- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-601/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01804-2009-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. L. (dabar Le.– a. k. (duomenys neskelbtini) toliau – L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį bei nubausta:
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9 100 Lt) bauda;pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7 800 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. L. paskirta galutinė bausmė 80 MGL (10 400 Lt) bauda.
V. L. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, jog ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Šiuo nuosprendžiu S. O. nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atleista pagal laidavimą, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą be užstato, laiduotoja paskirta O. K.. Nuosprendis dėl S. O. apeliacine tvarka neapskųstas.
Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „D. J.“ civilinis ieškinys dėl 143 700 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteista už tai, kad organizavo tikro dokumento suklastojimą ir jį realizavo, o būtent: ji, 2009 m. rugpjūčio 26 d. dirbdama V. I. individualios įmonės direktorės pareigose, biure, esančiame (duomenys neskelbtini), davė UAB „D. J.“ vadybininkei-kasininkei S. O. nurodymus UAB „D. J.“ 2009 m. rugpjūčio 14 d. grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akte Nr. 2 atlikti žinomai neteisingus įrašus apie tai, kad įmonės kasos likučio patikrinimo metu buvo sudaryta komisija, kurioje dalyvavo S. O., kaip kasininkė-vadybininkė, ir direktorius V. I. (V. I.), ir jog S. O. kasos likutį t. y. 143 875,80 Lt perdavė direktoriui V. I., tokiu būdu S. O. suklastojo tikrą dokumentą, o ji, žinodama, kad dokumentas yra suklastotas, jį pridėjo prie jos žinioje buvusių UAB „D. J.“ buhalterinių dokumentų ir juos 2009 metų rugsėjo mėnesio tiksliai nenustatytą dieną perdavė UAB „D. J.“ direktoriui D. D..
Be to, V. L. realizavo suklastotą dokumentą, o būtent: ji 2009 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie susisiekimo ministerijos, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė vykdymui UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimą apie tai, kad minėta bendrovė veiklos (duomenys neskelbtini) daugiau nebevykdys, tokiu būdu ji realizavo žinomai suklastotą dokumentą.
Šalies argumentai
Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji organizavo UAB „D. J.“ 2009 m. rugpjūčio 14 d. grynųjų pinigų akto Nr. 2 suklastojimą ir šio dokumento realizavimą, nes neturėjo nei materialinio, nei jokio kito suinteresuotumo slėpti UAB „D. J.“ kasoje buvusio piniginių lėšų trūkumo. Teigia, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ji UAB „D. J.“ neužėmė jokių pareigų, o tik dirbo betarpiškai susijusios V. I. individualios įmonės direktorės pareigose bei padėjo V. I. atlikti su jo vadovaujamos UAB „D. J.“ veikla susijusias technines užduotis. Nuteistoji teigia, kad nebuvo susijusi su UAB „D. J.“ sutartiniais santykiais bei neturėjo įgaliojimų veikti šios bendrovės vardu ar interesais, todėl nebuvo ir negalėjo būti nei materialiai, nei kaip kitaip atsakinga už šios bendrovės lėšų, dokumentų ar turto trūkumą. Kaip matyti iš bylos, dėl minėtų priežasčių ji po V. I. mirties atsisakė pasirašyti bet kokius bendrame biure buvusių UAB „D. J.“ buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktus naujajam bendrovės direktoriui D. D.. Pažymi, kad teismas nenurodė jokių logiškų argumentų, dėl kokių motyvų ji galėjo klastoti minėtą dokumentą, kuris susijęs UAB „D. J.“ kasos likučiu. UAB „D. J.“ direktorius ir buhalteris buvo V. I., todėl jis ir buvo atsakingas už bendrovės lėšų bei turto tinkamą apskaitą ir saugojimą. Apygardos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą kaltinamosios S. O. parodymams, nes būtent pastaroji atliko UAB „D. J.“ vadybininkės-kasininkės pareigas ir buvo materialiai atsakinga už kasos likučio saugojimą po bendrovės direktoriaus V. I. mirties bei buvo vienintelis asmuo, suinteresuotas išvengti gresiančios materialinės atsakomybės už kasoje nustatytą 143 825,80 Lt trūkumą. Iš S. O. parodymų matyti, kad jos žinioje buvo pinigai ir ji juos perduodavo kitiems asmenims ar naudodavo nepildydama oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl netinkamai vedė lėšų apskaitą. Apeliantė mano, kad S. O. gali būti nusikaltimų, numatytų BK 183 ir 184 straipsnių, subjektu, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl S. O. nebuvo pradėtas, nebuvo pareikšti įtarimai net ir dėl neatsargaus UAB „D. J.“ lėšų iššvaistymo. Tai parodo, kad nuo pat pradžios ikiteisminis tyrimas vyko šališkai, pirmosios instancijos teismas nesigilino į faktines aplinkybes, o tik pritarė valstybinio kaltinimo pozicijai, siekiant apkaltinti V. L., o ne S. O..
Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad kaltinamoji S. O. prisipažino jau anksčiau pildžiusi grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktus, t. y. 2008 m. liepos 16 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d., kuriuose buvo nurodomas surastų kupiūrų skaičius ir kiekis. S. O. teigė, kad pildant šiuos aktus tokių pinigų kasoje niekada realiai nebuvo, o į aktą įrašydavo tai, ką pasakydavo Ž. V.. Tai, kad S. O. mokėjo savarankiškai apskaičiuoti UAB „D. J.“ kasos likutį, matyti ir iš bendrovėje kiekvieną dieną surašomų kasos apyvartos žiniaraščių ir apskaičiuojamo kasos likučio (2 t., b. l. 105-109), 2009 m. rugpjūčio 24 d. grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akto (2 t., b. l. 114). Taigi paminėtos aplinkybės paneigia teismo abejones, kad be V. L. žinios S. O. negalėjo apskaičiuoti įmonės kasos likučio bei suklastoti juridinę reikšmę turintį dokumentą.
Nuteistoji nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos Ž. V. parodymais, kurie iš esmės yra vienintelis įrodymas, galintis patvirtinti ar paneigti kaltinime nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad V. L. tariamai davė nurodymus S. O. klastoti dokumentą, nes būtent ši liudytoja girdėjo jos ir S. O. pokalbį. Be to, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes nuosprendyje neaptarė ir motyvuotai neatmetė liudytojos Ž. V. parodymų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, o dėl aukščiau aptartų aplinkybių turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis tiek dėl dokumento klastojimo organizavimo, tiek ir dėl šio dokumento realizavimo.
Nuteistoji taip pat nesutinka ir su tuo, jog realizavo suklastotą UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimą. Pripažįsta, kad minėtą pranešimą pateikė Valstybinei kelių transporto inspekcijai, tačiau ji nežinojo, kad pranešime esantis parašas suklastotas. V. L. apie tai, kad toks pranešimas reikalingas, informavo J. P., o ji apie tai informavo ir prašė surašyti minėtą pranešimą UAB „D. J.“ vienintelį akcininką ir direktorių D. D.. Po kurio laiko pasirašytą pranešimą rado ant savo darbo stalo, kurį ir pateikė inspekcijai. Nors teismas nurodo, kad minėti jos parodymai prieštarauja D. D. parodymams, tačiau visiškai atitinka liudytojų V. P., J. P. parodymus bei kitas objektyvias aplinkybes, t. y. į V. P. kreipėsi J. P. 2009 m. rugsėjo 10 d. dėl UAB „A. A.“ ekspertizės atlikimo ir jam buvo išaiškinta, kad reikalinga pateikti papildomus dokumentus (UAB „D. J.“ pranešimą). 2009 m. rugsėjo 18 d. pas V. P. atėjo V. L. ir asmeniškai perdavė 2009 m. rugsėjo 18 d. pasirašytą D. D. pranešimą. J. P. patvirtino, kad apie reikalavimą pateikti pranešimą apie UAB „D. J.“ veiklos nutraukimą sužinojo 2009 m. rugsėjo 10 d. Todėl atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pats D. D. parodė, jog AB „D. J.“ antspaudą gavo 2009 m. rugsėjo 8 ar 9 d. Iš to sektų, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. UAB „D. J.“ pranešimas buvo patvirtintas tuo metu D. D. žinioje buvusiu bendrovės antspaudu. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad minėtame pranešime esantis antspaudas būtų suklastotas, todėl darytina išvada, jog 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimas, kuriame suklastotas D. D. parašas, buvo pagamintas su D. D. žinia. Visos šios aplinkybės tik patvirtina apeliantės ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, jog D. D. parašas buvo suklastotas su D. D. žinia, siekiant ją vėliau sukompromituoti ir apkaltinti nusikalstamomis veikomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. ir D. D. santykiai nuo pat V. I. mirties buvo itin konfliktiški, D. D. tiesiogiai materialiai suinteresuotas apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl UAB „D. J.“ tariamo turto pasisavinimo ir jos apkaltinimo. Paminėti įrodymai tik patvirtina, kad apeliantė nežinojo ir negalėjo žinoti, jog pranešime esantis parašas yra suklastotas. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimo turinio, kuris buvo teisingas, nes 2009 m. birželio 1 d. UAB „D. J.“ pranešime nurodyta, jog nuo 2009 m. birželio 1 d. UAB „D. J.“ nutraukia nuomos sutartį ir daugiau nevykdys veiklos (1 t., b. l. 76). Dėl šių priežasčių V. L. nebuvo prasmės klastoti 2009 m. rugsėjo 18 d. UAB „D. J.