Kauno apygardos teismo nutartis

2010-03-22 · Civilinė byla Nr. 2A-378-395/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-22
Bylos Nr.
2A-378-395/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albinas Čeplinskas (pirm.), Dalė Burdulienė, Algimantas Kukalis
Ieškovas
J. Ž.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
R. B.
Kategorijos
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-378-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Baškienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovei J. Ž., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei L. G., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-01597-528/2009 pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui R. B. dėl teisės privatizuoti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą ((duomenys neskelbtini)) pagal Butų privatizavimo įstatymą ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ja šio buto pirkimo – pardavimo sutartį, laikantis sąlygos, kad jo pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (t. 2, b.l. 6-9). Nurodė šias aplinkybes: 1990-08-07 Kauno m. mero sprendimu jai kaip benamių asociacijos narei buvo suteiktas butas name (duomenys neskelbtini), buto numeracija keitėsi, o 1990-09-25 sudaryta nuomos sutartis, tačiau gyventojų ten neregistravo, nes namas buvo avarinis; 1994 m. buvo atstatytos nuosavybės teisės namo savininkei ir grąžintas laisvas butas, o kitus butus nuspręsta grąžinti, kompensavus ten gyvenusiems nuomininkams; gyvendama (duomenys neskelbtini), ji ne kartą kreipėsi dėl turėto buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo, bet jai neleido, nes namas avarinis, nors jis toks nebuvo, vėliau įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą; kaip grąžintino namo nuomininkė ji buvo įtraukta į eilę lengvatiniam kreditui gauti, o savivaldybė ją perkėlė į jaunų šeimų eilę, pasiūlė butą (duomenys neskelbtini) ir pažadėjo jį suteikti nuosavybėn, kai bus atliktas turėto buto įvertinimas; kol nebuvo atliktas įvertinimas, ji iš turėto buto nesikraustė, laukė įvertinimo, buto perdavimo akto ir grąžintino namo nuomininkams priklausančios garantijos įvykdymo, nes tik įvykužius garantiją nuomos sutartis galėjo būti nutraukta; butas (duomenys neskelbtini) jai buvo suteiktas 1999 m. ir pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 4 d. jis buvo pirkimo-pardavimo objektas, todėl savivaldybė turėjo ją informuoti apie nuomininkams priklausančias teises; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad jos nuomos sutartis grąžintiname name nėra laikina, o jos teisė suvaržyta; apie savo teisės privatizuoti butą pažeidimą ji sužinojo 2007 m., kai ją savivaldybė informavo, jog jai nebus suteikta garantija, nes ji išvykusi iš buto, todėl mano, jog ieškinio senaties termino nepraleido; grąžintinų namų nuomininkams turi būti taikomas specialus įstatymas, kuris numato, kad nuomininkus galima iškeldinti tik pilnai įvykdžius valstybės numatytas garantijas; ji nėra privatizavusi pagal butų privatizavimo įstatymą jokio buto, o kiekvienas pilietis gali įsigyti butą nuosavybėn; ji visą laiką gyveno grąžintiname name, todėl nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui jos teisė turi būti ginama pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.; dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo ji kreipėsi 2007-09-20 ir tai buvo pirmasis toks prašymas dėl šio buto privatizavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. Ž. valstybei 36,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės teisę privatizuoti jos nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), Paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Teismas nurodė, kad su ieškove Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini), sudaryta 1999-10-23, prašymą leisti privatizuoti šį butą ieškovė pateikė 2007 09 20, o Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas pasibaigė 1998-07-01, vadinasi Butų privatizavimo įstatyme nustatyto privatizavimo objekto nuomininke ieškovė tapo šio įstatymo galiojimo laikui jau pasibaigus, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymą buto (duomenys neskelbtini), negalima pripažinti privatizavimo objektu, o ieškovės tinkamu privatizavimo subjektu, turinčiu teisę privatizuoti butą, išreiškusiu valią pasinaudoti šia teise ir atlikusiu per įstatyme nustatytą terminą būtinus šiai teisei įsigyti veiksmus. Paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. norma nėra savarankiškas butų privatizavimo pagrindas, nes ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu užbaigti pradėtą ir nebaigtą turto privatizavimo procedūrą.

