- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- eI2-6283-283/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00182-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius
- Advokatai
- Linas Mikalauskas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinei.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. L. (toliau – ir pareiškėja, ir V. L.) per savo įgaliotą atstovą advokatą A. G. (A. G.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės (toliau – ir atsakovė, ir Pagėgių pasienio rinktinė) Migracijos skyriaus 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 128-88 „Dėl Ukrainos pilietės V. L. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas).
V. L. skunde ir 2021 m. rugsėjo 2 d. parengtuose paaiškinimuose teigė, kad Pagėgių pasienio rinktinė netinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius jos, kaip į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykusios Ukrainos pilietės, teisinę padėtį. Pareiškėja nurodė, jos darbdavys – Lenkijos Respublikos įmonė (duomenys neskelbtini) pateikė atsakovui dokumentus, patvirtinančius jos teisėtą gyvenimą Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominėje erdvėje ir buvimą Lietuvoje, t. y. dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje suteiktą asmens kodą, darbo leidimą ir komandiravimą į Lietuvą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, atsakovė netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2 punkto nuostatas, numačiusias išimtį, pagal kurią, Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims Nutarimo 2.1.2 punktas netaikomas. Pareiškėja teigė, kad ji buvo Europos ekonominės erdvės valstybėje teisėtai gyvenantis asmuo, todėl Nutarimo 2.1.2.1. punkte numatytas draudimas jai negalėjo būti taikytas. Pareiškėja tvirtino, kad ji teisėtai gyveno Lenkijos Respublikoje, kadangi turėjo šios valstybės suteiktą asmens kodą. V. L. vertino, kad leidimas dirbti Lenkijos Respublikoje suteikė jai teisę rinktis/apsispręsti, ar ji nori būti gyventoju Lenkijos Respublikoje, ar ne, o gavusi/turėdama leidimą dirbti, turėdama darbo vizą, įgijo teisę deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą bei būti mokesčių rezidentu Lenkijos Respublikoje. Nurodė, kad Lenkijos Respublikoje gautas leidimas dirbti suteikė pagrindą gyventi, deklaruotis mokesčių mokėtoju bei deklaruoti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą pagal Lenkijos Respublikos gyventojų registravimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjos vertinimu, ji, kaip užsienietė, teisėtai gyveno Lenkijos Respublikoje pagal šios šalies teisės aktus, buvo deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini), todėl ji turi būti laikoma Europos ekonominės erdvės teisėta gyventoja.
V. L. pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimtu Nutarimu turėjo tikslą apriboti kitų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, kad būtų paprasčiau ir lengviau kontroliuoti pandemijos COVID-19 plitimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja patvirtino, kad ji buvo atlikusi visus reikiamus testus, siekiant nustatyti, ar serga virusu COVID-19, ir gautas neigiamas rezultatas. Taigi pareiškėja nesukėlė pavojaus ir nebuvo poreikio priimti Sprendimą dėl privalomojo išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Nurodė, kad ji dirbo darbuotojų nuomos paslaugas teikiančioje įmonėje ir buvo komandiruota darbo reikalais iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Kadangi ji turėjo leidimą dirbti Lenkijos Respublikoje ir galėjo laisvai būti siunčiama į kitą Europos ekonominės erdvės valstybę darbinių funkcijų atlikimui, todėl draudimas atvykti į Lietuvos teritoriją darbo reikalais yra akivaizdus laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ribojimas/pažeidimas. Pažymėjo, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje buvo trumpalaikio pobūdžio, nes komandiruotė buvo nuo 2021 m. kovo 8 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., pareiškėja buvo socialiai draudžiama Lietuvos Respublikoje. Dėl šių priežasčių pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtas ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų
V. L. vertino, kad ginčas dėl jos grąžinimo į Ukrainą nėra kilęs asmenų iš trečiosios šalies migracijos teisinių santykių srityje, kurioje taikytinos Europos parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) , Europos Sąjungos 2010 m. kovo 19 d. sprendimo „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ ir Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintos Vizos išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.
