Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, dalyvaujant ieškovo Jean – Pierre M. I. atstovui advokatui Ričardui Lilui, atsakovei E. K., atsakovių atstovei advokatei Dianai Degutienei, nedalyvaujant ieškovui Jean – Pierre M. I., atsakovei O. K., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Jean – Pierre M. I. ieškinį atsakovėms E. K., O. K. dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovių E. K. ir O. K. neteisėtai valdomą ieškovo tėvui J. I. pagal 1993 m. spalio 3 d. susitarimą priklausantį nekilnojamąjį turtą - namą Joniškio mieste, Sandėlio g. Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), visą žemės sklypą Nr. 48 (10,74 ha) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pusę žemės sklypo Nr. 66 (0,335 ha) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ieškovas ieškinyje bei jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovo tėvas, J. I. (M. K.), gimęs 1924 m. kovo 16 d. Pakruojo rajone, Lietuvoje ir miręs 1997 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijoje buvo A. K. ir O. K. sūnus. Jo tėvai, A. ir O. K. gyveno Joniškio mieste ir valdė nekilnojamąjį turtą - pastatus ir žemę. Karo metais pasitraukęs iš Lietuvos, M. K. buvo priverstas pakeisti vardą ir pavardę, taip jis tapo J. I.. Nepakeitus pavardės, ieškovo tėvui nebūtų leista gyventi Prancūzijoje ir jis būtų grąžintas į Sovietų sąjungą. 2000 m. vasario 4 d. sprendimu Joniškio rajono apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. I. buvo A. K. ir O. K. sūnus. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, ieškovo tėvas, J. I., ėmė domėtis galimybe atkurti nuosavybės teises į savo tėvų A. ir O. K. turėtą nekilnojamąjį turtą. 2008 metais ieškovas, tvarkydamas mirusio tėvo archyvus, rado 1993 m. spalio 3 d. J. I. ir E. K. (dalyvaujant O. K.) tarpusavio susitarimą, kuriame E. K. ir O. K. įsipareigojo perleisti J. I. namą Joniškio mieste, Sandėlio g. Nr. 1, pusę žemės sklypo Nr. 103 (7,37 ha), visą žemės sklypą Nr. 48 (10 ha), pusę žemės sklypo Nr. 66 (0,33 ha). Ieškovo įsitikinimu šio susitarimo notariškai patvirtinti nebuvo galimybės, nes nebuvo žinoma į kokį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos nuosavybės teisės. Tuo tarpu, šiuo susitarimu, J. I. įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti atgautą namų valdą, padengti žemės pagerinimo išlaidas, apmokėti visas išlaidas susijusias su nekilnojamojo turto atgavimu. Apie tai ieškovas ne kartą teiravausi E. K. ir O. K., tačiau jos neigė buvus kokiam tai susitarimui. Tik 2008 metais ieškovas rado šį 1993 m. spalio 3 d. susitarimą ir visą eilę E. K. ieškovo tėvui rašytų laiškų, iš kurių matyti, kad toks susitarimas tikrai buvo, kad tėvas nuolat joms siųsdavo pinigus, lankydavęsis Lietuvoje ne kartą joms yra padėjęs finansiškai, kad tėvas apmokėjo jų turėtas išlaidas advokatui, tvarkiusiam nekilnojamojo turto grąžinimo klausimus. Be to, ieškovo tėvo namuose Prancūzijoje, jam gyvam esant lankėsi E. K., jos atsivežti kiti