- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- I-7561-968/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01442-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
dalyvaujant pareiškėjui M. V. (M. V.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. V. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 26 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 m², jis buvo kalinamas kartu su 2-3 asmenimis. Kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų, jose buvo prastas apšvietimas, bloga ventiliacija, drėgna, buvo pelėsio. Žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą karšta. Kamerų sienos ir lubos buvo purvinos, nuo jų byrėjo tinkas. Kamerose buvo buitinių kenkėjų. Taigi pareiškėjas buvo laikomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje. Karantino kamerose nėra stalo, kėdžių, o maistas dedamas šalia sanitarinio mazgo. Kamerose buvo atviras tualetas, todėl buvo blogas kvapas bei bakterijos. Atliekant gamtinius reikalus, nebuvo privatumo.
Pareiškėjui neužteko išduodamo tualetinio popieriaus. Pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, juose kildavo dulkės, o po lietaus būdavo balos. Pareiškėjui dažnai nebūdavo sudaromos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, taip pat apsikirpti. Pareiškėjas buvo vedamas į dušą, kuriame prausiasi asmenys, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Dušai buvo purvini, be to, stebimi per langelį. Pareiškėjas dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, tai sudarydavo nepatogumų, be to, pareiškėjas praleisdavo apsipirkimą parduotuvėje, taip pat drabužių ir patalynės skalbimą. Lukiškių TI-K pareiškėjui trūko maisto. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Apsilankymo pas gydytoją tekdavo laukti savaitę ir daugiau.
Dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K pablogėjo jo sveikata: dėl grotų ant langų suprastėjo regėjimas, dėl žemų antro aukšto lovų atsirado stuburo problemų, skaudėjo nugarą, o dėl nešvarių kamerų, dušų, čiužinių atsirado ir odos bėdų. Pareiškėjas patyrė fizinius ir dvasinius skausmus, atsirado nemiga, depresija.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas, iš esmės remdamasis skunde išdėstytais argumentais, prašė jo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16–25) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkto reikalavimus, kamerose yra įrengtos grotos.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lukiškių TI-K visada suteikiama teisė kartą per savaitę nueiti į dušą bei pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o higienos priemonių išdavimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su asmenimis, kurie pareiškė norą kamerose būti laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai nuolat valomi, esant būtinybei barstomi. Pasivaikščiojimų kiemelius padeda tvarkyti dalis nuteistųjų.
Ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 26 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m. Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas: 2012-09-17 atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 m², kameroje buvo 1 asmuo; 2012-09-18 perkeltas į kamerą Nr. 130, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2012-10-11, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2012-10-12 perkeltas į kamerą Nr. 166, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2012-11-01, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2012-11-02 perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas 7,75 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-01-07, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2013-01-08 perkeltas į kamerą Nr. 135, kurios plotas 8,02 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-02-14, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2013-02-15 perkeltas į kamerą Nr. 152, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-05-14, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2013-05-15 perkeltas į kamerą Nr. 218, kurios plotas 6,83 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-06-02, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-06-03 perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas 7,75 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-06-05, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2013-06-06 perkeltas į kamerą Nr. 284, kurios plotas 7,15 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-06-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2013-06-16 perkeltas į kamerą Nr. 279, kurios plotas 7,77 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-08-06, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2013-08-07 perkeltas į kamerą Nr. 325, kurios plotas 7,64 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-01-22, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-01-23 perkeltas į kamerą Nr. 346, kurios plotas 7,88 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-02-11, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2014-02-12 perkeltas į kamerą Nr. 325, kurios plotas 7,64 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-08-24, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-08-25 perkeltas į kamerą Nr. 197, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-09-09, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-09-10 perkeltas į kamerą Nr. 328, kurios plotas 7,57 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-09-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-09-16 perkeltas į kamerą Nr. 141, kurios plotas 8,02 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-09-23, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-09-24 perkeltas į kamerą Nr. 289, kurios plotas 7,78 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-08, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-10-09 perkeltas į kamerą Nr. 279, kurios plotas 7,77 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-12-01, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-12-02 perkeltas į kamerą Nr. 307, kurios plotas 8,22 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-01-26, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2015-01-27 perkeltas į kamerą Nr. 304, kurios plotas 8,11 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-03-16, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2015-03-17 perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas 8,03 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-03-18, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo.
