- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-01
- Bylos Nr.
- P-143-22-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D. N.
- Atsakovas
- Utenos rajono policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-527-379/2005 pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. N. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Utenos rajono policijos komisariatą (toliau – atsakovas) išmokėti jam priklausančią nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 17 d. neišmokėtą pareiginės algos sumą – 3 705,05 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu nurodyta pareiginės algos suma nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant darbo užmokestį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taisyklių“ buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu buvo taikomas indeksavimo koeficientas ir buvo mokamas nevisas darbo užmokestis, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi jam neteisėtai buvo nemokama dalis darbo užmokesčio, kuri turi būti jam priteista.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 124,07 Lt darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį.
Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 23 ir 24 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Taisyklėmis, darbo užmokesčio skaičiavimui taikomą indeksavimo koeficientą nustatydavo atsakovo komisaro, o vėliau – viršininko įsakymais. Remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nuo 2004 m. gruodžio 18 d. indeksavimo koeficientas nebetaikytas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo komisaro, o vėliau – viršininko, priimti įsakymai dėl pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimui taikomų indeksavimo koeficientų nustatymo yra nustatyta tvarka viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai mokėti komisariate dirbantiems pareigūnams nevisą darbo užmokestį. Remdamasis Konstitucijos 7 straipsniu, 102 straipsniu, 107 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto prieštaravimu Konstitucijos normoms. Remdamasis šiais motyvais, teismas padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo atsisakyti vykdyti paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo ir priimdamas įsakymus dėl indeksavimo koeficiento nustatymo veikė teisėtai. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikta duomenų, kad nurodyti įsakymai būtų panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, teismas padarė išvadą, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant tokius teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjui už 2004 m. gruodžio mėnesį priklausantis gauti darbo užmokestis buvo visiškai išmokėtas tik 2005 m. sausio mėnesio pradžioje. Teismo nuomone, atsakovo sprendimas nemokėti pareiškėjui viso už 2004 m. gruodžio mėnesį priklausančio darbo užmokesčio nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš dalies yra pagrįstas. Už 2004 m. gruodžio mėnesį pareiškėjui atsakovas nesumokėjo 124,07 Lt, todėl tokio dydžio sumą teismas ir priteisė pareiškėjui.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojai turi teisę gauti įstatymais ar kitais teisės aktais nustatytą darbo užmokestį. Galimybę taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą valstybės tarnautojams numatė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Taisyklės. Šių teisės normų pagrindu atsakovas atskiriems laikotarpiams nustatydavo savo darbuotojams konkretų darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Teismas nustatė, kad dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nuo 2002 m. antrojo pusmečio iki 2004 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui nebuvo mokamas visas įstatymu nustatytas darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kurių pagrindu taikytas indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris negali būti ginčijamas. Iki šio momento tikrasis teisinis santykis dar nėra galutinai susiformavęs, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymo stabilumo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Todėl iki to momento, kol teisė pareikšti reikalavimą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės tarnautojas gali pareikšti reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas. Toks terminas taikomas ir reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo. Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu trejų metų senaties terminas taikytinas ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovo priimti administraciniai aktai negali būti kliūtimi pareiškėjui gauti visą darbo užmokestį, nes tokią teisę jam garantuoja įstatymas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido įstatymais nustatytų terminų reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti, todėl negalima pripažinti, kad jam susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra įvykdytas sprendimas. Dėl paminėtų aplinkybių teismas atsakovo apeliacinį skundą atmetė.
IV.
Pareiškėjas 2006 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-527-379/2005 pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 nurodė, kad tokio pobūdžio ginčuose Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tol, kol išlieka galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, o nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).
2. Procesą būtina atnaujinti, kad būtų suformuota vienoda administracinių teismų praktika (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
3. Trijų mėnesių kreipimosi į teismą dėl proceso atnaujinimo terminas skaičiuotinas nuo paminėtos nutarties paskelbimo dienos – 2005 m. gruodžio 21 d. (ABTĮ 156 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesas atnaujintinas.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu 2006 m. kovo 15 d., t. y. dar nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui nei nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo (pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį sprendimas įsiteisėjo 2006 m. kovo 8 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą), nei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 paskelbimo. Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nepraleistas.
ABTĮ numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas iš esmės remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio ,,sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame iš esmės konstatuota, jog atsakovo sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos (išskyrus sprendimą dėl pareiginės algos už 2004 m. gruodžio mėnesį) buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo ir todėl nagrinėjamuoju atveju netaikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, priimtas neįvertinus paminėtų aplinkybių, netinkamai pritaikius paminėtas materialinės teisės normas ir prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.
Teisėjų kolegijos nuomone, dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui (bylos dalis, su kuria nesutinka pareiškėjas ir kurios teisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš esmės nevertino).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-527-379/2005 pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Perduoti bylą Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.