Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-665-190-2013

Teisėjas Pavel Borkovski Teisminio proceso kategorija: 1-38-1-00004-2013-3

2013 m. lapkričio 21 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m.gegužės 1 d., redakcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. buvo kaltinamas tuo, kad davė kyšį tarpininkui perduoti valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui už pastarojo pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: D. S., 2009 m. vasario 18 d., apie 9 val., susitiko su N. V. prekybos centro „IKI“, esančio Fabijoniškių g. 2a, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje, davė N. V. 3000 litų kyšį kaip tarpininkei, pažinojusiai valstybės tarnautojui prilygintą asmenį - UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių V. T. ir pažadėjusiai perduoti šiuos pinigus V. T. už tai, kad šis, teisėtai veikdamas, duotų nurodymą sudaryti su D. S. pažįstamu I. B. 3 metrų prekybos vietos, esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomoto Vilniaus Kalvarijų turgaus, adresu Kalvarijų gt. 156, Vilnius, žuvies paviljone, nuomos sutartį, taip pat pažadėjusiai iš savo pusės atitinkamai paveikti V. T., kad šis duotų tokį nurodymą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m.gegužės 1d., redakcija).

Teismas įvertino, kad kaltinamas D. S. buvo grindžiamas vien nenuosekliais ir prieštaringais nuteistosios N. V. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-27 baudžiamuoju įsakymu nuteista už BK 226 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką) parodymais, kurių nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, kad D. S. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuteistosios N. V. parodymai dėl D. S. pinigų perdavimo jai aplinkybių ir tikslo įvertinti kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, paneigiami kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais - kaltinamojo D. S., liudytojų A. Š., V. T., I. B., V. A., M. J. parodymais, rašytiniais įrodymais ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analize. Teismas padarė išvadą, kad N. V. pati nėra tikra, kokiam adresatui ir kokiu tikslu buvo skirti D. S. jai perduoti 3000 litų.

Aptardamas D. S. parodymus, teismas nurodė, jog pastarasis nuosekliai aiškino, kad N. V. perduoti 3000 Lt nebuvo kyšis, o buvo pinigai už nuomą, ir šiuos jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų A. Š. ir V. T. parodymai, V. T. bei N. V. telefoninių pokalbių išklotinės. Teismo nuomone, D. S. įtikinamai (argumentuodamas ikiteisminio tyrimo subjektų jam darytu psichologiniu spaudimu bei N. V. prašymu neviešinti jos dukters D. J. vardu išnuomotos prekybos vietos subnuomos fakto) paaiškino priežastis, lėmusias jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prieštaravimus.

Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad faktas, jog 2009-02-18 D. S. perdavė N. V. 3000 litų, yra įrodytas. Tačiau teismas daro išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių faktą, jog D. S. 2009-02-18 perdavė tarpininkei N. V. 3000 Lt kaip kyšį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui V. T. už tai, kad pastarasis duotų nurodymą sudaryti su I. B. prekybos vietos nuomos sutartį.

Motyvavęs tuo, kad teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne prielaidomis, nuosprendyje negali būti abejonių dėl nuteisiamo asmens kaltumo, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize, o visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti bylos nagrinėjimo metu, teismo nuosprendyje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, teismas D. S. išteisino, konstatavęs, kad pastarojo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas.

Prokuroro teigimu, priešingai negu deklaravo teismas, byloje surinktus įrodymus įvertino šališkai, aiškiai suteikdamas prioritetą įrodymams, kuriais bandoma pagrįsti D. S. gynybinę versiją. Ignoruodamas visą eilę didelę įrodomąją reikšmę turinčių esminių faktinių duomenų, įrodančių D. S. kaltę dėl papirkimo.

Apeliaciniame skunde prokuroras dėsto N. V. teisiamojo posėdžio metu bei D. S. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių, anot prokuroro, yra akivaizdu, jog dėl perduotų pinigų paskirties yra esminių prieštaravimų. Nustatinėdamas, kas iš jų sako tiesą, o kas duoda melagingus parodymus, teismas privalėjo išsamiai ir nešališkai išanalizuoti kiekvieną iš byloje surinktų įrodymų atskirai, patikrinti jų leistinumą ir liečiamumą, įvertinti jų patikimumą, po to įvertinti įrodymų visumą, tačiau to nepadarė.

Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog kaltinimas buvo grindžiamas vien nenuosekliais ir prieštaringais nuteistosios N. V. parodymais, kurių, teismo nuomone, aiškiai nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, kad kaltinamasis D. S. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, neatitinka tikrovės, nes prieštarauja byloje surinktiems faktiniams duomenims. Prokuroras pažymi, jog kaltinimas D. S. grindžiamas ne tik N. V. parodymais, bet ir visa eile kitų įrodymų, kurie patvirtina N. V. parodymų teisingumą. Analizuojant N. V. parodymus dėl 3000 Lt kyšio perdavimo aplinkybių, prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, kad jie, atvirkščiai nei D. S., yra nuoseklūs ir logiški.

Vertindamas kaltinamojo D. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu teismas nuosprendyje nurodė, kad pastarasis nuosekliai aiškino, kad perduoti N. V. 3000 Lt nebuvo kyšis, o teismo proceso metu D. S. įtikinamai paaiškino tam tikro prieštaravimo atsiradimo jo apklausose ikiteisminio tyrimo eigoje ir teismo procese priežastis ir kaltinamojo parodymai apie galimą 2009-02-18 įvykio paaiškinimą buvo patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Tokiu būdu, teismas išdėstė savo argumentus, kodėl jis laiko, kad D. S. neva tinkamai paaiškino prieštaravimus tarp parodymų, duotų 2009-03-09 apklausiant jį specialiuoju liudytoju, ir teisme. Tačiau pažymėtina, jog teismas neskyrė jokio dėmesio, neanalizavo ir neįvertino, kodėl D. S. po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo davė tokius pat parodymus, kaip ir 2009-03-09, t.y. visiškai kitokius, negu davė teisme. Prokuroro teigimu, reziumuojant galima konstatuoti, kad išteisintasis D. S. teisme davė iš esmės skirtingus parodymus, negu ikiteisminio tyrimo metu, ir nesugebėjo pateikti logiškos versijos, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Tačiau teismas tokį jo paaiškinimą priėmė ir konstatavo, kad D. S. parodymai yra nuoseklūs ir jais galima remtis, nors privalėjo kruopščiai išanalizuoti ir tinkamai įvertinti kaltinamojo parodymuose, tame tarpe jų esminio pakeitimo priežastis, tačiau to nepadarė.

Siekdamas pagrįsti savo poziciją, kad N. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, teismas nuosprendyje nurodė, kad jie dėl daugelio jos dėstomų aplinkybių paneigiami kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Nurodė, kad jos parodymus dėl tam tikrų įvykių ir esminių aplinkybių paneigia ne tik kaltinamojo D. S. parodymai, tačiau ir teismo proceso metu apklaustų liudytojų A. Š., V. T., I. B., V. A., M. J. parodymai, rašytiniai bylos įrodymai ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analizė. Tačiau, anot prokuroro, atsižvelgiant į išteisintojo D. S. parodymų nenuoseklumą ir nelogiškumą, teigti, kad jo parodymais paneigiami N. V. parodymai, nėra jokio pagrindo.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas A. Š. nepaneigė ir negalėjo paneigti N. V. parodymų, nes davė parodymus tik dėl susitikimo su D. S. 2009-02-18 Kalvarijų turguje, direktoriaus kabinete. Liudytojas V. A. tik patvirtino faktą, kad subnuomavo prekybos plotą iš N. V. dukters D. J. ir parodė, jog kas mėnesį perduodavo N. V. per D. S., o vėliau per I. B. didesnę sumą, negu už nuomą, suma sudarydavo apie 3000 Lt. Apie 3000 litų, kuriuos D. S. perdavė N. V. 2009-02-18, V. A. nieko parodyti negalėjo, t.y. nepaneigė ir negalėjo paneigti N. V. parodymų. Liudytojo I. B. parodymai teisme, kuriuos teismas laiko paneigiančiais N. V. parodymus, buvo itin nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški, tai matyti iš teismo posėdžio protokolo. Esminis momentas yra tas, kad I. B., kaip ir D. S., teisme davė iš esmės skirtingus parodymus, negu buvo davęs ikiteisminio tyrimo metu, ir nesugebėjo logiškai paaiškinti teismui parodymų keitimo priežasties. Teismo neobjektyvumas vertinant įrodymus, anot prokuroro, itin akivaizdžiai pasireiškė išvadoje, jog N. V. parodymus neva paneigia liudytojų V. T. ir M. J. parodymai, nes buvo užfiksuota, kad teisme šie liudytojai davė melagingus parodymus.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad N. V. parodymų melagingumą, be liudytojų parodymų, patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analizė. Tačiau prokuroras pažymi, jog tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims. Skunde analizuojami pokalbiai tarp D. S. ir N. V. bei teigiama, jog telefoninis pokalbis 2009-02-17 10:20:28 patvirtina ne D. S. o N. V. parodymus. Tačiau teismas šio esminio pokalbio nuosprendyje neišanalizavo ir neįvertino.Be to, visi kiti telefoniniai pokalbiai pilnai patvirtina N. V. parodymus. Nuosprendyje nuolat akcentuojamas faktas, kad D. S. kitų pokalbių metu kalbėjosi su N. V. ir apie V. A. subnuomos dokumentus, prokuroro manymu, nepaneigia N. V. parodymų ir neturi ryšio su 2009-02-18 susitikimu ir 3000 Lt. perdavimu.

Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino tai, jog N. V. parodymų teisingumą patvirtina jos pačios elgesys po pinigų gavimo iš D. S.. Jeigu D. S. iš tikrųjų perduotų N. V. pinigus už V. A., ji pasiimtų juos sau, kaip nuolat darydavo anksčiau, o ne nešiotų savo rankinėje visą savaitę iki sulaikymo, be to, jokiu būdu neaiškintų tyrėjams, kad tai yra kyšis, ko pasėkoje buvo nuteista pati. Versija, kad D. S. sugebėjo perduoti N. V. pinigus taip, kad ji nesuprato, už ką yra pinigai, anot prokuroro, nelogiška. Priešingai, N. V. parodymai visiškai sutampa su jos elgesiu.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintasis D. S. ir jo gynėjas - skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis, kuriuo D. S. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m.gegužės 1 d., redakcija), naikintinas, D. S. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apylinkės teismas šių nuostatų nesilaikė ir, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neįvertinęs jų visumos, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad D. S. davė kyšį tarpininkui perduoti valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui už pastarojo pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

Pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra ginčijamas pats pinigų, t.y. 3000 Lt, perdavimo faktas, šį faktą patvirtina ir pats išteisintasis, tačiau skiriasi N. V. ir D. S. parodymai dalyje dėl perduotų pinigų paskirties.

Nepagrįstos apylinkės teismo išvados, kad nuteistosios N. V. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi ir jais negalima remtis, kad juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, o taip pat, jog D. S. parodymus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad N. V. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs ir logiški. Ji parodė, kad 2009 m. pradžioje buvo pas V. T. ir M. J. ir V. T. pokalbio metu paprašė jos surasti žmogų, norintį išsinuomoti atsilaisvinančią vietą žuvies paviljone bei pažymėjo, jog ne už dyką. Taip pat, žinodamas, kad ji pažįsta D. S. ir su juo bendrauja, paprašė suorganizuoti, kad D. S. su juo (V. T.) susisiektų. Įvykio dieną jai paskambino D. S. ir pasiūlė susitikti, sakydamas, kad „reikia duot kažką tai“ ir ji suprato, jog jis nori perduoti atlygį. Kai susitikimo metu D. S. įdėjo jai pinigus į rankinę, ji buvo įsitikinusi, kad pinigai skirti ir perduotini V. T.. Ji tik paklausė „kiek?“, o D. S. atsakė „trys“ ir ji supratusi, jog tai yra trys tūkstančiai.

Tai, jog N. V. ne iš karto po sulaikymo ir minėtos pinigų sumos radimo pas ją asmens kratos metu 2009-02-25, o tik 2009-03-06 ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pripažino pinigų gavimo iš D. S. faktą neduoda pagrindo pripažinti, jos parodymus nenuosekliais, nes ji, turėdama aukštąjį išsilavinimą ir būdama brandaus amžiaus, suvokė, jog ne tik D. S. duoda kyšį, bet ir ji kyšį priima kaip tarpininkė, tikslu perduoti V. T., dėl ko jai gresia baudžiamoji atsakomybė.

