Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjo Evaldo Burzdiko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-137-490/2014 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams V. K., D. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilęs ginčas kai viena šalis (ieškovas) teigia atsakovams paskolinusi ginčo sumą, o kita šalis (atsakovai) neigia faktą, jog pinigus iš ieškovo gavo.

Kasacinio teismo nutartyse pažymėta, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau pakoreguotoje kasacinio teismo praktikoje bylose dėl paskolos teisinių santykių pažymėta, kad net jei toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo , kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, aiškindamas ir vertindamas sutarties turinį, pažeidė CK 6.193–6.195 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos. Nurodoma, kad pinigų perdavimas įvyko raštelio pasirašymo metu, tačiau teismas to nekonstatavo. Paskolos raštelyje žodžiai „esame skolingi“ sudaro pilną pagrindą pripažinti paskolos dalyko perdavimo momentą ir patvirtina LR CK 6.192 str. nustatytus reikalavimus ir LR CK 1.71 – 1.77 str. numatytų taisyklių laikymąsi.

Pirmos instancijos teismas sprendė, kad vien tik lingvistiniu pateikto ginčo raštelio turiniu, tai yra žodžių „esame skolingi“ pavartojimas bendrame ginčo raštelio tekste neįrodo paskolos perdavimo fakto. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių aplinkybių, konstatavo, kad atsakovai su ieškovu sudarydami ginčo susitarimą, tikslo sau asmeniškai pasiskolinti pinigų iš ieškovo neturėjo ir nesiekė, o pinigai (20 000 Lt) ieškovo jiems nebuvo perduoti.

Įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro paskolos sudarymo aplinkybės, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus – konstatavimas. Šios aplinkybės gali būti nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškinant rašytinės sutarties sąlygas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas atsakovų nurodymu, ant UAB „Algvalda“ firminio blanko atspausdino tekstą, kuriame įrašė, kad ,,Mes UAB „Algvalda“ savininkai esame skolingi 20 000 Lt, .... Užsitęsus skolos grąžinimui ilgiau 10 mėn. (nuo pasirašymo datos), bus skaičiuojami 0, 5 proc. delspinigių kas mėnesį. Su išvardinta skolos suma sutinku, įrašytos atsakovų pavardės bei asmens kodai“, nurodė pasirašymo datą -2010 09 30; raštelio pabaigoje pasirašė ir ieškovas, kad sutinka.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovai pagal paskolos sutartį gavo pinigus grynais paskolos raštelio surašymo metu, paskolos per 10 mėnesių nuo pinigų gavimo negrąžino ir liko skolingi ieškovui 20 000 Lt, paskaičiavo šalių sutartus 0, 5 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Šiuos teiginius pirmos instancijos teismas laikė nepakankamais, įvertinęs teismo nustatytas sutarties sudarymo aplinkybes, rašto turinį lėmusius šalių ketinimus ir veiksmus iki ir po sutarties sudarymo, kuriuos patvirtino atsakovų pateikti rašytiniai įrodymai, teisme apklaustų liudytojų buvusių įmonės darbuotojų R. D. ir T. K. parodymai. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad ginčo šalis greičiau saistė iš darbo santykių kilęs susitarimas pagal DK 186 str., t.y. garantija dėl būsimo atlygio ar premijos, dėl galimai nelegalaus DK 98 str. 1 d. prasme atlygio ieškovui už ieškovo atliekamus papildomus darbus statybos objekte, o ne paskoliniai, kaip teigė ieškovas, santykiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, kuria koreguota ir toliau plėtota iki tol buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, išaiškinta, jog paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. < ...> tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas materialines teisės normas, nepagrįstai nesivadovavimo paminėta kasacinio teismo praktika, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, padarė nepagrįstą išvadą dėl paskolinių santykių nebuvimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, šalių pasirašytame ginčo raštelyje sąvoka „ mes ...savininkai esame skolingi“ yra būdinga paskolos sutarčiai, be to atsakovų individualiai prisiimta sąlyga, kad „... Užsitęsus skolos grąžinimui ilgiau 10 mėn. (nuo pasirašymo datos), bus skaičiuojami 0, 5 proc. delspinigių kas mėnesį, su išvardinta skolos suma sutinku“, raštu aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta tik paskolos gavėjų (atsakovų) kaip fizinių asmenų valia grąžinti gautus pinigus ieškovui, jame nėra nustatytos paskolos davėjo (ieškovo) pareigos perduoti pinigus atsakovams; atsakovai savo parašais patvirtino ne tik paskolos dydį, bet ir sutiko su paskolos grąžinimo terminu (10 mėn. nuo raštelio pasirašymo) bei delspinigių dydžiu, tai leidžia konstatuoti paskolos sutarties sudarymą ir atitikimą CK 6. 871 str. 2, 3 d. reikalavimams. Paskolos sutartis buvo pas ieškovą, kuris ją pateikė, kreipdamasis į teismą. Ši aplinkybės teikia pagrindą konstatuoti ir prievolės neįvykdymą (CK 6.65 str.).

Tokiu atveju paskolos gavėjai (atsakovai) privalo įrodyti aplinkybes, kad pinigų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Nagrinėjamoje byloje atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jie pinigų kaip fiziniai asmenys nesiskolino, tačiau bylos duomenys leidžia konstatuoti priešingai, t.y. raštelio turinyje pavartota sąvoka „mes savininkai“ aiškiai parodo buvus paskolinius santykius su atsakovais kaip fiziniais asmenimis, atsakovai teigdami, kad su ieškovu buvo susitarę jam apmokėti už kažkokius būsimus nelegalius papildomus darbus statybos objekte (kaip garantiją ar premija) nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų, kurie šiuo atveju turi didesnę įrodomąją galią nei teisme apklaustų liudytojų R. D. ir T. K. parodymai. Atsakovai byloje neginčija aplinkybės, kad raštelis buvo surašytas 1 egzemplioriumi, kad jie, būdami įmonėje atsakingais asmenimis už finansinę atskaitomybę (vadovas ir finansininkas) neįtraukė ieškovo kaip įmonės kreditoriaus į UAB „Algvalda“ buhalterinę apskaitą, todėl patys veikė savo nuožiūra ir nesiekė, kad paskolinti pinigai būtų apskaityti kaip įmonės paskolintos lėšos įstatymų nustatyta tvarka.

Kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad aplinkybė, jog skolos lapelis buvo surašytas ant firminio UAB „Algvalda“ blanko, kad ieškovas nukirpo raštelio, atspausdinto ant A4 formato lapo susitepusią dalį, neturi reikšmės, nes raštelio pasirašymo dienai atsakovai buvo įmonės akcininkai ir vadovai, tai nekeičia raštelio turinio esmės, įmonės blanką ieškovas panaudojo atsakovų nurodymu, o pirmos instancijos teismo abejonės, kad trūkstamoje lapo dalyje galimai buvo užfiksuota ieškovui šioje civilinėje byloje nepalankūs duomenys, yra tik jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos prielaidos. Atsakovai neįrodinėjo ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovui grąžino paskolą ar jos dalį.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ginčo raštelis buvo pasirašytas, kai ieškovas buvo darbiniuose santykiuose su UAB „Algvalda“, dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį, todėl už savo darbą turėjo teisę gauti visą sulygtą atlygį įstatymų nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad po raštelio surašymo atsakovai per gana trumpą laiką perleido įmonės akcijas vienas kitam, o vėliau visas 100 proc. UAB „Ryto Ratas“, kuri likviduotas 2011-09-07. LITEKO sistemos duomenimis UAB „Agvalda“ yra likviduota (Kauno apygardos teismo 2013-11-04 nutartis civ. byloje Nr. B2-425-260/2013), todėl akivaizdu, kad pirmos instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovą ir UAB „Algvalda“ pagal ginčo susitarimą siejo darbiniai santykiai ir kad gali būti reiškiamas ieškinys darbdaviams, neteisinga, nes ieškovas neturi galimybės reikšti ieškinio kitais pagrindais nei vienam paminėtam juridiniam asmeniui, kurie likviduoti.

Esant šioms aplinkybėms, ieškovo ieškinys turėjo būti bent iš dalies patenkintas (CPK 178 str., 185 str.). Todėl iš aptartų įrodymų visumos, kolegija sprendžia, kad ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 5792,40 Eur (20 000 Lt) negrąžinta paskola, atsakovams pažeidus įsipareigojimą per 10 mėnesių nuo paskolos gavimo (2010-09-30) grąžinti paskolintus 5792,40 Eur (20 000 Lt ) ieškovui, iš atsakovų solidariai priteistini 0, 5 proc. dydžio delspinigiai, apskaičiuoti už patikslintame ieškinyje nurodytą pradelstą 30, 5 mėn. laikotarpį - 883, 34 Eur (3050 Lt) CK 6. 63 str., 6. 71 str. pagrindu bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (6675,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 str., 6. 210 str.).

Ieškovo reikalavimas dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teigiant, kad atsakovams ilgą laiką nevykdant pareigos grąžinti pinigus, ieškovas patyrė išgyvenimus, trūko lėšų pragyvenimui ir kt., tačiau šių aplinkybių ieškovas byloje neįrodinėjo ir jų negrindė jokiais leistinais įrodymais, todėl šis ieškinio reikalavimas pagrįstai pirmos instancijos teismo atmestas kaip neįrodytas (CPK 178 str.) nesant CK 6. 250 str. 2 d. nustatytų pagrindų, todėl ši apskųsta sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str.1 d. 1p.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, aiškindamas ir vertindamas šalių sudaryto susitarimo turinį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą dėl pinigų (ne)perdavimo pagal šalių paskolos santykius fakto. Tai yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą iš dalies ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 20 000 Lt negrąžintos paskolos, 0, 5 proc. dydžio delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytos 2014 m. balandžio 14 d. laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas paliekamas galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str.3 d.).

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (75 proc.), proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai tarp šalių paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, taip pat atitinkamai šalims perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Iš atsakovų V. K. ir D. Š. lygiomis dalimis ieškovui A. L. priteisiamos bylinėjimosi išlaidos: 200, 30 Eur (691, 50 Lt) žyminio mokesčio, sumokėto nuo priteistinos 6675,74 Eur sumos (1 t. b. l. 6,7), 93, 60 Eur ( 323, 13 Lt) žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2 t. b. l. 64), 434 Eur (1500 Lt) advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atstovaujamas abiejose instancijose tos pačios advokatės, - 456 Eur (1575 Lt) už apeliacinio skundo surašymą ( 1 t. b. l. 54, 72-76, 2 t. b. l. 81-83). Iš viso yra 1184 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios po lygiai iš kiekvieno atsakovo (po 592 Eur) priteisiamos ieškovui (CPK 93 str. 2 d., 98 str.) ir po 6,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl 20 000 Lt negrąžintos paskolos, 3050 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš atsakovų. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą –ieškinį dėl šių reikalavimų patenkinti.

Priteisti iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. Š. (a. k. 3732050521) solidariai 5792,40 Eur (20 000 Lt) negrąžintą paskolą, 883, 34 Eur (3050 Lt) delspinigius bei 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (6675,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui A. L. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš V. K. ir D. Š. iš kiekvieno po 592 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme A. L. ir po 6,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi palikti galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo.