Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-06-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-212/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-06
Bylos Nr.
1A-212/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė (pran.), Albinas Bielskis
Nuteistasis
R. Š.
Nukentėjusysis
J. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-212/2008Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1 (N)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Albino Bielskio ir Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjui Sergejui Pelš,nuteistajam R. Š. (R. Š. ),nukentėjusiajam J. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. Š. priteista nukentėjusiajam J. K. 2450 Lt laidojimo išlaidoms padengti ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartimi K. M. pripažinta padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d., ir jai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau nutartis dėl jos apeliacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 30 d., tarp 10 val. ir 17 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie baro ir pirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis A. K. ne mažiau kaip 13 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip 7 smūgius į galvos sritį, o K. M. , negalėdama suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl organinės haliucinozės, lengvo protinio atsilikimo, mišraus elgesio ir emocijų sutrikimo, 2006 m. rugpjūčio 30 d., apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, prie pirties, esančios (duomenys neskelbtini), tarp 16 val. ir 17 val. 30 min., tyčia sudavė rankomis ir kojomis A. K. ne mažiau kaip 4 smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip 2 smūgius į galvos sritį, tokiais savo veiksmais padarydami A. K. odos nubrozdinimus veide ir kairėje plaštakoje, kraujosruvas kairio peties sąnario srityje ir kairėje šlaunyje, galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairio peties sąnario srityje ir kairėje šlaunyje, galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, centre, poodinę kraujosruvą su aplinkine kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą dešinėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje srityje (operacinio pjūvio projekcijoje) su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, pleuritu, abipusiu plaučių uždegimu, dėl ko A. K. 2006 m. rugsėjo 4 d., 11 val. 30 min., mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendį, išteisinant jį dėl A. K. nužudymo, o už kūno sužalojimą skirti švelnesnę bausmę. Tuo atveju, jei teismas jo argumentus pripažintų pagrįstais, prašo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; taip pat išreiškia prašymą byloje atlikti papildomą įrodymų tyrimą.

Pradžioje apeliantas gana detaliai išdėsto įvykių seką, t. y. teigia, kad pirmąjį kartą prieš nukentėjusįjį smurtavo ryte, apie 8 val. - 10 val., kuomet atsikėlęs prie pirties durų pamatė besišlapinantį nepažįstamą vaikiną (A. K. ), su kuriuo jis iš pradžių susistumdė, po to jis A. K. kairės ir dešinės rankų delnais sudavė du kartus į žandikaulį. Antrą kartą konfliktas kilo dėl to, jog po to, kai nukentėjusysis buvo užėjęs į pirtį, apeliantas pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono. Pasivijęs A. K. , su juo susistumdė, po to jis pastarajam sudavė kelis smūgius rankomis ir kelis kartus spyrė, šį pargriaudamas ant žemės, be to, vieną kartą spyrė į žandikaulį (tai įvyko ne vėliau kaip 11 val. - 12 val.). Ir nors apklausos protokole užfiksuota, jog jis esą parodė pataikęs nukentėjusiajam „į nosies ir lūpų sritį“, tačiau, anot apelianto, jis to nei dabar, nei tuo metu negalėjo pasakyti, kadangi tiksliai nematė, kur pataikė. Pažymi tąsyk uždėjęs kelią ant A. K. galvos ir tokiu būdu prispaudęs ją prie žemės, apieškojo nukentėjusiojo kišenes ir atsiėmė savo telefoną. Teigia neprisimenantis, kiek tiksliai tą kartą sudavė nukentėjusiajam; taip pasielgė tik norėdamas pastarąjį pamokyti ir tikrai nesiekė jo rimtai sužaloti. Nurodo, jog konflikto metu jis avėjo guminėmis šlepetėmis, todėl, spirdamas A. K. , susižalojo kojos pirštus; neneigia, jog grįžęs į pirtį apie tai, kad skauda rankų krumpliai bei koja, sakė aplinkiniams. Pabrėžia, jog po konflikto nukentėjusysis nebuvo praradęs sąmonės, vaikščiojo, kiek jam žinoma, vartojo alkoholinius gėrimus. Trečią kartą susidūrimas su nukentėjusiuoju įvyko apie 16 val. – 17 val., kuomet, jam ir M. M. grįžtant iš baro, jis vėl susitiko nukentėjusįjį, prie kurio priėjęs parbloškė šį ant žemės, tačiau daugiau nemušė, tik, norėdamas morališkai paveikti, nestipriai pastūmė kojos padu. Anot apelianto, tuomet M. M. priėjo prie A. K. ir tris kartus sudavė pastarajam į galvą bei vieną kartą spyrė į kūną. Be to, šalia nukentėjusiojo stovėjusi mergina netikėtai ėmė keiktis, daužyti jį bei šokinėti ant jo galvos (tai įvyko apie 17 val.). Tvirtina, kad jiedu su M. M. bei O. Č. , kuris taip pat buvo įvykio vietoje, bandė merginą sulaikyti, tačiau ši vis tiek šaukė bei spardė. Teigia, ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad ir M. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam, neužsiminė tik todėl, kad to prašė pats M. M. , be to, jis buvo įsitikinęs, jog nukentėjusysis mirė ne nuo jo (apelianto) veiksmų, todėl ir prisiėmė visą kaltę. Vėliau, sužinojęs apie O. Č. duodamas parodymus, nusprendė pasakyti tiesą.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jam inkriminuoto nusikaltimo laiką, jo atliktus veiksmus, supainiojo faktines bylos aplinkybes bei neatskyrė, kokie liudytojai matė jo konkrečius veiksmus, t. y. apelianto įsitikinimu, teismas tendencingai rėmėsi jam labiausiai nepalankių liudytojų, kurie matė tik antrąjį konflikto epizodą, parodymais, priskirdamas juos trečiajam epizodui.

Toliau apeliantas dėsto argumentus, pagrindžiančius jo teiginį, kad teismas nuosprendyje nurodė klaidingą įvykių laiką. Pirmiausia nurodo, jog pirmasis konfliktas tarp jo ir A. K. įvyko ne 10 val., o anksčiau, kadangi tą patvirtina liudytojos R. P. parodymai, t. y. teismas, teigdamas, kad pirmasis konfliktas įvyko iki 12 val., yra neteisus. Klaidingai konstatuotas ir antrojo konflikto laikas, t. y. maždaug tarp vidudienio ir 16 val., bet ne vėliau kaip iki 16 val. 45 min. Apelianto teigimu, neginčijamai nustatyta, jog antrasis konfliktas įvyko tarp 11 val. ir 12 val., ką patvirtina liudytojų R. P. ir A. K. parodymai. Apeliantas detaliau aptaria liudytojo L. G. parodymus, iš kurių matyti, jog konfliktas vyko tarp 11 val. – 12 val. bei kuriuose akivaizdžiai yra išdėstytos aplinkybės, susijusios būtent su antruoju konflikto epizodu, nors apygardos teismas juos neteisingai priskyrė trečiajam, įvykusiam gerokai vėliau, apie 17 val. Be to, pažymi kad minėto liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi (parodymų dalis dėl konflikto su pareigūnu M. S. , nepasisako dėl M. M. ), tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl jie turi būti vertinami apelianto naudai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. G. teisme parodė, kad nukentėjusįjį mušęs vyriškis vilkėjo tamsiais drabužiais, nors apeliantas tuo metu buvo apsimovęs šviesiai žydros spalvos džinsus, o viršutinė kūno dalis buvo apskritai nuoga, kas matyti ir iš vakarėlyje darytų nuotraukų bei liudytojos R. P. parodymų. Apeliantas daro išvadą, kad tokie L. G. parodymai patvirtina, jog paskutinis prieš K. M. nukentėjusįjį mušė M. M. , o ne jis (apeliantas), kas, beje, matyti ir iš jo paties (apelianto) bei O. Č. parodymų. Abejoja, ar liudytojas L. G. apskritai buvo įvykio vietoje, ar parodymus davė tik kažkieno paprašytas bei pamokytas. Taip pat pabrėžia, jog šio liudytojo parašai, esantys 2006 m. rugsėjo 21 d. protokolo 1-4 lapuose, akivaizdžiai skiriasi nuo paskutiniame lape esančio parašo, t. y. dėl šių aplinkybių daroma išvada, kad protokolas galėjo būti suklastotas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas teisme, dalyvaujant vertėjui, jis nurodė nepakankamai gerai mokantis lietuvių kalbą, negalėjo paaiškinti protokole užrašyto žodžio „traiškantis“ reikšmės.