Taip pat teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė turi teisę lengvatine tvarka privatizuoti jai išnuomotą socialinį būstą – butą (duomenys neskelbtini), Paramos būstui įsigyti įstatymo 12 str. 1 d. 7 p. pagrindu. Nurodė, kad ieškovė nuo 1990-09-05 buvo buto valstybinio ir visuomeninio butų fondo name (duomenys neskelbtini), nuomininkė (1t. b.l.6,30,31,41,42). Kadangi minėtas namas buvo įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą, tai šis ieškovės nuomojamas butas pagal Butų privatizavimo įstatymą nebuvo privatizavimo objektu. 1999 m. spalio mėnesį ieškovei buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), tačiau ne kaip savininkams grąžinamo (grąžinto) namo nuomininkei, bet kaip valstybės paramą gyvenamąja patalpa apsirūpinti pageidaujančiam asmeniui pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (dabar Paramos būstui įsigyti įstatymas) (1t. b.l.33-35,94). 1999-10-06 pažymoje dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo yra nurodyta, kad ieškovė gyvena grąžintiname name, tačiau ši aplinkybė nurodyta kaip sąlyga, kuriai esant ieškovė turėjo teisę gauti valstybės paramą, o ne garantija grąžintino namo nuomininkei (1t. b.l.35). Ieškovė nepaneigė, kad, sudariusi sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini), apsigyveno tame bute, tuo adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą (1t. b.l.39). Tai, kad ji išvyko iš buto (duomenys neskelbtini) patvirtina rašytiniai įrodymai ir fotonuotraukos, kurios nors ir darytos 2007 m., tačiau akivaizdžiai paneigia ieškovės aiškinimą, kad ji iš to buto nėra išsikėlusi, nes iš baldų bei kitų daiktų būklės ir kiekio akivaizdu, jog tie baldai ir daiktai nebenaudotini, o tose patalpose seniai negyvenama (1t. b.l.36,37,72). Ieškovei išvykus iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), ji prarado teisę į šią savivaldybės nuomojamą gyvenamąją patalpą, be to, pagal 1990-09-25 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties antros dalies „f“ punktą ieškovė buvo įsipareigojusi, keldamasi su šeima iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą, patuštinti ir nedelsiant perduoti nuomotojui pagal aktą tvarkingas gyvenamąsias patalpas su jų įrenginiais. Tai, kad ieškovė su nuomotoju nesurašė ir nepasirašė gyvenamosios patalpos perdavimo akto nereiškia, jog ji neprarado teisės į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Ieškovės argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-927/2000 pripažino neterminuota jos nuomos sutartį, nurodė apie garantijas nuomininkams gyvenamųjų namų grąžinimo savininkams atveju, todėl nuomos sutartis turi būti vykdoma, nepaneigia ieškovės teisės praradimo į butą (duomenys neskelbtini), jai išvykus gyventi į butą (duomenys neskelbtini), nes tokios teisės praradimas numatytas įstatyme. Kaip matyti iš bylos dokumentų, 1994 m. namo (duomenys neskelbtini), savininkams buvo grąžinta tik buto Nr.2A laisvos patalpos, o ieškovės nuomotos patalpos tame name buvo grąžintos savininkams natūra tik 2004 m. ir, kol jos nebuvo grąžintos, nebuvo pagrindo grąžintino namo nuomininkams teikti valstybės garantijas.

Taip pat teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad ieškinio senaties terminas yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį, o nesant pažeistos teisės, ieškinio senatis nėra prasidėjusi (CK 1.124-1.127 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo priimtomis nuostatomis, netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos. Taip pat teismas nepagrįstai pripažino, kad teisė įsigyti savo nuomojamą butą nuosavybėn nebuvo pažeista, dėl ko nėra pagrindo pripažinti teisę jį privatizuoti, nes apeliantė domėjosi ir siekė apginti savo teises, tačiau jos buvo pažeistos, ir nei valstybės garantijos, nei teisė privatizuoti lengvatine tvarka jai nebuvo suteikta, todėl buvo pažeista ir turėtų būti ginama. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis ir argumentais, nurodytais ieškovės patikslintame ieškinyje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika aiškinant ir taikant iki 1998-07-01 galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, Paramos įstatymą ir šių įstatymų nuostatas konkretizuojančius teisės aktus, atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas ginčą pagal J. Ž. patikslinto ieškinio reikalavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad paminėtų įstatymų nuostatos nesuteikia ieškovei teisės privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka, nes galiojant Butų privatizavimo įstatymui (iki 1998-07-01) tarp ieškovės ir atsakovo neatsirado teisinis santykis dėl ginčo buto privatizavimo. Ginčo buto Prancūzų g. 59-46, Kaune, nuomos sutartis su J. Ž. buvo sudaryta tik 1999-10-21, t. y. pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui, todėl šis butas negali būti pripažintas tinkamu privatizavimo objektu. J. Ž. negali būti pripažinta tinkamu privatizavimo subjektu, kadangi galiojant Butų privatizavimo įstatymui nepradėjo jos nuomojamo buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūros, neįgijo subjektinės teisės jį privatizuoti lengvatine tvarka, todėl šio buto privatizavimo procedūrą pradėti ir ją užbaigti Paramos įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teisinio pagrindo nėra.

