Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Danutės Giačaitės ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Stanislovui Raulušaičiui, nukentėjusiajai D. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir nukentėjusiosios D. P. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės laiką nuo 22 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi;

pagal BK 155 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės laiką nuo 22 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirtas laisvės apribojimas 5 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės laiką nuo 22 val. iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Iš A. B. nukentėjusiajai D. P. priteista 1500 Lt neturtinei žalai ir 393,64 Lt kitoms išlaidoms dėl bylos nagrinėjimo atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m liepos 17 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), už kairės rankos sugriebęs automobilyje sėdėjusią D. P., ją tempė iš automobilio koliodamas necenzūriniais žodžiais, tokiais veiksmais ją įžeisdamas bei dėl poodinės kraujosruvos kairiame žaste padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusioji D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista 1500 Lt neturtinės žalos, ir priteisti nukentėjusios D. P. prašomą 10 000 Lt sumą. Skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo ir bausmės subendrinimo apėmimo būdu yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Visų pirma, A. B. buvo pripažintas kaltu dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo, kuris buvo padarytas jaunam vyrui didele jėga traukiant nukentėjusiąją iš automobilio. Dėl sužalojimo ji, kaip pagyvenusi moteris, patyrė didelius peties sąnario skausmus ir tuo jai buvo sukeltos ilgalaikės pasekmės. Dėl sąnario skausmo nukentėjusioji negali pilnu krūviu dirbti ir gauti pragyvenimui lėšų. Teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo įvertinti šiuos motyvus ir priteisti visą prašomą neturtinės žalos dydį, ypač dėl to, kad A. B. yra jaunas ir turtingas žmogus.

Apeliantė skunde taip pat pažymi, kad naikintina yra ir nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo. Jos nuomone, teismas turėjo įvertinti tai, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės, kad nuteistasis per trečiuosius asmenis (savo dukterį) perdavė nukentėjusiajai, jog su ja bus susidorota, be to, ir vykstant procesui jis ne kartą teisme nukentėjusiąją užgauliojo. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, jog dėl nusikaltimo A. B. visiškai nesigaili, jam turi būti paskirta pati griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė bei paskirti viešieji darbai.

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma jo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose. Iš A. B. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus. Nukentėjusioji D. P. apeliaciniame skunde nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu ir nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

A. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiąją D. P. sugriebė už kairės rankos, tempė iš automobilio, keikdamas ją necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu ją įžeidė ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame žaste.

Išvadas dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas apylinkės teismas grindė nukentėjusiosios, liudytojų – J. B., S. V., A. V., O. R. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvados duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas ir teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateiktų įrodymų analizė iš tikrųjų nepagrindžia nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės realumo.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai tik nukentėjusiosios ir kartu su ja įvykio metu buvusių liudytojų parodymais, tuo tarpu nuteistojo paaiškinimus ir jam palankius liudytojų parodymus vertino kritiškai kaip siekį dėl giminystės ir esamų draugiškų santykių palengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Tačiau pažymėtina, kad atmesdamas minėtus įrodymus dėl galimo jų neobjektyvumo ir šių liudytojų suinteresuotumo šiuo kriterijumi nepatikrino ir nukentėjusiosios D. P. bei su ja kartu įvykio metu buvusių liudytojų parodymų. Kaip nustatyta byloje, viena iš tokių liudytojų – J. B., yra buvusi A. B. sutuoktinė (santuoka nutraukta 2012-09-17). Duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos patvirtina, kad tarp jų pagal A. B. ieškinį vyksta teisiniai ginčai dėl J. B. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuosavybės teisę pažeidžiančių veiksmų nutraukimo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat J. B. yra pripažinta kalta ir nuteista dėl A. B. sugyventinės V. K. (liudytojos šioje byloje) nežymaus sveikatos sutrikdymo (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistąjį ir J. B. sieja priešiški santykiai, ko neneigė ir pats A. B., nurodydamas, kad J. B. ir jos interesus civilinėje byloje atstovaujanti nukentėjusioji D. P. visokiais būdais bando jam pakenkti. Pati nukentėjusioji D. P. taip pat pripažįsta, kad jie su A. B. tarpusavyje nesutaria ir konfliktuoja iš anksčiau. Nors jie abu nurodė, kad buvo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tačiau įvykio aplinkybes aiškina skirtingai. A. B. neigia konflikto su D. P. fakto buvimą, nurodo, kad nebuvo sugriebęs D. P. už rankos, netempė jos iš automobilio ir jos necenzūriniais žodžiais nevadino. Nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos V. K. ir K. K. parodymai, iš dalies ir O. M. nurodytos aplinkybės. Tuo tarpu nukentėjusioji teisme nurodė priešingas įvykio aplinkybes, kad konfliktas su nuteistuoju buvo, jo metu jis traukė ją iš automobilio už kairės rankos ir vadino necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusiosios paaiškinimai visiškai atitinka liudytojų – J. B., S. V., A. V., O. R. nurodytas aplinkybes. Vertindamas šiuos prieštaringus nuteistojo, nukentėjusiosios ir juos patvirtinančius liudytojų parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad apklaustų liudytojų parodymai yra subjektyvūs, nes jie yra skirtingose konfliktuojančiose pusėse. Esant situacijai, kai apie įvykį iš dviejų suinteresuotų šaltinių gaunama skirtinga ir tarpusavyje prieštaraujanti informacija, lemiamą reikšmę teisingam faktinių aplinkybių nustatymui turi nesuinteresuoto ir objektyvaus liudytojo paaiškinimai ar kiti patikimi įrodymai. Šiuo atveju vienintelė nesuinteresuota liudytoja yra byloje nustatyta ir teisme apklausta spaudos kiosko darbuotoja J. P., ji nurodė, kad kaltinime nurodytu metu matė dvi moteris, kurios buvo prie jos priėję ir klausė apie kažkokį įvykį, po to jos nuėjo į mašiną, mašina, žiūrint iš kiosko, buvo po dešinę, ji jokių muštynių, susistumdytų nematė ir konflikto negirdėjo (b. l. 64).