Tvirtina teismą neteisingai įvertinus ir liudytojų O. S. bei D. J. parodymus, priskirdamas juos trečiajam konflikto su A. K. epizodui. Akcentuoja pastarąsias į pirmąjį posėdį atvykus neblaivias, o kitame posėdyje parodžius, jog kažkokią dieną, apie 12 val. – 15 val., jos išgirdo triukšmą, pro buto langą pamatė, kaip vienas jaunas vyras muša kitą; nė vieno iš šių vyriškių neatpažino, taip pat parodė, kad toje vietoje muštynės vyksta nuolat, o tai, kad analizuojamas konfliktas vyko būtent 2006 m. rugpjūčio 30 d., jos patvirtinti negalėjo. Tad, anot apelianto, net valstybės kaltintojui tapo akivaizdu, kad liudytojos pasakojo apie kitas muštynes, o teismas tuo tarpu šiuos parodymus įvertino tendencingai ir šališkai. Skunde teigiama, jog toks tendencingas parodymų interpretavimas yra iš esmės klaidingas ir akcentuojama tai, kad po antrojo muštynių epizodo, kada apeliantas išties sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir koja, šis nepatyrė rimtų sužalojimų, buvo aktyvus, vaikščiojo, toliau gėrė alkoholį (tai buvo iki 17 val.).

Toliau skunde aptariamas trečiasis konflikto epizodas, kuris, kaip matyti iš M. S. , M. M. , O. Č. ir paties apelianto parodymų, įvyko iškart po to, kai išvyko pareigūnas M. S. , t. y. po 16 val. 45 min., galimai 17 val. – 17 val. 42 min. Pažymima, jog liudytojas K. G. pirmoje apklausoje nurodęs, kad mergina (K. M. ) ne tik sudavė nukentėjusiam smūgius, bet ir jį spardė bei šokinėjo ant gulinčio vaikino krūtinės, kitos apklausos metu jau nebeteigė pastarąją spardžius nukentėjusįjį ir šokinėjus ant krūtinės. Tačiau dėl tokių pakitusių parodymų nebuvo aiškintasi – nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, kas, apelianto įsitikinimu, klaidingai rodo, jog pagrindinius sužalojimus padarė jis. Be to, minėtas liudytojas teismo posėdyje parodė salėje nesant nukentėjusįjį spardžiusio asmens bei pažymėjo, kad smurtinius veiksmus atlikęs vyriškis lyg ir buvo žemesnio ūgio nei jis (apeliantas), t. y. būtent toks ir yra M. M. . Atkreipia dėmesį ir į liudytojo O. Č. parodymus, kuriuose užfiksuota, kad jis (apeliantas) stovinčiam A. K. sudavė kumščiu du kartus į veidą, jį pargriovė ir kartą spyrė į kūną; po to prie gulinčio nukentėjusiojo priėjo M. M. , kuris, du ar tris kartus sudavęs, dar porą kartų įspyrė, o po to pribėgo K. M. ir pradėjo šį spardyti. Apelianto manymu, O. Č. , duodamas šiuos parodymus, kalbėjo būtent apie trečiąjį epizodą, todėl visiškai neįtikinamais laikytini M. M. parodymai, jog, kai jis pamatė nukentėjusįjį, šis gulėjo ir bandė kilnoti rankas, o tada priėjo jis (apeliantas) ir pradėjo mušti. Beje, apklausta K. M. taip pat parodė, jog jam (apeliantui) priėjus prie nukentėjusiojo, šis stovėjo.

Mano, kad pagrindinius sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent K. M. , kuri, avėdama sportbačiais, spardė nukentėjusįjį. Šį faktą patvirtino ir netiesioginė įvykio liudytoja E. M. (baro, prie kurio įvyko konfliktas, darbuotoja), parodžiusi, jog netoliese, ant kalniuko matė gulintį vyrą, prie kurio priėjusi pastebėjo ant jo veido batų (kedų) protektoriaus purvinus pėdsakus, be to, ir vaikai pasakojo „kaip baro klientė Kristina šokinėjo ant to vyro galvos“. Nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo minėtos liudytojos parodymai buvo įvertinti kritiškai, kaip bandymas padėti apeliantui sušvelninti atsakomybę ar netgi jos išvengti. Anot apelianto, toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jis nėra su šia liudytoja pažįstamas, retai lankosi tame rajone. Atkreipia dėmesį, kad apklausiant rusakalbę liudytoją nedalyvavo vertėjas, todėl nesuprantamu laiko teismo sprendimą, ne tik atmesti pastarosios parodymus, bet ir priimti atskirą nutartį dėl galimai melagingų parodymų davimo. Teigia, jog E. M. parodymai neprieštarauja jo, O. Č. , M. M. parodymams, todėl anksčiau nurodytas teismo sprendimas rodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiekė nustatyti byloje tiesos, buvo neobjektyvus ir šališkas.

Kategoriškai nesutinka su tuo, jog teismas atmetė liudytojo O. Č. parodymus, kuriuose jis teigė, kad A. K. mušė ir M. M. . Pažymi, kad O. Č. dar pirmąkart apklausiamas parodė, jog nukentėjusįjį mušė du vyrai, o teisme patvirtino, kad tai sakydamas turėjo galvoje ir M. M. . Nepagrįstus jokiais įrodymais laiko K. M. parodymus esą jis su O. Č. nutempė A. K. už pastato kampo, taip pat neva jis smurtavo prieš nukentėjusįjį trečiame konflikto epizode. Akcentuoja, jog K. M. serga sunkia psichine liga, be to, atsižvelgiant į jos procesinę padėtį, akivaizdu, kad ši siekia išvengti atsakomybės, apkalbėdama kitus asmenis bei duodama melagingus parodymus.

