- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- I-3525-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui P. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. D. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad LAVL buvo nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Budintis gydytojas paskyrė jį į laisvą Chirurgijos skyrių, tačiau jis buvo patalpintas Chirurgijos skyriaus rėžiminio korpuso kameroje Nr. 30. Šiame korpuse yra gydomi tik iš drausminių izoliatorių ir užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys, o pareiškėjas nėra toks. Kameroje iš viso buvo 8 asmenys, 3 iš jų buvo užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV), o pareiškėjas apie tai nebuvo informuotas, apie tai sužinojo tik vėliau. Iki tol, kol sužinojo apie tai, su tais žmonėmis gėrė arbatą iš vieno puodelio, o ir maistas buvo tiekiamas visiems bendrai, bendrai buvo laikomos skutimosi priemonės. Vienas ligonis, nepakeldamas skausmo, nes jam nedavė nuskausminamųjų, susižalojo. Kitam iš užsikrėtusiųjų ŽIV bėgo kraujas ar kitokie skysčiai. Į pareiškėjo prašymą perkelti jį į kitą kamerą buvo atsakyta neigiamai. Vėliau į kamerą buvo patalpinti asmenys su kažkokiomis odos ligomis, žvyneline liga. Pareiškėjui paprašius sanitaro sutvarkyti kamerą, budintis pareigūnas pagrasino sankcijomis. Pareiškėjo nuomone, sergantys neturėtų patys tvarkyti patalpos, būti prirūkytose kamerose. Teigia, kad LAVL yra ir kitų trūkumų. Nurodo, kad dėl tokių laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas jaučia nerimą, kad galėjo būti užkrėstas ŽIV, taip pat, kad kiti nuteistieji, sužinoję, kad buvo laikomas kartu su užsikrėtusiais ŽIV, nebenorės su juo bendrauti. Pareiškėjas jaučiasi pažemintas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas, yra įsitikinęs, kad su juo taip buvo pasielgta specialiai.
Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 52–55). Paaiškina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 15,45 kv. m, joje yra 8 lovos, stalas, 4 spintelės, 5 pakabos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatoje. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfeksijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Be to, pagal HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, sąraše, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, ŽIV liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistas rekomendacijas tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į ŽIV plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Skundas netenkinamas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011 ir kt.). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad būdamas LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. patyrė neturtinę žalą dėl to, kad buvo patalpintas Chirurgijos skyriaus rėžiminio korpuso kamerų tipo palatoje Nr. 30, nors budintis gydytojas paskyrė jį į laisvo režimo Chirurgijos skyrių, taip pat jis toje palatoje buvo kartu su infekuotais ŽIV ir kitomis ligomis sergančiais asmenimis, o pareiškėjui apie tai nebuvo pranešta, pareiškėjo prašymas perkelti jį į kitą palatą nebuvo tenkintas, palata nebuvo tvarkoma, pareiškėjas buvo priverstas būti prirūkytoje kameroje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo ir kitų trūkumų, tačiau jų nekonkretizavo.
Atsiliepimas
Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas, kai atvyko į LAVL, buvo paskirtas į kokią nors kitą, o ne į Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatą, kaip nurodyta LAVL atsiliepime ir atsakymuose pareiškėjui (b. l. 8–11). Pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad šioje palatoje gydomi tik užkrečiamomis ligomis sergantys ir kiti tam tikrai kategorijai priskirtini asmenys, o pareiškėjas buvo paskirtas gydyti laisvo režimo palatoje.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis pastebėtina, kad nėra galiojančių norminių teisės aktų, kurie draustų bendroje palatoje būti ŽIV sergantiems asmenims. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pataisos įstaigos turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, ŽIV liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taip pat 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704, 1 punkte nurodyta, kad atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių draudiminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas), taip pat 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisės nuostatos nenustato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie patys raštiškai pareiškė norą būti izoliuotais nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus ŽIV infekcijos plitimo kelius (kraujas ir / ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus, todėl pagrįstai atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo reikalingos ypatingus saugumo priemonės. Pareiškėjas neteigė, kad jo nurodyti infekuotieji ŽIV asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai, todėl iškilo realus pavojus ir pareiškėjui užsikrėsti ŽIV. Pareiškėjas nenurodė jokių esamų pasekmių (pateikta ligos istorija paneigia galimą pareiškėjo infekavimą ŽIV, b. l. 18–46), o galimos pasekmės (nuteistųjų santykiai) paremtos tik pareiškėjo samprotavimais. LAVL neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie asmenis, infekuotus ŽIV, nes pažeistų asmens duomenų teisinę apsaugą, kadangi tai yra duomenys, susiję su asmens sveikata. Taip pat nepagrįstai pareiškėjas aiškina, kad LAVL privalėjo jį perkelti į kitą palatą, kurioje nėra infekuotųjų ŽIV, vien pagal jo prašymą. Pareiškėjas nenurodė, kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis sirgo kiti asmenys, buvę su juo palatoje. Pareiškėjas konkrečiai nurodė žvynelinę, kitokių odos ligų neįvardijo. Paminėta odos liga nenurodyta minėtame Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše. Taigi nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų šiuo klausimu.