Pareiškėja, remdamas Vizų kodekso Preambulės 3 straipsniu, Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtinta Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka, teigė, kad atvykstant į Lenkijos Respubliką, buvo nuodugniai įvertinti jos dokumentai ir buvo suteikti visi būtini leidimai, kurių pagrindu ji galėjo gyventi Lenkijos Respublikoje, o prieš išduodant leidimą dirbti, remiantis aukščiau pateiktu Europos Sąjungos reglamentavimu, buvo tikrinama, ar ji galės teisėtai gyventi Europos ekonominėje erdvėje.
Be to, pareiškėja skunde teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis, visų pirma, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu, kaip individualus administracinis sprendimas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prieštarauja suformuotai nuosekliai teismų praktikai, Sprendimas yra formalus, jame nenurodyti konkretūs motyvai, kuriais remiantis, šis individualus aktas buvo priimtas.
Teismui pateiktuose 2021 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimuose V. L., atkreipusi dėmesį į tai, kad Pagėgių pasienio rinktinė akcentuoja vizos teisinę reikšmę, pabrėžė, kad jai, kaip Ukrainos pilietei, taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje, todėl atvykstant į Lenkijos Respubliką ir į Lietuvos Respubliką viza jai nebuvo privaloma, pareiškėja galėjo laisvai atvykti į Europos Sąjungą. Taigi, pareiškėja, nusprendusi apsigyventi Europos Sąjungoje, šiuo atveju Lenkijos Respublikoje, atvyko į šią valstybę, turėdama biometrinį pasą. Pareiškėjos vertinimu, atsakovė netinkamai ir nepagrįstai aiškina Lietuvos Respublikos teisės aktus, kurie reglamentuoja atvykimą į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, atvykusiai į Lenkijos Respubliką ir taip apsigyvenusiai Europos Sąjungoje pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus, o iš Lenkijos Respublikos komandiruotės pagrindais atvykusiai dirbti į Lietuvos Respubliką, nėra suprantama, kokiu pagrindu atsakovė taiko Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir gyvenimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsakymu, teigė, kad kiekviena valstybė savarankiškai sprendžia užsieniečių teisinę padėtį toje valstybėje, numato skirtingas sąlygas tiek dirbti, tiek gyventi. Ukrainos Respublikos pilietis, t. y. ir pareiškėja, į Lenkijos Respubliką gali atvykti be vizos, gauti leidimą dirbti bei būti gyventoju Lenkijos Respublikoje. V. L., remdamasi Lenkijos Respublikos gyventojų registravimo įstatymo 3 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 4 dalimi, tvirtino, kad Lenkijos Respublikoje Ukrainos pilietis, turėdamas leidimą dirbti, turi teisę apsigyventi ir tuo pagrindu gauti asmens kodą, kuris suteikiamas tik Lenkijos Respublikos gyventojams, deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje, ką gali atlikti irgi tik Lenkijos Respublikos gyventojas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad, pagal Nutarimo Nr. 1226 2.1.2.1 punktą, pareiškėja turėjo būti teisėta gyventoja Lenkijos Respublikoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja pažymėjo, jog Europos Sąjungos teisės aktuose nėra pateikiama visuotinai taikoma gyventojo sąvoka, todėl tai, kokie asmenys yra laikomi teisėtai gyvenantys Europos ekonominės erdvės valstybėje, turi būti vertinama individualiai. Pareiškėja pabrėžė, kad Lenkijos Respublikos teisės aktai nenumato leidimo gyventi, Lenkijos Respublikoje ilgalaikiu gyventoju yra laikomas tas, kuris turi tam tikros formos išduotą leidimą, kuris vadinasi Buvimo leidimu. Tačiau be Buvimo leidimo, turint leidimą dirbti, Lenkijos Respublikoje galima būti gyventoju, turėti teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, turėti asmens kodą, t. y. būti gyventoju Lenkijos Respublikoje.
