- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-23
- Bylos Nr.
- e2S-108-267/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus
- Atsakovas
- I. T.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1244-797/2022, kuria išspręstas ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinio atsakovei I. T. dėl pensijos permokos atlyginimo priėmimo klausimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Teisme gautas ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinys atsakovei I. T. dėl pensijos permokos atlyginimo. Ieškovė nurodo, jog atsakovė gyvena Ukrainoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei I. T. dėl pensijos permokos atlyginimo. Išaiškino ieškovei, kad byla priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai.
3. Spręsdamas šios bylos teismingumo klausimą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kuri galioja nuo 1994 m. lapkričio 20 d. Sutarties 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos Susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Šis teismingumas gali būti pakeistas raštišku šalių susitarimu (2 d.). Iš ieškinio turinio ir priedų prie jo teismas nustatė, kad atsakovė gyvena Ukrainoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ir į tai, kad atsakovė yra Ukrainos pilietė, jos gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, šalys nėra susitarusios šį teismingumą pakeisti, teismas sprendė, kad civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai. Todėl ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas neteisingai vadovavosi ir taikė Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kuri galioja nuo 1994 m. lapkričio 20 d., 21 straipsnio 1 dalį. Teismas neteisingai nusprendė, kad civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai. Sutarties 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Apeliantės tvirtinimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie neginčijamai patvirtina, kad Lietuvos Respublikoje įvyko veiksmas, todėl ieškovei tapo pagrindas reikalauti atlyginti žalą – kreiptis į teismą, bet ne į Ukrainos teismą. Apeliantės nuomone, teismas ieškinį privalėjo priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
6. Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, apeliacine tvarka sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai ieškinys pareiškiamas atsakovei, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja asmeniui, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, kurią numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK). Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias gavęs ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (pagal pareigas). Ieškinio priėmimo, atsisakymo priimti ieškinį, bylos iškėlimo teisme terminai ir tvarka, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai ir teisiniai padariniai yra reglamentuoti CPK 137 straipsnyje. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. teismas turi nustatyti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai suteikia teismui teisę nagrinėti tam tikros kategorijos bylą, ar ji priskirtina ir teisminga konkrečiam teismui. Teisingai nustatyti civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumą svarbu tiek vidaus, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kadangi teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Taigi, CPK 782 straipsnyje nustatyta, kad teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
8. Siekiant išspręsti Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo, pareikšto Ukrainos fiziniam asmeniui, klausimą, reikia nustatyti, koks yra santykis tarp Tarptautinės dvišalės sutarties ir Europos Sąjungos teisės.
9. 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublika ir Ukraina sudarė ir kuri galioja nuo 1994 m. lapkričio 20 d. tarptautinę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“. Šios tarptautinės sutarties nuostatos, nustatančios bylų teismingumą, aktualios nagrinėjamoje byloje kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos ir šių nuostatų santykis. Kadangi Lietuva yra ES narė, o Ukraina Europos Sąjungos teisės aspektu yra trečioji šalis, tai šioje byloje aktuali ir ES teisė, reguliuojanti atitinkamai valstybės narės santykius su trečiosiomis šalimis, nes aplinkybė, kad byloje egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio Europos Sąjungos teisės netaikymo (Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje nustatyti tikslai, 2 konstatuojamoji dalis, Briuselio konvencijos 2 straipsnis, ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimas Owusu, C-281/02, 34 p.).
10. Teisės normų, apibrėžiančių valstybių narių iki prisijungimo prie Europos Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų santykį su Bendrijos aktais nustato Europos Sąjungos pirminė teisė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtinta, kad Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų stojančioms valstybėms iki įstojimo dienos tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis I“ nuostatos, sprendžiant Lietuvos teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį Ukrainos fiziniam asmeniui, netaikomos. Taigi jurisdikcijos klausimai spręstini taikant tarptautinę dvišalę sutartį ir joje nustatytas jurisdikcijos nustatymo taisykles.
11. Byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl pensijos permokos atlyginimo, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Sutarties 33 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad tais atvejais, jeigu padariusysis žalą ir nukentėjusysis yra vienos susitariančiosios šalies piliečiai, taikomi susitariančiosios šalies, kurios teisme gautas pareiškimas, įstatymai. Pagal Sutarties 33 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.
12. Sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi alternatyvos, kurių pagrindu galimas jurisdikcijos nustatymas – „veiksmas“ arba „kitokia aplinkybė“, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Iš aptariamoje teisės normoje esančios formuluotės „taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą“, matyti, jog actio sequitur forum rei jurisdikcijos principas šiame kontekste pateikiamas kaip viena iš jurisdikcijos nustatymo alternatyvų, taigi ši teisės norma per se nepaneigia forum actoris principo taikymo galimybės.
13. Atsižvelgiant į Sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių esmę (teisiniai santykiai, susiję su keliomis valstybėmis) manytina, kad ji turėtų apimti ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Todėl „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste aptariama teisės norma įtvirtina dvi jurisdikcines alternatyvas – 1) reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą; 2) reikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Šios jurisdikcinės galimybės laikytinos lygiavertėmis, o jų pasirinkimo prerogatyva turėtų tekti ieškovei. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindžia žalos, kilusios iš pensijos permokos, atsiradimo faktu. Siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą dėl žalos priteisimo iš atsakovės, kurios gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, reikia analizuoti atsiradusios žalos sudėtį ir nustatyti, kur tie veiksmai (žala) įvyko.
14. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad Fondo valdybos Šiaulių skyrius nuo (duomenys neskelbtini) Z. T., gim. (duomenys neskelbtini), paskyrė ir mokėjo senatvės pensiją. Z. T. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau apie tai artimieji Fondo valdybos Šiaulių skyriaus neinformavo. Fondo valdybos Šiaulių skyrius senatvės pensiją mokėjo iki 2018-04-30, vėliau mokėjimas buvo nutrauktas, kadangi nebuvo deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Fondo valdybos Šiaulių skyrius duomenis apie Z. T. mirtį iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro gavo 2018-08-28. Prašymą dėl Z. T. mirties įrašo įtraukimo į apskaitą 2018-08-28 pateikė I. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenanti Ukrainoje. Z. T. maždaug 2010 metais atvykusi į Ukrainą iš karto įformino I. T. generalinį įgaliojimą naudotis mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyriaus Z. T.. I. T. neteisėtai pasisavino jai nepriklausančias pinigines lėšas, pasinaudodama Z. T. mokėjimo kortele, kuria negalėjo naudotis, nes Z. T. mirė (duomenys neskelbtini), o generalinis įgaliojimas taip pat pasibaigė (duomenys neskelbtini).
15. Remdamasis apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad ieškovės patirtų nuostolių atsiradimo vieta yra Lietuvoje. Vadinasi, vadovaujantis Sutarties 33 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju ieškinys gali būti reiškiamas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą ir (ar) pagal žalos atsiradimo vietą (Lietuvos teismuose) bei pagal atsakovės gyvenamąją vietą (Ukrainos teismuose).
16. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos faktą, netinkamai taikė nurodytos Sutarties nuostatas, todėl neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo ir teismingumo Lietuvos teismams klausimą. Skundžiama nutartis naikinama ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.