis buvo išsiųsta jo valia ir interesais. Komisija atkreipia dėmesį, kad net ir įrodžius, kad nei rašytinio, nei žodinio, nei konkliudentinio J. S. nurodymo išsiųsti jo privačią korespondenciją savivaldybės lėšomis nebuvo, pastarajam iškyla atsakomybė už tai, jog neužtikrino, kad jam pavaldūs asmenys nesinaudotų savivaldybės nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pažymi, kad B. R. yra pavaldi J. S., todėl jis buvo atsakingas neleisti pastarajai netinkamai naudoti savivaldybės nuosavybę. J. S. kaltė tokiu atveju pasireiškė tuo, kad jis nepakankamai kontroliavo savo darbuotojus, jeigu pastarieji už savivaldybės lėšas siuntėjo privačią korespondenciją.

4. Komisija sutinka, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo pažeidimas nėra didelio masto, tačiau atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė negali atleisti pareiškėjo nuo atsakomybės. J. S., siųsdamas privačią korespondenciją už savivaldybės lėšas, naudojosi savivaldybių nuosavybe savo asmeniniams poreikiams. Toks J. S. elgesys padarė ne tik finansinės (piniginės), bet ir moralinės žalos valstybei: pažeidus visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais, buvo sumenkintas valstybės autoritetas. Tokie veiksmai prisideda prie krentančio visuomenės pasitikėjimo valstybės tarnyba, todėl Komisija mano, kad J. S. neturėtų būti atleistas nuo atsakomybės dėl galimo pažeidimo mažareikšmiškumo. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnis nenumato galimybės Komisijai nutraukti tyrimą dėl pažeidimo mažareikšmiškumo.

Atsiliepimas

J. S. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instencijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime dėsto:

1. D. Palauskaitė dirbdama Alytaus miesto savivaldybėje mero Č. D. patarėja aktyviai dalyvavo merui neįtinkančių asmenų šmeižto kompanijoje, taip pat ir pareiškėjo. Užsakomieji šmeižikiški straipsniai ir komentarai internetinėje erdvėje nesiliovė iki to laiko, kol D.P. dirbo mero patarėja. 2008 metais pareiškėjas padavė prokuratūrai prašymą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo už šmeižimą. Baudžiamoje byloje Nr. PK-572/2011 D. P. buvo apklausiama kaip liudytoja, o vėliau, kai buvo nustatyta, kad šmeižikiški straipsniai buvo užsakyti D. P. ir apmokėti jos nurodymu iš miesto biudžeto, minėta darbuotoja iš liudytojos buvo perkvalifikuota į kaltinamąją. Baudžiamoji byla dar nebaigta nagrinėti. Pareiškėjo tariamą neetišką veiksmą D. P. nagrinėjo (dalyvavo nagrinėjime) tuo metu, kai vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas. D. P. teiginys, kad su J. S. konfliktų neturėjo, bendravo korektiškai ir dalykiškai visiškai neatitinka tikrovės. Konfliktas tarp D. P. ir J. S. vyksta nuo 2007 metų ir, pareiškėjo manymu, nepasibaigs net baigus nagrinėti šią bei baudžiamą bylą.

2. Esant tokiem asmeniniams konfliktams tarp J. S. ir D. P. nusišalinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas bešališkai (Įstatymo 11 str. 1 d.). Be to, pareiškėjas raštu informavo Komisiją apie tarp jo ir D. P. kilusį asmeninio pobūdžio konfliktą, bet Komisija ir tada nenušalino D. P.

3. Atsakovo aiškinimai, kad savivaldybės darbuotojos (liudydamos teisme) yra pavaldžios J. S., neatitinka tikrovės, nes J. S. po rinkimų Alytaus savivaldybėje nebedirba. Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo daryti įtakos liudytojų parodymams. Be to, savivaldybės referentę tuo metu pavadavusi B. R., pripažindama savo kaltę atlygino nuostolį, įnešdama į savivaldybės kasą 6 litus.

4. Atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus bei taikytiną mažareikšmiškumo sąvoką baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje teisėje, 6 litų žalos dydis, kurį atlygino tretysis asmuo, tuo pripažindamas savo kaltę, negali būti traktuojamas kaip viešųjų ir privačių interesų konfliktas, su iš to išplaukiančiomis neadekvačiomis pasekmėmis, lyginant su pažeidimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. KS-22, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismas , išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą patenkino ir skundžiamą atsakovo sprendimą panaikino. Sprendime nurodyta, kad byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimą. Be to, teismas sprendė, kad pažeidimas neturėtų būti konstatuotas ir dėl mažareikšmiškumo, tokio pažeidimo konstatavimas neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

Byloje nustatyta, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija 2011-03-22 sprendimu nusprendė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus J. S. elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.

Ginčo dėl asmeninės pareiškėjui priklausančios korespondencijos išsiuntimo savivaldybės lėšomis, byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, būdamas Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikė kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais. Nurodyti asmeniniai ir tarnybiniai dokumentai buvo paruošti išsiuntimui. Šios nustatytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas tokiu elgesiu siekė, kad jo asmeninė korespondencija būtų išsiųsta savivaldybės lėšomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjo pažeidimas neįrodytas, padarė klaidingą išvadą. Atsakovas surinko duomenis, kurie patvirtina pareiškėjo padarytą pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pakankamų įrodymų apie padarytą pažeidimą, atmetama kaip nepagrįsta.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymais ar kiti teisės aktai. Paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikydamas savo darbo vietoje kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais, pareiškėjas šiais savo veiksmais siekė tokių dokumentų išsiuntimo. Šie pareiškėjo veiksmai buvo pakankami konstatuoti Viešųjų ir privačių interesų derinimo tarnyboje įstatymo sprendime nurodyto straipsnio pažeidimą. Taip įvertinus pareiškėjo elgesį, jam pavaldžios darbuotojos B. R. paaiškinimai pagrįstai atmesti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija netinkamai vykdė Įstatymo 11 straipsnį, todėl skundžiamas sprendimas ir šiuo pagrindu panaikintas nepagrįstai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, Nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai nereglamentuoja Komisijos nario nušalinimo klausimo, todėl komisijos nariams taikytinas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio nuostatos.

Šio įstatymo 11 straipsnio 1 d. nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolimesnėje procedūroje; institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Bylos duomenimis paneigta, kad tarp pareiškėjo ir komisijos narės D. P. buvo kilęs konfliktas dėl publikacijos laikraštyje 2007 m. Byloje neginčijama, kad 2007 m. pareiškėjas ir D. P. dirbo vienoje įstaigoje keletą mėnesių t.y. labai trumpą laiką. Byloje esančiais teisminių institucijų dokumentais paneigtas pareiškėjo tvirtinimas apie konflikto buvimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P., esant minėtai situacijai galėjo būti šališka, o komisijos sudėtis priimat sprendimą jai dalyvaujant buvo neteisėta, atmetama kaip nepagrįsta.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad asmeninio pobūdžio konfliktas tarp pareiškėjo ir D. P. kilo 2011-04-01, t.y. po skundžiamo sprendimo priėmimo. Kitų duomenų, be paties pareiškėjo aiškinimo, kad iki sprendimo priėmimo buvo kilęs konfliktas, byloje nėra.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 11 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsta.

Iš byloje esančių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos protokolų matyti, kad D. P. pareiškė nusišalinanti nuo pareiškėjo klausimo nagrinėjimo, tačiau jos nusišalinimas buvo nepriimtas. Taigi, nesant duomenų, kad D. P. gali būti šališka, ir komisijai nepriėmus jos nusišalinimo, teigti, kad komisija padarė procedūrinį pažeidimą, nebuvo pagrindo.

Interesų derinimo įstatymas priimtas tikslu užtikrinti viešųjų interesų pirmenybę, įtvirtinti tokias elgesio taisykles, kurios užtikrintų visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Minėto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas įpareigoja nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnis nustato, kokius sprendimus priima komisija, atlikusi tyrimą. Šiuo atveju komisija, atlikusi tyrimą, nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių įstatymų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas. Įstatymas nenumato, kad komisija dėl pažeidimo mažareikšmiškumo gali nutraukti tyrimą. Todėl nesant kitų sprendimo negaliojimo pagrindų, šiuo pagrindu byla negali būti nutraukiama.

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ginčo atvejui ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą- J. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas