Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė ar VMI) 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-2814 informavo pareiškėją, kad jo 2019 m. sausio 11 d. prašymas dėl 51 068,80 Eur PVM mokesčio ir žemės mokesčio periodinių mokėjimų grafiko sudarymo, neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytos tarkos ir sąlygų.

2. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „LEA lpg“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti VMI 2019 m. vasario 4 d. raštą Nr. (23.1-08)RNA-2814; įpareigoti VMI sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir papildymo 40¹ straipsniu įstatymo (toliau – ir Įstatymas ) 11 straipsnis.

2.1. Paaiškino, kad VMI ginčijamas raštas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant įstatymo nuostatas. Mokesčių administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad mokesčių mokėtojai, laiku deklaravę mokėtinas mokesčių sumas, ir turintys nuo šių mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, yra atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Tačiau toks atleidimas yra negalimas Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, t. y. tada, kai atidėjus mokesčio nepriemokos sumokėjimą pagal grafiką nepriemoka nėra sumokama per dvejus metus. Tokiu atveju nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies apskaičiuojami delspinigiai už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo kitos dienos, kai mokestis pagal atitinkamą laikotarpį turėjo būti sumokėtas iki 180-os dienos po šio straipsnio 1 dalyje numatyto 20 dienų termino pabaigos dienos (Įstatymo 11 str. 2 d.).

2.2. Mano, kad MAĮ 11 straipsnio 2 dalis yra taikoma visiems mokesčių mokėtojams, neatsižvelgiant į tai, kada tokie mokesčių mokėtojai pateikė mokėtinų mokesčių deklaracijas - ar iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2019 m. sausio 1 d., ar vėliau. Detalizuojama tik tai, kad mokesčių mokėtojas atitinkamų mokesčių sumų deklaracijas ir prašymą dėl grafiko sudarymo turi būti pateikęs iki 2019 m. liepos 1 d. (Įstatymo 11 str. 4 d.). Pareiškėja Prašymą dėl grafiko sudarymo atsakovei pateikė 2019 m. sausio 11 d., t. y. nepasibaigus Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytam 20 dienų terminui, todėl mokesčių administratoriui nėra numatyta galimybė netenkinti mokesčio mokėtojo prašymo dėl grafiko sudarymo.

2.3. Pažymėjo, kad MAĮ 11 straipsnio 3 dalyje, taikomoje tik subjektams, laiku deklaravusiems mokesčius, yra nuoroda į straipsnio 2 dalį, kuri, anot atsakovės, minėtiems subjektams nėra taikoma. Mano, kad atsakovės išvados yra nepagrįstos. Priešingu atveju Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje esanti nuoroda į 2 dalį būtų betikslė, nors konkrečiu atveju jos tikslas - nustatyti teisines pasekmes mokesčių mokėtojams, laiku deklaravusiems mokesčius, pateikusiems prašymą dėl grafiko sudarymo, tačiau negrąžinusiems mokesčio nepriemokos per dvejus metus. Tai patvirtina Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri taikoma visiems mokesčių mokėtojams.

2.4. Atkreipė dėmesį, kad MAĮ 7 straipsnyje nustatyta, kad taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs, 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, todėl pareiškėja mano, kad atsakovė atsisakydama sudaryti grafiką su pareiškėja pablogina jos padėtį, lyginant su mokesčių mokėtojais, kurie apskritai nedeklaravo mokėtinų mokesčių sumų. Pažymėjo, kad šiuo metu mokestinės nepriemokos sumokėti negali dėl apribotos Bendrovės veiklos. Pasibaigus teisminiams ginčams, Bendrovė arba turės galimybę vystyti nekilnojamojo turto, esančio Paribio g. 8, Vilniaus mieste, plėtros projektą, kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius arba restitucijos taikymo atveju – grąžinus Bendrovei 39 615,37 Eur, Bendrovė turės galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką valstybei. Be to, pareiškėja ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl mokestines nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, tačiau nė vienas pareiškėjos prašymas nebuvo VMI tenkintas.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti, priteisti 270,00 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai.

3. Atsakovė VMI prašo pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad MAĮ numatoma, kad mokesčių mokėtojams deklaravusiems mokėtinų mokesčių sumas, mokesčių administratorius neskirs baudų, taip pat nuo šių sumų nebus skaičiuojami delspinigiai, o taip pat jie nebūtų įtraukti į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą. Vienintelė keliama sąlyga, kad būtų išvengta visų šių neigiamų pasekmių yra mokesčio sumokėjimas. Pažymi, jog mokestį bus galima sumokėti per 20 dienų arba mokesčio sumą išdėstyti dvejiems metams. Be to, siekiant nesudaryti prielaidų diskriminuoti asmenų, laiku savanoriškai deklaravusių mokesčius, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jų nesumokėjusių, įtvirtinta, kad nuo likusios nesumokėtos ar neišieškotos delspinigių sumos sumokėjimo jie bus atleisti automatiškai. Šiuo atveju mokesčių sumokėjimas nebus būtina atleidimo nuo delspinigių sąlyga. VMI atleis mokesčių mokėtojus nuo delspinigių, apskaičiuotų už mokestinius laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d, jei jie pateiks (patikslins) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir sumokės mokestį ar kreipsis dėl jo periodinio mokėjimo. Atleidimas nuo delspinigių ir baudų už nesumokėtus mokesčius taikomas visiems – ir gyventojams, ir įmonėms, jeigu jie nėra bankrutuojantys, bankrutavę ar restruktūrizuojami. Atleidimas taikomas tiems gyventojams ir toms įmonėms, kurie, vertėsi teisėta veikla, tačiau gautų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Norėdami pasinaudoti šia galimybe, mokesčių mokėtojai 2019 m. sausio – birželio mėnesiais turi pateikti (patikslinti) savo deklaracijas už 2014–2018 metais pasibaigusius mokestinius laikotarpius ir jose deklaruoti anksčiau pamirštas pajamas. Tokiu atveju VMI atleis nuo delspinigių ir neskirs baudų. Deklaruotą mokestį reikės sumokėti per 20 dienų arba per šį terminą kreiptis į VMI dėl periodinių mokėjimų grafiko sudarymo, išdėstant mokėjimus iki 2 metų. Jeigu dėl periodinių mokėjimų grafiko bus kreipiamasi vėliau, tai po 20 dienų bus pradėti skaičiuoti delspinigiai, nuo kurių mokesčių mokėtojas nebus atleidžiamas, taip pat gali būti pradėtas minėto deklaruoto mokesčio bei apskaičiuotų delspinigių išieškojimas iš sąskaitų.

3.1. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius gali būti taikomas tik tiems mokesčių mokėtojams, kurie laiku nedeklaravo ir nesumokėjo Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, jog VMI atleis mokesčių mokėtojus nuo delspinigių, apskaičiuotų už mokestinius laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., jei jie 2019 m. sausio – birželio mėnesiais pateiks (patikslins) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir sumokės mokestį ar kreipsis dėl jo periodinio mokėjimo.

3.2. Teigia, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo prašymu atideda tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokesčių sumos, tiksliau tariant, 2019 m. sausio – birželio mėnesiais pateiktų (patikslintų) savo deklaracijų už 2014–2018 metais pasibaigusius mokestinius laikotarpius ir jose deklaruotų anksčiau pamirštų pajamų, sumokėjimą iki dvejų metų, pasiūlydamas periodinių mokėjimų grafiką. Minėtas teisinis reguliavimas patvirtinta, jog VMI sprendimas buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi Pareiškėja šiuo atveju neatitiko imperatyvių Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įvardintų sąlygų norint sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką.

3.3. Pažymi, jog siekiant nesudaryti prielaidų diskriminuoti asmenų, laiku savanoriškai deklaravusių mokesčius, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys nuo šių mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos.

3.4. Atsakovės atstovas 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu informavo, kad palaiko savo atsiliepimą į skundą, prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI 2019 m. vasario 4 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta sudaryti su pareiškėja PVM mokesčio ir žemės mokesčio periodinių mokėjimų grafiką, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad bendrovė „LEA lpg“ 2019 m. sausio 11 d. VMI pateikė prašymą dėl PVM mokesčio ir žemės mokesčio periodinių mokėjimų grafiko sudarymo.

