Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kitas pareiškėjo argumentas, kodėl žala jam turi būti priteistina nurodoma tai, kad nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio, kuomet pareiškėjas buvo perkeltas iš Šiaulių kalėjimo į Vilniaus kalėjimą, ant kūno atsirado raudoni taškeliai/spuogeliai, kuriuos nuolatos niežėjo. Pareiškėjo teigimu, tai buvo blakių įkandimai. Darbuotojai apie tai buvo informuoti, tačiau į tai buvo reaguojama aplaidžiai. Tik dėl nuolatos rodomo nepasitenkinimo, kad kameroje nepalaikomos higienos normos, būdavo vykdoma patalpų dezinfekcija. Siekiant pasikonsultuoti su gydytoju dėl esamų sukandžiojimų ir galimo niežėjimo mažinimo vaistais, pareiškėjo prašymai vizitui pas gydytoją buvo ignoruojami. Galiausiai 2024 m. sausio 15 d. pavykus užsiregistruoti vizitui pas gydytoją, gydytojo buvo apžiūrėtas po 10 dienų. Mano, kad visi veiksmai – registracija pas gydytoją, vizitas buvo vykdomi lėtai, tikintis, kad nebus nustatyta blakių įkandimų.

Papildomai paaiškina, kad su šia nemalone situacija susidūrė ir pareiškėjo sužadėtinė, nes po ilgalaikio pasimatymo blakių parsinešė į savo namus. Sužadėtinė, siekdama apsaugoti šeimos narius, priėmė sprendimą atsisakyti pasimatymų Vilniaus kalėjime, kol nebus užtikrintos privalomos higienos sąlygos. Paaiškina, kad šias aplinkybes nurodė Tarnybai, kuri jau minėtame rašte patvirtino, kad kameroje nebuvo užtikrintos elementarios higienos normos. Dėl to, kad Vilniaus kalėjimas nesilaikė nustatytų reikalavimų, pareiškėjas patyrė kūno sužalojimus, atsirado alergijos požymiai, patyrė psichologinę traumą, nes naktimis negalėjo ramiai miegoti, patyrė stresą dėl sužadėtinės atsisakymo vykti į ilgalaikius pasimatymus.

Tarnyba remiasi SVĮ 21 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad suimtiesiems sudaryta galimybė kreiptis į Resocializacijos skyriaus specialistą, priklausomybių konsultantą bei psichologus. Taip pat sudaroma galimybė bendrauti su dvasininkais, Vilniaus Arkivyskupijos ,,Caritas“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos darbuotojais, savanoriais vedančiais užsiėmimus religinėmis temomis, emocijų atpažinimo ir jų valdymo temomis. Sudarytos galimybės dalyvauti įstaigoje organizuojamuose įvairaus pobūdžio konkursuose, viktorinose, užsiimti savišvieta: skaityti knygas, naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauti kitose pozityvaus užimtumo veiklose: lankytis mankštos kambaryje, žaisti stalo tenisą tiek lauke, tiek viduje bei žaisti krepšinį lauke. Sudarytos sąlygos mokytis bendrojo ugdymo įstaigoje, taip pat iš anksto suderinus su įstaigos administracija bei nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų studijuoti nuotoliniu būdu. Suimtieji turi teisę laisvalaikio metu užsiimti kūrybine, menine ir kitokios formos individualia veikla. Suimtųjų individualios veiklos vykdymo laisvės atėmimo vietų įstaigoje klausimai sprendžiami vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pažymi, kad suimtieji pagal galimybes aprūpinami piešimo priemonėmis, stalo žaidimais ir kitomis priemonėmis.

Atkreipia dėmesį, kad suimtieji LKT Vilniaus kalėjime laikomi 2-jame gyvenamajame korpuse rakinamose kamerose. Minėtame korpuse šiuo metu yra tik dvi laisvalaikio užimtumo patalpos: vienoje iš jų 2-jame gyvenamajame korpuse laikomiems asmenims sudarytos sąlygos mankštintis, o kitoje sudarytos sąlygos žaisti stalo tenisą, organizuojami susitikimai su savanoriais bei vykdomi grupiniai užsiėmimai. Pažymi, kad minėtomis patalpomis naudojasi visi 2-jame gyvenamajame korpuse laikomi asmenys. Įvertinus įstaigos infrastruktūros ypatumus bei technines galimybes, 2-jame gyvenamajame korpuse laikomų asmenų skaičių, nuteistųjų ir suimtųjų dienotvarkę, taip pat jiems numatytų teisės aktuose imperatyvių teisių įgyvendinimą, nuteistųjų ir suimtųjų galimybės kuo daugiau laiko praleisti už kameros ribų yra labai ribotos. Pažymi, kad suimtiesiems yra sudarytos sąlygos užsiimti įvairia veikla už kameros ribų tiek, kiek tai leidžia turimos galimybės bei aplinkybės.