“ pranešimą, nes veiklos nutraukimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių patvirtinimą visiškai nesudėtinga būtų buvę gauti ir teisėtais būdais. Nenustatyta ir jos kaltė, kuri turėjo pasireikšti tiesiogine tyčia darant šį nusikaltimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į pirmiau paiminėtas aplinkybes, bet ir nuolat sumenkindavo jos parodymus, nepagrįstai juos atmesdavo, suteikdavo prioritetą materialiai suinteresuoto liudytojo D. D. parodymams, kitus įrodymus vertino šališkai, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Nuteistoji V. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi ji nepadarė veikų, turinčių minėtų nusikaltimų požymių.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vilniaus apygardos teismas nuteistosios V. L. kaltę, padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, kuri numatyta BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, įrodyta teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, ir šiame epizode jos nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Tačiau naikintina nuosprendžio dalis, kuria V. L. nuteista už tai, kad ji Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie susisiekimo ministerijos (toliau – VKTI) pateikė suklastotą UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimą, ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas šiame epizode pilnai neįvertino byloje esančių įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą apie V. L. dokumento pateikimą žinodamas, kad dokumentas yra suklastotas. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. turi būti išteisinta dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl tikro dokumento suklastojimo organizavimo
Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde, ginčydama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jos manymu, nepagrįstą prioriteto suteikimą atskiriems įrodymams – nuteistosios S. O. parodymams, nurodo, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Vien tik dėl šios priežasties negalima pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje labai išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai V. L. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš nuteistosios V. L. apeliacinio skundo, ji šiame epizode neginčija nusikaltimo dalyko (dokumento) ir jo suklastojimo, tačiau nesutinka, jog ji organizavo šio dokumento klastojimą ir turėjo tikslą slėpti UAB „D. J.“ kasoje buvusį trūkumą.
Nuteistoji pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad ji niekada nedirbo UAB „D. J.“. Tai pripažino ir apygardos teismas, nurodydamas, jog V. L. dirbo V. I. individualioje įmonėje (toliau – IĮ) direktore. Tačiau apie V. L. darbinę veiklą ne tik V. I. IĮ, bet ir UAB „D. J.“ patvirtino liudytojų L. N., V. K. (V. K.), G. T., R. R., A. L. (A. L.), J. G., L. K., nuteistosios S. O. parodymai, kuriuose teigiama, kad V. L. buvo antras žmogus po V. I. ir į ją kreipdavosi ne tik V. I. IĮ, bet ir UAB „D. J.“ dirbantys asmenys, su ja reikdavo tartis dėl finansinių klausimų abejose įmonėse. Liudytoja L. K. parodė, kad ji dirbo ir V. I. IĮ, ir UAB „D. J.“. Tarp šių įmonių skirtumų nesijautė, skyrėsi tik jos darbo vieta. Atlyginimą jai mokėjo V. L., nes dėl atlyginimo gavimo jai reikėdavo važiuoti į Spaudos rūmuose esantį biurą (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 60-62). Liudytoja J. G., kurios parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje (6 t., b. l. 117), ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji dirbo UAB „D. J.“ ir visą tą laikotarpį įmonei vadovavo V. I. ir V. L.. Be to, V. L. jai nurodydavo buhalteriškai perrašyti keletą mokinių grupių į UAB „D. J.“ sąrašus, nors realiai šie mokėsi V. I. IĮ. Šios įmonės naudojo tą patį mokymo transportą (1 t., b. l. 103-104, 105-106). Be to, net ir pati nuteistoji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ji atlikdavo tam tikras užduotis UAB „D. J.“, o pirmosios instancijos teisme parodė, jog jai V. I. buvo pasiūlęs tapti UAB „D. J.“ akcininke ir ji pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, todėl maniusi, jog yra akcininkė iki 2007 m. (7 t., b. l. 48-53, 6 t., b. l. 103-117). Iš to sektų, kad nors būtent tuo metu oficialiai V. L. nebuvo įdarbinta UAB „D. J.“, tačiau šioje bendrovėje pačioje pradžioje dirbo direktore, o vėliau faktiškai atlikdavo darbines funkcijas. Šias dvi įmones siejo glaudūs ryšiai, t. y. kai kurie darbuotojai dirbo abejose įmonėse, įmonių veikla buvo ta pati, tas pats savininkas (V. I.), su ja buvo tariamasi dėl abiejų įmonių veiklos ir finansų, tad dėl pirmiau paminėtų aplinkybių buvo asmeniškai suinteresuota šios bendrovės veikla, finansais, domėjosi ir dalyvavo jos valdyme.
Nuteistoji V. L. nepagrįstai teigia, kad šiame epizode pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nuteistosios S. O. parodymais, tačiau visai nesivadovavo bei nepaneigė liudytojos Ž. V. parodymų. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistoji S. O. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti V. L.. Be to, priešingai nei teigia V. L., S. O. negrėsė materialinė atsakomybė už kasoje nustatytą 143 825,80 Lt trūkumą. Ji ir nebuvo tuo kaltinama. Be to, iš 2011 m. kovo 18 d. specialisto išvados Nr. 5-1/43 matyti, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 20 punktą, pinigų saugumą kasoje privalo užtikrinti ūkio subjektas vadovas, o tiriamuoju laikotarpiu UAB „D. J.“ direktorius buvo V. I. (2 t., b. l. 69-81). Specialistė B. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atliekant tyrimą buvo nustatyta, jog UAB „D. J.“ buvo dvi kasininkės, tačiau su jomis nebuvo sudarytos materialinės atsakomybės sutartys, todėl šiuo atveju už kasoje esančius pinigus atsako direktorius, kuris pagal buhalterinės apskaitos įstatymą turėjo organizuoti apskaitą, t. y. įpareigoti asmenis pasirašant su jais materialinės atsakomybės sutartį (6 t., b. l. 31-33). Tai, kad už pinigus ir buhalteriją UAB „D. J.“ buvo atsakingas V. I., patvirtino ir liudytoja Ž. V..
Priimant nuosprendį buvo įvertinti ne tik nuteistosios S. O. parodymai, jog V. L. jai liepė surašyti UAB „D. J.“ aktą, kuriame įrašyta, jog buvo atliekamas kasos likučio patikrinimas ir S. O. kasos likutį, t. y. 143 875,80 Lt perdavė direktoriui V. I., bet ir kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir liudytojos Ž. V. parodymai, kurie paneigia nuteistosios V. L. iškeltą versiją, jog ji nedavė nurodymų S. O. ir ši pati suklastojusi grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktą Nr. 2. Kaip matyti iš liudytojos Ž. V. parodymų, jai apie savininko mirtį pranešė būtent V. L., todėl ji buvo atšaukta iš atostogų. Į darbą atvyko turbūt rugpjūčio 18 d. ir tvarkė V. I. IĮ dokumentaciją. Kadangi UAB „D. J.“ dirbo S. O., todėl abi su V. L. paskambino jai ir iškvietė į (duomenys neskelbtini) esantį biurą, kur informavo apie savininko mirtį, nurodė UAB „D. J.“ padaryti inventorizaciją ir užpildyti aktą. Nežino, kas pildė ir pasirašė aktą, nes to fakto nematė, tačiau dedant dokumentus kartu su V. L. pastebėjusios, kad UAB „D. J.“ kasoje trūksta daugiau nei 100 000 Lt grynųjų pinigų (6 t., b. l. 10-15). Savo parodymus nuteistoji S. O. patvirtino akistatų metu tiek su nuteistąja V. L., tiek su liudytoja Ž. V. (3 t., b. l. 3-6, 8-12). Liudytojas D. D. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad sužinojęs apie V. I. mirtį, jis, būdamas teisėtu bendrovės akcininku, teisėtais veiksmais bandė perimti šios bendrovės buhalterinius dokumentus ir antspaudą, tačiau V. L. nurodžiusi, kad visi UAB „D. J.“ dokumentai, antspaudai bei raktai nuo biuro yra pas ją, tačiau ji jų neperduos, kol šis nepateiks šį faktą patvirtinančių dokumentų. Tik patvirtinus jį direktoriumi, gavo UAB „D. J.“ antspaudą ir dokumentus, bet tik dalimis, t. y. dalį atidavė V. L., vieną maišą atvežė ir S. O.. Su jam pateiktais dokumentais buvo ir grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktas Nr. 2, dėl kurio kalbėjęs su V. L.. Ši jam paaiškinusi, kad V. I. prieš mirtį buvo paėmęs 143 000 Lt (5 t., b. l. 179-184). Pati nuteistoji V. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad ji skambinusi vadybininkei S. O. ir pasakiusi, kad po savininko mirties turi būti atlikta revizija bei patikrinus buhalterinius dokumentus kasoje turi būti 143 875 Lt. Dėl UAB „D. J.