- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- eI-4743-561/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04044-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Bionovus“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai
- Kategorijos
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Valentinui Mitrauskui, atsakovės atstovams Robertui Dauskurtui bei Živilei Gasiulienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Bionovus“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja UAB „Bionovus“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti 2014-08-14 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra, VRAAD) sprendimą Nr. VR-14.6-1207 (toliau – ir skundžiamas Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą iš naujo nagrinėti 2014-08-07 UAB „Bionovus“ prašymą Nr. 14-R-196 (toliau – ir Prašymas) ir pratęsti 2014-05-21 privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-44 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) nustatytą terminą.
Pareiškėja paaiškino, jog Privalomuoju nurodymu Agentūra įpareigojo pareiškėją iki 2014-08-14: 1) sutvarkyti ir (arba) perduoti atliekų tvarkytojams Patikrinimo akte nustatytus vienu metu didžiausius leidžiamus laikyti atliekų kiekius; 2) pateikti Agentūrai dokumentus, įrodančius atliekų sutvarkymą ir (arba) perdavimą atliekų tvarkytojams.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, jog Privalomuoju nurodymu ji buvo įpareigota iki 2014-08-14 sutvarkyti 132 858,95 tonos mišrių statybos ir griovimo atliekų. Privalomojo nurodymo išdavimo metu Agentūros atstovams buvo aiškiai nurodyta, jog tokio atliekų kiekio sutvarkymas per mažiau nei 3 mėn. yra objektyviai neįmanomas. Agentūros atstovas žodžiu nurodė, jog tai nėra problema ir likus 10 d. iki Privalomojo nurodymo termino pasibaigimo jis galės būti pratęstas dar bent 2 mėn. Pareiškėja, vykdydama Privalomąjį nurodymą, iki 2014-08-01 sutvarkė 95 947,10 tonos mišrių statybos ir griovimo atliekų ir iki Privalomojo nurodymo termino pasibaigimo (2014-08-07) pateikė pagrįstą ir motyvuotą Prašymą Agentūrai dėl termino pratęsimo, kuriame nurodė, jog sutvarkyti likusį atliekų kiekio perviršį iki 2014-08-14, įvertinant tiek atliktus veiksmus, tiek ir objektyvias galimybes, yra neįmanoma ir prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bent iki 2014-10-14, tačiau Agentūra ginčijamu Sprendimu pareiškėjo Prašymą atmetė.
Pareiškėja mano, jog Prašymas buvo atmestas nevertinant objektyvių galimybių įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimus, o Privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas Prašymo iš viso nenagrinėjo. Ginčijamą Sprendimą priėmė Agentūros vadovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 22 str. 3 dalyje nustatytą tvarką.
Pareiškėja nurodė, kad Agentūra, atmetusi pareiškėjos Prašymą, 2014-08-29 išdavė naują (pakartotinį) privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-69 (toliau – ir Pakartotinis privalomasis nurodymas) dėl tų pačių veiksmų atlikimo, kurie buvo nurodyti Privalomajame nurodyme, ir įpareigojo juos atlikti iki 2014-11-28. Tokiu būdu Agentūra netiesiogiai pripažino, kad pirmas Privalomasis nurodymas objektyviai negalėjo būti įvykdytas iki 2014-08-14. Pareiškėja teigė, jog Sprendimas neatitinka reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007, AAVKĮ 21 str. 1 dalimi, 22 str. 1 dalimi ir nurodė, kad Agentūros priimtas Sprendimas privalėjo būti motyvuotas ir pagrįstas, turėjo būti atsižvelgta ne tik į Prašymo argumentus, bet ir į objektyvias Privalomojo nurodymo įvykdymo galimybes per nustatytus terminus. Agentūra, atmesdama Prašymą, turėjo aiškiai nurodyti tokio sprendimo priežastis ir pagrįsti faktą, jog Privalomąjį nurodymą tikrai objektyviai buvo galima įvykdyti iki 2014-08-14. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kuo konkrečiai remiantis buvo atmestas Prašymas ir jo argumentai. Agentūra visiškai ignoravo pareiškėjos pastangas įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus įpareigojimus ir neatsižvelgė į atliekų tvarkymo apskaitos žurnaluose užfiksuotus faktus. Atkreipia dėmesį, jog be Taršos integruotos prevencijos kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo aprašymo Sprendime yra tik nurodoma, jog „pagal UAB „Bionovus“ 2014-08-07 raštu pateiktą medžiagą įmonėje rūšiavimo metu nesusidarė aukščiau išvardytos atliekos, taip pat nepateikti duomenys apie atliekų perdirbimą ar atidavimą atliekas tvarkančioms įmonėms.“ Pareiškėja taip pat teigė, jog Agentūra Sprendimą priėmė pažeisdama AAVKĮ 22 str. 3 dalyje nustatytą tvarką, t. y. pirmą prašymą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo nagrinėja ir sprendimą priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas, bet ne jo vadovas.