Šalies argumentai

Skunde nurodo neva ikiteisminio tyrimo pareigūnas byloje suklastojo liudytojo K. G. 2007 m. rugpjūčio 2 d. apklausos protokolą, neįrašęs jame liudytojo parodymų, jog K. M. šokinėjo ant nukentėjusiojo kūno. Nurodo, jog protokole suklastotas tariamai K. G. ranka parašytas patvirtinimas apie tai, kad protokolas perskaitytas ir surašytas teisingai, taip pat jo parašas, kadangi tiek minėtas patvirtinimas, tiek parašas akivaizdžiai skiriasi nuo šio liudytojo rašto bei parašo, esančių 2006 m. rugsėjo 21 d. protokole. Atkreipia dėmesį, jog teismas atmetė jo ir gynėjo prašymus nustatyti ir apklausti E. M. apklausoje minimus vaikus, kurie, apelianto teigimu, buvo vieninteliai blaivūs ir nešališki tiesioginiai liudytojai. Taip pat pažymi, kad neišimti ir neištirti nukentėjusįjį spardžiusių asmenų batai, neužduoti klausimai, kaip kas buvo apsirengęs, kokie santykiai siejo liudytojus bei kitus įvykio dalyvius ir tt. Apeliantas daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas ir tendencingas, o byla iš dalies fabrikuojama. Teismas, nepašalindamas šių pažeidimų, taip pat elgėsi šališkai (nepagrįstai atmetė jam palankius liudytojų parodymus, dirbtinai sureikšmino jį kaltinančius abejotinus parodymus, netenkino pagrindinių jo gynybos prašymų, o, vertindamas parodymus, neatsižvelgė į daugumos liudytojų asmenybes, akivaizdžiai piktnaudžiaujančias alkoholiu).

Žemesnės instancijos teismas

Toliau apeliantas akcentuoja tai, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą pridėti prie bylos jo šlepetes, kurias avėjo konflikto metu. Aplinkybę, kad jis avėjo šlepetėmis, dar pirmos apklausos metu patvirtino liudytoja R. P. , taip pat M. M. . Pažymi, kad taip ir nebandyta nustatyti, kokią avalynę mūvėjo K. M. ; neištirta nei jo, nei K. M. avalynė, užduodant ekspertams klausimą dėl galimumo padaryti sužalojimus vieno ar kito tipo avalyne (juolab, kad specialisto išvadoje Nr. G 5287/06 nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti dviems skirtingo pobūdžio kontaktuojančiais paviršiais). Pabrėžia esant būtina nustatyti ir apklausti vaikus, mačiusius trečiąjį konflikto epizodą.

Pacitavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 ir 7 punktus, akcentuoja nesiekęs nukentėjusiajam padaryti rimtų sužalojimų, juo labiau jį nužudyti. Taip pat teigia nesant pagrindo daryti išvadą jį vieningai veikus su K. M. ir tvirtina, kad pastarosios veiksmai jam buvo netikėti, jis kartu su O. Č. bandė ją nuraminti. Atkreipia dėmesį į minėto nutarimo 8 punktą, numatantį, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, jog ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Paskutinėje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl medicinos ekspertų išvadų, teigiant, jog teismas iškreipė šių išvadų prasmę. Aptaręs specialisto išvadą Nr. M 2651/06(01), 2006 m. lapkričio 30 d. aktą, taip pat teisme duotus ekspertų (V. Kolomiec, N. Jegorovos) parodymus, nurodo esant svarbu nustatyti, kas sudavė nukentėjusiajam smūgį į dešinę kaktinę-momeninę-smilkininę galvos sritį, kadangi ši aplinkybė nebuvo nustatyta nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo metu. Kategoriškai neigia trečiojo konflikto metu sudavęs nukentėjusiajam į galvą. Mano, jog yra atsakingas tik už tuos smūgius, kuriuos sudavė, ir pabrėžia byloje nesant įrodyta, kad tarp jo smūgių ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys.

Nurodo esąs jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirba, gyvena su tėvais. Mano, kad apygardos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apeliantas neneigia, jog buvo šiek tiek apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau nesutinka, kad tai pastūmėjo jį nusikalsti. Pabrėžia, jog buvo apvogtas ir būtent ši aplinkybė iššaukė jo agresiją. Mano, jog teismas turėjo skirti švelnesnę bausmę, juolab, kad net ir valstybės kaltintojas prašė paskirti švelnesnę bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis R. Š. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusysis J. K. prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo R. Š. kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. Š. neigia savo kaltę bei akcentuoja, jog jis nukentėjusiajam padarė tik kūno sužalojimą ir jeigu apeliacinis teismas jo argumentus pripažintų pagrįstais, prašo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

R. Š. neigdamas nužudęs A. K. , pripažįsta smurtavęs prieš jį du kartus – pirmą kartą ryte – tarp 8 val. – 10 val., o antrą kartą – apie 11 val. – 12 val. Pirmą kartą jis sudavė ranka du kartus nukentėjusiajam į žandikaulį, antrąkart kelis kartus smūgiavo jam rankomis, o pargriovęs ant žemės, vieną kartą įspyrė į žandikaulį. Trečią kartą apie 16 val. – 17 val. A. K. nemušė, tik gulintį ant žemės nestipriai pastūmė kojos padu. Tuomet nukentėjusįjį sumušė M. M. su K. M. : M. M. tris kartus sudavė smūgius į galvą ir kartą spyrė į kūną, o K. M. šokinėjo ant nukentėjusiojo galvos, todėl mano, jog nukentėjusysis mirė ne nuo jo veiksmų, nes po konflikto su juo A. K. nebuvo praradęs sąmonę, vaikščiojo, vartojo alkoholinius gėrimus.

Su šiais apeliacinio skundo teiginiai kolegija nesutinka ir štai dėl ko:

Žemesnės instancijos teismas

aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. nebuvo nuoširdus ir nuoseklus viso proceso metu. Jis, duodamas parodymus, visaip stengėsi išvengti atsakomybės arba bent jau sušvelninti savo teisinę padėtį. Štai R. Š. apklaustas kaip įtariamasis 2006-11-15 parodė, jog dienos eigoje A. K. atžvilgiu smurtavo tris kartus: pirmą kartą – ranka sudavė 2 kartus į veidą už tai, kad šis šlapinosi ant sienos, per pietus jį sumušė todėl, kad neatidavė mobilaus ryšio telefoną: tris kartus kumščiais smogė nukentėjusiajam į veidą, o kai šis nukrito, koja spyrė į veidą – pataikė į nosies sritį, nuo ko pradėjo bėgti kraujas ir po to dar kartą dešine ranka smogė į žandikaulio kairę pusę. Galiausiai A. K. sumušė trečią kartą už tai, kad jis įžūliai atsikalbinėjo: kumščiu trenkė jam į veidą, o nukritusiam įspyrė į krūtinę. Po to su A. K. pradėjo konfliktuoti K. M. : matė, kaip ji spyrė nukentėjusiajam į tarpukojį, pilvą bei galvą. K. M. į galvą spyrė apie dešimt kartų. Jis nematė, kad nukentėjusįjį būtų mušę O. Č. su M. M. . Šiuos parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 141-145; t. 2. b. l. 146-157). 2007-07-04 R. Š. apklausiamas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodymus iš esmės pakeitė, pradėjo švelninti savo teisinę padėtį ir paaiškino pirmąkart nukentėjusįjį tik pastūmęs, bet nemušė, po to jam delnais sudavė į veidą ir kumščiu į krūtinę, daugiau jo nemušė (t. 2, b. l. 159-161). Pažymėtina, jog tuos smurto veiksmus, kuriuos jis pirmos apklausos metu pripažino atlikęs pats, dabar juos priskyrė M. M. – neva jis kumščiu 4 kartus smogė nukentėjusiajam į galvą ir kartą įspyrė koja į krūtinę (t. 2, b. l. 159- 161). Ikiteisminiame tyrime daugiau R. Š. parodymų nedavė, o 2007-09-18 apklausiamas kaip įtariamasis parodė, jog jo 2007-07-04 duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra teisingi (t. 2, b. l. 163). Teisme R. Š. jau teigė ryte sudavęs pora kartų delnu bei kumščiu nukentėjusiajam į žandikaulį, o prie baro – koja spyręs jam į žandikaulį ir daugiau jo nemušė (t. 5, b. l. 48-51).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi R. Š. parodymais, duotais pirmos apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet jis nuosekliai ir aiškiai nurodė visą įvykių eigą 2006 m. rugpjūčio 30 dienos metu ir kaip jis per tris kartus sumušė nukentėjusįjį. 2007-11-15 ir 2006-11-21 R. Š. duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti bylos duomenys, t. y. liudytojų parodymai, ekspertų paaiškinimai teisme bei rašytiniai įrodymai.

