Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-634-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-30
Bylos Nr.
1A-171-634-2014
Teisminio proceso Nr.
1-63-1-00369-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Giedrius Endriukaitis (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Olegas Šibkovas
Kaltinamasis
R. P.
Nukentėjusysis
M. R.
Advokatai
Jelena Smirnova
Kategorijos

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-634-2014

Teisėja Edita Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00369-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, išteisintajam R. P., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo M. R. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. liepos 28 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje - poilsiavietėje prie Karčiupio ežero, esančio Karčiupio k., Kaišiadorių r., elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pašalinių asmenų akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė vieną smūgį rankos alkūne nepilnamečiui M. R. į veido sritį, tuo padarydamas muštinę žaizdą ir kraujosruvą apatinėje lūpoje, viršutinio žandikaulio vieno danties išmušimą ir kraujosruvą viršutinio žandikaulio dantenose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais, nepaisydamas elgesio ir moralės normų, pažeidė nukentėjusiojo nepilnamečio M. R. bei pašalinių asmenų teisę į saugią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 284 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu R. P. išteisintas nepadarius veikos, turinčios BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir skirti jam l metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. parodė, kad M. R. jis jokio smūgio nesudavęs, o pastarasis, būdamas neblaivus, griuvo ant stalo ir pats susižalojo. Tokią versiją teisme palaikė ir jo pasamdytas liudytojas N. M. (t. 2, b. l. 99-100). Nukentėjusysis M. R. 2013-06-14 teismo posėdžio metu nurodė, kad tarp jo ir R. P. įvyko nedidelis konfliktas kalbant apie Pravieniškių pataisos namus. Vėliau R. P. su draugu pradėjo kepti jų atsivežtus šašlykus, todėl jie, vengdami konflikto, susiruošė išeiti į kitą stovyklavimo vietą. Jam lenkiantis pasiimti palapinę, pajuto R. P. suduotą smūgį į veidą. Dėl to buvo išmuštas priekinis dantis. Nukentėjusysis M. R. taip pat nurodė, kad į teismą atvykęs liudytojas (N. M.) yra ne tas asmuo, kuris įvykio metu buvo su R. P.. Tokius parodymus davė ir tą teismo dieną apklausti liudytojai G. D. ir V. P.. Nors Teismas pažymi, kad liudytojų parodymai neinformatyvūs, tačiau teismo posėdžio metu buvo garsinami ir liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai tarpusavyje neprieštarauja. Priešingai, liudytojai V. P., R. P., G. D. bei iš dalies ir G. D. įvardija tokią nusikaltimo išsirutuliavimo eigą: konfliktas tarp R. P. ir M. R. kalbant apie pataisos namus, R. P. ir jo draugo savavališkas paėmimas ir kepimas jų šašlykus, išteisintojo R. P. priėjimas prie nukentėjusiojo neva paprašyti cigarečių ir jų negavus - suduotas smūgis. Taip pat negalima sutikti su teismo išvada, kad smūgis buvo suduotas netyčia. Jau po įvykio R. P. prašė nepilnamečių M. J. ir G. D. policijoje sakyti, kad M. R. pats girtas griuvo ir susižalojo veidą į stalą. Teismo posėdžio metu R. P. pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad jis vaikė ranka uodą ar kokį tai vabzdį ir netyčia pataikė pasilenkusiam nepilnamečiui M. R.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad smūgis buvo suduotas netyčia. Apie vabzdžio vaikymą kalba tik išteisintasis R. P.. Tyčią rodo ir jo paties elgesys po smūgio - nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiajam buvo išmuštas dantis ir bėgo kraujas, neteikė pagalbos, neatsiprašė iki pat 2013-06-14 teismo dienos. Liudytoja G. D. nurodė, kad išteisintojo draugas po smūgio pasakęs: „seniai taip reikėjo padaryti“. Iš to seka, kad smūgis suduotas tyčia, siekiant „paauklėti“ nepilnametį. Specialisto išvadoje nurodyta, kad M. R. konstatuota muštinė žaizda ir kraujosruva apatinėje lūpoje, viršutinio žandikaulio vieno danties išmušimas ir kraujosruva viršutinio žandikaulio dantenose. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktų ir galėjo būti padaryti vienu smūgiu, suduodant kumštimi (t. 1, b. l. 34). R. P. inkriminuojama nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje - stovyklavietėje prie Karčiupio kaime esančio vandens tvenkinio. Taigi jo tyčia suduotas smūgis nepilnamečiui M. R. į veidą, dėl ko buvo išmuštas viršutinis dantis, sutrikdė ne tik jo, bet ir įvykio vietoje buvusių pašalinių asmenų R. P., V. P., G. D., M. J. teisę į saugią ir ramią aplinką.