Atsiliepimas
Atsakovė Agentūra atsiliepime į pareiškėjos UAB „Bionovus“ skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodė, kad pareiškėja atliekų tvarkymą Privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu vykdė ne pagal TIPK leidimo sąlygas, t. y. nerūšiavo atliekų. Privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu įmonės atliekų tvarkymo aikštelėje buvo eksploatuojamas tik statybinių ir griovimo inertinių atliekų smulkinimo ir sijojimo įrenginys. Mišrių statybinių ir griovimo atliekų rūšiavimo įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti tik 2014-09-02. Atsižvelgusi į tai, Agentūra priėmė 2014-08-29 privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-69 ir, vadovaudamasi AAVKĮ 24 straipsniu, pakartotinai nurodė pareiškėjai sutvarkyti atliekas ir Agentūrai pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovė pažymėjo, jog pareiškėja klaidingai teigia, kad Agentūros vedėjas neturėjo teisės pasirašyti Sprendimo, nes AAVKĮ 22 str. 3 dalis nereglamentuoja atvejų, kuomet atsisakoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Kadangi Privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas neturi teisės pasirašyti Agentūros siunčiamų dokumentų, ginčijamą Sprendimą pasirašė Agentūros vedėjas. Atsakovė vadovavosi AAVKĮ 24 str., 25 str. 1 punktu ir 22 str. 1 dalimi ir paaiškino, jog Sprendimas nepratęsti Privalomojo nurodymo galiojimo termino priimtas, nes pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog yra sutvarkyta 99 277,1 tonos mišrių statybos ir griovimo atliekų. Agentūra taip pat nurodė, jog ginčijamas Sprendimas nesukėlė pareiškėjai ženklių teisinių pasekmių, nes Pakartotiniu privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota atliekas sutvarkyti iki 2014-11-28, t. y. buvo pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas. Taip pat pažymėjo, jog teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių gynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų ir aplinkybių konstatavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo adm. bylos Nr. A-14-261/2007; AS146-669/2009; AS-146-20/2012; AS-882-172/2010; AS-143-560/2010; A-502-447/2010; A-143-2053/2012).
Byloje kilęs ginčas dėl Agentūros 2014-08-14 sprendimo Nr. VR-14.6-1207, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjos UAB „Bionovus“ 2014-08-07 prašymo Nr. 14-R-196 dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad Agentūra 2014-05-21 surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-44, kuriuo pareiškėjai UAB „Bionovus“ buvo nurodyta atliekas, kurių kiekiai viršija TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-01-187 Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane nustatytus vienu metu didžiausius leidžiamus laikyti atliekų kiekius sutvarkyti ir/arba perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Agentūrai dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams.
Pareiškėja UAB „Bionovus“ 2014-08-07 prašymu Nr. 14-R-196 prašė Agentūros pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2014-10-14, nes, įvertinus pareiškėjos atliktus veiksmus ir objektyvias aplinkybes sutvarkyti atliekų perviršį, iki Privalomajame nurodyme nurodyto termino nėra galimybių.
Agentūra ginčijamu Sprendimu konstatavo, kad pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nėra pagrindo.
Pareiškėja neginčija Privalomojo nurodymo pagrįstumo, todėl byloje spręstinas tik Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo teisėtumo klausimas. AAVKĮ 22 str. 1 dalis numato, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas (3 dalis). Privalomajame nurodyme nustatytus jo įvykdymo terminus pakartotinai gali pratęsti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovas, apie tai raštu pranešęs institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai (4 dalis).
AAVKĮ privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimą sieja su objektyviomis priežastimis, kurios trukdo asmeniui jį įvykdyti. Tokias priežastis patvirtinantys dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepime išdėstyta nuomone, kad pareiškėja Prašyme nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog ji ėmėsi veiksmų įgyvendinti Privalomojo nurodymo reikalavimus. Prie Prašymo buvo pateiktas atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas už 2014 m. balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Iš šio žurnalo matyti tik duomenys, kiek atliekų buvo priimta, kiek sutvarkyta ir perduota bei likutis mėnesio pabaigoje, todėl teismas sutinka su atsakovės Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie atliekų perdirbimą ar atidavimą atliekas tvarkančioms įmonėms. Tokių duomenų pareiškėja teismui taip pat nepateikė. Byloje pateiktas 2014-04-29 patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-230 patvirtina, jog yra blogai pildomas Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų nesutikusi su šiame patikrinimo akte esančiomis išvadomis ir jas ginčijusi. Taigi, darytina išvada, jog su jame nurodytomis aplinkybėmis sutinka abi šalys ir ginčo dėl to nėra. Pripažinus, jog Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas yra blogai pildomas, galima daryti išvadą, jog jame esantys duomenys nėra visiškai teisingi, todėl darytina išvada, jog prie Prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų ir neįrodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog Privalomojo nurodymo įvykdymas laiku yra neįmanomas, t. y teismas daro išvadą, jog atsakovei nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos Prašymą. Be kita ko, pažymėtina, jog atsakovė 2014-08-29 surašė pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. VR.-14.2-69, kuriuo pakartotinai nurodė pareiškėjai įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimus iki 2014-11-28. Pareiškėja teigė, jog Pakartotinis privalomasis nurodymas patvirtina, kad atsakovės Privalomajame nurodyme esantys reikalavimai objektyviai negalėjo būti įvykdyti iki 2014-08-14, tačiau su tokiu pareiškėjos argumentu teismas nesutinka.
Vadovaujantis AAVKĮ 24 straipsniu, jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 str. 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.
Iš šios nuostatos turinio matyti, jog pakartotinis privalomasis nurodymas yra ne Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas ir pripažinimas, jog jame nurodytas įvykdymo terminas yra per trumpas, o atsakovei įstatymo imperatyviai nustatyta pareiga. Pažymėtina, jog atsakovė kaip viešojo administravimo subjektas turi vadovautis gero administravimo principu ir vykdydama savo pareigas privalo procedūras atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. VAĮ 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010-10-14 nutartį adm. b. Nr. A-502-1037/2010, 2008-06-12 nutartį adm. b. Nr. A-756-700/2008, 2009-04-02 nutartį adm. b. Nr. A756-422/2009).
Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, jog atsakovei nesurašius Pakartotinio privalomojo nurodymo būtų pažeistas gero administravimo principas ir įstatymo nustatytos procedūros.
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 dalis) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, teismas dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų nepasisako.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog objektyvių priežasčių pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą buvimo pareiškėja neįrodė nei atsakovei rašytame Prašyme, nei teisminio nagrinėjimo metu. Pareiškėjos poziciją teismas vertina kaip nerūpestingumą ir piktnaudžiavimą savo teisėmis. Naikinti 2014-08-14 Agentūros sprendimą Nr. VR-14.6-1207 ir įpareigoti Agentūrą iš naujo nagrinėti 2014-08-07 UAB „Bionovus“ prašymą Nr. 14-R-196 ir pratęsti 2014-05-21 privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-44 nustatytą terminą nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos UAB „Bionovus“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Bionovus“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.