R. Š. nepagrįstai skunde teigia, jog prie nukentėjusiojo mirties yra prisidėjęs ir M. M. , smurtavęs jo atžvilgiu, kadangi faktinės bylos aplinkybės to nepatvirtino. Iš bylos duomenų matyti, jog jis buvo sulaikytas ir įteikus pranešimą apie įtarimą, keliskart apklaustas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 54-60, 63-68, 70), tačiau nesurinkus objektyvių duomenų apie tai, kad M. M. būtų prisidėjęs prie A. K. smurtinės mirties, ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo nutrauktas (t. 2, b. l. 74-79) ir apklausė kaip liudytoją (t. 2, b. l. 80-81). Liudytojas M. M. viso proceso metu nepripažino mušęs A. K. , tokius parodymus davė ir teisme (t. 5, b. l. 33-36). Nustatyta, kad M. M. įvykio dieną iki 16 val. – 16 val. 30 min. miegojo, o atsibudęs išėjo į pirties kiemą tuomet, kai tęsėsi konfliktas tarp A. K. ir R. Š. . Viso proceso metu jis nurodė aplinkybes, kaip ir kokiu būdu R. Š. mušė A. K. , tačiau ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 2, b. l. 65-68) paaiškinęs, kad nuteistasis stipriai spyrė A. K. du kartus į galvą bei veido dešinę pusę, vėliau – jog pirmas smūgis nebuvo stiprus, o antrąkart nespėjo įspirti, nes liudytojas jį nutempė nuo nukentėjusiojo (t. 2, b. l. 80-81, 86) ir taip bandydamas padėti R. Š. sušvelninti jo teisinę padėtį. Reikia pažymėti ir tai, kad akistatos metu M. M. dar labiau švelnino R. Š. atliktus veiksmus ,, < ... > tai nebuvo panašu į spyrį, tai buvo tik paprastas prisilietimas“ (t. 2, b. l. 82-83).

Teismas pagrįstai nepatikėjo R. Š. aiškinimu, jog M. M. tris kartus sudavė A. K. į galvą bei vieną kartą įspyrė, kadangi to fakto nepatvirtino patikimi bylos duomenys. Kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl neva M. M. naudoto smurto iš pradžių nepatvirtino net ir pats nuteistasis duodamas pirminius parodymus, kurie buvo nuosekliai išanalizuoti ir aptarti anksčiau.

Reikia pažymėti ir tai, kad O. Č. keletą kartų apklaustas kaip įtariamasis (tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją) patvirtino, jog M. M. muštynėse nedalyvavo, nukentėjusįjį mušė vienas R. Š. (t. 1, b. l. 189-192, 195-196). Nesurinkus neginčijamų objektyvių įrodymų, kad O. Č. būtų prisidėjęs prie A. K. smurtinės mirties, 2007-07-02 buvo priimtas nutarimas ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 2, b. l. 14-19). Tuomet jis pakeitė parodymus ir apklausus kaip liudytoją, nurodė, jog M. M. A. K. taip pat sudavė keletą kartų kumščiu ir porą kartų įspyrė. Ikiteisminiame tyrime nebuvo aiškintasi, kodėl V. Č. pakeitė parodymus, o teisme jis paaiškino, jog šią aplinkybę atsiminė tik apklaustas kaip liudytojas (t. 5, b. l. 36-38). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus dėl neva M. M. naudoto smurto nukentėjusiajam kaip nenuoseklius atmetė, be to, tai teismo taip pat buvo įvertinta kaip siekimas padėti nuteistajam R. Š. sušvelninti ar net išvengti atsakomybės. Taip pat nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, jog R. Š. ir O. Č. parodymai yra objektyviai paneigti liudytojų L. G. , K. G. , kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, iš dalies D. J. , O. S. parodymais.

Apeliantas nepagrįstai mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jam inkriminuoto nusikaltimo laiką. Nuosprendyje konstatuojama, jog A. K. buvo nužudytas tarp 10 val. ir 17 val. 30 min., su kuo visiškai sutinka ir pats nuteistasis. Neginčytinai nustatyta, kad A. K. įvykio dieną buvo mušamas per tris etapus – ryte, iki 12 val., po pietų tarp 16 – 16 val. 45 min. ir po 16 val. 58 min. Pats R. Š. , duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime, smurto naudojimo faktą prieš A. K. , susiejo su tam tikrais tos dienos įvykiais; t. y. R. Š. nurodė ryte, apie 10 val. įvyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo todėl, kad šis šlapinosi prie pirties durų, už ką jis ir sumušė A. K. ; antrąkart nukentėjusysis buvo sumuštas apie pietus, kuomet R. Š. su O. Č. įtarė A. K. pagrobus nuteistojo mobilaus ryšio telefoną. Tuomet nuteistasis, pasivijęs jį, apieškojo kišenes bei suradęs telefoną, jį paėmė, o po to smogė kumščiu į veidą; trečias konfliktas tarp nuteistojo ir A. K. įvyko apie 17 val., kuomet nusipirkę alaus, lauke M. M. pasiūlymu ruošėsi kepti dešreles. Be to, kolegija pažymi, kad nuteistasis ir kai kurie liudytojai įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl nė vienas iš jų tikslaus laiko neatsiminė, į laikrodį nežiūrėjo ir ikiteisminiame tyrime buvo apklausti ne iškart po įvykio, o praėjus keliems mėnesiams. Apeliantas skunde neigdamas pirmo konflikto su A. K. pradžią, t. y. ne apie 12 val., o anksčiau, išsako tik savo nuomonę, kuomet įvyko pirmas konfliktas: ,,Maždaug 9.30 val. – 10.00 val. < ... >, kuomet su O. Č. surinkę tuščius butelius nunešė juos priduoti“ (t. 2, b. l. 141-145).

