- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-77-401-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Furmanavičius (pirm.), Arvydas Stankus, Regina Majauskienė
- Kategorijos
Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-401/2009
Teisėjas D.Kantaravičius Procesinio sprendimo kategorija:2.4.9.
2009 m. vasario 20 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Reginos Majauskienės, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jonavos rajono apylinkės prokuratūros Vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-11-18 nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2002-05-04, apie 15.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame adresu Rukla 6-6, Jonavos rajone, tyčia sudavęs vieną smūgį lazda A. I. į kairę ranką, padarė jam kairio alkūnkaulio lūžimą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam A. I. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, nuteistajam R. L. skirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Skiriant bausmę netinkamai pritaikytas LR BK 54 str. 2 d. ir nuteistajam paskirta nepagrįstai švelni bausmė. Bausmės paskirtis LR BK 41 straipsnio 2 dalyje apibūdinama per jos skyrimo tikslus. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.
Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (LR BK 54 str.). Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 4 p., aprašomojoje nuosprendžio dalyje motyvuodamas konkrečią bausmę teismas turi aprašyti byloje nustatytas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Pirmosios instancijos teismas surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė šių aukščiau nurodytų reikalavimų, skirdamas bausmę neatsižvelgė į visas nustatytas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Teismas apsiribojo tik kai kurių aplinkybių išvardijimu, o ne jų analizavimu ir vertinimu.
Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį R. L. teismas nurodė, kad atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį (padarytas nusikaltimas žmogaus sveikatai), pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas), į nusikaltimo padarymo keršto motyvą, siekiant atkeršyti už paimtus žiebtuvėlius, tyčinės kaltės formą, į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Vertinant kaltinamojo asmenybę pirmosios instancijos teismas, pažymi, kad R. L. inkriminuojamą veiką padarė turėdamas dar neišnykusį teistumą, ikiteisminio tyrimo metu slapstėsi, administracine tvarka per paskutinius metus nebaustas. Bausmės individualizavimui turėjo reikšmės ir tai, kad nusikalstama veika padaryta daugiau kaip prieš 6 metus, nukentėjęs jokių pretenzijų kaltinamajam neturi, civilinio ieškinio nėra pareiškęs.
Apelianto nuomone iš apkaltinamojo nuosprendžio, matyti, kad teismas apsiribojo vien tik aukščiau paminėtų aplinkybių išvardijimu, bet ne jų vertinimu, nurodant, kurios aplinkybės ir kaip nulemia pasirinktos bausmės rūšį ir dydį. Be to, teismas po šių aplinkybių išvardijimo be jokių motyvų ir argumentų deklaratyviai teigia, kad „teismas įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą“ skirti kaltinamajam R. L. laisvės atėmimo bausmę, nustatant minimalų šios bausmės dydį. Pažymi, kad teismo paskirta bausmė yra neadekvati padarytam nusikaltimui.
Skunde nurodoma, kad skiriant bausmę teismas nepilnai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas turi atsižvelgti į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, panaudotus įrankius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo padarymo tikslus ir motyvus (1999-12-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimas Nr. 23). R. L. padarė nesunkų nusikaltimą, kuriuo buvo padaryta fizinė žala - sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam. Nusikaltimas buvo padarytas nukentėjusiojo privačioje aplinkoje - jo namuose. Sveikata buvo sutrikdyta R. L. pasinaudojant įrankiu - lazda. Šios aplinkybės rodo didesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kurių teismas neanalizavo ir nevertino.
Teigiama, kad teismas tinkamai neatsižvelgė ir į nusikalstamos veikos kaltės formą ir rūšį. Nors nurodė, kad atsižvelgia į nusikalstamos veikos tyčinės kaltės formą, tačiau neužsimena, apie kaltės rūšį. Iš byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad R. L. nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Be to, teismo teiginys, kad „R. L. neturėjo išankstinės tyčios nesunkiai sužaloti nekentėjusiojo“ yra neteisingas ir nepagrįstas. Tokios aplinkybės, kad R. L. jau užeidamas į nukentėjusiojo namus turėjo su savimi nusikaltimo padarymo įrankį - lazdą, tai, kad jis ėjo pas nukentėjusįjį keršto motyvais, taip pat kaip nukentėjusysis, nurodo, kad R. L. tik įėjęs į virtuvę jam smogė lazda siekdamas pataikyti į galvą, tačiau pataikė į ranką, nes jis ja užsidengė galvą, rodo, kad R. L. jau įeidamas į nukentėjusiojo namus turėjo išankstinę tyčią nukentėjusįjį sužaloti, o tai neabejotinai turi įtakos skiriant griežtesnę bausmę už padarytą nusikaltimą.
Nusikalstamos veikos stadijos teismas apkaltinamajam nuosprendyje visiškai neaptarė. R. L. padaryta nusikalstama veika yra baigta (LR BK 54 str. 2 d. 4 p.) ir tai turi įtakos skiriant griežtesnę bausmę.
