- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-31
- Bylos Nr.
- I1-4839-257/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00767-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Advokatai
- Vilmantas Poškus
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas I. M. skunde (b. l. 1) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 28 d. Nurodytu laikotarpiu jis turėjo suimtojo statusą ir jam buvo taikomos mažesnės garantijos negu asmenims, turintiems nuteistojo statusą, t. y. jis turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, o asmenims, turintiems nuteistojo statusą, suteikiami du pasivaikščiojimai po vieną valandą. Jis yra rūkantis. Dėl to jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra diskriminuojamas, žeminamas jo orumas. Be to, jis serga ŽIV liga. Nurodo, kad 2019 m. gegužės 21 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus įsakymą Nr. 1/01-138 „Dėl nerūkymo kamerose ir nerūkančiųjų suimtųjų (nuteistųjų) skatinimo“ negalėjo priimti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, nes tokį įsakymą turėjo priimti Kalėjimų departamento direktorius. Jis dėl to, kad asmenų skundai, pasirašant Šiaulių tardymo izoliatoriaus knygoje, nepriimami, yra apskundęs Generalinei prokuratūrai, kitoms institucijoms, kurios yra pripažinę, jog Šiaulių tardymo izoliatorius elgiasi netinkamai. Prašo priteisti iš atsakovo atstovo 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo I. M. atstovas advokatas Vilmantas Poškus prašo pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie teismo posėdį informuotas teismo pranešimu (b. l. 27) ir šaukimu (b. l. 32).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 23–24) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-05-26 pažymos Nr. 69-2004, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu buvo nuo 2019-12-20 iki 2020-01-16, nuo 2020-01-20 iki 2020-03-05, nuo 2020-03-10 iki 2020-03-16, taip pat nuo 2020-03-18 iki šios dienos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems, numatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems, ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą). Pagal šį įsakymą suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Vadovaujantis 2019-05-21 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu Nr. 1/01-138 „Dėl nerūkymo kamerose ir nerūkančiųjų suimtųjų (nuteistųjų) skatinimo“, nuo 2019-06-01 nerūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Paaiškina, kad nuo 2019-06-01 rūkantiems suimtiesiems nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore (tai atitinka imperatyvius teisės aktų reikalavimus), o nerūkantiems suimtiesiems – 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Paaiškina, kad pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems bei nuteistiesiems nustatyta vadovaujantis SVĮ bei BVK nuostatomis, taigi, atsakovas veikė vadovaudamasis teisės aktais. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės skundžia ne Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, bet patį teisinį reguliavimą. Atsakovas pabrėžia, kad Šiaulių tardymo izoliatorius veikia išimtinai teisės aktų nustatyta tvarka ir neviršija savo kompetencijos, t. y. nekuria ir nekeičia teisės aktų. Taip pat pažymi, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai, kad tam tikrais atvejais asmenys gali būti diferencijuojami, yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-05-06 sprendimas). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas tinkamai neįvertino suimtojo ir nuteistojo statusui būdingų aspektų (laikymo kalinimo įstaigoje laiko trukmės ir t. t.). Be to, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-05-26 pažymos Nr. 61-1225, pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais dėl skunde nagrinėjamų netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Kadangi atsakovas vadovavosi teisės aktais, šioje veikoje neteisėtų veiksmų nėra.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo I. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo nuo 2019-12-20 iki 2020-01-16, nuo 2020-01-20 iki 2020-03-05, nuo 2020-03-10 iki 2020-03-16, nuo 2020-03-18 iki 2020-04-28.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, numatyta pasivaikščiojimo tvarka suimtiesiems ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą). Pagal šį įsakymą suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė (b. l. 9).
Šiai bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019-05-21 įsakymu Nr. 1/01-138 „Dėl nerūkymo kamerose ir nerūkančiųjų suimtųjų (nuteistųjų) skatinimo“ nuo 2019-06-01 nerūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) (b. l. 10-11). Šio įsakymo 3.3 punktu Resocializacijos skyriaus viršininkui pavesta organizuoti įsakymo paskelbimą įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Taigi, minėtu įsakymu nuo 2019-06-01 rūkantiems suimtiesiems nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, o tai atitinka Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą ir jam neprieštarauja, o nerūkantiems suimtiesiems – 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Tokia tvarka įtvirtinta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2019-06-06 įsakymu Nr. 1/01-149, kurio 2 punktu pripažintas netekusiu galios Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-130 “Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems” (b. l. 12).
Pats pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad yra rūkantis, todėl teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad nerūkantiems asmenims ilgesnio negu įstatyme numatyto pasivaikščiojimo laiko suteikimas negali būti suprantamas kaip asmens diskriminacija. Teismas nurodo, kad viešojo administravimo institucija privalo laikytis įstatymų ir suteikti kalintiems asmenims ne blogesnes negu įstatyme numatytas sąlygas, t. y. nagrinėjamu atveju ne mažiau nei 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore, tačiau ilgesnio nei numato įstatymas pasivaikščiojimo laiko gryname ore suteikimas yra išimtinai atsakovės atstovo teisė, kuri, be kita ko, yra motyvacija kalinčius asmenis rinktis sveikesnį gyvenimo būdą.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-05-26 pažymos Nr. 61-1225 (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjas nuo 2019-12-20 iki 2020-04-28 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais dėl pasivaikščiojimo laiko nesikreipė. Nors pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad skundai, asmenims pasirašant Šiaulių tardymo izoliatoriaus knygoje, nepriimami, yra apskundęs Generalinei prokuratūrai, kitoms institucijoms, kurios yra pripažinę, jog Šiaulių tardymo izoliatorius elgiasi netinkamai, tačiau nepateikė apie tai jokių rašytinių įrodymų, todėl toks jo aiškinimas vertintinas kritiškai.
Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos nuorašo (b. l. 15-16) matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu konstatuota, jog pareiškėjas serga ŽIV liga nuo 2018 m. Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 14-22) nėra jokių medicininių pažymėjimų – rekomendacijų, kad dėl nustatytos ligos pareiškėjui reikalinga papildomai pasivaiksčioti gryname ore.
Pareiškėjas skunde diskriminaciją grindžia ir tuo, kad jis buvo diskriminuojamas nuteistųjų, kuriems suteikiami du pasivaiksčiojimai po 1 valandą, atžvilgiu. Tačiau teismas pažymi, kad Bausmių vykdymo kodeksas nustato nuteistų asmenų terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, suėmimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas. Suimtieji ir nuteistieji asmenys yra skirtingų kategorijų, jų statusas yra skirtingas, o taip pat ir reikalavimai jiems gali būti taikomi skirtingi.
Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepažeidė įstatymo, kuriame numatytas reikalavimas kalintiems asmenims suteikti 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, t. y. teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyti neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas netikslingas. Konstatavus, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti jam 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Be to, byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020-07-28 pažyma Nr. (12.35) PT-2760 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, jog advokatas Vilmantas Poškus pateikė prašymą apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą I. M., pagal Tarnybos 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (8.4)TP-20-T-1563-6891 (b. l. 36-38). Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Nepriteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui I. M..
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.