2. Ieškovė nepagrįstai kildina jos neva pažeistą teisę privatizuoti lengvatine tvarka šiuo metu nuomojamą butą Prancūzų g. 59-46, Kaune, iš nuomos teisinių santykių, egzistavusių pagal tarp jos ir atsakovo pagal 1990-09-25 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, sudarytą su J. B. (Ž.) dėl 13,17 kv. m gyvenamojo ploto gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (ištaisyta iš „2c ). Minėto buto 1990-09-25 nuomos sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta remiantis Kauno miesto mero 1990-08-7 potvarkiu Nr. 225, kuriuo Lietuvos benamių asociacijos Kauno skyriui laikinai gyventi avariniame name buvo išnuomoti butai Nr. 1, 2, 3, 4, 6, esantys (duomenys neskelbtini). Pagal šios nuomos sutarties 2 dalies „f“ punktą nuomininkas įsipareigoja <...> keliantis iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą su visa šeima, patuštinti ir nedelsiant perduoti nuomotojui pagal aktą tvarkingas gyvenamąsias patalpas ir jų įrenginius. Nuomos teisiniai santykiai pagal paminėtą nuomos sutartį pasibaigė tuomet, kai Kauno miesto valdybos 1999-10-12 sprendimo Nr. 1071 „Dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) išnuomojimo“ 1 p. buvo nuspręsta išnuomoti J. B. (šeimoje 2 asmenys) 1 kambario 35,42 kv. bendrojo ploto savivaldybei priklausantį butą (duomenys neskelbtini), ir šio potvarkio pagrindu su J. B. (Ž.) 1999-10-21 buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, pagal kurią J. B. (Ž.) ir jos dukrai buvo neterminuotai suteiktas 35,42 kv. m bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini). Šiame bute ieškovė ir jos dukra 1999-10-28 deklaravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas (duomenys neskelbtini), ieškovei ir jos dukrai buvo suteiktas pagal Kauno miesto mero 1999-10-06 potvarkį Nr. 283, kaip įtrauktai į 3-čiąją eilę (eilės Nr. 138) asmenų, pageidaujančių gauti valstybės paramą, teikiamą piliečiams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (redakcija aktuali nuo 1997-10-21 iki 2000-06-19). Taigi ieškovė nebuvo iškeldinta iš savininkams gražinto buto (duomenys neskelbtini), o savo laisva valia ir noru pageidavo gauti valstybės paramą apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir Kauno miesto mero 1999-10-06 potvarkio Nr. 283 pagrindu sudarė buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kuriame gyvena iki šiol ir siekia teismo tvarka pripažinti jai teisę šį butą privatizuoti lengvatine tvarka. Nei 1964 m. LR Civilinio kodeksas, nei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (redakcija aktuali nuo 1997-10-21 iki 2000-06-19) nenumatė galimybės vienu metu nuomoti kelias valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Ieškovei su dukra 1999-10-28 įregistravus atvykimą gyventi adresu (duomenys neskelbtini), nutrūko buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis ir nuo to laiko ieškovė ir jos dukra į anksčiau nuomotas patalpas (duomenys neskelbtini), nebeturi jokių teisių, nes prarado jas pagal įstatymą. Ieškovė nepateikė teismui šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl atsakovo nuomone, išvardintos aplinkybės pakankamos išvadai, jog dėl ieškovės valios nutrūkus buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos santykiams, ieškovė prarado ir teisę į garantijas, teikiamas nuomininkams, gyvenantiems grąžintuose ar grąžintinuose savininkams namuose.