Taigi, matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 913 dienų.
4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 101 dieną. Vadinasi, 812 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.
5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
6. Pareiškėjas teigia, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius ir dvasinius skausmus, jam atsirado nemiga, depresija. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 812 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.
7. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tualetai kamerose buvo atviri, todėl nebuvo privatumo. Be to, kamerose buvo blogas kvapas, buvo bakterijų.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 24-1632 „Dėl M. V. skundo“ (b. l. 31) nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.
Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Pagal E. M. Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
8. Pareiškėjas skundžiasi, jog Lukiškių TI-K kameros buvo blogos būklės, nes jose buvo prastas apšvietimas, bloga ventiliacija, buvo drėgna, nešvaru, nuo sienų ir lubų luposi bei byrėjo tinkas, buvo pelėsio, taip pat veisėsi buitiniai kenkėjai. Žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą – karšta.
Pareiškėjas teismui nepateikė jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-20 rašte Nr. 3-15(15.10)-2-3364 (b. l. 15) taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs M. V. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 °C, santykinė drėgmė – 35-65 proc., šaltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-22 °C, santykinė drėgmė – 35-60 proc. (26 punktas). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 punktas). Visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (54 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) (60 punktas). Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas).
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-06 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1021 (b. l. 32–40), 2012-10-25 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1259 (b. l. 41–43), 2013-06-17 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-714 (b. l. 44–45), 2013-09-03 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-1017 (b. l. 46–47), 2014-03-07 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-263 (b. l. 51–53), 2014-12-30 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-2683 (b. l. 54–57). Iš šių aktų matyti, kad atliktos operatyviosios ir grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų kamerose Nr. 110, Nr. 152, Nr. 279, Nr. 304 ir Nr. 307, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas) nustatyta, kad: santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra kamerose iš esmės atitiko reikalavimus; kameros vėdinamos per langus, kaip yra numatyta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010; dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus; pelėsio vizualiai nenustatyta; kamerose, vizualiai švaru; grindų paviršius tinkamas valymui. Nustatyti tokie pažeidimai: 2012-09-05 ir 2012-09-06 patikrinimo metu kameroje Nr. 110 natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,27 proc., dirbtinė dieninė apšvieta buvo 165 lx, kameros tinkas ir sienų plytelės vietomis atšokę, tai neatitiko reikalavimų; 2012-11-13 patikrinimo metu kameroje Nr. 152 dirbtinė naktinė apšvieta ir oro temperatūra neatitiko reikalavimų (pažeidimai pašalinti 2013-06-05 patikros metu); 2013-08-23 ir 2013-09-03 patikrinimo metu kameroje Nr. 279 sienų paviršiai vietomis buvo nelygūs, buvo atšokusių dažų, nukritusių plytelių, šie pažeidimai nustatyti ir 2014-01-14, 2014-02-14 bei 2014-03-07 grįžtamosios kontrolės metu. Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu sąlygos (lubų ir sienų būklė, oro temperatūra, drėgmė, vėdinimas, švara) neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentai, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, buvo drėgna, nešvaru, buvo pelėsio atmestini, kaip nepagrįsti. Tačiau konstatuotina, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų oro temperatūros, natūralios bei dirbtinės dieninės apšvietos, taip pat kamerų vidaus apdailos reikalavimų.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Analogiškos aplinkybės yra nurodytos ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-03-17 pažymoje „Dėl M. V. skundo“ Nr. 24-1632 (b. l. 31).
