Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Teisėjas A. Saulėnas Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1; 21.4.1.4; 75.6.1; 121.18 (S)

2007 m. gruodžio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Julijos Gražinos Vaitulionienės, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovei V. I., jos atstovui advokatui E. K., atsakovei K. S. (K. S.), jos atstovui advokatui Maurui Urbonavičiui, atsakovui E. A. (E. A.), jo atstovei advokatei Jovitai Usonytei, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės V. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. I. ieškinį atsakovams K. S., E. A., trečiajam asmeniui notarei Ilonai Mineikienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. I. tapo pilnamete, ji visiškai palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, priimtinas naujas sprendimas.

Lietuvos Respublikos CK 3.163 str. 1 d., 2 d., 4 d. nuostatos nustato, jog nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai; vaikų, likusių be tėvų globos – globėjas (rūpintojas), o jei vaikų teisės pažeidinėjamos, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių institucija ar prokuroras.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. nustato, jog tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybinės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus (minimo straipsnio 1 punktas), nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ar rūpybos (5 punktas), sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais.

Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. nurodo, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Iš ieškovės, kuriai bylos iškėlimo metu atstovavo rūpintoja B. R., išdėstytų ieškinio turinio ir reikalavimų, dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimų, byloje surinktų įrodymų visumos (LR CPK 185 str.) matyti, kad ieškovės atstovė, remdamasi anksčiau nurodytomis teisės normų nuostatomis pagrįstai siekė apginti tuo metu buvusios dar nepilnametės prioritetinę teisę – teisę į būstą, nes ši teisė akivaizdžiai buvo pažeista nepilnametės tėvo R. I., atsakovų K. S. ir E. A. sudarytais sandoriais, kurie prieštarauja minėtoms imperatyvioms teisės normoms (LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 str.).

Šalių paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės V. I. tėvai A. I. ir R. I., būdami santuokoje, 1992-02-18 įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 11-12). R. I. ir A. I. santuoka nutraukta 1999-08-31, todėl laikytina, kad butas įgytas iki santuokos nutraukimo ir yra bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 str., LR CK 3.88 str.). 2005-07-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padalytas: R. I. pripažinta nuosavybės teisė į 47/100 dalis, A. I. – į 53/100 dalis minėto buto (prijungta civilinė byla Nr. 2-5822-460/2005, b. l. 28-29). 2005-09-22 mirė A. I. (t. 1, b. l. 7), 2006-01-16 mirė R. I. (t. 1, b. l. 6). 2005-11-18 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės įsakymu nepilnametei V. I. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, rūpintoja buvo paskirta B. R. (pridėta civ. byla Nr. N2-821-618/2006, b. l. 23). Iš 2005-12-14 įgaliojimo (t. 1, b. l. 65-66) matyti, kad R. I. įgaliojo I. V. pasirašyti mainų sutartį dėl jo 47/100 buto dalių mainų į buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį bei atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus. 2005-12-22 įgaliojimu (t. 1, b. l. 66) atsakovė K. S. įgaliojo atsakovą E. A. iškeisti jai nuosavybės teise priklausančią buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį į R. I. priklausančią buto dalį. Įgalioti asmenys 2005-12-23 sudarė mainų sutartį (t. 1, b. l. 60-64). Šios sutarties 5 p. nurodyta, kad pamainytuose daiktuose negyvena asmenys, kurie pagal įstatymą ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa.

CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius ne dėl bet kokio turto, o tik dėl tokio, kuris atitinka dvi sąlygas: turtas turi būti nekilnojamasis daiktas ir jis turi būti pripažįstamas šeimos turtu. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams. Kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, teismo leidimas reikalingas tik sudarant sandorį dėl šeimos gyvenamosios patalpos. Teismų praktikoje šeimos turtu pripažįstama gyvenamoji patalpa, kurioje šeima faktiškai gyvena (CK 3.84 straipsnio 3 dalis). CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas taip pat taikomas tais atvejais, kai vienintelėje šeimos gyvenamojoje patalpoje nepilnametis vaikas gyvena su savo išsituokusia motina (arba išsituokusiu tėvu). Santuokos pasibaigimas panaikina šeimos turto teisinį režimą tik buvusiems sutuoktiniams, tačiau jis lieka galioti nepilnamečiams vaikams (CK 3.86 straipsnio 1 dalis).

Aiškinant CK 3.84 straipsnio 2 dalyje pavartotą sąvoką „gyvenamoji patalpa“, ji vertintina ne kaip teisinė, bet kaip faktinė. Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-90/2005), yra nurodęs, kad nustatant šeimos gyvenamąją vietą, reikėtų atsižvelgti į gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nurodytus CK 2.16-2.17 straipsniuose. Išvardytas aplinkybes yra svarbu išaiškinti, sprendžiant klausimą, ar konkretų būstą galima laikyti šeimos turtu. Reikalavimas gauti teismo leidimą įkeičiant gyvenamąją patalpą nustatomas siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Šioje byloje sprendžiamas klausimas būtent dėl vaiko teisės į gyvenamąją patalpą pažeidimo, todėl, aiškinantis, ar minėtas reikalavimas, disponavimo turtu apribojimai taikomi konkrečiai patalpai, būtina nustatyti, ar ta gyvenamoji patalpa yra būtent vaiko, o ne suaugusių šeimos narių nuolatinė gyvenamoji vieta.

Posėdžio metu ieškovė V. I. paaiškino, kad nors jai ir buvo nustatyta laikina rūpyba, tačiau ji ginčo bute gyveno, jame buvo jos visi daiktai, čia ji ruošė pamokas, tik viena bijojo miegoti šiame bute, nes pas tėvą rinkdavosi asocialūs asmenys. Tačiau jeigu ateidavo rūpintojos dukra, jos abi pasilikdavo ir miegoti šiame bute. Pas rūpintoją ji eidavo tik pavalgyti ir permiegoti, nes rūpintoja gyvena gretimame name. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja B. R., jas patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga (t. 1, b. l. 16, pridėta civilinė byla Nr. N2-821-618/2006, b. l. 24, 48, 51, 52, 68). Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nepilnametės V. I. faktine gyvenamąja vieta laikytinas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (CK 2.16, 2.17 str.). Tuo pagrindu atmestini atsakovų argumentai, kad V. I. negyveno minėtame bute, kadangi jai buvo nustatyta rūpyba ir gyvenimas su rūpintoja.

Šeimos turto instituto tikslas yra apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo sutuoktinio teises bei teisėtus interesus (CK 3.84–3.86 straipsnis). Byloje nustatyta, kad buto mainų sandorį inicijavo nepilnametės tėvas per įgaliotą asmenį, nenurodydamas, jog butas yra šeimos turtas, t. y. kad bute gyvena nepilnametis vaikas. Tačiau kad R. I. sandorio sudarymo metu turėjo nepilnametę dukrą, žinojo tiek atsakovas E. A. (veikiantis su K. S. įgaliojimu), nes jis davė pinigus sumokėti išlaikymo įsiskolinimą, tiek už R. I. veikusi I. V.. Todėl keičiant R. I. priklausiusią ginčo buto dalį, buvo reikalingas teismo leidimas. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad, keičiant R. I. priklausančią ginčo buto dalį, buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos, nes nebuvo gautas teismo leidimas sandoriui sudaryti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, yra sandoriai. Sandorio sudarymui būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Sandorio rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-438/2002). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad iškilus ginčui, būtina nustatyti, ko iš tikrųjų siekė šalys, sudarydamos sutartį, kaip jos suderino savo valią. Tikrąją šalių valią galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas.

Posėdžio metu atsakovė K. S. paaiškino, kad 2005 metais jos tikslas buvo parduoti jai priklausančią buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Kadangi E. A. jai sumokėjo už šią buto dalį 20 000 Lt, jai buvo nesvarbu, kaip yra forminami visi dokumentai. Ji neturėjo tikslo įgyti kitos nuosavybės, todėl nesidomėjo tolesniais E. A. veiksmais, o tik pastarajam paliepus, pasirašydavo dokumentus.

Atsakovas E. A. posėdžio metu paaiškino, kad jo tikslas buvo įgyti nuosavybės dalį bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kadangi K. S. priklausiusios buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, dalies, už kurią jis pastarajai sumokėjo 20 000 Lt, nebuvo galima parduoti, kadangi šio buto daliai parduoti buvo reikalingas bendraturčių sutikimas, jis nusprendė daryti mainų sutartis.

Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, K. S. neketino įgyti kitos nuosavybės, gyventi iškeistame R. I. bute, o vėliau įgyti nuosavybės Priekulėje. Atsakovė K. S. taip pat patvirtino, kad R. I. buto neapžiūrėjo (sutarties 9 p.), jokių pinigų pagal 2005-12-23 mainų sutartį jam neperdavė (sutarties 3.4 p.), nekilnojamųjų daiktų sutarties šalys viena kitai neperdavė (sutarties 12 p.). Atsakovas E. A. patvirtino, kad prieš pasirašant šią mainų sutartį jis apmokėjo visas R. I. skolas ir dar kažkiek davė priedo, tačiau negalėjo nurodyti sumos. Skolų apmokėjimo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 34-1.00642-06 lapai 39-40).

Šie teismo nustatyti faktai atitinka apsimestinio sandorio turinį. CK 1.87 straipsnyje apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tokiu būdu iš esmės sudaromi du sandoriai – apsimestinis (pridengiantis) ir tikrasis (pridengiamasis). Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo sandorio sudarymo momento. Jis vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Šis sandoris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Tokiu būdu 2005 m. gruodžio 23 d. tarp R. I., atstovaujamo I. V., ir pirmojo atsakovo, atstovaujamo E. A., sudaryta mainų sutartis yra negaliojanti, nes šiuo sandoriu buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas daro išvadą, kad atsakovas E. A. realiai žinojo apie R. I. asocialų gyvenimo būdą, turimą nepilnametį vaiką, apie tai, kad K. S. irgi negali be bendraturčių sutikimo disponuoti nuosavybe, veikė tyčia nepilnametės V. I. – įstatyminės kreditorės – nenaudai, nes norėjo turėti naudos iš R. I. prašomo surasti jam kito gyvenamojo ploto sandorio. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. V., veikusi su R. I. įgaliojimu, bei pats atsakovas E. A., posėdžio metu patvirtinęs, kad mainų sutartimis jis siekė pridengti faktišką buto dalies pirkimą. Tai yra pagrindas 2005-12-23 mainų sandorį pripažinti negaliojančiu ir kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (nesant teismo leidimo sandoriui sudaryti), ir kaip apsimestinį.

2006-05-26 mainų sutartis Nr. M-6086, sudaryta tarp atsakovų E. A. ir K. S., taip pat vertintina per tą pačią prizmę – sandorio sudarymo tikslą ir nepilnamečio vaiko interesus. Kaip buvo nurodyta anksčiau, K. S. sudarant šią mainų sutartį buvo pasyvi, t.y. tik pasirašanti sandorio šalis. Ji dėl šio sandorio su niekuo nesitarė, savo valios neišreiškė, pinigų negavo, nes už ją reikalus tvarkė atsakovas E. A., kuris siekė ir gavo tik sau naudos. Šis sandoris buvo pasekmė pirmojo mainų sandorio, kuriuo atsakovas E. A. siekė įgyti nuosavybės dalį bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl šis sandoris, kaip sudarytas turint valios trūkumų ir kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, pripažintinas negaliojančiu.

Tais pačiais motyvais atmestinas atsakovo E. A. argumentas, kad jis yra sąžiningas buto dalies įgijėjas.

Atsakovo E. A. argumentas, kad šeimos turto statusą galima panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas, atmestinas, nes faktinės bylos aplinkybės rodo, jog atsakovas E. A. tokiu nelaikytinas.

Kadangi anksčiau aptartais motyvais pripažinta, kad sudaryti mainų sandoriai Nr. M-16322 ir Nr. M-6086 yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento, taikytinos teisinės pasekmės, numatytos LR CK 6.145-6.147 straipsniuose, ir šalys grąžintinos į buvusią iki sandorio sudarymo padėtį (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.), t. y. 47/100 dalys buto, esančio g. (duomenys neskelbtini), grąžintinos R. I. nuosavybėn; 44/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), grąžintinos atsakovės K. S. nuosavybėn; butas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), grąžintinas E. A. nuosavybėn, įpareigojant ieškovę V. I., kaip įstatyminę R. I. paveldėtoją, atsakovui E. A. sugrąžinti 13 760,98 Lt, kuriuos pastarasis sumokėjo prieš 2005-12-23 mainų sandorio sudarymą (pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 34-1.00642-06 lapai 39-40). Kadangi atsakovai K. S. ir E. A. posėdžio metu patvirtino, kad pagal 2006-05-26 mainų sutartį Nr. M-6086 jie vienas kitam jokių pinigų neperdavė, todėl sprendžiant restitucijos klausimą, pinigų grąžinimo klausimas, šį sandorį pripažinus negaliojančiu, nespręstinas.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Priėmus byloje naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas, iš atsakovų priteisiamos ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, o valstybei – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos procesinių dokumentų siuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 ir 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą. Ieškovės V. I. ieškinį atsakovams K. S. ir E. A. tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia 2005-12-23 mainų sutartį Nr. M-16322, sudarytą tarp R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančia 2006-05-26 mainų sutartį Nr. M-6086, sudarytą tarp K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Taikyti sandorių negaliojimo teisines pasekmes: naikinti sandorių teisines registracijas, taikyti restituciją:

Grąžinti R. I. nuosavybėn 47/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šį butą įregistruojant viešame registre R. I. vardu.

Grąžinti K. S. nuosavybėn 44/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šį butą įregistruojant viešame registre K. S. vardu.

Grąžinti E. A. nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 7/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šį turtą įregistruojant viešame registre E. A. vardu.

Priteisti iš V. I., kaip įstatyminės R. I. paveldėtojos, atsakovui E. A. 13 760,98 Lt.

Priteisti iš atsakovų K. S. ir E. A. po 50 Lt iš kiekvieno sumokėto žyminio mokesčio ieškovei V. I..

Priteisti valstybei iš atsakovų K. S. ir E. A. iš kiekvieno po 250 Lt žyminio mokesčio ir 11,75 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų siuntimu.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – 47/100 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), areštą.