Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo V. P. už teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda – 420 Lt dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nubaustas už tai, kad 2012 m. sausio 3 d. 19.20 val. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nevykdė Šiaulių apskrities VPK patrulių V. L., V. R., vykdančių teisėtas policijos pareigūnų pareigas, nurodymų-reikalavimų atsitraukti nuo policijos automobilio ir įžūliu kibimu netrukdyti pildyti dokumentų, leisti uždaryti policijos automobilio dureles.

V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimu administracinėje byloje nesutinka, mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, kadangi jam inkriminuotų nepadarė, todėl ir atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai.

Apeliantas teigia, kad administracinėje byloje nurodytu laiku jis atvyko į aikštelę prie „(duomenys neskelbtini)“ banko, kurioje iš jo nepilnamečio sūnaus D. P. pareigūnai buvo paėmę vairuotojo pažymėjimą ir keturračio motociklo dokumentus. Apie šį įvykį jam sūnus pranešė telefonu, jis kalbėjo labai jaudinęs, sakė „tėti skubiai atvažiuok“ ir jis suprato, kad atsitiko kažkas negero, pamanė gal kas iš jo atėmė motociklą. Atvažiavo taksi automobiliu ir aikštelėje pamatė policijos tarnybinį automobilį, sūnų, kitus paauglius, kurie pasakė, kad pareigūnai yra automobilyje. Apelianto teigimu, jis priėjo prie automobilio, atidarė vairuotojo pusės dureles ir pareigūno paklausė kas atsitiko. Kadangi pareigūnas sėdėjo, jis atidaręs dureles pritūpė, kad būtų patogiau kalbėti. Pareigūnas jo nesiklausė, į paklausimą nieko neatsakė, tik liepė uždaryti dureles ir laukti. Pareigūnų automobilis buvo užvestas ir jis suprato, kad jie gali išvažiuoti. Nesulaukęs jokio atsakymo į klausimą, ranka prilaikė automobilio dureles ir laukė atsakymo į jo pareigūnams užduotą klausimą. Kalbindamas pareigūną, sėdėjusį vairuotojo vietoje (V. R.), nepamatė kaip iš automobilio išlipo kitas pareigūnas, sėdėjęs automobilyje keleivio vietoje - V. L.. Apelianto teigimu, pareigūnas priėjo prie jo, liepė pasitraukti nuo automobilio ir atstatė į jį ginklą. Tokiu pareigūno elgesiu jis buvo priblokštas, paprašė sūnaus filmuoti tai kas vyksta, nes nežinojo, kas gali nutikti vėliau. Po jo paliepimo sūnui filmuoti, pareigūnas V. L. sutriko, įsikišo ginklą atgal ir jam girdint pakvietė atvykti dar vieną policijos ekipažą.

Apelianto įsitikinimu, patruliai pažeidė ne tik jų veiklą tiesiogiai reglamentuojančius teisės aktus, bet bendruosius etikos principus, nes nepilnamečių vaikų akivaizdoje elgėsi neadekvačiai situacijai. Tuo metu, kai automobilyje liudytojas M. J. rašė pareiškimą dėl tariamai įvykdyto jo nepilnamečio sūnaus administracinio teisės pažeidimo, kitas pareigūnas turėjo ne tik galimybę, bet apelianto manymu, ir pareigą, pasirūpinti lauke sausio mėnesį šąlančiais nepilnamečiais vaikais, o atvykus tariamai pažeidimą padariusio nepilnamečio vaiko tėvui, žodžiu paaiškinti kokie veiksmai šiuo metu yra atliekami ir atsakyti į visus klausimus, susijusius su tiriamu galimai padarytu nepilnamečio pažeidimu, tačiau to nepadarė. Pareigūnai tiesiog paėmė iš vaiko visus dokumentus ir su „liudytoju“ užsidarė savo tarnybiniame automobilyje.

Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame nutarime nurodė, jog nesiremia jo, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymais (versija), taip pat nesiremia jo parodymus patvirtinančių liudytojų: D. P., E. R., V. P., R. N. parodymais, kurie, anot teismo, neatitinka teismo nustatytų aplinkybių, tačiau remiasi M. J. parodymais, nes jie atitinka jo 2012-01-03 surašytą pareiškimą. Apelianto manymu, tokios teismo išvados akivaizdžiai įrodo, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo vienpusiškai ir, priimdamas nutarimą, byloje nustatytų prieštaravimų nepašalino, o būtent: liudytojas M. J. teigė matęs, kad „pareigūnai jokio daikto išsitraukę nebuvo, vienas pareigūnas laikė ranką pridėjęs prie kišenės ir jis suprato, kad ten galėjo būti elektrošokas“. Mažai tikėtina, kad tamsiu paros metu, per tarnybinio automobilio galinį langą šis liudytojas iš viso galėjo ką įžiūrėti. Pareigūnas V. R. parodė, kad jo kolega V. L. elektrošoką buvo išsitraukęs. Šią aplinkybę, beje, patvirtino ir liudytojai: D. P., E. R., V. P., R. N., tačiau teismas jų parodymais nesirėmė. Nei vienas įvykio liudytojas nepatvirtino, kad įvykio metu abu pareigūnai buvo išlipę iš automobilio, tačiau liudytojas M. J. parodė, kad „po konflikto su V. P. pareigūnai grįžo į automobilį“. Iš to seka, kad liudytojo M. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kuriais teismas rėmėsi priimdamas nutarimą. Mano, kad teismas nutarime nepagrįstai konstatavo, kad „pareigūnai į automobilį nusivedė apklausti liudytoją M. J. bei paimti iš jo rašytinį paaiškinimą“, nes liudytojas M. J. teisme parodė, kad „jis pareiškimą pareigūnų tarnybiniame automobilyje rašė pats, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareigūnai tuo metu vykdė liudytojo apklausą. Iš tokios įvykių sekos apeliantui akivaizdu, kad pareigūnai (ar bent vienas jų) privalėjo būti ne automobilyje, o su nepilnamečiais asmenimis bei pasirūpinti, kad nepilnametis (tariamas pažeidėjas) praneštų apie įvykį savo tėvams ir taip visapusiškai užtikrinti nepilnamečio asmens procesines teises, pareigas ir jo interesų gynybą.

Apeliantas nurodo, kad 2012-03-19 Šiaulių miesto apylinkės teismas išnagrinėjo jo sūnaus D. P. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl 2012-01-03 „padaryto pažeidimo“ ( to paties dėl kurio jis ir atvažiavo pareigūnų pasiteirauti), nustatė pažeidimus, numatytus ATPK 274, 283 straipsniuose ir jį panaikino.

Pasak apelianto, Policijos patrulių veiklos instrukcijos skyriuje, reglamentuojančiame pareigūno elgesį ir bendravimą su asmenimis, nurodyta, kad patruliai, bendraudami su asmenimis, privalo būti ramūs, santūrūs, kantrūs, apgalvotai reikšti savo mintis ar nuomonę, mandagūs ir taktiški, aiškinantis įvykio aplinkybes, turi įvertinti įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną, jautriai reaguojančiam asmeniui turi leisti nusiraminti ir jį išklausyti, taip pat nurodyta, kad patruliui draudžiama įsivelti į ginčus su asmenimis, prarasti savitvardą, šiurkščiai atsakyti į šiurkštumą. Apeliantas pripažįsta, kad sūnaus skambutis šaukiantis pagalbos jį labai sujaudino, o pareigūnų abejingumas tiesiog išvedė iš pusiausvyros, todėl jis, gal būt, kiek ir įkyriai prašė, kad pareigūnas atsakytų jam kas čia vyksta. Mano, kad būtent pareigūnas turėjo įvertinti išsigandusio tėvo emocinę būseną ir ramiai viską paaiškinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigūnai tik sėdėjo automobilyje, o pareiškimą savo ranka rašė liudytojas M. J., tai yra pareigūnai jokių dokumentų nepildė, todėl logiška, kad jis jiems negalėjo „sutrukdyti pildyti dokumentus“. Be viso to, jam priėjus prie tarnybinio automobilio nei vienas pareigūnas nesiteikė išlipti lauk ir prisistatyti, o kad jis jų paklaustų, buvo priverstas atidaryti tarnybinio automobilio dureles. Apeliantas teigia, kad kai iš automobilio išlipo pareigūnas, jis stovėjo greta policijos tarnybinio automobilio, tuomet pareigūnas jam pasakė nuo jo pasitraukti ir nukreipė į jį tarnybinį ginklą ir jis jo palieptas tai padarė. Pasak apelianto, visa tai įrodo, kad jis nutarime nurodytu laiku ir vietoje atsidūrė tik todėl, kad užtikrintų savo nepilnamečiui sūnui tinkamą atstovavimą duotoje situacijoje ir tyčios nevykdyti pareigūnų nurodymų neturėjo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, Šiaulių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas prašo apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamento pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad V. P. už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, paskirta šiek tiek už sankcijos vidurkį didesnė bauda (420 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. P. padarė ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolas (9 b. l.); policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (3; 4 b. l.); M. J. pareiškimas (5 b. l.); policijos duomenų bazės išrašai apie pranešimus dėl pažeidimų (14-15; 16-17 b. l.); apylinkės teismo posėdžio metu liudytojų V. L. (V. L.), V. R., M. J. (24-25; 25-26; 37-38 b. l.) ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. P. (23-24 b. l.) duoti parodymai, policijos telefoninių ir radijo ryšio garso įrašai (32 b. l.).