Atsakovės atstovas, pagrįsdamas savo teiginius, prie skundo pridėjo 2012-01-03 paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotis“ Nr. 102 (b. l. 95–98), dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2012 metams (ši sutartis 2012-01-03 „Šalių susitarimu“ Nr. 1 buvo pratęsta nuo 2013-01-03 iki 2014-01-03 (b. l. 100). Šios sutarties pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012-05-18 pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 99) įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti sandėlių, virtuvės, pirties ir miegamųjų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus. Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013-12-30 sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 101–103). Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2015-01-02 sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18 (b. l. 105–107), pagal kurią UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo 2015 metais atlikti Lukiškių TI-K patalpų (sandėlių, virtuvės, miegamųjų patalpų) priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Byloje pateikti atliktų darbų aktai (b. l. 58–82) patvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio-spalio ir gruodžio mėnesiais, 2013 m. sausio-kovo, gegužės-birželio ir rugpjūčio mėnesiais, 2014 m. vasario-balandžio ir birželio-gruodžio mėnesiais Lukiškių TI-K kamerose (įskaitant kameras Nr. 110, Nr. 130, Nr. 135, Nr. 137, Nr. 141, Nr. 152, Nr. 166, Nr. 218, Nr. 279, Nr. 284, Nr. 289, Nr. 296, Nr. 304, Nr. 307, Nr. 325, Nr. 328 ir Nr. 346, kuriose ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas pareiškėjas) bei kitose patalpose buvo atliekama graužikų ir vabzdžių kontrolė. Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose graužikų ar kitų buitinių kenkėjų neaptiko (b. l. 46–47, 54–57). Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K kamerose veisėsi buitiniai kenkėjai, atmestinas kaip nepagrįstas.
9. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K karantino kamerose nebuvo stalų ir kėdžių.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-03-17 pažymoje „Dėl M. V. skundo“ Nr. 24-1632 (b. l. 31) nurodyta, kad kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200 bei nuo Nr. 262 iki Nr. 356 yra stalas ir po 2 kėdutes. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjas taip pat buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 218 (laikotarpiu nuo 2013-05-15 iki 2013-06-02). Duomenų apie šios kameros apstatymą byloje nėra pateikta. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą neneigia, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti vienas stalas, taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kameroje Nr. 218 konstatuotinas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas.
10. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam ne visada buvo sudaroma galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu bei pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) nuostatas ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, taip pat kirpėjo paslaugomis.
Pareiškėjas nepateikė minėtus jo nusiskundimus patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti ar pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, kiek kartų ginčo laikotarpiu taip nutiko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu ar kirpyklos paslaugomis tvarkos jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjo teisės naudotis dušu bei kirpykla pažeidimus.
Pareiškėjo teigimu, jis dažnai buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojosi ir atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys. Šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė bei nedetalizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.
Kita vertus, Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą (39.2 punktas). Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos (39.4 punktas). Taigi, matyti, kad dušo patalpos yra kruopščiai prižiūrimos ir nuolat dezinfekuojamos.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog dušai yra stebimi per langelį. Tačiau dėl pareiškėjo teisės į privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas plačiau jau pasisakė, aptardamas tualetų įrengimo reikalavimus.
11. Pareiškėjas nurodo, kad jam neužtekdavo išduodamo tualetinio popieriaus.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį nėra, šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.
12. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti gryname ore jis galėdavo tik 1 valandą per dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Skunde taip pat nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, juose kilo dulkės, o po lietaus buvo šlapia.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Taigi, matyti, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemai pagal teisės aktų reikalavimus yra laistomi specialiai, siekiant išvengti dulkių, todėl vandens (balų) buvimas kiemuose nelaikytinas pažeidimu. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemus tvarko kiemsargis, bei, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.
13. Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 1–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Minėtose normose rūkantieji asmenys nėra išskirti, kaip izoliuotina grupė. Kita vertus, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.
Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Byloje pateiktame pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje lape pažymėta, kad pareiškėjas nerūko (b. l. 85). Atitinkamai, Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-03-20 pažymoje Nr. 24-1670 „Dėl M. V.“ (b. l. 30) nurodyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K kamerose atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad kamerose (įskaitant ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas) nebuvo rūkoma (b. l. 46–47). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl reikalavimo laikyti jį kamerose su nerūkančiais asmenimis nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai pažeidė su tuo susijusius teisės aktus.
14. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K jis buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą ir tai sukėlė jam nepatogumų kraustantis.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo laikotarpiu (t. y. per 913 dienų) pareiškėjas į skirtingas kameras buvo perkeliamas 20 kartų, tačiau Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleisdavo pakankamai ilgą laiką (nuo 7 iki 194 dienų) ir tik keletą kartų Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas trumpesniais nei savaitė laikotarpiais (3 ir 6 dienas). Be to, Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-03-20 pažymoje Nr. 24-1670 „Dėl M. V.“ (b. l. 30) nurodyta, kad suimtųjų pervedimai iš vienos gyvenamosios kameros į kitą yra daromi, siekiant vykdyti izoliacijos tarp bendrininkų reikalavimus. Taigi suimtųjų perkėlimu iš vienos kameros į kitą nėra siekiama pažeminti jų orumą ar papildomai, daugiau nei numato teisės aktai suvaržyti jų teises bei sukelti nepatogumus.
Pareiškėjo teigimu, dėl perkėlimo iš vienos kameros į kitą jis praleisdavo apsipirkimus ir patalynės skalbimą.
Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Atitinkamai, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-14 įsakymu Nr. 1R-172, nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę (86 punktas). Kiekvienam suimtajam, turinčiam teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, išduodamas prašymo blankas (14 priedas), kurį suimtasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriuje suimtojo asmeninėje sąskaitoje turimą pinigų sumą. Nupirkti maisto produktai ir būtiniausi reikmenys įteikiami suimtajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsegamas į Buhalterinės apskaitos skyriuje saugomą segtuvą (88 punktas).
Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nuteistasis turi teisę nusipirkti maisto produktų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti aptariama Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K bei teikęs dėl to teisės aktuose nustatytos formos prašymą ir kad Lukiškių TI-K administracija dėl kokių nors priežasčių būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K ar jo pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl nuteistųjų apsipirkimo.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę.
Skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl perkėlimo į kitą kamerą dažnai nebūdavo išskalbta jo patalynė, tačiau jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė, nepaaiškino, kada konkrečiai ir kiek kartų buvo padaryti šie pažeidimai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl galimų savo teisių pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini.
15. Teismui M. V., be kita ko, nurodo, kad Lukiškių TI-K jam trūko maisto, o vizito pas gydytoją tekdavo laukti 1 savaitę ir ilgiau. Šie pareiškėjo argumentai vertini kritiškai, kadangi pareiškėjas skunde nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kokie pagal teisės aktus pareiškėjui turėti išduoti maisto produktai nebuvo išduoti ir kada, taip pat nenurodė, kada ir dėl kokių priežasčių kreipėsi į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą bei kiek laiko teko laukti vizito pas gydytoją. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu, kad jį apžiūrėtų gydytojas ir kad toks prašymas nebūtų tenkintas ar tokio prašymo nagrinėjimas būtų vilkinamas. Įrodymų, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją būtų kreipęsis su skundais, byloje taip pat nėra.
16. Skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata – pablogėjo jo regėjimas, atsirado nugaros skausmai bei odos problemų.
Šių savo teiginių įrodymais (medicininiais dokumentais) pareiškėjas nepagrindė. Tuo tarpu byloje yra pateiktas Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015-03-23 raštas Nr. S-1617 (b. l. 109), kuriame nurodyta, kad M. V. ginčo laikotarpiu šioje ligoninėje nebuvo gydomas bei nesikreipė į ligoninės gydytojus dėl konsultacijos. Iš Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyboje pildytos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų (b. l. 83–92) matyti, jog tam tikri susirgimai (encefalitas, meningitas, Laimo liga) pareiškėjui buvo diagnozuoti dar iki jo atvykimo į Lukiškių TI-K. Ginčo laikotarpiu pareiškėjo skunde nurodomi susirgimai jam nebuvo diagnozuoti. Šiuos duomenis įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K nulėmė kokių nors negrįžtamų pareiškėjo sveikatos sutrikimų atsiradimą.
17. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl laikotarpiu nuo 2012-09-17 iki 2015-03-18 padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 4 872 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo M. V. (M. V.) (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 872 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.