Skiriant bausmę teismas pilnai neatsižvelgė ir į R. L. asmenybę, kaip to reikalauja LR BK 54 str. 2 d. 5 p. R. L. naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Jis anksčiau teistas keturis kartus. Padaręs šį nusikaltimą R. L. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, taip siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Per visą laiką kai slapstėsi niekur nedirbo. Šios aplinkybės rodo, kad R. L. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Visų šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neanalizavo ir nevertino.
Teismas vertindamas LR BK 54 str. 2 d. 7 p. numatytas aplinkybes teisingai pripažino R. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau akivaizdžiai nepagrįstai vadovaujantis LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatomis pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal LR BK 59 str. 1 d. 2 p. norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, bet taip pat būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pažymi, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. R. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio posėdžio metu visą laiką tik iš dalies prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Jis davė parodymus tik dėl jam palankių aplinkybių, neigė esminę nusikalstamos veikos aplinkybę - tyčią suduodant nukentėjusiajam lazda, o savo veiksmus vertino kaip būtinąją gintį, neva siekė lazda išmušti nukentėjusiajam butelį iš rankos. Be to, objektyvių duomenų patvirtinančių jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo nėra. Priešingai jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, taip visais būdais siekdamas išvengti atsakomybės, o tai rodo, kad jis kritiškai nevertino savo elgesio. Teismas nepagrįstai pripažino R. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl to, ši R. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė naikintina.
Teismo teiginys, kad bausmės individualizavimui reikšmės turi ir tai, kad nusikalstama veika padaryta daugiau kaip prieš šešis metus, nukentėjęs jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nėra pareiškęs yra niekinis, nes teismas nenurodė motyvų, kokią turi reikšmę šios aplinkybės skiriant bausmę. Nesant motyvų, aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti nėra galimybės.
LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skirdamas bausmės dydį, skaičiuoja nuo jos vidurkio. Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas teisingai parinko LR BK 138 str. 1 d. numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Vadovaujantis LR BK 61 str. 3 d. nuostatomis šios bausmės vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Atsižvelgiant į tai, kad R. L. teismas paskyrė minimalią 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, daro išvadą, kad ji per švelni.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, gynėją, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. L. padarytą nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. Esminių LR BPK pažeidimų nenustatyta.
Šalies argumentai
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir prašo šioje dalyje nuosprendį pakeisti. Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl to klausimo, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas (LR BPK 320 str.).
Teismo nustatyta, kad R. L. 2002-05-04 padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.). Nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d., sankcijoje, už kurio padarymą nuteistas R. L., numatytos bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo motyvus ir tikslus, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, todėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė.
Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 4 p., nuosprendyje teismas turi nurodyti bausmės skyrimo motyvus. Motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su paskirtos bausmės dydžiu motyvuojant, kad teismas neįvertino, o tik formaliai nurodė, nustatytas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Su tokia apeliacinio skundo pozicija nesutinkama. Teismas nustatydamas bausmės dydį teisingai nurodė ir atsižvelgė į aplinkybes, kurios yra esminės nustatant bausmės dydį. Be to, pagrįstai atsižvelgta į nusikaltimo padarymo laiką, kuris šiuo konkrečiu atveju yra reikšmingas nustatant bausmės dydį.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio kaltininko asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų. Nors asmuo baudžiamas, už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Vertinant R. L. asmenybės pavojingumą pabrėžiama, kad nusikaltimas buvo padarytas 2002-05-04, tai yra daugiau nei prieš šešis metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio priėmimo. Nors R. L. ir pasislėpė nuo teisėsaugos, tačiau nėra duomenų, kad per daugiau nei šešių metų laikotarpį jis būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, per paskutinius metus administracine tvarka nebaustas. Atsižvelgus į nurodytą būtina pripažinti, kad nuteistasis R. L. įvertino savo elgesį, daugiau nenusikalto ir nėra pagrindo jam skirti griežtą bausmę.
LR BK 54 str. 2 d. pagrindinis kriterijus, nulemiantis asmens pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. R. L. padarytas nusikaltimas yra nesunkus (BK 11 str. 3 d.), jis padarytas tik vieno veiksmo pasėkoje. Nors nusikaltimas padarytas žmogaus sveikatai, tačiau jis nesukėlė sunkių pasekmių. Tokio pobūdžio bylose yra svarbi nukentėjusiojo pozicija dėl jam padarytų sužalojimų. Nukentėjusysis nuteistajam R. L. pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nepareiškė. Teismas šias aplinkybes nurodė ir pilnai į jas atsižvelgė skiriant bausmę, todėl dėl LR BK 54 str. 2 d. 1 p. nurodytos aplinkybės vertinimo apeliacinio skundo teiginiai atmestini. Padaryto nusikaltimo pasekmės pripažįstamos nesunkiomis, kas mažina nusikaltimo pavojingumą ir į tai atsižvelgė apylinkės teismas. Atmestinas prokuroro teiginys, kad šio nusikaltimo įrankis - lazda parodo didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pažymėtina, kad su lazda buvo suduota tik vieną kartą ir tik į ranką, todėl ši aplinkybė ypatingai nedidina nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimo padarymo vieta - nukentėjusiojo namai taip pat nedaro nusikaltimo iš esmės sunkesnio, nes į namus nebuvo įsilaužta.