Tai, kad V. P. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų leisti uždaryti tarnybinio automobilio duris, atsitraukti nuo tarnybinio automobilio ir įžūliu kibimu netrukdyti pildyti dokumentų, patvirtina policijos pareigūnų V. L. ir V. R. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai (24-25; 25-26 b. l.), kuriuos iš dalies juos patvirtina M. J. ir D. P. duoti parodymai (37-38; 26-27 b. l.). Policijos pareigūnai V. L. ir V. R. duodami parodymus apylinkės teismo posėdžio metu, patvirtino tarnybiniuose pranešimuose (3; 4 b. l.) nurodytas nagrinėjamos bylos aplinkybes. M. J. duodamas parodymus, patvirtino pareiškime (5 b. l.) nurodytas aplinkybes. Šiuos įrodymus iš dalies patvirtina ir D. P. apylinkės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad kai tėtis atvyko, jis atsitūpė prie pareigūnų automobilio iš vairuotojo pusės, klausė, kas vyksta. Pareigūnai liepė netrukdyti ir pasitraukti nuo mašinos. Tėtis dar kartą klausė, kas vyksta, pareigūnai vėl jam liepė trauktis. Kai tėčiui liepė uždaryti duris, tai jis ranka dureles prilaikė ir klausė, kas vyksta. Į automobilį gal ir buvo įlindęs.“ Šias aplinkybes taip pat iš dalies patvirtina ir paties V. P. apylinkės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės (23-24 b. l.), kad jis policijos pareigūnams liepė paaiškinti kas vyksta, kad kai pareigūnas norėjo uždaryti duris jis užkišo ranką, kad policijos pareigūnai jam liepė palaukti, tačiau jis norėjo, kad pareigūnai jam nedelsiant paaiškintų ką padarė jo sūnus. Iš apylinkės teismo posėdžio metu V. L. ir V. R. duotų parodymų (24-25; 25-26 b. l.) matyti, kad V. P. tarnybinio automobilio duris atidarė tuo metu kai policijos pareigūnai tikrino D. P. pateiktus motociklo dokumentus ir apklausinėjo liudytoją M. J., t. y. vykdė jiems pavestas pareigas. Todėl iš šių parodymų visumos daroma išvada, kad V. P. nevykdydamas policijos pareigūnų reikalavimų leisti uždaryti tarnybinio automobilio duris, atsitraukti nuo tarnybinio automobilio ir įžūliu kibimu netrukdyti pildyti dokumentų, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, netyrė galimus jų prieštaravimus, nuoseklumą, logiškumą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo posėdžio metu įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, policijos pareigūnų V. L. ir V. R. duotais parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina M. J. ir D. P. ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. P. duoti parodymai. V. L. ir V. R. teismo posėdyje duotais parodymais patvirtino tarnybiniuose pranešimuose (3; 4 b. l.) nurodytas aplinkybes, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad V. L. ir V. R. duoti parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, atitinkantys loginę įvykių seką, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (liudytojų parodymai, garso įrašai ir kt.). Apeliaciniame skunde išvardinti liudytojų duotų parodymų neatitikimai ir tarpusavio prieštaravimai nėra esminiai, ir nepaneigia V. P. kaltės padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pažymėtina, jog ATPK 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nepilnamečiams nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos su ypatumais, numatytais šiame kodekse. ATPK 265 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apie nepilnamečio administracinį sulaikymą būtina pranešti jo tėvams arba globėjams. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nepilnametis D. P. (gim. 1994-06-10) nebuvo sulaikytas, padaryto pažeidimo aplinkybės buvo aiškinamosis įvykio vietoje, todėl pareigūnai neturėjo pareigos rūpintis administracinėn atsakomybėn traukiamu nepilnamečiu ir/ar pranešti tėvams apie jo padarytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad apeliacinio skundo argumentai, jog vienas iš pareigūnų turėjo būti su nepilnamečiais asmenimis bei pasirūpinti, kad nepilnametis praneštų apie įvykį savo tėvams ir taip visapusiškai užtikrinti nepilnamečio asmens procesines teises, pareigas ir jo interesų gynybą, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti.

Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas. 27 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą arba artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Jeigu panaudotos prievartos priemonės yra neveiksmingos arba jų panaudojimas yra neįmanomas dėl asmens daromų veiksmų intensyvumo, o delsimas kelia grėsmę policijos pareigūno gyvybei, policijos pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, iš šių teisės normų analizės ir byloje surinktos medžiagos visumos, daro išvadą, kad policijos pareigūnai nepažeidė policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės normų, kadangi atsižvelgiant į susidariusią situaciją, turėjo teisę V. P. atžvilgiu panaudoti psichinę prievartą, specialiąsias priemones ir/ar šaunamąjį ginklą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas 2012 m. kovo 14 d. nutarimą V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, bei pagrįstą nutarimą, kurio naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.