Apelianto teigimu, pirmojo ir antrojo konflikto laiko teisingumą patvirtina liudytojų R. P. ir A. K. parodymai. Tačiau iš R. P. ir A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, jog jie patys vykusių konfliktų nematė, tik iš R. Š. pasakojimo žino, kad jis sumušė ,,bomžą“. Įvykio dieną A. K. pabudo apie 16 val., o R. P. teigė išvis nemiegojusi. Nuteistasis pats pasakė, jog ,,bomžui davė į galvą“ (t. 1, b. l. 142-144, 158-160, t. 5, b.l . 29-30, 32-33). Nors ikiteisminio tyrimo metu R. P. davė kiek skirtingus parodymus (tvirtino atsibudusi apie 16 val.), o teisme – kad išvis nemiegojo ir apie nukentėjusiojo sumušimą sužinojusi iš R. Š. : ikiteisminiame tyrime – jog apie 16 val., o teisme – jog tarp 11 – 12 val., tačiau šie duomenys esminių bylos aplinkybių neįtakojo, kadangi kaip anksčiau konstatuota, nuteistas už smurto naudojimą A. K. tarp 10.00 – 17.30 val.

Liudytojas O. Č. nuteistojo nurodytų aplinkybių dėl kilusių konfliktų tarp jo ir nukentėjusiojo laiko nepatvirtino, jis teigė laikrodžio neturėjęs, todėl nežino, kada R. Š. sumušė nukentėjusįjį, tik nurodė, jog dukart matė smurto prieš A. K. naudojimo faktą ir abu kartus buvo K. M. , kuri antro konflikto metu spardė ant žemės parkritusį nukentėjusįjį. Kadangi R. Š. nurodytas aplinkybes dėl A. K. sumušimo laiko nepatvirtino kiti bylos duomenys, todėl laikoma, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie nukentėjusiojo sumušimo laiką yra teisinga.

Apeliantas skunde prašydamas vadovautis liudytojo L. G. parodymais dėl antro konflikto su nukentėjusiuoju laiko (vyko tarp 11 val. – 12 val.) pats sau prieštarauja ir išsako prieštaringus teiginius apie šio liudytojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Liudytojo L. G. parodymais buvo vadovautasi tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o juos laikyti prieštaringais kolegija neturi jokio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, neduoda pagrindo juos laikyti nenuosekliais ir prieštaringais. Apelianto manymu, liudytojas L. G. prieštaringus ir nenuoseklius parodymus davė dėl konflikto su pareigūnu M. S. ir M. M. , tačiau iš liudytojo parodymų matyti, kad jis tuo metu, kai atvyko policijos darbuotojas M. S. , jau buvo išėjęs namo, o M. M. tuo metu jis išvis nematė.

Apelianto įsitikinimu, L. G. teisme parodęs, jog nukentėjusįjį mušęs vaikinas vilkėjo juodos spalvos drabužius, patvirtino, kad tai buvo ne jis, o M. M. . Šis skundo teiginys atmetamas kaip nepasitvirtinęs, nes liudytojas L. G. kategoriškai patvirtino, jog A. K. mušė vienas vaikinas rankomis ir kojomis, viso apie 10 smūgių sudavė R. Š. , kurį jis įspėjo daugiau nemušti, ką šis ir padarė. Po sumušimo A. K. buvo nuneštas už kavinės ir paguldytas ant žemės, kur ir liko gulėti, o galiausiai ten jis ir buvo nuteistojo sumuštas trečią kartą, o po to buvo mušamas dar ir K. M. . Liudytojas, duodamas parodymus teisme apie tai, kokios spalvos rūbais R. Š. vilkėjo įvykio dieną, galėjo suklysti teigdamas, jog jo rūbai buvo tamsūs, nes nuo įvykio praėjus pusantrų metų, L. G. tokias detales galėjo pamiršti, juolab, kad šis klausimas nebuvo užduotas ikiteisminiame tyrime (t. 1, b. l. 119-122; t. 5, b. l. 24-26). Iš liudytojos R. P. parodymų matyti, kad R. Š. išties vilkėjo šviesios spalvos džinsais, kurie buvo aptaškyti krauju, tačiau priešingai nei teigia apeliantas, ji nenurodė, jog viršutinė kūno dalis buvo nuoga. Duomenų apie tai, kad R. Š. įvykio dieną vilkėjo būtent tuos rūbus, kaip užfiksuota nuotraukoje, byloje nėra. Beje, nuotraukose užfiksuoti kadrai ne 2006 m. rugpjūčio 30 d., kuomet buvo įvykis, o dieną prieš. Nors apeliantas abejoja, ar liudytojas L. G. išvis buvo įvykio vietoje, tačiau šis faktas neabejotinai nustatytas. Duomenų, kad L. G. davė parodymus kažkieno paprašytas ar pamokytas, byloje nėra.

Apeliantas suabejojo liudytojo L. G. 2006 m. rugsėjo 21 d. apklausos protokolu tvirtindamas, kad jo parašai, esantys protokolo 1-4 lapuose skiriasi nuo parašo paskutiniame lape. Duomenų apie tai, kad protokolas suklastotas, nenustatyta, o pagarsinus liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme, pareiškė, jog jie užrašyti teisingai (t. 1, b. l. 119-122).

Nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad L. G. , apklausiamas teisme, paaiškino, jog nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą, todėl negalėjo paaiškinti protokole užrašyto žodžio ,,traiškantis“ reikšmės, kadangi tokių parodymų šis liudytojas teisme nedavė (t. 5, b. l. 24-26) ir minėto pobūdžio klausimas išvis nebuvo užduotas. Apklausiamas ikiteisminiame tyrime liudytojas pareiškė, kad lietuvių kalbą moka ir pats pasirašė, o iš jo anketinių duomenų matyti, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą, todėl nekyla jokių abejonių, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus pakankamai gerai suprato lietuviškų žodžių reikšmę.

R. Š. dar nurodo teismą neteisingai įvertinus liudytojų O. S. ir D. J. parodymus, priskirdamas juos trečiajam konflikto epizodui. Mano, kad jos teismui papasakojo apie kitas muštynes, o teismas, priskirdamas jų nurodytas aplinkybes trečiam konflikto etapui, buvo šališkas. Ši apelianto pozicija niekuo nepagrįsta ir klaidinga. O. S. bei D. J. parodymais nustatyta, kad jos išties matė, kaip nuteistasis mušė A. K. . Tą aplinkybę patvirtino viso proceso metu, tik apklausiamos teisme negalėjo prisiminti visas įvykio aplinkybes, tačiau liudytoja O. S. parodė įvykį abi mačiusios 2006 m. rugpjūčio 30 d., o D. J. paaiškino, jog konfliktas lauke vyko tarp 12-15 val. Abi liudytojos pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Nuosprendyje išanalizuotų liudytojų O. S. , D. J. , L. G. parodymų pagrindu padaryta teisinga išvada, jog šie liudytojai matė tą R. Š. smurto naudojimo prieš A. K. etapą, kuomet jis buvo mušamas lauke, prie baro staliukų (t. 1, b. l. 169-170; 171-172; t. 5, b. l. 42-43; 43-44). Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų ir kitų įrodymų pagrindu konstatuoja, kad liudytojos O. S. bei D. J. per buto langą stebėjo ne trečiąjį, kaip klaidingai teigia R. Š. , mušimo etapą, o antrąjį. Neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis trečiąjį kartą buvo mušamas už baro, prie krūmų, kur jį kažkas iš stebėjusių įvykį asmenų atnešė ir paliko. Be to, liudytojos O. S. su D. J. nematė, kad A. K. būtų mušusi K. M. , o ji kaip tik spardė A. K. tuo metu, kai šis gulėjo už baro ant žolės.

Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

R. Š. , aptardamas trečiąjį konflikto su A. K. etapą, sutinka, kad tai galėjo būti po 16 val. 45 min., t. y. kuomet išvyko pareigūnas M. S. , tačiau mano teismą klaidingai įvertinus liudytojo K. G. parodymus. Nors apeliantas įžvelgia prieštaravimą liudytojo K. G. parodymuose, tačiau kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. G. buvo apklaustas dukart – 2006 m. rugsėjo 21 d. (t. 1, b. l. 126-127) ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 128). Pirmos apklausos metu liudytojas parodė, kad nukentėjusįjį mušė ne tik vaikinas, bet ir mergina – spardė ir šokinėjo ant sumušto vaikino krūtinės, o antros apklausos metu liudytojas paaiškino, kad mergina pora kartų trenkė gulinčiam vyriškiui į veidą ir porą kartų įspyrė. Nuteistasis nepagrįstai nurodė, kad antrąkart apklausiamas K. G. nebeteigė matęs, jog mergina spardė nukentėjusįjį, kadangi iš aptartų liudytojo parodymų matyti, kad spardymo faktą jis nurodė abiejų apklausų metu. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje buvo aiškintasi priežastis, dėl ko liudytojas keitė parodymus: pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 126-128), pareiškė, jog teisingi antros apklausos metu duoti parodymai, o pirmojoje apklausoje buvo netikslumų, pvz., neteisingai užrašyta, kad jis, būdamas prie parduotuvės, stebėjo, kaip vaikinas ir mergina mušė nukentėjusįjį, faktiškai jis įvykį matė pro langą. Be to, teismas, sugretinęs liudytojo K. G. parašus ir ranka rašytą tekstą ant abiejų protokolų su jo rankraštiniais įrašais ant kitų procesinių dokumentų, suabejojo 2006-09-21 liudytojo apklausos protokolo teisėtumu, mano, jį esant suklastotą, dėl to apie šį faktą nutarė pranešti prokurorui (t. 5, b. l. 91-92). Apeliacinis teismas šių duomenų pagrindu konstatuoja, kad vadovautis 2006-09-21 liudytojo K. G. apklausos protokolu (t. 1, b. l. 126-127) negalima, tačiau atmetus ir šį procesinį dokumentą kaip netinkamą įrodymą, pakanka kitų įrodymų pagrįsti R. Š. kaltę. Be to, kolegijos nuomone, pagrįstai vadovautasi šio liudytojo duotais parodymais teisme (t. 5, b. l . 22-24), kuomet jis patvirtino matęs, kaip vaikinas su mergina spardė gulintį nukentėjusįjį, kuris buvo be sąmonės. Kad A. K. spardė būtent R. Š. , jokių abejonių nekyla, nes faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog būtent O. Č. , pirties savininkas, stovėjęs šalia, vėliau jį atitraukė nuo nukentėjusiojo ir nuvedė į pirtį. Tai patvirtino ir L. G. , ir K. G. . Nors liudytojas K. G. teisme, kaip nurodo skunde apeliantas, nuteistojo ir neatpažino, tačiau teismui nekyla jokių abejonių, kad būtent jis, o ne M. M. mušė ir spardė A. K. . K. G. nurodė matęs tik vieną vaikiną, spandžiusį nukentėjusįjį, o, kaip jau buvo konstatuota anksčiau, šis vaikinas ir buvo R. Š. . Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojui K. G. nebuvo pateiktas atpažinti nuteistasis, todėl nekyla jokių abejonių, kad po įvykio praėjus beveik pusantrų metų liudytojas ir negalėjo atpažinti kaltininko.

Apeliantas akcentuoja, kad liudytojas O. Č. matė ir patvirtino, jog jis A. K. mušė tik vienąkart, t. y. trečiojo konflikto metu, kuomet jis sudavė kumščiu du kartus A. K. į veidą, o pargriovęs vieną kartą įspyrė. Su tokiais skundo teiginiais kolegija nesutinka ir nurodo, jog liudytojo O. Č. duotais parodymais teisme nustatyta, jog jis matė smurtaujantį R. Š. du kartus: kiek kartų R. Š. pirmą kartą smogė nukentėjusiajam negali pasakyti, nes smūgių neskaičiavo, o antrąkart jis smūgiavo kumščiais į veidą, krūtinę, o po to nukentėjusysis nukrito ant žemės (t. 5, b .l. 36-38). Tą aplinkybę, kad nuteistasis pirmą kartą keletą kartų smogė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, o antrąkart du kartus sudavė ir kumščiu, ir spyrė koja, liudytojas patvirtino ir ikiteisminiame tyrime (t. 2, b. l. 21-22; 23-31, t. 1, b. l. 187, 198-192, 195-196).

Nors R. Š. skunde ir nurodo, kad aplinkybę apie tai, jog nukentėjusysis stovėjo (trečiasis sumušimo epizodas) tuo metu, kai apeliantas prie jo priėjo, patvirtino K. M. , tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog jos parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, todėl atmetami, kadangi atlikus stacionarinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę nustatyta, jog K. M. nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jai nustatyta organinė haliucinozė, lengvas protinis atsilikimas, mišraus elgesio ir emocijų sutrikimas. Ji negalėjo teisingai suvokti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, duoti apie jas teisingų parodymų, o šiuo metu ji taip pat negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 4, b. l. 60-63). Teismas K. M. pripažino kalta padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., ir taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (t. 5, b. l. 80-90). BPK 79 straipsnyje aptarta, kokie asmenys negali būti liudytojais. Įstatymas numato, jog liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Šioje baudžiamojoje byloje K. M. buvo pareikštas įtarimas ir ji buvo apklausta įtariamąja (t. 3, b. l. 96-100), atliktas parodymų patikrinimas vietoje (t. 3, b. l. 101-106) bei kiti procesiniai veiksmai, tačiau jų metu gautais duomenimis negalima vadovautis, nes K. M. pripažinta nepakaltinama. Kolegija šių duomenų pagrindu konstatuoja, jog ir pirmosios instancijos teismas negalėjo nuosprendyje vadovautis K. M. parodymais sprendžiant R. Š. kaltės klausimą. Pažymėtina, jog atmetus R. Š. kaltinančius K. M. parodymus, užtenka ir kitų įrodymų, išanalizuotų anksčiau, pagrįsti nuteistojo kaltę.