Pareiškėjas aiškina, kad palata nebuvo valoma. Į bylą yra pateikta LAVL direktoriaus 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtinta Patalpų valymo procedūra, kurios 4.1. punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, valymo kokybės kontrolę atlieka pagalbinis darbuotojas ir budintis pareigūnas, o pagal 5.1.1.3 punktą, palatos valomos du kartus per dieną (b. l. 60–65). Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl palatos nevalymo pastabą pareiškė sanitarui, o budintis pareigūnas dėl to pagrasino sankcijomis. Byloje nėra įrodymų ir pareiškėjas neteigė priešingai, kad dėl to jis teikė skundą LAVL administracijai, šiuo klausimu byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, todėl šiuo metu nustatyti buvus tokius faktus nėra galimybių. Pareiškėjui į jo klausimą, kodėl ligoniai verčiami tvarkyti kameras (b. l. 96), pagrįstai atsakyta vadovaujantis Taisyklių 73.6 punktu, nustatančiu, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją (miegamą) vietą (b. l. 92–93). Taip pat ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tai atitinkamai reiškia, kad LAVL palatoje gydomi asmenys privalo palaikyti švarą ir tvarką palatoje, jos nešiukšlinti, nes sanitarai palatą valo du kartus per dieną. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti buvus LAVL neteisėtus veiksmus nurodytu klausimu.
Pareiškėjas aiškina, kad buvo priverstas būti prirūkytoje palatoje, nors neteigė, kad pats yra nerūkantis. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota (b. l. 88–91). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu, nurodydamas konkrečiai visas su rūkymo faktu susijusias aplinkybes: rūkantį asmenį, rūkymo laiką, vietą ir pan. Be to, pareiškėja nenurodė, kad yra nerūkantis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad buvo ir kitų trūkumų, tačiau jų nekonkretizavo. Pagal į bylą pateiktus įrodymus, LAVL administracija yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti (b. l. 66–69). Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos LAVL išdavė licenciją (b. l. 57–58), o Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitiktį teisės aktų reikalavimams, – leidimą-higienos pasą (b. l. 59).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai esant valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas, nes nekonstatuota LAVL neteisėtų veiksmų: nenustatyta, kad LAVL pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
LAVL atsiliepime nurodė, kad palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, plotas yra 15,45 kv. m, palatoje yra 8 lovos. LAVL negali pateikti duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, nes tokios statistikos neveda. Pareiškėjas skunde teigia, kad kartu su juo palatoje buvo 8 žmonės. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą 5,1 kv. m. Tačiau pats pareiškėjas dėl to neteigė, kad patyrė kokių nors nepatogumų, neigiamų išgyvenimų ir pan. Be to LAVL pareiškėjas buvo laikomas itin trumpą laiką – 7 paras, o iš pareiškėjo skundo akivaizdu, kad laikomų palatoje asmenų skaičius kito. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjas pats nenurodo, dvasinę skriaudą patyręs dėl laikymo pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, patvirtina šio pažeidimo mažareikšmiškumą. Todėl laikytina, kad dėl šios priežasties pareiškėjas nejautė dvasinių išgyvenimų. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja viena iš trijų CK nustatytų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, tačiau nėra kitų dviejų sąlygų: žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, t. y. pareiškėjas dėl to nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių.
Byloje nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. LAVL jam buvo taikomas gydymas ir iš LAVL jis išleistas, konstatavus jo būklės pagerėjimą (b. l. 56).
Nenustačius valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.