Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresniojo specialisto (toliau tekste – suinteresuotos institucijos atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta A. M. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 128 str. 1 d., nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. B. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2015 m. rugpjūčio 22 d., apie 03.10 val., Vilniuje, Pylimo g., vairavo automobilį „Ford“ (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės, tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. B. yra Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, nuo 2012 m. balandžio 19 d. turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Minėto leidimo galiojimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos yra nuolat tęsiamas. Dokumentas galiojo ir administracinio teisės pažeidimo padarymo metu, t. y. 2015 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinio duomenų banko duomenis A. M. B. savo gyvenamąją vietą nuo 2012 m. balandžio 26 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad asmuo būtų deklaravęs išvykimą iš gyvenamosios vietos, kai išvykstama iš Lietuvos Respublikos, nėra. Dėl šių priežasčių, suinteresuotos institucijos atstovo nuomone, yra pagrindas teigti, kad A. M. B. yra nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Teisėtai vairuoti transporto priemones jis galėtų įvykdęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau tekste - Taisyklės) 37 p. reikalavimus (nustatyta tvarka išlaikęs teorijos ir praktikos egzaminus VĮ „Regitra“) ir pakeitęs Nigerijos Federacinės Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Tokiu būdu laikoma, kad A. M. B. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad Kelių eismo taisykles pažeidusiam A. M. B. pagal ATPK 128 str. 1 d., 30 str. 1 d., 30² str. turėtų būti paskirtas administracinės nuobaudos – baudos vidurkis, t. y. 361 Eur. Byloje lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. 2015 m. rugpjūčio 22 d. A. M. B. pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam 2015 m. kovo 19 d. buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.).

Motyvuojamoji dalis

Suinteresuotos institucijos atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo, niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Vieni iš ATPK 248 str. nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.

Pagal ATPK 128 str. 1 d. transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki keturių šimtų trisdešimt keturių eurų arba administracinį areštą.

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje ginčas kyla dėl to, ar Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis A. M. B. Lietuvos Respublikoje turi teisę vairuoti transporto priemones, turėdamas tik Nigerijos Federacinėje Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 5 d. yra įtvirtinta pareiga motorinės transporto priemonės vairuotojui su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir KET nustatytus dokumentus. Minėtoje įstatymo normoje taip pat skelbiama, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką įtvirtina Taisyklių 2 p. - tai pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduoti); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 str., kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Taigi, klausimas, ar A. M. B. Lietuvos Respublikoje 2015 m. rugpjūčio 22 d. turėjo teisę vairuoti transporto priemones, spręstinas atsižvelgiant į tai, ar jis gali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų, Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis A. M. B. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje (b. l. 8), tačiau atlikta teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nelaiko esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso. A. M. B. nuo 2012 m. balandžio 19 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 8-9). Mykolo Romerio universiteto Socialinių technologijų fakulteto 2015 m. rugsėjo 7 d. pažyma apie studijas patvirtina, kad šis asmuo yra socialinio darbo programos bakalauro nuolatinių valstybės nefinansuojamų studijų 4 kurso studentas (b. l. 14). Kaip pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu paaiškino A. M. B. (b. l. 19-22), tik studijų tikslu jis ir gyvena Lietuvos Respublikoje. Čia jis nedirba, neturi šeimos, draugų ar turto, reguliariai keliauja į Nigeriją aplankyti savo tėvų, rūpinasi jų namais, 2016 m. sausio 31 d. planuoja baigti studijas ir grįžti į gimtąją šalį – Nigeriją. Vien tik 2015 metais A. M. B. Nigerijoje lankėsi du kartus ir ten buvo pakankamai ilgą laiką (nuo sausio iki kovo mėnesio ir nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio), taip pat į Nigeriją planuoja vėl vykti gruodžio mėnesį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad A. M. B. Lietuvos Respublikoje gyvena ne dėl asmeninių ar darbo ryšių, šios šalies jis nelaiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ir neketina šių interesų čia perkelti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nelaikė šio asmens nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir pripažino, kad šiuo metu jam išduotas Nigerijos Federacinės Respublikos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 128 str. 1 d nutraukė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. M. B. Lietuvoje yra ne kartą baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu (b. l. 4-5), tačiau nei karto nebuvo pripažinta, kad transporto priemones jis vairavo, neturėdamas tam teisės.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, suinteresuotos institucijos atstovo apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresniojo specialisto apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.