Aplinkybė, jog N. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. S. sakė „tai jam per Jus“, kas reiškia V. T. per ją, tačiau teisme parodė, kad D. S., perduodamas jai pinigus, nieko nepasakė, taip pat nepaneigia jos parodymų teisingumo, nes teisme ji buvo apklausiama, praėjus daugiau nei ketveriems metams po šio įvykio, todėl tiksliai visų detalių ji galėjo ir neatsiminti. Svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad N. V. niekada neparodė, jog D. S., perduodamas jai 3000 litų, būtų minėjęs, kad tai yra pinigai už V. A. subnuomojamą prekybos vietą, kas leistų daryti išvadą, kad tai nebuvo kyšis.

Sutiktina su prokuroru, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu N. V. nesakė apie tai, kad kaltinamasis D. S. ar liudytojas I. B. kas mėnesį perduodavo jai pinigus už prekybos vietą žuvies paviljone, kurią V. A. subnuomavo iš N. V. dukters D. J. ir šią aplinkybę nurodė tik bylą nagrinėjant teisme, paaiškinama tuo, kad versiją, jog tai buvo nuomos mokestis už V. A. sunuomojamą prekybos vietą D. S. taip pat iškėlė tik teisme, kas neduoda pagrindo teigti, kad ji šį faktą slėpė.

Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu N. V. teigė, kad jai dirbant Kalvarijų turguje V. T. kas mėnesį mokėjo jai „už tylėjimą“, o vėliau šių parodymų atsisakė, teigdama, kad davė juos dėl jos atžvilgiu naudoto psichologinio spaudimo, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nėra susijusi su aplinkybėmis, nagrinėjamomis šioje baudžiamojoje byloje D. S. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad N. V. parodymai apie D. S. jai perduotą kyšį yra nuoseklūs ir logiški. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis N. V. parodymais, 2013 m. vasario 27 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kurio pripažino ją kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 226 str. 2 d.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad N. V. būtų suinteresuota nepagrįstai apkalbėti D. S.. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, jų tarpusavio santykiai buvo draugiški. Pažymėtina ir tai, kad dėl to, jog N. V. prisipažino, kad ji paėmė kyšį iš D. S., ji buvo taip pat nuteista, t.y. jos atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas.

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėsto D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat nurodo neva logiškas jų keitimo priežastis, tačiau teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Išanalizavus D. S. parodymus viso proceso metu, matyti, kad jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių keitėsi, buvo nenuoseklūs, kas duoda pagrindo išvadai daryti, jog buvo ieškomi įvairūs būdai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde prokuroras pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, išdėstęs savo argumentus, kodėl jis pripažįsta, kad D. S. neva tinkamai paaiškino prieštaravimus tarp parodymų, duotų 2009-03-09 apklausiant jį specialiuoju liudytoju, ir teisme, tačiau neanalizavo ir neįvertino, kodėl D. S. po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo davė tokius pat parodymus, kaip ir 2009-03-09, t.y. visiškai kitokius, negu davė teisme (apie tai už kieno būtent – I. B. ar V. A. prekybos vietą buvo skirti N. V. duodami pinigai, apie tai, ar pokalbio metu A. Š. parašė ar ne ant popieriaus lapo skaičių „3000“ ir liepė susisiekti su N. V.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. S. parodymus po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo atspausdino pats ne ikiteisminio tyrimo įstaigoje (šį faktą patvirtina ir pats D. S.), kas neduoda pagrindo teigti, jog šie parodymai buvo duoti psichologinio spaudimo įtakoje. Be to, neįtikinantis D. S. argumentas, kuriuo jis grindžia neteisingų parodymų davimą paskutinėse ikiteisminio tyrimo apklausose, t.y., jog neva nenorėjo pakenkti N. V., kuri prašė jo neviešinti subnuomos fakto, nes akivaizdu, kad po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo D. S. žinojo, kad jo byla bus perduota teismui, o kaltinimas jam didele dalimi grindžiamas N. V. parodymais.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, D. S. teisme duoti paaiškinimai dėl parodymų pakeitimo teisme nėra įtikinantys, dėl ko juos negalima pripažinti nuosekliais, paneigiančiais N. V. parodymus ir jais vadovautis.

Nesutiktina ir su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog N. V. parodymai paneigiami ne tik kaltinamojo D. S. parodymais, tačiau ir teismo proceso metu apklaustų liudytojų A. Š., V. T., I. B., V. A., M. J. parodymais, o taip pat rašytiniais bylos įrodymais ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analize.