Teismo posėdyje V. L. atstovas advokato padėjėjas Linas Mikalauskas (toliau – L. Mikalauskas) prašė tenkinti reikalavimą, remiantis skunde ir paaiškinime išdėstytomis aplinkybėmis, argumentais ir motyvais bei pateiktu teisinio reguliavimo aiškinimu. Pareiškėjos atstovas pabrėžė, kad V. L. teisėtai gyveno Lenkijos Respublikoje, buvo joje nustatyta tvarka deklaravusi gyvenamąją vietą ir taip buvo įgijusi Lenkijos Respublikos gyventojo statusą. Pabrėžė, kad Pagėgių pasienio rinktinė skundžiamą Sprendimą grindė išimtinai Lietuvos Respublikos įstatymais.
Atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Pagėgių pasienio rinktinė pateikė prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pagėgių pasienio rinktinė atsiliepimu prašė V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė teigė, kad Sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus. Atsakovė, nurodžiusi 1990 m. Šengeno konvencijos, kuri yra 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos „Dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo“ pagrindas (OL 239 , 22/09/2000 p. 0019 - 00621) (toliau – Šengeno konvencija) ir įgyvendinantis dokumentas, 5 straipsnio, Šengeno konvencijos 18 straipsnio, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), VII priedo 7 skirsnio, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio 16 punkto nuostatas ir jas sistemiškai taikydama, teigė, kad ilgalaikės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus, o jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje netaikydamos bendrojo 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį skaičiavimo, t. y. ilgalaike „D“ tipo viza patvirtina leidimą darbo ar kitais, atitinkančiais šalies interesus, tikslais būti toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką.
Atsakovė skunde išdėstė Lenkijos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 30 d. priimto Įstatymo „Dėl užsieniečių“ 59 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies, 114, 127 straipsnio, užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje atvejus ir tvarką reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 2 straipsnio 14, 15 ir 33 punktų, 17 straipsnio 1 dalies Vizų kodekso 2 straipsnio 2 dalies „a“ punkto, Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies „e“ punkto nuostatas ir paaiškino, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką metu Nutarimo (2021 m. vasario 25 d. – 2021 kovo 6 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 2.1.2 punkte buvo įtvirtintas valstybės sienos kirtimo apribojimas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką bei šio draudimo taikymo išlygos, nustatytos 2.1.2.1–2.1.2.18 punkte.
Atsiliepimas
Atsakovė, nurodžiusi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-2913-438/2021 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi visiškai sutampa, vadovavosi šioje administracinėje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis aiškintina Nutarime įtvirtinta taisyklė, nustatanti, kad ekstremalios situacijos metu į Lietuvą buvo leista atvykti tik Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, tokia nuostata reiškia, jog į Lietuvos Respubliką tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus, o asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvos Respubliką ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.
Pagėgių pasienio rinktinė paaiškino, kad V. L. į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. vasario 26 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdama Ukrainos išduotą biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įklijuota Lenkijos Respublikos nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), „D“ tipo, kurios galiojimas buvo pasibaigęs 2020 m. liepos 12 d., be to, nebuvo nustatyta, kad V. L. Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių“ nustatyta tvarka kuriuo nors pagrindu būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovė vertino, kad pareiškėja Lenkijos Respublikoje turėjo teisę būti kaip asmuo, kuriam taikomas bevizis režimas, kaip biometrino paso, Ukrainos išduoto laikantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) standartų, turėtojai.