R. Š. skundo teiginys, kad pagrindinius sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent K. M. , atmetamas, kaip nepasitvirtinęs. Apeliantas kaip savo nekaltumo įrodymą plačiai aptaria liudytojos E. M. parodymus, kurie neva patvirtina ją mačius ant A. K. veido sportinių batelių protektoriaus purvinus pėdsakus. Ši R. Š. pozicija buvo nuodugniai ištirta teisme ir skrupulingai įvertinta: nuosprendyje atlikta išsami liudytojos E. M. parodymų analizė, todėl kolegija jų detaliau neaptars. Pažymima, kad teismas, paneigdamas apelianto iškeltą versiją neva K. M., šokinėdama nukentėjusiajam ant galvos, padarė mirtinus sužalojimus, priėjo prie teisingos išvados, kad liudytoja E. M. teisme davė iš esmės skirtingus parodymus nei ikiteisminiame tyrime apie svarbias įvykio aplinkybes, siekdama padėti kaltinamajam sušvelninti atsakomybę ar netgi jos išvengti (t. 5, b. l. 27-29). Šie liudytojos parodymai, duoti teisme, buvo atmesti ir vadovautasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 1, b. l. 173-174), kuomet ji patvirtino, jog nematė, ar kas nors sudavė smūgius nukentėjusiajam, ar ne. E. M. parodė mačiusi stovinčią K. M. poros metrų atstumu nuo vyrų, tačiau ji nukentėjusiojo nemušė. Po kelių dienų kažkas iš baro lankytojų jai pasakė, jog A. K. mušė ir jam ant galvos šokinėjo K. M. , tačiau kas papasakojo, nežino. R. Š. manymu apklausiant rusakalbę liudytoją turėjo dalyvauti vertėjas, kuris ikiteisminiame tyrime nebuvo pakviestas. Iš byloje esančio liudytojos apklausos protokolo matyti (t. 1, b. l. 173-174), kad E. M. lietuvių kalbą moka, pati perskaičiusi apklausos protokolą po juo pasirašė ,,Perskaičiau surašyta teisingai“, todėl kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, ar ji duodama parodymus lietuvių kalba, gerai suprato lietuvių kalbą. Tai, kad teismas priėmė nutartį bei pranešė prokurorui apie E. M. galimai duotus melagingus parodymus teisme (t. 5, b. l. 91-92) ir kad liudytojos parodymus teismas įvertino ne pagal apelianto norą, negalima laikyti teismą buvus neobjektyviu ir šališku.

Jau aukščiau kolegija aptarė ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė O. Č. parodymus, kuriuose jis teigė, jog A. K. mušė ir M. M. , bei juos įvertino kaip norą padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl plačiau jų neanalizuos.

R. Š. manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas galimai suklastojo liudytojo K. G. 2007-08-02 apklausos protokolą, neįrašęs į jį, kad K. M. šokinėjo ant nukentėjusiojo kūno (t. 1, b. l. 128). Tačiau apelianto teiginys niekuo nepagrįstas. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas laikė galimai suklastotą kitą, t. y. 2006-09-21 liudytojo K. G. apklausos protokolą (t. 1, b. l. 126-127) ir dėl to priėmė nutartį (t. 5, b. l. 91-92). Kolegija pastebi, kad liudytojas K. G. teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodęs aplinkybę, jog K. M. šokinėjo ant sumušto vaikino krūtinės.

Kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusius skundo teiginius, kad teismas, atmetęs gynėjo prašymus, nesiėmė priemonių nustatyti ir apklausti įvykį mačiusius vaikus bei ištirti nukentėjusįjį spardžiusių asmenų avalynę. Šie prašymai gynėjo buvo ne kartą pareikšti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir motyvuotai atmesti (t. 5, b. l. 41, 45, 54). Reikia pastebėti, kad ikiteisminiame tyrime niekas iš įvykį mačiusių asmenų nenurodė, kad konfliktą matė vaikai, o teisme buvo iškelta versija neva tuos vaikus matė E. M. , tačiau versijai nepasitvirtinus, prašymas buvo atmestas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pagrįstai atmestas gynėjo prašymas ištirti šlepetes, pateiktas teismui, kadangi nebuvo nustatyta, kuo konkrečiai R. Š. avėjo įvykio metu: ikiteisminiame tyrime buvo kalbama apie basutes, teisme – apie šlepetes. R. Š. neteisus teigdamas, jog aplinkybę, kad jis avėjo šlepetėmis, dar pirmos apklausos metu patvirtino liudytojai R. P. ir M. M. , kadangi jie tokių parodymų nedavė: R. P. teigė: ,, < ... > Romanas buvo apsiavęs vasarines juodos spalvos basutes“, o M. M. ikiteisminio tyrimo metu išvis nenurodė, ką buvo apsiavęs nuteistasis, tik teisme paaiškino: ,,R. avėjo šlepetėmis“. M. M. parodymus teisme iš esmės pakeitė ir tai teismas įvertino kaip siekį padėti išvengti nuteistajam baudžiamos atsakomybės, todėl jo teisme duotais parodymais dėl nuteistojo apavo nesivadovaujama. Kadangi savalaikiai ši aplinkybė nebuvo ištirta, todėl šios bylos nagrinėjimo metu praėjus beveik dviems metams tai padaryti išties neįmanoma.

Dėl nuteistojo ir kitų įvykio dalyvių aprangos kolegija pasisako analogiškai – praėjus ilgam laiko tarpui pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių galimybių nustatyti, kaip kas buvo apsirengęs tuo metu.

Nors apeliantas akcentuoja, jog teismas, nepatenkinęs minėtų prašymų, pasielgė šališkai, tačiau kolegija su tuo nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas ir teismas rinko tiek R. Š. kaltinančius, tiek ir teisinančius duomenis: iš pradžių buvo sulaikyti, įtarimai pareikšti ir apklausti O. Č. bei M. M. , o įtarimams nepasitvirtinus, tuomet buvo sulaikytas ir pareikštas įtarimas R. Š. .

Kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojų, kurių parodymais pagrįsta R. Š. kaltė, apklausų metu duoti paaiškinimai esminėse detalėse sutapo bei papildė ir patikslino vieni kitus. Teigti, kad šioje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, negalima. Įrodymai buvo tinkamai ištirti ir įvertinti bylos nagrinėjimo metu. Teisėja įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog byla yra sufabrikuota, o teismas – šališkas.

Nors specialisto išvados Nr. G5287/06(01) 6 punkte konstatuojama, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti dviem skirtingo pobūdžio kontaktuojančiais paviršiais (t. 1, b. l. 47-48), tačiau tai dar nereiškia, kad juos padarė M. M. ir K. M. , avėjusi sportinius batelius (kedus). Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad specialisto išvados 7 punkte nurodyta, kad ,,Sužalojimai neatspindi žalojančių daiktų individualių požymių“, o papildomoje specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 62-64) 13, 14 punkte dar kartą patvirtinama, jog sužalojimuose neužfiksavę žalojančio (-ių) daiktų paviršių, todėl nustatyti, kokiu daiktu (-ais) padaryti sužalojimai, nėra galimybės.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kurių pagrindu padarė teisingą išvadą dėl R. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 str. 1 d. Kolegija nesutinka su apelianto prašymu dėl veiksmų perkvalifikavimo ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Nors apeliantas savo skunde ir nenurodo, į kurį konkrečiai BK straipsnį reikėtų perkvalifikuoti jo veiksmus, tačiau prisipažįsta, jog A. K. padarė kūno sužalojimą ir prašo skirti švelnesnę bausmę. Teigia neturėjęs tyčios nužudyti A. K. , o smūgius jam sudavęs todėl, kad šis pavogė jo mobilaus ryšio telefoną. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negalima, jie atmetami kaip nepagrįsti.

LR BK 129 str. 1 d. numatyta veika yra bendroji nusikaltimų žmogaus gyvybei norma, numatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų, kai nėra nei vieno nužudymą kvalifikuojančio, nei tą veiką privilegijuojančio požymių. Nužudymą, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai yra kaltininko veika ir jos padariniai. Nužudymo sudėtis – materialioji, jos padariniai – žmogaus mirtis. Tarp veikos ir padarinių būtina nustatyti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp apelianto R. Š. veikos (jo suduotų smūgių rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 13 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip 7 smūgių į galvos sritį) ir stipraus galvos sumušimo, nuo ko išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje ir nukentėjusysis mirė, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai reiškia, jog R. Š. veiksmai buvo būtina sąlyga ir konkreti pasekmės (nukentėjusiojo A. K. mirties) priežastis. Būtent šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagrindas.