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo atveju, iš vienos pusės nukentėjusiajai D. P. ir su ja buvusiems suinteresuotiems liudytojams, iš kitos pusės nuteistajam A. B. ir su juo buvusioms liudytojoms skirtingai aiškinant aplinkybes dėl konfliktinės situacijos ir nesant kitų patikimų įrodymų, negalima daryti vienareikšmės ir objektyvios išvados, kuri leistų pagrįsti A. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje.

Byloje esanti specialisto išvada ir ekspertizės aktas (b. l. 8, 41) patvirtina, kad D. P. nurodytu laikotarpiu ant kairės rankos žasto buvo nustatytos violetinės spalvos su žalsvai gelsvais pakraščiais poodinės kraujosruvos, tačiau vien minėtų sužalojimų konstatavimas neįrodo, kad juos padarė būtent A. B.. Kaip jau minėta, byloje nėra daugiau jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Abejones dėl šių specialistų tyrimų duomenų patikimumo kelia ir tai, kad nukentėjusioji, iš karto po įvykio su pareiškimu kreipėsi į policijos įstaigą ir jame nurodė, kad A. B. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje grasino su ja susidoroti, aplinkybių apie panaudotą smurtą jos atžvilgiu, nenurodė (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4), taip pat nesikreipė į gydymo įstaigas padarytiems sužalojimams užfiksuoti. Į teismo medicinos ekspertus D. P. kreipėsi tik praėjus savaitei po įvykio (antra ekspertizė atlikta 2014-04-25). Todėl, kaip teisingai pažymėta nuteistojo apeliaciniame skunde, neatmetama galimybė, kad D. P. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ir aplinkybėmis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr., Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nepavyko pašalinti abejonių ir surinkti neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų A. B. tyčinių veiksmų padarymą, nepašalinus prieštaravimų tarp byloje surinktų A. B. kaltinančių ir jį teisinančių įrodymų, abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tuo pačiu nukentėjusiosios D. P. apeliacinis skundas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimo ir netinkamai individualizuotos bausmes atmetamas, skundo argumentų plačiau neanalizuojant. Teismas pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Nagrinėjamu atveju procesas buvo pradėtas pagal D. P. privataus kaltinimo skundą, kaltinant A. B. nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Nepasitvirtinus šiems kaltinimams ir A. B. išteisinus, atitinkamai naikinamas ir nukentėjusiosios patirtų 393,64 Lt proceso išlaidų (už kurą ir ekspertizės atlikimą) priteisimas iš nuteistojo. A. B., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, už advokato pagalbą patyrė 1500 Lt išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinantį dokumentą (b. l. 57, 58). Apygardos teismas, vadovaudamasis minėtomis BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atsižvelgęs į tai, kad A. B. pirmosios instancijos teisme turėjo gintis nuo nukentėjusiosios kaltinimų, kurie nepasitvirtino, daro išvadą, kad A. B. prašoma priteisti 1500 Lt suma už advokato pagalbą yra teisinga, proporcinga pareikštų kaltinimų sunkumui, bylos apimčiai, teismo posėdžių kiekiui ir trukmei, todėl išteisintojo patirtos išlaidos už advokato pagalbą pirmosios teisme pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos iš D. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 1, 2 dalimis,

nusprendžia:

Nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios D. P. prašymą dėl 393,64 Lt proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Iš D. P. priteisti A. B. 1500 Lt (434 Eur) jo patirtų proceso išlaidų.