Atsakovė teigė, kad duomenų apie pareiškėjai išduotą vizą ar darbo kortą nebuvo nustatyta, o Sprendimo nagrinėjimo metu V. L. pateikta Lenkijos Respublikos išduota Laikinosios gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo pažyma (Powierdzenie o zameldowaniu na pobyt czasowy) patvirtina tik laikino buvimo Lenkijos Respublikoje registraciją 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. birželio 3 d. laikotarpiu, o Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimas dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui (Oświadczenie podmiotu działającego jako agencja pracy tymczasowej o powierzeniu wykonywania pracy cudzoziemcowi w charakterze pracownika tymczasowego) yra deklaracija apie darbo patikėjimą užsieniečiui, kaip laikinajam darbuotojui, 2021 m. kovo 6 d. – 2021 m. birželio 3 d. laikotarpiu. Atsakovė tvirtino, kad nurodyti dokumentai yra susiję su darbo santykiais, o ne su gyvenimu Lenkijos Respublikoje. Atsakovė, atsižvelgusi į tai, pareiškėja atvykimo 2021 m. vasario 26 d. į Lietuvos Respubliką metu neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, teigė, kad, Nutarimo 2.1.2 punkto taikymo prasme, ji neatitiko Europos ekonominės erdvės valstybių teisėtai gyvenančio asmens sąvokos ir statuso, teisės atvykti į Lietuvą neturėjo, todėl buvo laikoma keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatai.
Be to, atsakovė, remdamasi nustatyta tvarka neapskųstu 2021 m. balandžio 21 d. priimtu nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-418-2021 (ROIK Nr. (duomenys neskelbtini)), tvirtino, kad V. L. kaltė dėl padaryto nusižengimo yra pilnai įrodyta. Pagėgių pasienio rinktinė nurodė, kad šiuo nutarimu V. L. buvo pripažinta kalta pažeidusi Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1. – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo, bei konstatuota, kad, vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu, pareiškėjos atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu.
Pagėgių pasienio rinktinė, išdėsčiusi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 127 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 4 ir 24 punktų nuostatas, teigė, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo nustatyta, jog V. L. atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, todėl egzistuoja Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas sprendimo grąžinti užsienietę į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. V. L. apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jos gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba ji gali būti persekiojama kilmės valstybėje, ar dokumentų, kad gali teisėtai gyventi šiuo atveju Lenkijos Respublikoje, t. y. nebuvo nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant, Sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo negalėjo būti priimtas. Be to, priimant Sprendimą buvo atsižvelgta į tai, kad V. L. neturėjo šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, į esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, ar ji turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjai buvo suteikta galimybė išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatant maksimalų 30 dienų laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. L. yra Ukrainos valstybės pilietė, jai yra išduotas šios valstybės pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini).
Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriuje parengto 2021 m. balandžio 21 d. Užsieniečio apklausos lapo ir pareiškėjos paso duomenimis, V. L., turėdama Ukrainos išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 24 d. išvyko iš Ukrainos į Lenkijos Respubliką, 2021 m. vasario 25 d. per Lenkijos Respubliką vyko tranzitu ir 2021 m. vasario 26 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.
Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyriausiasis specialistas, 2021 m. balandžio 21 d. apklausęs V. L., parengęs Užsieniečio apklausos lapą ir nustatęs, kad Ukrainos pilietė V. L. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, vadovaudamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 128 straipsnio 1 dalimi, nenustatęs Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti V. L., priėmė Sprendimą Nr. 128-88 „Dėl Ukrainos pilietės V. L. grąžinimo į Ukrainą“. Sprendimu V. L. buvo įpareigota savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gegužės 21 d., be to, pareiškėja buvo įspėta, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2021 m. balandžio 21 d.
Be to, Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-418-2021 (ROIK Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo V. L. buvo pripažinta pažeidusi Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1. – 2.1.2.18 punktuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu, konstatavus, kad V. L. atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, užsienietei buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų neįvykdžiusi Sprendimo, nepateikė. Teismo posėdžio metu V. L. atstovaujantis advokato padėjėjas L. Mikalauskas ir kaip liudytojas apklaustas Lenkijos Respublikos įmonės (duomenys neskelbtini) vadovas M. B. patvirtino, kad V. L. yra išvykusi iš Lietuvos.