Pažymėtina, jog tiek liudytojas A. Š., tiek ir V. A. apie N. V. nurodytą aplinkybę, jog D. S. jai 2009-02-18 perdavė 3000 litų kaip kyšį nieko parodyti negalėjo, nes A. Š. parodė tik apie tos dienos susitikimą su D. S. direktoriaus kabinete Kalvarijų turguje, o V. A. tik patvirtino faktą, kad subnuomavo prekybos plotą iš N. V. dukters D. J. ir kiekvieną mėnesį perduodavo N. V. per D. S. arba I. B. didesnę sumą, negu už nuomą, suma sudarydavo apie 3000 Lt. Be to, V. A. teisiamajame posėdyje atsakydamas į teisėjo klausimą parodė, kad D. S. jam neminėjo apie tai, kad už sutarties sutvarkymą reikia mokėti pinigus. Taip pat negalima pripažinti, kad N. V. parodymus paneigia I. B. parodymai, nes, pažymėtina, jo parodymai, kaip ir D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skyrėsi bei buvo derinami prie naujų kaltinamojo parodymų, o liudytojas I. B. negalėjo teisme paaiškinti, dėl kokios priežasties jis pakeitė savo parodymus. Tas pats pasakytina ir apie liudytojų V. T. ir M. J. parodymus, nes apklausiami jie neigė, kad buvo susitikę su N. V. pas M. J. bute ir prašė N. V. susisiekti su D. S. dėl atsilaisvinančios prekybos vietos, o taip pat, kad kad 2009 metų vasario mėnesį telefonu ar betarpiškai su N. V. bendravo. Tačiau tokius jų teiginius paneigia telefoninių pokalbių garso įrašai, kurie akivaizdžiai patvirtina faktą, kad M. J. 2009-02-12 pakvietė N. V. pas save, o V. T. skambino N. V. bevažiuojant į susitikimą, įkalbinėdamas ją nevažiuoti mašina, kad galima būtų vartoti alkoholinius gėrimus. Papildomai apklausti teisme V. T. ir M. J. pakeitė parodymus ir vis tik pripažino šį faktą, t.y., kad bendravo su N. V. telefonu, tačiau neva ši į susitikimą neatvažiavo. Sutiktina su prokuroro teginiu, kad logiška, kad tokiu atveju V. T. ar M. J. klausinėtų N. V., kodėl ši važiavo į svečius ir neatvažiavo, tačiau vėlesnių pokalbių tarp šių asmenų neužfiksuota. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nustatyta, jog V. T. ir M. J. teisme davė neteisingus parodymus, todėl jais remtis nėra pagrindo, juo labiau pripažinti, kad jie paneigia N. V. parodymus.

Atvirkščiai nei teigiama išteisinamajame nuosprendyje, byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuoti duomenys nepatvirtina D. S. parodymų. Iš pokalbių turinio seka,jog 2009-02-17 N. V. nurodė D. S. susitikti su V. T., padiktavo jo telefono numerį. Tą pačią dieną D. S. telefonu N. V. pasakė, kad susitikimas įvyko, teigdamas „Jo, as buvau pas jį. Jisai sakė, kad su jumis susitikti“, tačiau N. V. akivaizdžiai nesupranta susitikimo tikslo, nes į D. S. pasiūlymą susitikti atsako „Tai kokio velnio?“, į ką išteisintasis atsako „Nu. Duot kažką tai“. Taigi, iš šių pokalbio turinio matyti, kad jie patvirtina būtent N. V. parodymus, kuriuose ji teigė, kad 2009 m. vasario pradžioje buvo pas M. J. namuose, ten buvo ir V. T., kuris paprašė „ne už dyką“ surasti žmogų nuomotis prekybos vietą, tai pat V. T. prašė jos suorganizuoti, kad D. S. su juo susitiktų, jog nuomos sutartys buvo pasirašinėjamos tik su V. T. žinia, nes būtent jis jas pasirašydavo, jog, nors ir D. S. nenurodė, kam skirti jo perduodami 3000 Lt, ji supratusi, jog tai kyšis, kuris turi būti perduotas V. T., o ji yra tarpininkė. Tai, kad kituose užfiksuotuose pokalbiuose D. S. ir N. V. kalba ir apie V. A. subnuomą bei dokumentus, nepaneigia N. V. parodymų, o taip pat D. S. kaltės dėl kyšio davimo.

