Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-11203-451/2015 pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2015 m. vasario 12 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas V. L. priklausantis automobilis VW TOURAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaltojo dėl eismo įvykio asmens transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“. Draudikas (atsakovė), atlikęs ieškovės automobilio apžiūrą, paskaičiavo ir išmokėjo ieškovei 1 270,76 Eur dydžio draudimo išmoką. Nesutikdama su draudimo išmokos dydžiu, ieškovė pateikė atsakovui 2015 m. kovo 2 d. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje orientacinis patirtas nuostolių dėl įvykusio 2015 m. vasario 12 d. eismo įvykio dydis nurodytas 3 240 Eur (2570,25 atkuriamoji vertė, įvertinus detalių nuvertėjimą + 130 biuro paslaugos + PVM). Susipažinusi su pateikta autoekspertų išvada/ataskaita ir jų paskaičiuotu nuostolių dydžiu, atsakovė 2015 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovei išmokėjo papildomą 1 141,37 Eur draudimo išmoką, nurodant, kad draudimo išmoka sumažinta 288,12 Eur dydžio suma dėl Volskwagen atstovų „Moller auto“, „Autojuta“ teikiamos 15 procentų nuolaidos naujoms automobilio dalims. Nesutikdama su išmokos sumažinimu, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB DK „PZU Lietuva“ 288 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 514 Eur bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. vasario 12 d. auto įvykio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis VW TOURAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Pripažinto kaltu dėl auto įvykio asmens transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“. Draudikas pripažino minėtą eismo įvykį draudžiamuoju draudimo sutarties prasme ir atlikęs automobilio VW TOURAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, apskaičiavo ir išmokėjo 1 270,76 Eur dydžio draudimo išmoką (b. l. 9). Nesutikdama su draudiko paskaičiuotu išmokos dydžiu, ieškovė 2015 m. kovo 6 d. pateikė atsakovui 2015 m. kovo 2 d. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ atliktą autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje orientacinis patirtas nuostolių dėl įvykusio 2015 m. vasario 12 d. eismo įvykio dydis nurodytas 3 240 Eur (b. l. 21). Vadovaujantis pateikta ataskaita, atsakovė 2015 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovei išmokėjo papildomą 1 141,37 Eur draudimo išmoką, nurodydamas, kad draudimo išmoką sumažina 288,12 Eur suma dėl Volskwagen atstovų „Moller auto“, „Autojuta“ teikiamos 15 procentų nuolaidos naujoms automobilių dalims suteikimo, kuri numatyta atsakovės ir minėtų detalių tiekėjų sudarytose sutartyse (b. l. 9). Nesutikdama su draudimo išmokos sumažinimu, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 288 Eur sumą, kuria draudikas sumažino mokėtiną išmoką. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.

Taigi byloje kilo ginčas dėl materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnį, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, paskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Taigi draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus nuo galimos žalos rizikos.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 2 dalį, draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį <...>. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 13 punktą, žalos dydis nustatomas vadovaujantis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgiant į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Pagal Taisyklių 15 punktą, žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Tame pačiame punkte yra pasisakyta ir kas sudaro būtinas remonto išlaidas - tai remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Taigi, vadovaujantis žalos nustatymo teisniu reglamentavimu, ieškovės patirtais nuostoliais pagal Taisykles laikoma suma, būtina atkurti sugadinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio.

Iš byloje pateiktos 2015 m. kovo 2 d. Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro vertinimo ataskaitos matyti, kad sugadintos ieškovei priklausančios transporto priemonės atkūrimo sąnaudos, atskaičiavus detalių nusidėvėjimą, sudaro 2700,25 Eur (2570,25 Eur be PVM atkuriamoji vertė įvertinus detalių nusidėvėjimą + 130 Eur biuro paslaugos), tuo tarpu draudikas, po ieškovės pretenzijos (reikalavimo sumokėti papildomą išmoką) ieškovei yra išmokėjęs 2412,13 Eur sumą, t. y. sumažinęs vertinimo ataskaitos akte nurodytą sumą 15 proc. (288 eurų) suma. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažina, jam tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis). Iš to seka, kad sumažinus draudimo išmoką, draudikas turėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo dalies (288 Eur) išmokos sumokėjimo. Išmokos sumažinimą draudikas grindė tuo, kad jam tarpininkaujant, vadovaujantis draudiko ir „Volsvagen“, UAB „Moller auto“, UAB „Autojusta“ sudarytomis sutartimis, įsigyjant naujas detales, ieškovės automobilio remontui būtų taikoma 15 proc. nuolaida, kuria atsakovė ir sumažino išmokėtiną draudimo išmoką.