6. VMI 2019 m. vasario 4 d. sprendimu atsisakė sudaryti su pareiškėja mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką, argumentuodama, kad prašymas neatitinka MAĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų.

7. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar VMI ginčijamu raštu tinkamai atsakė pareiškėjui į jo prašymą dėl mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiko sudarymo, ar ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, ar jis yra pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis.

8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Viešojo administravimo įstatymas (tlioau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63 patvirtintas prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašas (toliau – ir Aprašas).

9. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į šešėlinės ekonomikos mažinimo siekį, bendros valstybės ir visuomenės bei atskirų jos grupių darnos ir pažangos siekimą, įteisino vienkartinę galimybę asmenims, nustatyta tvarka ir terminais deklaravusiems atitinkamas mokėtinų mokesčių sumas, būti atleistiems nuo neigiamų teisinių pasekmių, priėmė MAĮ pakeitimus (MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu 11 straipsnio taikymo).

9.1. Pagal MAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius gali būti taikomas tik tiems mokesčių mokėtojams, kurie laiku nedeklaravo ir nesumokėjo MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. Taigi VMI turi teisę atleisti mokesčių mokėtojus nuo delspinigių, apskaičiuotų už mokestinius laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., jei jie 2019 m. sausio – birželio mėnesiais pateiks (patikslins) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir sumokės mokestį ar kreipsis dėl jo periodinio mokėjimo.

9.2. Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 16 punkto nuostatas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

9.3. Todėl atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad vien tai, kad mokesčių mokėtojas pateikė prašymą išdėstyti (atidėti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą, besąlygiškai nereiškia, kad toks prašymas bus patenkintas. Įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti (atidėti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba atsisakyti tai atlikti.

9.4. Kaip savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama, todėl, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (atidėjimo), mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18–22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015).

9.5. Pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y., pirma, jog, nedelsiant ją (mokestinę nepriemoką) sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

10. Teismas pažymi, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje, nei juos mokantys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimą).

11. VMI atsiliepime pažymėjo, kad atsižvelgus į šešėlinės ekonomikos mažinimo siekį, bendros valstybės ir visuomenės bei atskirų jos grupių darnos ir pažangos siekimą, įteisinta vienkartinė galimybė asmenims, nustatyta tvarka ir terminais deklaravusiems atitinkamas mokėtinų mokesčių sumas, būti atleistiems nuo neigiamų teisinių pasekmių. Šiuo MAĮ numatoma, jog mokesčių mokėtojams deklaravusiems mokėtinų mokesčių sumas, mokesčių administratorius neskirs baudų, taip pat nuo šių sumų nebus skaičiuojami delspinigiai, o taip pat jie nebūtų įtraukti į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą. Vienintelė keliama sąlyga, kad būtų išvengta visų šių neigiamų pasekmių yra mokesčio sumokėjimas. Pažymėjo, kad mokestį bus galima sumokėti per 20 dienų arba mokesčio sumą išdėstyti dvejiems metams. Be to, siekiant nesudaryti prielaidų diskriminuoti asmenų, laiku savanoriškai deklaravusių mokesčius, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jų nesumokėjusių, įtvirtinta, kad nuo likusios nesumokėtos ar neišieškotos delspinigių sumos sumokėjimo jie bus atleisti automatiškai. Šiuo atveju mokesčių sumokėjimas nebus būtina atleidimo nuo delspinigių sąlyga. VMI turi teisę atleisti mokesčių mokėtojus nuo delspinigių, apskaičiuotų už mokestinius laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d, jei jie pateiks (patikslins) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir sumokės mokestį ar kreipsis dėl jo periodinio mokėjimo. Atleidimas nuo delspinigių ir baudų už nesumokėtus mokesčius taikomas visiems – ir gyventojams, ir įmonėms, jeigu jie nėra bankrutuojantys, bankrutavę ar restruktūrizuojami. Atleidimas taikomas tiems gyventojams ir įmonėms, kurie, vertėsi teisėta veikla, tačiau gautų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Norėdami pasinaudoti šia galimybe, mokesčių mokėtojai 2019 m. sausio – birželio mėnesiais turėjo pateikti (patikslinti) savo deklaracijas už 2014–2018 metais pasibaigusius mokestinius laikotarpius ir jose deklaruoti anksčiau pamirštas pajamas. Todėl VMI turi teisę atleisti nuo delspinigių ir baudų. Deklaruotą mokestį reikės sumokėti per 20 dienų arba per šį terminą kreiptis į VMI dėl periodinių mokėjimų grafiko sudarymo, išdėstant mokėjimus iki 2 metų. Jeigu dėl periodinių mokėjimų grafiko bus kreipiamasi vėliau, tai po 20 dienų bus pradėti skaičiuoti delspinigiai, nuo kurių mokesčių mokėtojas nebus atleidžiamas, taip pat gali būti pradėtas minėto deklaruoto mokesčio bei apskaičiuotų delspinigių išieškojimas iš sąskaitų.

12. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos prašomą išdėstyti mokestinę nepriemoką 2019 m. sausio 25 d. sudarė 47 913,Eur PVM (kuri susiformavo pagal 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. spalio 22 d. bendrovės pateiktas deklaracijas) bei 1 934 Eur žemės mokestis (prievolės apskaičiuotos VMI 2017 m. spalio 19 d. ir 2018 m. spalio 19 d.). Todėl įvertinus ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad VMI pagrįstai atsisakė sudaryti su pareiškėja mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką, nes bendrovės PVM prievolės (mokestinė nepriemoka) susiformavo iki 2019 m. sausio 1 d. bendrovei pateikus PVM deklaracijas, t. y. bendrovės prašymas sudaryti periodinių mokėjimų grafiką neatitiko MAĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų. Taip pat svarbu pažymėti, kad MAĮ 11 straipsnio 2 dalyje tarp nurodytų būtinų sąlygų, norint sudaryti periodinių mokėjimų grafiką, būtina, kad mokesčių mokėtojų mokėtinos sumos būtų patikslintos 2019 m. sausio – birželio mėnesiais pateikiant (patikslinant) savo deklaracijas už 2014–2018 metus pasibaigusius mokestinius laikotarpius ir jose deklaruotų anksčiau pamirštų pajamų, sumokėjimą iki dvejų metų, pasiūlydamas periodinių mokėjimų grafiką. Vadinasi minėtas teisinis reguliavimas, nustatytos aplinkybės patvirtinta, kad mokesčių administratoriaus sprendimas buvo pagrįstas ir teisėtas, nes bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įvardintų sąlygų norint sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką.

13. Pareiškėjos teiginiai, kad teisė kreiptis dėl grafiko sudarymo numatytas išimtinai mokesčių mokėtojams, apskritai nedeklaravusiems mokesčių, negali būti pagrįsti, nes sudarytų tiesiogines prielaidas diskriminuoti kitus mokesčių mokėtojus, sąžiningai laiku deklaravusius mokesčius. Be to MAĮ pakeitimai aiškiai numatė, kad VMI turi diskrecijos teisę atleisti mokesčių mokėtojus nuo delspinigių, apskaičiuotų už mokestinius laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., jei jie 2019 m. sausio – birželio mėnesiais pateiks (patikslins) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir sumokės mokestį ar kreipsis dėl jo periodinio mokėjimo. Taigi, siekiant nesudaryti prielaidų diskriminuoti asmenų, laiku savanoriškai deklaravusių mokesčius, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys nuo šių mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Todėl teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais dėl MAĮ 11 straipsnio aiškinimo. Be to VMI jau buvo atleidusi pareiškėją nuo 2 126,78 Eur delspinigių nepriemokos sumokėjimo.

14. LVAT laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijamas VMI 2019 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (23.1-08)-RNA-2814 atsisakyti sudaryti su pareiškėja PVM mokesčio ir žemės mokesčio periodinių mokėjimų grafiką priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, naikinti šio sprendimo nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais argumentais teismas neturi pagrindo.

16. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti VMI sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir papildymo 40¹ straipsniu įstatymo (toliau – ir Įstatymas ) 11 straipsnis. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17. Teismui atmetus pareiškėjo skundą patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.

18. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.