Pažymėtina ir tai, kad N. V. D. S. perduotus 3000 Lt, t.y. gana nemažą sumą, nešiojosi savo rankinėje visą savaitę, t.y. iki jos sulaikymo, kas parodo, kad pinigai buvo skirti ne jai bei patvirtina jos teiginį, kad ji norėjo juos perduoti V. T., tačiau jai nepavyko jam prisiskambinti.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kaltinamojo D. S. kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta aukščiau aptartais įrodymais bei jų analize, kurie patvirtina faktą, kad D. S. 2009 m. vasario 18 d., apie 9 val., susitiko su N. V. prekybos centro „IKI“, esančio Fabijoniškių g. 2a, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje, davė N. V. 3000 litų kyšį kaip tarpininkei, pažinojusiai valstybės tarnautojui prilygintą asmenį - UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių V. T. ir pažadėjusiai perduoti šiuos pinigus V. T. už tai, kad šis, teisėtai veikdamas, duotų nurodymą sudaryti su D. S. pažįstamu I. B. 3 metrų prekybos vietos, esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomoto Vilniaus Kalvarijų turgaus, adresu Kalvarijų gt. 156, Vilnius, žuvies paviljone, nuomos sutartį, taip pat pažadėjusiai iš savo pusės atitinkamai paveikti V. T., kad šis duotų tokį nurodymą.

Kolegija pažymi, kad neaiškumai yra aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes. Nagrinėjamu atveju, iškilusias abejones dėl D. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, šalina nukentėjusiosios parodymai, kuriais ji paneigė jo iškeltą pinigų perdavimo versiją ir, kaip jau minėta aukščiau, neturi pagrindo jo apkalbėti ir duoti neobjektyvius bei neteisingus parodymus, o taip pat kiti byloje surinkti ir aptarti įrodymai, kuriu visuma yra laikytina pakankama pašalinti iškilusius neaiškumus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. S. nusikalstami veiksmai sudaro papirkimo sudėtį, todėl kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio nuostatomis, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, išskyrus atvejus, kai po nusikalstamos veikos padarymo priimamas kokiu nors būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas.

D. S. inkriminuotą nusikaltimą padarė galiojant 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtintai Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. redakcijai, kurios sankcijoje buvo numatytos vienodos kaip ir dabartinėje redakcijoje (patvirtintoje 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1472) bausmių rūšys, t.y. bauda, laisvės apribijimas, areštas ir laisvės atėmimas. Tačiau 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtintoje redakcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų (nesunkus nusikaltimas), o įstatymų leidėjui 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1472 priėmus naują Lietuvos Respublikos BK 227 str. redakciją, už šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą šiuo metu gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki 4 metų (apysunkis nusikaltimas), taigi šis baudžiamasis įstatymas yra griežtesnis už prieš tai galiojusį. Esant šioms aplinkybėms, D. S. taikytina Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu.

Teismas, skirdamas bausmę D. S., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

D. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Kaip jau minėta aukščiau, Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Lietuvos Respublikos BK 55 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, todėl ji D. S. negali būti skiriama, nesant byloje jokių išskirtinių aplinkybių.

D. S. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris baudžiamojo įstatymo priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 3 d.), nusikalto pirmą kartą (t. 1, b.l. 152), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b.l. 153), turi šeimą. Esant nustatytų aplinkybių visumai, kolegija mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti, D. S. paskiriant Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, lygią sankcijoje numatytam baudos vidurkiui.

Baudos dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 47 str. nuostatos, kurios pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350, įsigal. 2011-04-28, redakciją už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato baudą iki 500 MGL dydžio. D. S. nusikaltimą padarė 2009-02-18, galiojant Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcijai, patvirtintai Lietuvos Respublikos 2000-09-26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio nuo 2003-05-01. Ši Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcija už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato iki 100 MGL dydžio baudą, tai yra švelnesnę, negu numatyta šiuo metu, todėl teismas, nustatydamas D. S. baudos dydį, taiko Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu (Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos vyriausybė 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1366 „Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2009-01-01, patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį (anksčiau – MGL) – 130 litų, todėl apskaičiuojant D. S. baudą, taikomas būtent šis dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., kolegija

nusprendė:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį, kuriuo D. S. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m.gegužės 1 d., redakcija).

D. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m.gegužės 1 d., redakcija) ir nuteisti 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio bauda.