3. Kadangi Paramos įstatymo 12 str. 1 d. 2 ir 7 p. nuostatų pagrindu įstatymo leidėjas siekė sudaryti galimybę tik užbaigti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras šiam įstatymui nustojus galioti, o galiojant Buto privatizavimo įstatymui iki 1998-07-01 ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl ši teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista. Kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo, kuris galėtų būti ginamas teismo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė J. Ž. pagrindiniu savo apeliacinio skundo argumentu laiko Konstitucinio Teismo nuorodą, neginčijamai patvirtinančią jos teisę įsigyti privatizavimo butą nuosavybėn lengvatine tvarka ir pirmosios instancijos teismo išvadas vertina kaip netinkamą LR Butų privatizavimo įstatymo, Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų bei Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo normų aiškinimą ir jų taikymą ginčo atveju. J. Ž. nurodo, kad teismas atmesdamas jos ieškinį atsakovui, padarė nepagrįstas išvadas dėl to, jog nepripažino, kad ieškovės teisės, tiek dėl jai priklausančių valstybės garantijų, tiek dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatine tvarka nebuvo pažeistos ir nukrypo nuo LIetuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos aukščiau paminėtų įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarką, taip pat sąlygas, t. y. apibrėžė, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti ir pan. Butų privatizavimas – ne tik sudėtinė valstybinio turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena iš valstybės vykdytos socialinės – ekonominės politikos krypčių. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas - nuosavybę išvalstybinti, t.y. transformuoti nuosavybę iš viešo asmens – valstybės privatiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimas, kurio išdava – atsiradusi fizinių asmenų nuosavybės teisė į butą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Taigi įstatymuose, nustatančiuose valstybinio turto privatizavimo tvarką, akivaizdus įstatymų leidėjo siekis vykdyti ekonomikos reformą didinant privačios nuosavybės dalį ir vaidmenį šalies ūkyje. Privatizavimu taip pat užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtintas privačios nuosavybės teisės, neabejotinai ir piliečių privačios nuosavybės teisės, prioritetas prieš kitas nuosavybės teisės rūšis.

Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto, taip pat ir butų privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos lemia šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausiai valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto ypatumai. Reikšminga ir tai, jog skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu.

Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Atsakant į klausimą, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausiai reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent : a) ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo sutiekta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovė kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovo, kaip privatizuojamo buto (pirkimo – pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. straipsniai).

Analizuojant bylos medžiagą ginčo atveju, teisėjų kolegija visiškai sutinka, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neturėjo teisės iki 1998-07-01 privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes ginčo buto nuomos sutartis su ieškove J. Ž. buvo sudaryta tik 1999-10-21 (t.1, b. l. 33-34, 46), t. y. jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui. Būtent ši aplinkybė neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuomonę, kad ginčo butas negali būti pripažįstamas tinkamu privatizavimo objektu, ką beje iš dalies pripažino ir pati ieškovė, dar 2007-11-14 prašyme Kauno miesto savivaldybei (t.1, b. l. 45), save nurodydama kitos, nei ginčo butas, gyvenamosios patalpos nuomininke. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo momentu Butų privatizavimo įstatymas jau nebegaliojo, sprendžia, jog ieškovė subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, nes jos valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti išreikšta.

Tuo pačiu teisėjų kolegija, pripažįsta, jog apeliacijai iš esmės nereikšminga Paramos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų taikymo galimybės ginčo atveju, nes šių įstatyminių nuostatų pagrindu įstatymų leidėjas siekė sudaryti galimybę tik užbaigti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras šiam įstatymui nustojus galioti, o galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl plačiau šiuo klausimu kolegija nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintų aplinkybių visumą, o tuo pačiu ir įvertinusi aplinkybę, jog apeliantė savo valią privatizuoti ginčo patalpą lengvatinėmis sąlygomis išreiškė tik 2007-12-07 (t. 1, b. l. 48), t. y. prieš pradėdama teisminį bylinėjimąsi, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl išdėstyto skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasKolegijos teisėjai: Dalė BurdulienėAlgimantas Kukalis