“ dokumentų perdavimo ji kalbėjusi su D. D., tačiau iš karto jų neatidavusi, nes juos reikėjo atrinkti iš dokumentų, buvusių (duomenys neskelbtini). Kartu su dokumentais D. D. buvo atiduotas ir UAB „D. J.“ antspaudas (5 t., b. l. 32-33). Visi pirmiau aptarti parodymai tik patvirtina, kad būtent V. L. rūpinosi visais UAB „D. J.“ perdavimo klausimais ir ne S. O. ėmėsi iniciatyvos suklastoti grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktą Nr. 2, o nurodymus davė V. L.. Be to, iš liudytojos G. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2008 m. liepos 16 d. atėjus dirbti į UAB „D. J.“, V. I. IĮ buhalterė Ž. V. jai davė pasirašyti kelis dokumentus, tarp kurių buvo užpildytas ir atspausdintas UAB „D. J.“ grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktas. Tokį pat aktą pasirašinėjo ir 2009 m. sausio mėnesį, tačiau suma jame buvo žymiai didesnė nei prieš tai (1 t., b. l. 99, 137). Liudytoja L. K. teigė, kad kai dirbo UAB „D. J.“, visus su bendrovės finansais susijusius reikalus derindavo su V. L. (6 t., b. l. 60-62). Nuteistoji S. O. irgi patvirtino, kad ir anksčiau surašydavo panašaus pobūdžio aktus, tačiau kaip juos rašyti nurodydavo Ž. V., o dėl kaltinime nurodyto akto surašymo kalbėjo su V. L.. Taigi nors UAB „D. J.“ esančios kasininkės ir pildydavo minėtus aktus, kaip ir ką įrašyti joms nurodydavo V. L. arba Ž. V..
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad būtent V. L. nurodė S. O. parengti 2009 m. rugpjūčio 14 d. grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktą Nr. 2, jame įrašyti žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „D. J.“ kasoje rasti pinigai (143 875,80 Lt) komisijos sprendimu perduoti V. I.. Taigi V. L. matė ir iš objektyvių aplinkybių suvokė, kad S. O. klastoja dokumentą, kurį kartu su kitais UAB „D. J.“ dokumentais perdavė naujam bendrovės direktoriui D. D., tokiems veiksmams pritarė, jų siekė, todėl jos nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai V. L. bausmę už šią nusikalstamą veiką, atsižvelgė, jog jos padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, priskiriama prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 3 dalis), tačiau ji veikė organizatoriaus vaidmenyje, duodama nurodymus S. O. atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme uždraustus veiksmus, kas neabejotinai parodo didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinta nuteistosios asmenybė: praeityje neteista, bausta administracine tvarka, Vilniaus psichikos sveikatos centre bei Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydyta, į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę neįrašyta (5 t., b. l. 1-23). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo švelninti V. L. paskirtą bausmę, nes už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, įstatymo leidėjas numatė baudą, areštą ir laisvės atėmimo bausmes, tačiau vadovaujantis BK 55 straipsniu, apygardos teismas parinko pačią švelniausią bausmės rūšį – baudą. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą numatyta bauda iki 500 MGL (65 000 Lt (18 825 EUR)), o V. L. paskirta 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda, kuri žymiai mažesnė net už sankcijoje numatytą vidurkį. Tad pirmosios instancijos teismo nuteistajai V. L. paskirta bauda nėra per didelė, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu galioja 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Dėl Euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. (2014/509/ES) ir Lietuvos Respublikos Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas, kurių pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistajai V. L. paskirta bauda turi būti nurodyta ne tik litais, bet ir eurais. Pagal Lietuvos Respublikos Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog jeigu asmeniui paskirta piniginė bauda ar nustatyta piniginė prievolė įstatymų nustatyta tvarka išdėstyta per teismo, kitos institucijos ar pareigūno nustatytą laikotarpį, kuris apima ir euro įvedimo datą, teismas, institucija ar pareigūnas, nurodydami skiriamos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės dydį tiek litais, tiek eurais, perskaičiuoja į eurus visą po euro įvedimo dienos mokėtiną piniginės baudos ar piniginės prievolės dalį ir apvalina šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalį nuosprendį paskelbęs teismas turėjo išaiškinti nuteistajai, kad ji privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nes kito laikotarpio teismas nenustatė. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendis įsiteisės tik po apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 21 d. (BPK 336 straipsnio 2 dalis). Iš to sektų, kad V. L. pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą turi sumokėti iki 2015 m. sausio 21 d., o tai jau įeina į laikotarpį, pagal 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą Dėl Euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. (2014/509/ES). Dėl šių priežasčių V. L. už nusikalstamą veiką, numatytą 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, paskirta 70 MGL dydžio bauda turi būti nurodoma ne tik litais, bet ir eurais, t. y. 9 100 Lt prilyginami 2 636 eurams, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas. Taip pat V. L. išaiškintina BVK 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas baudos savanoriško sumokėjimo terminas ir šio straipsnio 4 dalyje numatytas priverstinis baudos išieškojimas.
Dėl tikro dokumento suklastojimo
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, sukalstojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta esant visiems požymiams, t. y. tiek objektyviems, tiek ir subjektyviems. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis formalioji, todėl užtenka asmeniui padaryti vieną ar kelis straipsnyje nurodytus veiksmus, ir nusikaltimas laikomas baigtu, tačiau asmuo tai turi padaryti tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suprasti, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. L. nuteisė už tai, kad ji 2009 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie susisiekimo ministerijos, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė vykdymui UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimą apie tai, kad minėta bendrovė veiklos (duomenys neskelbtini) daugiau nebevykdys, tokiu būdu ji realizavo žinomai suklastotą dokumentą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta, nei kuo pasireiškė dokumento suklastojimas, nei kaip V. L. žinojo, jog jis suklastotas. Iš tolimesnės nuosprendžio aprašomosios dalies darytina išvada, jog dokumento suklastojimas pasireiškė UAB „D. J.“ direktoriaus D. D. parašo suklastojimu.
Kolegija sutinka su tuo, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimas yra prilygintas šio nusikaltimo dalykui – dokumentui, nes jame įrašyta informacija turi juridinę reikšmę UAB „D. J.“ dėl jos veiklos (duomenys neskelbtini) pasibaigimo. Tai, kad galimai šiame pranešime pasirašė ne D. D., matyti iš specialisto išvados Nr. 11-3256(09), kurioje nurodoma, kad tikėtina, jog 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešime, eilutėje „Direktorius D. D.“, pasirašė ne pats D. D.. Nustatyti, ar D. D. vardu pasirašė V. L., ar kitas asmuo, nebuvo galima (2 t., b. l. 45-48). Tai patvirtino ir specialistė A. K. teismo posėdžio metu ir papildomai paaiškindama, kad negali duoti kategoriškos išvados dėl D. D. parašo, nes parašas yra daug trumpesnis, paprastesnis ir tiesiog neužtenka besiskiriančių požymių (6 t., b. l. 29-30).
Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir visai nepasisakė dėl V. L. žinojimo, jog dokumentas yra suklastotas ir jos tyčios. Pagal susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose baudžiamoji atsakomybė nekyla, jei asmuo laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja netikrą ar suklastotą dokumentą ir nežino, kad jis yra netikras ar suklastotas. Iš byloje esančio UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimo matyti, kad jame buvo ne tik D. D. parašas, bet ir UAB „D. J.“ antspaudas (2 t., b. l. 2). Iš liudytojo D. D. parodymų teisme matyti, kad praėjus 2-3 savaitėms po V. I. mirties jis tapo UAB „D. J.“ direktoriumi ir tik tada V. L. jam atidavė antspaudą, kurį laikė savo seife, ir dalį UAB „D. J.“ dokumentų (5 t., b. l. 179-184), o ikiteisminio tyrimo metu minėtas liudytojas tiksliau nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. jis tapo UAB „D. J.“ direktoriumi ir tik 2009 m. rugsėjo 8 d. ar 9 d. V. L. jam grąžino įmonės antspaudą (1 t., b. l. 38-39). Liudytoja D. P. teisme parodė, kad UAB „D. J.“ buvo įdarbinta rugsėjo 2 d., tačiau niekas dokumentų neatvežė iki rugsėjo 8 d. ar 9 d. (6 t., b. l. 19-22). Visa tai rodo, kad UAB „D. J.“ direktorius savo žinioje šios bendrovės dokumentus ir antspaudą vėliausiai turėjo 2009 m. rugsėjo 9 d., o apie tokio pranešimo reikalingumą UAB „A.“ generalinis direktorius J. P. sužinojo 2009 m. rugsėjo 10 d., kai kreipėsi į VKTI vyr. specialistą V. P.. Apie kreipimosi į VKTI aplinkybes patvirtino liudytojas V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme (1 t., b. l. 84-85, 6 t., b. l. 45-46). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti minėto liudytojo parodymais ar tuo, kad ant 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimo buvo netikras antspaudas, todėl kyla abejonės, kad V. L. galėjo žinoti apie UAB „D. J.“ 2009 m. rugsėjo 18 d. pranešimo suklastojimą, jei jau tuo metu bendrovės antspaudas buvo pas D. D. ir tai, kad pasirašytas ne direktoriaus D. D., jei ant minėto pranešimo buvo bendrovės antspaudas. Tokiu būdu liko nepaneigta nuteistosios V. L. versija, kad ji rado minėtą pranešimą su parašu ir antspaudu ant savo darbo stalo, pateikė jį inspekcijai, nieko nežinodama apie galimai suklastotą D. D. parašą. Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino tik parašo suklastojimo faktą, tačiau nenurodė jokių įrodymų, iš kurių sektų, jog apie tai žinojo nuteistoji. Iš liudytojo R. R. parodymų, kuriais teismas remiasi grįsdamas V. L. kaltę dėl šios veikos, matyti tik naujos įmonės „A. A.“ steigimo aplinkybės, tačiau nieko nėra apie pranešimo suklastojimą. Dėl minėtų aplinkybių V. L. negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Be to, nuteistoji šios nusikalstamos veikos negalėjo padaryti ir tiesiogine tyčia, nes ji visų pirma turėjo suprasti, kad siekia teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, t. y. žinodama, kad dokumentas netikras ar suklastotas, jį realizuoti, o antra – norėti taip veikti. Įvertintina ir tai, kad UAB „D. J.“ nutraukia nuomos sutartį ir nevykdys veiklos minėtose patalpose, tai matyti iš 2009 m. birželio 1 d. pranešimo UAB „A.“ (1 t., b. l. 76). Pats liudytojas D. D. teisme parodė, kad buvo paprašytas atsisakyti patalpų Ž. gatvėje, nes vis tiek jų nebūtų atgavęs, todėl ir atsisakė (5 t., b. l. 179-184).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant minėtoms aplinkybėms V. L. turi būti išteisinta, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Išteisinus V. L. dėl šios veikos padarymo turi būti panaikinta ir nuosprendžio dalis, kuria V. L., vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė jai paskirta 80 MGL (10 400 Lt).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria V. L. (dabar Le. – a. k. (duomenys neskelbtini) nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. L. (dabar – Le.) pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. L. (dabar – Le.), vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė jai paskirta 80 MGL (10 400 Lt).
V. L. (dabar – Le.) pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtą 70 MGL baudą nurodyti ir eurais, t. y. – 9 100 Lt (2 636 EUR).
Vadovaujantis BVK 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis išaiškinti V. L. (dabar – Le.), kad baudą ji privalo sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir įspėti ją, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.