Apeliacinio skundo argumentai rodo, kad jis nesutinka su specialistų išvadomis, teigia teismui iškreipus ne tik jas, bet ir ekspertų paaiškinimus teisme, ir bando teismą įtikinti, jog nukentėjusysis mirė ne nuo jo, o nuo K. M. suduotų smūgių ir spyrio koja. Šią versiją nuteistasis iškėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas pagrįstai ja nepatikėjo ir nuosprendyje aptarė ją paneigiančius įrodymus. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. smūgius į galvos sritį rankomis ir kojomis sudavė ne tik nuteistasis, bet ir K. M. , kaip patvirtinta faktiniais bylos duomenimis, ji sudavė 2 smūgius. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad A. K. mirė nuo galvos sumušimo, o nesant galimybės išskirti nuo kurio konkretaus smūgio (į viršutinę lūpą, kaktos kairę pusę ar dešinę kaktinę-momeninę-smilkininę sritį, kur yra operacinis pjūvis) išsivystė kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, todėl sužalojimai visumoje kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Apklausti ekspertai pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. K. mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. kiekvienas iš smūgių galėjo būti mirtinas ir išskirti, nuo kurio trauminio poveikio kraujas išsiliejo po kietuoju smegenų dangalu, neįmanoma. A. K. sunkūs sužalojimai buvo padaryti kietų bukų daiktų poveikyje, o tai, kaip patvirtino ekspertai, galėjo būti tiek rankos, tiek kojos, ar kiti buki daiktai (t. 5, b. l. 45-48).

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo nustatyta, kuris – R. Š. ar K. M. , suduodami smūgius rankomis ir spirdami kojomis nukentėjusiajam į galvos sritį, pataikė į viršutinę lūpą, kaktos kairę pusę ar dešinę kaktinę-momeninę-smilkininę sritį, dėl ko išsivystė kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, todėl ir buvo padaryta teisinga išvada, jog nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos. Vadinasi, tiek R. Š. , tiek ir K. M. suduoti smūgiai A. K. į galvos sritį įtakojo jo mirtį. Priešingai, nei teigia apeliantas, byloje surinktų ir nuosprendyje aptartų duomenų pagrindu yra įrodyta, kad tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys. Objektyvūs byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, jog R. Š. ir rankomis, ir kojomis sudavė A. K. smūgius į galvą, todėl ir privalo atsakyti už kilusius padarinius, t. y. A. K. mirtį.

R. Š. skunde aptardamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 ir 7 punktus akcentuoja nenorėjęs nužudyti nukentėjusiojo. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog R. Š. nukentėjusįjį A. K. nužudė veikdamas netiesioginės tyčios forma. Pažymėtina, jog ši tyčios rūšis nereikalauja, kad kaltininkas siektų nusikalstamos veikos rezultato. LR BK 15 str. 3 d. numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Pažymėtina, jog R. Š. spyrė kojomis ir sudavė kumščiu ne mažiau kaip 7 smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą ir jos sritį, kas leidžia teigti, jog jo pasirinktas veikimo būdas leido jam, suaugusiam asmeniui, numatyti, kad tokie smūgiai rankomis ir kojomis gali sukelti neigiamas pasekmes. Ta aplinkybė, kad R. Š. nesiekė konkretaus rezultato, t. y. A. K. mirties, nereiškia jį veikus kita kaltės forma. Kiekvienas suaugęs asmuo, vartodamas jėgą prieš kitą asmenį, turi suvokti, kokius padarinius gali sukelti tokie jo veiksmai. Šiuo konkrečiu atveju pasirinkta kūno vieta, į kurią R. Š. sudavė smūgius rankomis ir kojomis, rodo didelę tikimybę kilti neigiamoms pasekmėms.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis sudavė, kaip nustatyta faktinėmis bylos aplinkybėmis, net 7 smūgius į galvos sritį, nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą vartojo ilgą laiko tarpą – nuo 10 val. iki 17 val. ir galiausiai, sumušęs jį pagalbos nesuteikė ir paliko gulėti be sąmonės lauke. Tik pašalinių asmenų dėka buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri nuvežė nukentėjusįjį į ligoninę, ten buvo operuotas, deja, išgelbėti jo gyvybės nepavyko. Liudytojų parodymais nustatyta, kad R. Š. įvykio dieną buvo agresyvus, smurtą naudojo ilgą laiką, mušė kumščiais ir spardė kojomis net ir po to, kai pasirodė kraujas iš žaizdų, nereagavo į O. Č. , L. G. perspėjimus nemušti nukentėjusiojo – mušė tol, kol jis prarado sąmonę.

Apeliantas skunde cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6, 7, 8 punktus, teigia, jog jis smurtą naudojo neturėdamas tyčios nužudyti, o K. M. veiksmai jam buvo netikėti, su ja nebuvo susitaręs naudoti smurtą, todėl mano, už A. K. nužudymą jis neturi atsakyti. Jau aptarti R. Š. objektyvieji veiksmai įrodo, kad jis mušė A. K. turėdamas tikslą jį nužudyti. Teismų praktikoje laikomasi tos nuomonės, kad tuo atveju, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Šiuo konkrečiu atveju ir buvo nustatyta, kad A. K. mirė nuo sužalojimų į galvos sritį visumos, todėl R. Š. pagrįstai pripažintas kaltu dėl A. K. tyčinio nužudymo.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog jis nėra nuteistas už veikos padarymą bendrininkų grupėje, todėl be pagrindo skunde teigiama, kad jo susitarimas naudoti smurtą su K. M. , neįrodytas.

Nors skunde apeliantas ir teigia, kad teismas iškreipė specialisto išvados Nr. M 2651/06(01) (t. 1, b. l. 51-55) ir papildomos specialisto išvados Nr. M 78-2651/06 (01) (t. 1, b. l. 62-64) prasmę, tačiau konkrečiai nenurodo, kuo būtent pasireiškė šis iškreipimas, todėl kolegija laiko, kad toks skundo argumentas yra deklaratyvus ir į jį atsakyti neįmanoma.

Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Š. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikaltimo padarymą) ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys), įvertino teigiamą nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas ir nebaustas administracinė tvarka) ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra lygi straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam R. Š. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo.

Tos aplinkybės, kad R. Š. yra jauno amžiaus ir teigiamai charakterizuojamas, negali būti lemiamos skiriant jam bausmę už labai sunkų nusikaltimą. Į šias aplinkybes, taip pat į netinkamą nukentėjusiojo elgesį teismas jau atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl dar kartą jas įvertinti nėra galimybės. R. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažintas jo girtumas, kas įtakojo nusikaltimo padarymui. Liudytojai patvirtino, jog jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buvo labai agresyvus, nereagavo į jų perspėjimus nemušti A. K. ir jį žiauriai spardė kojomis, mušė kumščiais su pertraukomis visą dieną.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai: Regina GaudutienėAlbinas Bielskis