Atsikirtime į Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis R. P. nurodė, kad nesutinka su prokurorės skundo argumentais ir reikalavimais, prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Išteisintasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai ir visapusiškai analizavo kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visetą, tarp jų ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, bei padarė teisingą išvadą, jog liudytojų G. D., G. D., V. P. ir R. P. parodymai nėra informatyvūs, sprendžiant R. P. kaltės įrodytumo klausimą, kadangi nei vienas iš liudytojų bei pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti smūgio sudavimo motyvo, jie nematė paties smūgio sudavimo fakto, o matė tik smūgio pasekmes. Be to, nei vienas iš paminėtų liudytojų nedavė nuoseklių parodymų, kiekvienas iš jų buvo apklaustas po du ir daugiau kartų, tačiau, priešingai, nei nurodo prokurorė, kiekvieno iš jų parodymai kas kartą skiriasi ir prieštarauja tarpusavyje esminėse detalėse – dėl konflikto tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo buvimo ar nebuvimo, dėl konflikto laiko, dėl smūgio pobūdžio, smūgio sudavimo aplinkybių ir dingsties. Atsikirtime atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog visi paminėti liudytojai ir nukentėjusysis tarpusavyje siejami giminystės ar draugiškais ryšiais, todėl liudytojų parodymai yra tendencingi. Minėtų liudytojų parodymais paremta prokurorės išvada dėl konflikto eigos: „konfliktas tarp R. P. ir M. R. kalbant apie pataisos namus, R. P. ir jo draugo savavališkas paėmimas ir kepimas jų šašlykų, išteisintojo R. P. priėjimas prie nukentėjusiojo neva paprašyti cigarečių ir jų negavus - suduotas smūgis“, padaryta vadovaujantis tik savo prielaida, nesant pakankamų patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tarp R. P. ir nukentėjusiojo susiklostė konfliktiniai santykiai. Be to, prokurorės išvada šališka, padaryta selektyviai vertinant tik tam tikras išteisintajam nepalankias aplinkybes, neatsižvelgus ir visapusiškai neįvertinus įrodymų visumos. Prokurorės nurodytas argumentas, jog išteisintasis R. P. pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme davė kitokius parodymus, išteisintojo nuomone, nepaneigia jo nurodytos aplinkybės, kad smūgį sudavė netyčia, rankos mostu, vaikydamas uodą ar kokį tai vabzdį, skridusį jam į akį, dėl ko stovėdamas nugara alkūne netyčia jis kliudė nukentėjusįjį. Apeliacinio skundo argumentas, kad apie vabzdžio vaikymą davė parodymus tik pats R. P., netinkamas ir nelogiškas. Atskrendantį vabzdį labai sunku pastebėti net ir dienos metu, o byloje nustatyta, kad buvo jau tamsus paros metas, todėl logiška, jog to niekas negalėjo pamatyti, ir išteisintojo judesys - mostas ranka, buvo instinktyvus. Be to, išteisintasis pats teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė išgavotus parodymus, kadangi tai buvo jo gynybinė pozicija, tačiau teisme duoti parodymai yra teisingi ir jie yra nepaneigti. R. P. nei ikiteisminio turimo metu, nei teisme neprisipažino, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė tyčia. Šios aplinkybės teisme nebuvo paneigtos. Išteisintasis pažymi, kad specialisto išvada, kuria remiasi prokurorė, įrodinėdama jo kaltę, patvirtina faktinę aplinkybę dėl vieno smūgio sudavimo nukentėjusiajam bei šio smūgio pasekmių, bet ne R. P. psichinį santykį su padaryta veika, t. y. jo tyčią. R. P. taip pat nesutinka ir su prokurorės argumentais, kad tyčią įrodo jo paties elgesys po smūgio (nekreipė dėmesio į tai, kad nepilnamečiui išmuštas dantis ir bėgo kraujas, neteikė pagalbos, neatsiprašė iki pat 2013-06-14 teismo dienos). Tokį savo elgesį išteisintasis atsikirtime aiškina pasimetimu ir išgąsčiu, be to, jis neturėjo nukentėjusiojo duomenų ir tik susitikęs jį teisme iš karto atsiprašė ir atlygino padarytą žalą. Taigi, išteisintojo teigimu, byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų visumos nepakanka padaryti išvadai, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgį tyčia, pažeisdamas viešąją tvarką ir nepilnamečių teisę į augią aplinką. Tokiu būdu visos abejonės dėl asmens kaltumo, jei jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos jo naudai.

Teismo posėdyje prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvas, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas.

Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Kaltės turinys atskleidžiamas vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Taigi šioje byloje svarbu nustatyti, ar yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad išteisintasis R. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam M. R. tyčia, vedinas chuliganiškų paskatų.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido tyrimą pabaigti kaltinamojo akto surašymu ir baudžiamąją bylą perduoti teismui. Tačiau visi surinkti įrodymai turi būti patikrinti teisme, atliekant įrodymų tyrimą. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Nukentėjusiojo M. R., išteisintojo R. P. bei liudytojų parodymų, duotų teisme, analizė neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad smūgį išteisintasis sudavė tyčia, iš chuliganiškų paskatų. Iš aukščiau minėtų asmenų parodymų galima daryti išvadą, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis alkūne tuo metu, kai nukentėjusysis M. R. buvo pasilenkęs paimti daiktų ir išteisintajam R. P. stovint į nukentėjusįjį nugara. Nukentėjusysis M. R. teismo posėdžio metu patvirtino, jog atsisveikinant R. P. padavė jam ranką, atsisveikino. Rankos paspaudimas nebuvo agresyvus, atsisveikino draugiškai, susistumdymo tuo metu nebuvo. Vėliau pasilenkęs pasiimti daiktų gavo smūgį. P. elgesys nekėlė jam baimės (t. 3, b. l. 36, 38). Šiuos nukentėjusiojo parodymus sugretinus su išteisintojo R. P. parodymais apie tai, kad jis nukentėjusiajam alkūne į veidą sudavė netyčia, darytina išvada, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog R. P. sudavė M. R. tyčia, vedinas chuliganiškų paskatų. Taigi pats smūgio sudavimo mechanizmas neprieštarauja išteisintojo parodymams apie tai, kad smūgį nukentėjusiajam jis sudavė netyčia. Kiti asmenys, buvę įvykio vietoje, apklausti liudytojais teisme, nepaneigė nukentėjusiojo ir išteisintojo nurodytos įvykių eigos. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktai liudytojų parodymų analizei ir jų vertinimui.

Nėra pagrindo laikyti kaltės įrodymu tai, kad po įvykio R. P. prašė M. J. ir G. D. policijoje sakyti, kad M. R. pats girtas griuvo ir susižalojo veidą į stalą, kad po smūgio kaltinamasis neteikė nukentėjusiajam pagalbos, neatsiprašė. Kaltinamasis savo tokį elgesį grindė tuo, kad yra anksčiau teistas, bausmė vykdymas atidėtas, išsigando, kad toks įvykis jam pakenks, todėl apskritai neigė kam nors sudavęs. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. P. nuteistas 2011-10-17 Kauno m. apylinkės teismo pagal BK 182 str.1 d. 1 metams laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 64 str.1 d., 3 d. bausmė subendrinta su 2007-06-28 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 m., skiriant teismo įpareigojimus. Taigi šie išteisintojo nurodyti elgesio motyvai lieka nepaneigti.

Vertinant tą aplinkybę, kad po smūgio sudavimo R. P. draugas pasakęs „seniai taip reikėjo“, reikia atsižvelgti, kad tokius žodžius pasakė ne pats R. P., o jo draugas, todėl tai nepatvirtino išteisintojo tyčios, o tik parodė tai pasakiusio kito asmens neigiamą nusistatymą prieš nukentėjusįjį.

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad smūgis buvo suduotas netyčia, nepagrįstas. Būtina pažymėti, jog nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė ir to, kad smūgis neabejotinai buvo suduotas tyčia, nenurodė tokių objektyvių įvykio aplinkybių, kurios leistų patikimai spręsti apie tai, kad išteisintasis sudavė smūgį tyčia. Pati įvykio eiga savaime neleidžia vertinti R. P. veiksmų kaip tyčinių – buvo suduotas vienas smūgis, R. P. prieš tai ir po to jokių grasinimų nukentėjusiojo atžvilgiu neišsakė, pats nukentėjusysis patvirtino, kad jie prieš smūgio sudavimą su R. P. atsisveikino draugiškai. Apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu teismas galėtų padaryti tik prielaidą, kad galbūt išteisintasis nukentėjusiajam sudavė tyčia, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Taigi apkaltinamasis nuosprendis R. P. atžvilgiu negali būti priimtas, kadangi nėra įrodyta vienas pagrindinių nusikalstamos veikos sudėties požymių – subjektyvioji pusė – tyčia R. P. veiksmuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti pagrįstą išvadą, jog R. P. nepadarė veikos, turinčios BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada dėl R. P. nekaltumo, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Giedrius EndriukaitisTeisėjai Olegas ŠibkovasDanguolė Šiugždinytė