Taip pat atmestinas skundo teiginys, kad R. L. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl nusikaltimo padarymo nepagrįstai pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, motyvuojant tuo, kad jis prisipažino tik iš dalies ir neigė tyčia sudavęs nukentėjusiajam lazda, o savo veiksmus vertino kaip būtinąją gintį, neva siekė lazda išmušti nukentėjusiajam butelį iš rankos. Su tokia pozicija nesutinkama ir konstatuojama, kad nuteistasis R. L. davė išsamius parodymus apie nusikaltimą, jie visiškai sutampa su nukentėjusiojo A. I. ir liudytojos Z. A. parodymais, tarp parodymų prieštaravimų nėra. Nuteistasis R. L. parodė, kad sudavė nukentėjusiajam A. I. vieną kartą į ranką, kai šis griebėsi butelio. Tą pačią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis A. I. parodęs, kad nuteistasis R. L. jam sudavė, kai jis paėmė butelį, stovėjusį ant stalo. Aplinkybė, kad vienintelį smūgį lazda į ranką nuteistasis R. L. sudavė nukentėjusiajam A. I. jau paėmus butelį į ranką, yra neginčijamai patvirtinta jų abiejų parodymais. Todėl nėra pagrindo abejoti nuteistojo R. L. duotų parodymų išsamumu ir teisingumu. Iš nurodytų nusikaltimo padarymo aplinkybių matyti, kad nuteistojo pozicija dėl tyčia suduoto smūgio, šiuo konkrečiu atveju, gali būti vertinama tik iš pozicijos, šalinančios baudžiamąją atsakomybę. Tačiau jokiu būdu nuteistojo parodymų dėl suduoto smūgio priežasties šiuo konkrečiu atveju negalima vertinti daliniu kaltės pripažinimu, nes jo parodymai dėl veikos padarymo, t.y. prisipažinimo sudavus smūgį yra išsamūs ir visiškai patvirtinti paties nukentėjusiojo parodymais. Įvertinant nuoširdų gailėjimąsi atsižvelgtina į R. L. išsamius parodymus ir visišką prisipažinimą, todėl nėra pagrindo abejoti nuoširdžiu gailesčiu dėl padaryto nusikaltimo. Teismas pagrįstai nustatė ir skirdamas bausmę atsižvelgė į šią R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl R. L. išankstinės tyčios padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Nors nuteistasis R. L. pas nukentėjusįjį A. I. atvyko siekdamas išsiaiškinti, kodėl pastarasis iš vaikų atėmė žiebtuvėlius, tai nepatvirtina iš anksto susiformavusios tyčios padaryti sveikatos sutrikdymą. Nusikaltimo įrankį R. L. rado tik prie nukentėjusiojo A. I. durų. Kaip jau minėta, vienintelį smūgį į ranką sudavė ne iš karto, bet tik nukentėjusiajam paėmus į ranką butelį. Atsitiktinis nusikaltimo įrankis ir sužalojimo padarymo aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad R. L. iš anksto buvo suplanavęs ir siekė sveikatos sutrikdymo padarinių. Be to, apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad R. L. tik įėjęs į virtuvę smogė lazda. Įėjęs į virtuvę R. L. pareikalavo atiduoti žiebtuvėlius, o lazda per ranką sudavė nukentėjusiajam A. I. paėmus už butelio. Teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo R. L. veiksmuose išankstinės tyčios nebuvo. Apeliacinio skundo motyvai dėl šios aplinkybės neatitinka tikrovės, atmestini.
Sutinkama, kad teismas nenurodė nusikalstamos veikos stadijos (BK 54 str. 2 d. 4 p.). Tačiau apkaltinamuoju nuosprendžiu nusikalstama R. L. veika kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 1 d. kaip baigtas nusikaltimas ir bausmė buvo paskirta už šią baigtą veiką, todėl visiškai nesuprantama, kodėl prokurorui kyla abejonių dėl nusikalstamos veikos stadijos. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta, kad nuteistasis anksčiau teistas, nusikalto neišnykus teistumui, todėl recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgti pakartotinai į tas pačias aplinkybes, kai į jas jau atsižvelgta, ir taip griežtinti bausmę, nėra pagrindo.
Kaip jau aukščiau nurodyta teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. L., LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes nustatė teisingai, nuosprendyje jas nurodė ir įvertino, į jas atsižvelgė nustatydamas bausmės dydį. Pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikaltimą pagal LR BK 138 str. 1 d. skyrė 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra adekvati, atsižvelgus į nusikaltimu sukeltas pasekmes ir LR BK 54 str. 2 nurodytas aplinkybes. Todėl pripažįstama, kad teismas ne tik formaliai išvardino LR BK 54 str. 2 d. aplinkybes, bet ir tinkamai į jas atsižvelgė nustatydamas bausmės rūšį ir dydį. Nuteistajam R. L. paskirta bausmė yra adekvati ir nėra per švelni.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.