Pažymos „Dėl užsieniečio duomenų patikrinimo“ duomenimis, Lietuvos Respublikoje V. L. gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi, ji nebuvo pateikusi prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nebuvo įtraukta į nacionalinį sąrašą užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kompetentingo pareigūno priimto sprendimo įpareigoti Ukrainos pilietį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kiti teisės aktai.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 10 straipsnis nustato, kad užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, jeigu jis: 1) atvyko pažeisdamas Šengeno sienų kodekso nuostatas; 2) atvyko, nors yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. To paties įstatymo 23 straipsnio 8 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną (1 punktas) ir patvirtino karantino režimą, įskaitant ir judėjimo per sieną ir šalies viduje sąlygas (2.1 punktas). Pagal Nutarimo 2.1.2 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Išimtys iš šios taisyklės nurodytos 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punktuose, o šio nutarimo o 2.1.2.1 punkte nustatyta, kad draudimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.
V. L. paso duomenimis, pareiškėjai 2019 m. gruodžio 23 d. buvo išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė viza (D) Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2020 m. liepos 12 d.
Lenkijos Respublikos (duomenys neskelbtini) 2021 m. balandžio 13 išduotos Laikinosios gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo pažymos duomenimis, V. L. (duomenys neskelbtini) deklaravo laikinąją gyvenamąją vietą, kurios adresas (duomenys neskelbtini); jai PESEl registre (Visuotinėje elektroninėje gyventojų registravimo sistemoje) suteiktas asmens kodas – (duomenys neskelbtini); V. L. laikinoji gyvenamoji vieta deklaruota, remiantis Lenkijos Respublikos gyventojų registravimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimo dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui ir ribotos atsakomybės bendrovės (duomenys neskelbtini), kurios buveinė - (duomenys neskelbtini), direktoriaus 2021 m. vasario 26 d. įsakymo duomenimis, pareiškėja 2021 m. kovo 1 d. – 2021 m. gegužės 25 d. laikotarpiui buvo komandiruota į Lietuvos Respublikoje, Panevėžyje įsikūrusią (duomenys neskelbtini).
V. L. skunde, o teismo posėdyje ir jos atstovas tvirtino, kad pareiškėja, būdama Ukrainos pilietė, priimta dirbti Lenkijos Respublikoje veikiančioje laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą vykdančioje bendrovėje (duomenys neskelbtini), turinti Lenkijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka PESEL registre suteiktą asmens kodą ir Lenkijos Respublikoje nustatyta tvarka deklaravusi laikinąją gyvenamąją vietą, 2021 m. kovo 1 d. – 2021 m. gegužės 25 d. laikotarpiui komandiruota dirbti į Panevėžyje įsikūrusią bendrovę, į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, kaip Lenkijos Respublikos gyventoja.
Pagėgių pasienio rinktinė atsiliepime teigė, kad V. L. pateikta Laikinosios gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo pažyma (Powierdzenie o zameldowaniu na pobyt czasowy) patvirtina tik laikino buvimo Lenkijos Respublikoje registraciją 2021 m. balandžio 13 d. – 2021 m. birželio 3 d. laikotarpiu, o Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimas dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui (Oświadczenie podmiotu działającego jako agencja pracy tymczasowej o powierzeniu wykonywania pracy cudzoziemcowi w charakterze pracownika tymczasowego) yra deklaracija apie darbo patikėjimą užsieniečiui, kaip laikinajam darbuotojui, 2021 m. kovo 6 d. – 2021 m. birželio 3 d. laikotarpiu. Atsakovė vertino, kad nurodyti dokumentai yra susiję su pareiškėjos darbo santykiais, o ne su gyvenimu Lenkijos Respublikoje.
Byloje nėra ginčo, kad V. L., turėdama Ukrainos išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudojusi nustatytu Ukrainai beviziu režimu, 2021 m. vasario 24 d. išvyko iš Ukrainos į Lenkijos Respubliką, 2021 m. vasario 25 d. per Lenkijos Respubliką vyko tranzitu ir 2021 m. vasario 26 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.
Sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. priimto Nutarimo 2.1.2 punkto taikymo V. L., kirtusiai Lietuvos Respublikos sieną paskelbto karantino metu, atžvilgiu, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021. Teismas vertina, kad pagal V. L. skundą nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021 faktinės aplinkybės, susijusios su Ukrainos piliečio atvykimu į Lenkijos Respubliką, laikinosios gyvenamosios vietos registracija Lenkijos Respublikoje, atvykimu į Lietuvos Respubliką ir darbu Lietuvos Respublikoje sutampa.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021 išaiškino, kad bevizis režimas užsieniečiams, atvykusiems į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją, pagal minėtą Nutarimą, nesuteikė draudimo išimties atvykti į Lietuvos Respubliką karantino metu (nutarties 27-31 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje sąvoką, nurodytą Nutarimo 2.1.2.1 punkte, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021, kurioje buvo konstatuota, kad, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas, buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos: teisę asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, suteikia nustatyta tvarka išduota viza, o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 24 straipsnio 1 dalimi, suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021 padarė išvadą, kad, vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis, aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 punkte nustatyta taisyklė, pagal kurią, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus, o asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3643-261/2021 išaiškino, kad šio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021 taikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.3.1. punktas iš esmės savo turiniu atitinka Nutarimo 2.1.2.1 punkte naudojamą „šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims“ sąvoką ir jos aiškinimui neturi įtakos aplinkybė, kad pareiškėjas atvyko pasinaudojęs beviziu režimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktuose pateiktas sąvokas, užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos Sąjungoje patvirtina tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai negali patvirtinti Nutarimo 2.1.2.1punkte įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje, ir išaiškino, kad Ukrainos pilietis, atvykęs Lietuvą ir nepateikęs kompetentingos valstybės institucijos išduoto laikino arba ilgalaikio leidimo gyventi valstybėje, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, laikomas neteisėtai atvykusiu į Lietuvos Respubliką ir pažeidusiu Nutarimo 2.1.2. punkte įtvirtintą draudimą atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką karantino metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad toks asmuo, nesant aplinkybių, ribojančių grąžinimą, toks asmuo, remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 7 punktu, grąžinamas į Ukrainos Respubliką.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika ir remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 punktais, daroma išvada, kad dokumentu, patvirtinančiu užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos Sąjungoje, pripažįstamas tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai Nutarimo 2.1.2.1 punkte įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje negali patvirtinti. Teismas sprendžia, kad, nagrinėjant bylą, pareiškėja nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Lenkijos Respublikoje jai buvo išduotas leidimas gyventi šioje valstybėje. Dėl šios priežasties V. L. atžvilgiu pagrįstai nebuvo taikoma Nutarimo 2.1.2.1 punkte numatyta išimtis.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalis kompetentingą viešojo administravimo subjektą įpareigoja atsižvelgti į užsienieneio buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, įskaitant ir tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtintas draudimas išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad Pagėgių pasienio rinktinė, priimdama Sprendimą, būtų pažeidusi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 bei 130 straipsnių reikalavimus. Pareiškėja skunde ir jos atstovas teismo posėdyje argumentų, jog Pagėgių pasienio rinktinė būtų pažeidusi aukščiau nurodytus reikalabimus, neteikė.
Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinus Sprendimo turinį, daroma išvada, kad jame yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, Sprendime faktiniai duomenys apie pareiškėjos atvykimą iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką aplinkybės (faktinis pagrindas) išdėstyti aiškiai, taikomos teisės normos (teisinis pagrindas) nurodytos konkrečiai.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, kaip nepagrįstas atmetamas V. L. skundo argumentas, kad Sprendimas yra formalus, nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis suformuotu jo taikymo aiškinimu, sprendžiama, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 128-88 „Dėl Ukrainos pilietės V. L. grąžinimo į Ukrainą“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos V. L. (V. L.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.