Kaip jau buvo nurodyta, Taisyklių 15 punktu yra išskiriami du atlygintinos žalos dydžio nustatymo būdai: 1) žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydžio nustatymas pagal realiai turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio; 2) jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Remiantis paminėtu teisiniu šio klausimo reglamentavimu, konstatuotina, kad ieškovė įgijo teisę pasirinkti vieną iš dviejų jai padarytos žalos atlyginimo būdų: pirma, arba remontuoti sugadintą transporto priemonę pasirinktoje turtą remontuojančioje įmonėje, su kuria už remonto darbus tiesiogiai atsiskaito draudikas (arba Biuras); antra, arba reikalauti atlyginti jai žalą atsižvelgiant į ekspertų nustatytus būsimus transporto priemonės remonto kaštus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė pasirinko antrąjį žalos dydžio nustatymo būdą, todėl siekdama draudimo išmokos ji neprivalėjo prieš tai atlikti automobilio remonto ir pateikti faktiškai patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Vadovaujantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų Įstatymo Nr. XI-1497 23 straipsnio nuostatomis, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros Įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme; iškilę ginčai dėl turto arba verslo vertės sprendžiami šalių susitarimu arba teismo tvarka, jeigu kituose Įstatymuose nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys, kad pateiktos turto vertinimo ataskaitos ir joje esančių duomenų draudikas neginčijo ir priešingai, ja vadovavosi išmokant papildomą draudimo išmoką (1141,37 Eur). Taigi nesant nuginčytai autotransporto priemonės vertinimo ataskaitai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išmokėtinos draudimo išmokos dydžio klausimą, nepagrįstai nesivadovavo pateikta turto vertinimo ataskaita ir joje nurodytomis sumomis. Be to, kaip teisingai nurodo apeliantė, nei pirmosios insatncijos teismas, nei draudikas nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo vadovaujantis ieškovei būtų ribojama teisė pasirinkti, kur ir iš ko įsigyti automobilio remontui skirtas detales. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad draudikas gali gauti naujas ieškovės automobilio taisymui reikiamas detales su 15 proc. nuolaida nesaisto ieškovės pasinaudoti galima draudiko tarpininkavimo paslauga, to neįpareigoja ir įstatymų nuostatos. Autoekspertų biuro ataskaitoje nurodyta, jog automobilio detalių nusidėvėjimas yra 25 procentai. Kaip teisingai nurodo apeliantė, netgi pasinaudojus atsakovės tarpininkavimo paslauga įsigyti naujas automobilio remontui reikalingas detales su 15 proc. nuolaida, ieškovė vis tiek iš savo lėšų turėtų primokėti 10 procentų naujų detalių kainos, kas sąlygotų papildomas ieškovės išlaidas, o automobilis būtų papildomai pagerintas ieškovės lėšomis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nustatant žalos dydį nėra būtina, jog šalis pateiktų įrodymus, patvirtinančius realiai patirtas remonto išlaidas dėl turto sugadinimo, ieškovei pateikus 2015 m. kovo 2 d. UAB „Kauno nepriklausomų ekspertų biuras“ vertinimo ataskaitą, kurioje apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM), reikalingos atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio, atsakovei neginčijant pateiktos ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo, spręstina, jog pateikta ataskaita yra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis ieškovės teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti (išmokėti) ataskaitoje nurodytą draudimo išmokos sumą.

Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki neteisėtų veiksmų atlikimo) padėtį. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes tik toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, aukščiau paminėtas įstatymų normų netaikė, o suteikdamas prioritetą atsakovės aiškinimui apie galimas nuolaidas, netinkamai taikė procesinės teisės normas. Minėti materialinės ir procesinės teisės pažeidimai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti jai iš atsakovės 288 Eur neišmokėtos draudimo išmokos dalį (326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis CPK 330 straipsnis).

LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Tenkinus ieškinį, įvertinus tai, kad terminas prievolei įvykdyti yra praleistas, vadovaujantis CPK 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą (288 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal bylos duomenis, ieškovė turėjo 14 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 14 Eur žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme (b. l. 34-36, 75). Nurodytos išlaidos pagrįstos dokumentais, neviršija Lietuvos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) dėl civilinėse bylose priteisiamo mokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl prašymas jas (išlaidas) priteisti laikytinas pagrįstu (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) 500 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų ir 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.