Informuoja, kad patikrinus suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo į laisvalaikio užimtumo patalpas apskaitos žurnalą nustatyta, kad pareiškėjas viso kardomojo kalinimo – suėmimo laikotarpiu buvo išvestas į įvairias sportines ir laisvalaikio veiklas 99 kartus: Į tenisą: 2023 m. rugpjūčio mėnesį: 30 dieną; 2023 m. rugsėjo mėnesį: 1, 6, 7, 9, 12, 16, 17, 20, 22, 29 dienomis; 2023 m. spalio mėnesį: 3, 7, 8, 11, 12, 14, 15, 16, 22, 26 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 1, 4, 5, 11, 12, 13, 17, 18, 21, 25, 26 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 6, 13, 16, 19, 24, 26, 29, 31 dienomis; 2024 m. sausio mėnesį: 1, 3, 5, 6, 8, 9, 12, 17, 20, 21, 28, 30, 31 dienomis; 2024 m. vasario mėnesį: 3, 6, 08, 9, 13, 16, 17, 19 dienomis.

Į sporto salę: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 4, 15, 26 dienomis; 2023 m. spalio mėnesį: 5 dieną atsisakė, buvo išvestas – 18, 29 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 9, 27 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 12, 22, 23 dienomis; 2024 m. sausio mėnesį: 2, 3 dienomis atsisakė, buvo išvestas – 4, 14, 18, 25 dienomis; 2024 m. vasario mėnesį: 1, 5, 10, 11, 15, 18 dienomis. Į papildomą pasivaikščiojimą 1 val.: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 3 dieną; 2023 m. spalio mėnesį: 23, 24 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 14 dieną. Į mokyklą: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 14 dieną; 2023 m. spalio mėnesį: 2, 5, 10 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 7, 9, 14, 20 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 13 dieną; 2024 m. sausio mėnesį: 24 dieną; 2024 m. vasario mėnesį: 1 dieną.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 4 punkte įtvirtinta, jog įkalinimo įstaigose laikomiems nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimus“ (toliau – ir HN 134:2015).

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. LKT Vilniaus kalėjimas neneigia, kad būdama laisvės atėmimo įstaiga, privalo sudaryti suimtiesiems bei nuteistiesiems saugias jų gyvenimo sąlygas, atitinkančias higienos normų reikalavimus, į kurių turinį patenka ir reikalavimas užtikrinti, kad patalpose nebūtų graužikų ir kitų buitinių parazitų, o esant reikalui organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją).

Siekiant palaikyti tinkamas gyvenimui sąlygas LKT Vilniaus kalėjimo gyvenamosiose kamerose, patalpose, LKT yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Vadovaujantis HN 134:2015 reikalavimų 20 punktu, LKT Vilniaus kalėjime periodiškai atliekamas nariuotakojų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų buvimo pėdsakus, jų naikinimas.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Pareiškėjas teigia, kad žalą priteisti prašo, nes buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumus už kameros ribų bei dėl higienos normų pažeidimų.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas teismui nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į užimtumus už kameros ribų, nes per 15 dienų jam buvo suteikta tik 10 val., nors turėjo būti suteikta 60 val.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą bei pareiškėjo minimame 2024 m. sausio 30 d. rašte nurodo, kad Vilniaus kalėjimo 2-jame gyvenamajame korpuse laikomiems asmenims sudarytos sąlygos mankštintis, o kitoje sudarytos sąlygos žaisti stalo tenisą, organizuojami susitikimai su savanoriais bei vykdomi grupiniai užsiėmimai. Pažymėjo, kad minėtomis patalpomis naudojasi visi 2-jame gyvenamajame korpuse laikomi asmenys. Įvertinus įstaigos infrastruktūros ypatumus bei technines galimybes, 2-jame gyvenamajame korpuse laikomų asmenų skaičių, nuteistųjų ir suimtųjų dienotvarkę, taip pat jiems numatytų teisės aktuose imperatyvių teisių įgyvendinimą, nuteistųjų ir suimtųjų galimybės kuo daugiau laiko praleisti už kameros ribų yra labai ribotos. Pažymėjo, kad suimtiesiems yra sudarytos sąlygos užsiimti įvairia veikla už kameros ribų tiek, kiek tai leidžia turimos galimybės bei aplinkybės.

SVĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga, organizuodama suimtųjų užimtumą, privalo kiekvienam suimtajam pasiūlyti įvairios prasmingos veiklos, kad bendras suimtojo už kameros ribų praleidžiamas laikas būtų ne trumpesnis kaip keturios valandos per parą. To pateis straipsnio 2 dalis nustato, kad suimtųjų užimtumo įvairia prasminga veikla formos: 1) bendrasis ugdymas; 2) nuotolinės studijos; 3) individuali veikla; 4) dalyvavimas laisvės atėmimo vietų įstaigos ar nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų, kitų juridinių asmenų ar jų padalinių bei patikimų savanorių organizuojamoje kultūrinėje, švietėjiškoje, sporto ir kitoje laisvalaikio veikloje; 5) darbinė veikla.

Atsakovė į bylą pateikė Vilniaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistės 2024 m. gegužės 29 d. tarnybinį pranešimą Nr. RV-25-1483, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas į Vilniaus kalėjimą atvyko 2023 m. rugpjūčio 25 d. ir vykdė kardomąjį kalinimą – suėmimą iki 2024 m. vasario 22 d. Patikrinus Suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo į laisvalaikio, užimtumo patalpas apskaitos žurnalą nustatyta, kad pareiškėjas viso kardomojo kalinimo–suėmimo laikotarpiu buvo išvestas į įvairias sportines ir laisvalaikio veiklas 99 kartus. Į tenisą: 2023 m. rugpjūčio mėnesį: 30 dieną; 2023 m. rugsėjo mėnesį: 1, 6, 7, 9, 12, 16, 17, 20, 22, 29 dienomis; 2023 m. spalio mėnesį: 3, 7, 8, 11, 12, 14, 15, 16, 22, 26 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 1, 4, 5, 11, 12, 13, 17, 18, 21, 25, 26 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 6, 13, 16, 19, 24, 26, 29, 31 dienomis; 2024 m. sausio mėnesį: 1, 3, 5, 6, 8, 9, 12, 17, 20, 21, 28, 30, 31 dienomis; 2024 m. vasario mėnesį: 3, 6, 08, 9, 13, 16, 17, 19 dienomis. Į sporto salę: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 4, 15, 26 dienomis; 2023 m. spalio mėnesį: 5 dieną atsisakė, buvo išvestas – 18, 29 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 9, 27 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 12, 22, 23 dienomis; 2024 m. sausio mėnesį: 2, 3 dienomis atsisakė, buvo išvestas – 4, 14, 18, 25 dienomis; 2024 m. vasario mėnesį: 1, 5, 10, 11, 15, 18 dienomis. Į papildomą pasivaikščiojimą 1 val.: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 3 dieną; 2023 m. spalio mėnesį: 23, 24 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 14 dieną. Į mokyklą: 2023 m. rugsėjo mėnesį: 14 dieną; 2023 m. spalio mėnesį: 2, 5, 10 dienomis; 2023 m. lapkričio mėnesį: 7, 9, 14, 20 dienomis; 2023 m. gruodžio mėnesį: 13 dieną; 2024 m. sausio mėnesį: 24 dieną; 2024 m. vasario mėnesį: 1 dieną. Taigi, iš šių pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui buvo sudaroma galimybė į užimtumus už kameros ribų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo teisė dalyvauti užimtumo programose buvo apribota, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokioje užimtumo programoje jis pageidavo dalyvaut ir jam tokia teisė nebuvo suteikta, nenurodo ir konkretaus pažeidimo laikotarpio (įvardija tik 15 dienų). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo užimtumo organizavimo Vilniaus kalėjime atmestini kaip nepagrįsti.

Kitas pareiškėjo argumentas, kodėl jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas – higienos normų pažeidimas, t. y. pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo blakių, kurios jį sukandžiojo.

HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovė teismui nurodo, kad LKT yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Šiems argumentams pagrįsti pateikia teismui sudarytas sutartis. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad „dėl nuolatos rodomo nepasitenkinimo, patalpose buvo vykdoma dezinfekcija“, kas tik patvirtina, kad atsakovė dėjo aktyvias pastangas, kad gyvenamosiose patalpose įsiveisę buitiniai parazitai būtų išnaikinti – sudarė tokių paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis įmonėmis, kurios darbuotojai reguliariai atvykdavo į kalėjimo patalpas ir atlikdavo kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, todėl ir šioje apimtyje pareiškėjo nusiskundimai laikomi nepagrįstais. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą atsakovė teismui pateikė ir pareiškėjo Ambulatorinio apsilankymo aprašymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas skundžiasi bėrimu ir niežuliu, tvirtina, kad tai nuo blakių įkandimų. Tačiau gydytojo nurodoma diagnozė – nepatikslintos priežasties sukeltas alerginis kontaktinis dermatitas.

Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei surinktą rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovės atstovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.