- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- e2S-212-372/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- O. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės O. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. R. B. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos – uždrausti atsakovei O. A. išvežti nepilnametį sūnų D. B. iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro teismo leidimo. Nurodė, jog atsakovė ketina su nepilnamečiu sūnumi išvykti į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui. Pažymėjo, kad: 1) ieškovo ir atsakovės nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nėra nustatyta, šalys visus klausimus, susijusius su nepilnamečiu sūnumi, iki šiol sprendė bendru sutarimu; 2) atsakovė neturi ieškovo sutikimo kartu su ieškovo ir atsakovės nepilnamečiu sūnumi išvykti iš Lietuvos nuolat gyventi į užsienio valstybę – ieškovas atsakovei el. laiškais yra išreiškęs aiškų ir motyvuotą prieštaravimą; 3) ieškovo ir nepilnamečio sūnaus ryšys yra artimas ir pastovus; 4) ieškovas tinkamai ir aktyviai įgyvendina savo, kaip tėvo, nematerialias ir materialias teises ir pareigas nepilnamečio vaiko atžvilgiu – ieškovo dalyvavimas vaiko gyvenime ir vaiko išlaikyme yra nuolatinis ir reguliarus. Ieškovas nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tas, jog jų nesiėmus, bus pažeistos ieškovo teisės dalyvauti sūnaus gyvenime, o kartu ir nepilnamečio sūnaus teisės palaikyti tiesioginį ryšį su tėvu. Akcentavo, jog yra būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užkirstas kelias atsakovei išvežti nepilnametį sūnų nuolatiniam gyvenimui į užsienį, kol bus išspręstas klausimas pagal ieškovo pareikštą ieškinį dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas nutarė uždrausti atsakovei O. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), išvežti nepilnametį sūnų D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro teismo leidimo.
Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovo ketinamus reikšti ieškinio reikalavimus dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, priėmus šioje byloje ieškovui palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada bus priimtas galutinis sprendimas byloje, todėl darytina išvada, kad tikslinga tenkinti ieškovo prašymą ir uždrausti atsakovei išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo išvežti nepilnametį vaiką D. B. į užsienį iki galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama pirmosios instancijos teismo teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį, atsakovė O. A. prašo ją panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. Tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi teisę spręsti dėl vaiko laikino išvykimo, iš esmės nepažeidžiant kito tėvo (motinos) bendravimo tvarkos, t. y. jam nereikalingas skyrium gyvenančio tėvo sutikimas. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nesant tam objektyvaus faktinio pagrindo, t. y. nesant net teorinės grėsmės, jog atsakovė, kartu su sūnumi išvykdama į mokymus užsienio valstybėje, siekia pakeisti vaiko gyvenamosios vietos valstybę.
4.2. Atsakovės išvykimas su sūnumi į studijas niekaip neriboja ir nekeičia nusistovėjusios ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos; nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra nei tarpusavio susitarimu, nei teismo sprendimu nustatytos konkrečios ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos. Atsakovei su sūnumi išvykus į Ispaniją, ieškovo bendravimo su sūnumi tvarka ir priemonės iš esmės nesikeistų – jis galėtų kiekvieną dieną su sūnumi bendrauti telekomunikacinėmis priemonėmis, o atsakovei su vaiku grįžus į Lietuvą, jų buvimo Lietuvoje metu vaikas galėtų būti su ieškovu. Atsakovė niekada netrukdė ir neribojo ieškovo bendravimo su sūnumi, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog tą galėtų daryti išvykusi į Ispaniją.
4.3. Atsakovė niekada neplanavo pakeisti vaiko gyvenamosios vietos valstybės be vaiko tėvo sutikimo ir jokiais savo veiksmais neleido ieškovui manyti, jog gali neteisėtai išvykti gyventi su vaiku iš Lietuvos. Priešingai – atsakovė ne kartą ieškovui tvirtino, jog neketina be jo sutikimo išvykti su vaiku gyventi į užsienio valstybę ir tikisi, jog šiuo klausimu pavyks rasti bendrą sutarimą.
4.4. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos siekiamam tikslui, be pagrindo riboja atsakovės teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Atsakovė, žinodama, jog laikinam išvykimui su sūnumi iš Lietuvos jai jokie leidimai nereikalingi, ir tikėdama, jog šia teise galės pasinaudoti, prisiėmė sutartinių įsipareigojimų dalyvauti užsienio kalbos kursuose Ispanijoje, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteko galimybės šiuos įsipareigojimus vykdyti.
Atsiliepdamas į atskirąjį skundą, ieškovas R. B. prašo teismo atsakovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturiniai ir turtiniai interesai. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti prioritetiniu laikomą nepilnamečio vaiko asmeninį neturtinį interesą – maksimalų nuolatinį, tiesioginį ir nepertraukiamą bendravimą su tėvu, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pažymėjo, kad nutartyje numatyta galimybė gauti teismo leidimą yra tinkama ir pagrįsta laikina priemonė, kuri subalansuoja ieškovo ir atsakovės teisių ir pareigų pusiausvyrą nepilnamečio vaiko atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (atsakovės) O. A. atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju ieškovas R. B. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos. Teismas ieškovo prašymą tenkino, sprendė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, priėmus šioje byloje ieškovui palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo ieškinio reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu bus užkirstas kelias aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis). Pirmiausia tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų principą (Konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis). Kaip vaiko interesų garantas Konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį valstybė turi ginti.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, besąlygiškai vadovavosi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu. Atsižvelgęs į ieškovo ir atsakovės nepilnamečio vaiko interesus, jo galimybę bendrauti su abiem tėvais, jo aplinkos stabilumą, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2018 m. sausio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo priimtas ieškovo R. B. ieškinys atsakovei O. A. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo. 2018 m. sausio 23 d. priimtas nagrinėti ieškovės O. A. ieškinys atsakovui R. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo be kito iš tėvų (tėvo) sutikimo. Minėtos bylos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 23 d. nutartimi buvo sujungtos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada byloje bus priimtas galutinis sprendimas. Pažymėtina, kad nėra aiški ir paties proceso baigtis, todėl šioje byloje teismo pareiga yra užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečio vaiko asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Teisę ir pareigą auklėti savo vaikus turi abu tėvai, jie abu yra atsakingi už savo vaikų vystymąsi, jie abu privalo rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju pritaria ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai pozicijai, jog skundžiamojoje teismo nutartyje numatyta galimybė gauti teismo leidimą yra tinkama ir pagrįsta laikina priemonė, kuri subalansuoja ieškovo ir atsakovės teisių ir pareigų pusiausvyrą nepilnamečio vaiko atžvilgiu.
Apeliantė (atsakovė) atskirajame skunde nurodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteko galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus – dalyvauti užsienio kalbos kursuose Ispanijoje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 11 d. nutartimi O. A. prašymas buvo tenkintas iš dalies – nutarta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1769-291/2018, suteikti teismo leidimą atsakovei O. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikotarpiui iki 2018 m. vasario 15 d. išvežti nepilnametį sūnų D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Ispanijos Karalystę. Minėto teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartimi O. A. prašymas buvo tenkintas – nutarta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1769-291/2018, pratęsti 2018-01-11 teismo nutartimi O. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išduotą teismo leidimą išvežti nepilnametį sūnų D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Ispanijos Karalystę iki 2018 m. birželio 21 d. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė (atsakovė) galimybę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus turi, atsakovės teisėti interesai bei lūkesčiai be pagrindo ribojami nėra.
Atsižvelgdamas į išdėstytas faktines aplinkybes, minėtą teisinį reglamentavimą, įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė galiojančias materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.