Lietuvos piliečiai, kuriuos tėvas priimdavo ir apmokėdavo jų buvimo Prancūzijoje išlaidas. Tai, kad pinigai būdavo pervedami į E. K. sąskaitą Lietuvoje, AB Vilniaus banke įrodo prie ieškinio pridedami AB Vilniaus banko ir banko Credit Lyonnais dokumentai. Iš tėvo pasakojimų ieškovui yra žinoma, kad tokių bankinių pavedimų buvo ne vienas. Šiuo metu E. K. ir O. K., ieškovo žiniomis, neteisėtai valdo ieškovo tėvui pagal 1993 m. spalio 3 d. susitarimą priklausantį nekilojamąjį turtą, t.y. pastatą, esantį Joniškio mieste Sandėlio g. Nr. 1, pusę žemės sklypo Nr. 103 (7,37 ha), visą žemės sklypą Nr. 48 (10 ha), pusę žemės sklypo Nr. 66 (0,33 ha). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo tėvas nuo 1993 m. spalio mėn., kuomet buvo sudarytas minėtasis susitarimas, visada šio susitarimo laikėsi ir tai darė iki pat savo mirties, t.y. vykdė visus sutartinius įsipareigojimus prieš atsakoves, netgi viršijo savo įsipareigojimus, t.y. visada atsakovėms prireikus pinigų, jų pervesdavo, o atvykęs į Lietuvą duodavo atsakovėms nemažas sumas grynųjų pinigų, nors tų pinigų reikėdavo ne susitarimo vykdymui, o jų asmeninėms reikmėms (vaistams, pragyvenimui ir pan.). E. K. 2011 m. rugpjūčio 29 d. atvyko į advokato R. Lilo kontorą ir pranešė, kad nesirengia vykdyti taip jos vadinamo pasižadėjimo. Dėl šių priežasčių, ieškovas yra priverstas kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo, kaip J. I. paveldėtojo, teisės ir teisėti interesai.

Atsakovė E. K. atsiliepimu į ieškinį, taip pat ji ir jos atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ieškovas reikalauja jam priteisti atsakovių nuosavybę, nes taip neva buvo susitaręs jo velionis tėvas su atsakovėmis. Šis reikalavimas atmestinas atsižvelgiant į keletą aspektų- sutartinių-prievolinių santykių vertinimą, reikalavimų perėjimą kreditoriui mirus bei senaties terminą. LR Civilinis kodeksas nereglamentuoja asmenų pasižadėjimų vykdymo ar pasekmių dėl pasižadėjimų nevykdymo. LR CK Prievolių teisės knyga nenumato asmenų pažadų teisinių santykių apskritai, todėl, manytina, šis ginčytinas santykis negali būti vardijamas teisiniu. Ieškovo reikalavimas priteisti jam jo velioniui tėvui pažadėtą turtą negali būti sprendžiamas pagal LR CK 6.309 str., nes nekilnojamojo turto sandoriams privaloma speciali sandorio forma, ir, kita vertus, neįvykdytos minėto straipsnio sąlygos. Ieškovas ieškinį grindžia tik teiginiais. Kita vertus, velionis J. I. pilnai galėjo savo noru materialiai remti bet kurį asmenį, ir neginčytinas yra tik faktas, kad J. I. iš tiesų yra sumokėjęs atsakovei 3000 frankų. Minimame 1993-10-03 susitarime nėra nurodyta jokių terminų, per kuriuos susitarimo šalys turėtų atlikti sutartus veiksmus, nėra nurodyta ir konkrečių sumų. Iš pateiktos prie ieškinio medžiagos taip pat nėra aišku, ar velionis J. I. teikė lėšas (jeigu teikė) atsakovėms būtent pagal šį susitarimą. Ieškinio reikalavimai turi būti pagrįsti ir įrodytini - įvardijamas ieškinio dalykas ir pagrindas. Nei dalyko (ginčo objekto), nei pagrindo (įrodymų) ieškovas nepateikia ta apimtimi, kuri leistų nustatyti esant ginčytiną teisinį santykį tarp šalių, kitaip tariant, leistų nustatyti, kokias ieškovo materialiąsias ar neturtines teises atsakovės pažeidė. Vertintina ta aplinkybė, kad tarp ieškovo ir atsakovių apskritai nėra jokių susitarimų, o jo velionio tėvo ir atsakovių tarpusavio santykiai negali būti ieškovo reikalavimų objektu ta apimtimi, kiek tai nebūtų sureguliuota paveldėjimo santykių pagrindais - laiku ir reikiama forma. LR CK 5.63 str. reglamentuoja kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką, kuria privalėjo pasinaudoti Lietuvos teisės reguliuotinų santykių dalyvis, nes atsakovės, ieškovo įvardintos skolininkėmis paveldėjimo santykyje, yra Lietuvos pilietės ir veikia Lietuvos Respublikos įstatymų pagrindu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str . nurodo, kad iki įsigaliojus 2000 m. LR CK, paveldėjimo santykiams taikytinos turėjo būti 1964 m. CK paveldėjimo normos. Ieškovo tėvui mirus 1997 m, 1964 m. CK 595 str. reglamentuotų kreditorių pretenzijų pareiškimo tvarką, palikėjo įpėdiniai privalėjo per šešis mėnesius po palikėjo mirties pareikšti debitorinius reikalavimus palikėjo skolininkams. Visgi, pareikšti palikėjo skolininkams debitorinius reikalavimus būtų įmanoma tik tuo atveju, jei tokie reikalavimai jau būtų buvę įvardyti palikėjo mirties momentu. Kaip matyti iš duomenų, kuriuos mini ieškovas ieškinyje, jo tėvo mirties momentu jokių velionio reikalavimų atsakovėms viešai nebuvo pareikšta, todėl reikalavimas dėl susitarimo įvykdymo negalimas ir tokiu pagrindu. 1964 m. CK nesant, kaip minėta, normos dėl debitorinių palikimo reikalavimų, atsakovė remiasi LR CK V knygos normų aiškinimu (5.63 str.). Pažymėtina, kad atsakovės motina atsakovė O. K. ginčo turtą paveldėjo -žemės sklypą 2011-01-25, o pastatus - 2000-06-30, o atsakovė E. K. iš viso nėra ginčo turto savininkė. Manytina, atsakovių 1993 m. susitarimai su ieškovo tėvu dėl numatomų ateityje sandorių turi būti vertinami tik kaip jų asmeniniai santykiai. Atsakovė pažymi, kad ieškovas civilinėje byloje paviešino be atsakovės sutikimo jos ir kito asmens privatų susirašinėjimą, tuo pažeisdamas LR CPK 201 str. Ieškovas pateikė atsakovės ir jau mirusio asmens privataus susirašinėjimo medžiagą kaip rašytinius įrodymus (LR CPK 197 str.), nors tokio sutikimo iš velionio susirašinėtojo ir atsakovės neturi. Atsakovė mano, kad jos ir kito asmens privatus susirašinėjimas negali būti laikomas rašytiniu įrodymu trečiojo asmens jų atžvilgiu byloje, nes nėra registruotas viešame registre, t. y. toks susirašinėjimas gali būti teisiškai reikšmingas tik susirašinėjančiųjų santykiams (jei tokie ginčytini būtų). Ieškovo minimame 1993 m. susitarime perleisti turtą nurodyta, kad atsakovė įsipareigoja turtą „perleisti“, t. y. perduoti vienu iš civiliniuose santykiuose naudojamų būdų-dovanoti, parduoti, keisti. Konkrečiai, kokiu būdu atsakovė įsipareigojo turtą perleisti, nenurodoma, todėl visiškai neaiškus yra ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovės neva jos neteisėtai valdomą nekilnojamąjį turtą - atsakovė, kaip minėta, net nėra ginčo turto savininkė. Atsakovė mano, kad ieškovo nurodomam teisiniam santykiui turėtų būti taikomos mutatis mutandis normos, reglamentuojančios avansinius mokėjimus daikto perleidimo santykiuose ar preliminariuosius susitarimus (esant visoms privalomoms sąlygoms- LR CK 6.401 str.), jei tokie susitarimai būtų tarp šalių. Konkrečiu gi atveju, ieškovas nėra susitarimo šalis, todėl negali turėti jokių pretenzijų atsakovėms. Jei ieškovo tėvo sumokėta suma laikytina avansu būsimai sutarčiai iš dalies apmokėti, tai, neįvykdžius daikto perleidėjui savo prievolės daiktą perleisti, avansinė įmoka turėtų būti grąžinama. Tai būtų įmanoma tuo atveju, jei ieškovas įrodytų buvus avansinį mokėjimą už sutartą perleisti (neaišku- parduoti, dovanoti) turtą, ir įrodytų, kad dėl atsakovės kaltės turto perleidimo sutartis nebuvo sudaryta. Galimai ieškovui, jei įrodytų esąs debitorinių teisių perėmėju, būtų grąžintas velionio tėvo mokėtas avansas (jei ginčo susitarimas būtų ir toliau laikytinas tinkamai sudaryta avansine sutartimi). Ieškovo pateiktame atsakovės E. K. ir jo tėvo velionio J. I. pasirašytame susitarime nurodyta, kad būtent atsakovė E. K. pasižada perleisti turtą. Pastebėtina, kad E. K. jokio senelių turto niekada neatgavo ir šią dieną neturi, todėl jos pasižadėjimas negali būti vertinamas kaip sandorio sudarymas. Tai, kad pats velionis J. I. pasirašė susitarimą gauti turtą iš asmens, kuris tokio turto niekada neturėjo ir neturės, rodo tik sandorio ydingumą- nesupratimą abiejų sandorio šalių tikrųjų galimybių ir ketinimų. Ieškovas ieškinio rezoliucjoje nurodė, kad pageidauja prisiteisti iš atsakovių jo tėvui pagal 1993-10-03 susitarimą priklausantį nekilnojamąjį turtą. LR įstatymai (LR CK 4.47 str.) reglamentuoja, kokiais pagrindais nekilnojamasis turtas gali būti įgyjamas ir valdomas, ir joks paprastas rašytinis asmenų susitarimas dėl turto „perleidimo“ negali būti pagrindu turtą įgyti nuosavybėn. Nekilnojamasis turtas sandorių būdu įgyjamas tik notarine turto pirkimo - pardavimo, dovanojimo, mainų ar kt. sutartimi ar vienasmeniu nurodymu- testamento pagrindu. Atsakovė pažymi, kad svarbus ginčo klausimui yra senaties termino taikymas. LR CK 1.125 str. nurodo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. 1993 m. susitarimui neva įvykdyti 2011 m. ieškovas kreipėsi tik po 18 metų, todėl yra praleidęs ieškinio senaties terminą šiam klausimui spręsti. Ieškovo minima aplinkybė, kad jis tik 2008 m. rado tėvo archyvuose atsakovių susitarimą su jo tėvu, neturi teisinės reikšmės - įstatymai apibrėžia palikėjo mirties momentu buvusius kreditorinius ir debitorinius reikalavimus (1964 m. CK 595 str.).

Atsakovė O. K. nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą informuota tinkamai, prašymų iki teismo posėdžio pradžios negauta, bylą veda per advokatę.

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad 1993-10-03 buvo sudarytas J. I. ir E. K. (dalyvaujant O. K.) susitarimas, kuriuo E. K. įsipareigojo perleisti J. I. namą Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini), pusę žemės sklypo Nr. 103 (7,37 ha), visą žemės sklypą Nr. 48 (10 ha), pusę žemės sklypo Nr. 66 (0,33 ha), J. I. įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti atgautą namo valdą, padengti žemės pagerinimo išlaidas, išperkant sodą, apmokėti visas išlaidas, susijusias su nuosavybės atgavimu, E. K. įsipareigojo tvarkyti nuosavybės teisės atstatymo į nekilnojamą turtą klausimus, visas išlaidas fiksuoti išlaidų knygoje nacionaline valiuta. Šalys taipogi susitarė, kad ateityje gautas pelnas bus dalijamas pagal atskirą šalių susitarimą (b.l. 9-10). 1997-09-16 paveldėjimo liudijimu A. M. C. I. ir Ž. P. M. I. paveldėjo turtą po J. I. mirties (b.l. 16-17). 2004-12-10 paveldėjimo liudijimu Ž. P. M. I. paveldėjo turtą po A. M. C. I. mirties (b.l. 20-21). Žemės sklypas, esantis adresu Sandėlių g. 1, Joniškis, nuo 2011-02-24 nuosavybės teise įregistruotas O. K. vardu (b.l. 23-28). Pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Joniškis, nuo 2000-07-18 nuosavybės teise įregistruoti O. K. vardu (b.l. 23-28). 2011-08-10 ieškovo atstovas raštu kreipėsi į atsakoves dėl 1993-10-03 susitarimo nevykdymo (b.l. 49). 2011-08-29 atsakovė E. K. pateikė atsakymą raštu, kuriuo atsisakė vykdyti 1993-10-03 susitarimą (b.l. 50).

Dėl ieškinio senaties.

Atsakovai byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Visų pirma, pažymėtina, jog nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Reikalavimui priteisti iš atsakovių nekilnojamąjį turtą ieškininės senaties termino pradžia prasideda nuo tos dienos, kai pasibaigia sutartyje numatytas įvykdymo terminas ar atsiranda aplinkybės, su kuriomis siejamos prievolės įvykdymas. Nagrinėjamojoje byloje susitarimas sudarytas 1993-10-03. Iš sutarties turinio akivaizdu, jog šalys nebuvo nustačiusios konkretaus įsipareigojimų įvykdymo termino. Susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 180 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Skolininkas privalo įvykdyti tokią prievolę per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neišplaukia pareiga įvykdyti prievolę tuojau. Todėl teismas sprendžia, kad aiškinant sutarties turinį, konstatuotina, kad įsipareigojimų įvykdymo terminas susitarime nebuvo nustatytas, todėl įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti pagal pareikalavimą. Kaip minėta, ginčo susitarimas sudarytas 1993-10-03, t.y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Pagal 2000 m. liepos 18 d. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VII-1864 41 straipsnio nuostatas šis kodeksas taikomas prievoliniams santykiams, atsiradusiems po kodekso įsigaliojimo, todėl teismas tiek susitarimo esmę, tiek iš jo kylantiems reikalavimams reikšti nustatytus senaties terminus aiškina taikydamas 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Jeigu asmuo, žinodamas apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į skolininką arba nereiškia jam ieškinio teisme, tai skolininkas gali tikėtis, kad kita šalis atsisako reikalavimo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Kaip minėta aukščiau, 2011-08-10 ieškovo atstovas raštu kreipėsi į atsakoves dėl 1993-10-03 susitarimo nevykdymo (b.l. 49). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. I. ar ieškovas į atsakoves dėl 1993-10-03 susitarimo įvykdymo būtų kreipęsis anksčiau, todėl, vadovaujantis 1964 m. CK 180 str. nuostatomis, konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011-08-17, ir baigsis 2014-08-17. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovų prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl reikalavimo priteisti nekilnojamąjį turtą.

Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris – vienas iš pagrindų turto savininkams pasikeisti, nes kai vienas nuosavybės teisių subjektas jas perleidžia kitam, nuosavybės teisė pradiniam savininkui pasibaigia, o turto įgijėjas tampa naujuoju turto savininku. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikru sąlygų visuma, kurias galima būtų suskirstyti į bendrąsias sąlygas, be kurių negalioja bet kuris sandoris, ir specialiąsias sąlygas, įstatymo leidėjo nustatytas atskirų rūšių sandoriams. Teismas sprendžia, kad 1993-10-03 susitarimas dėl E. K. priklausančių nuosavybės teisių į namą ir žemės sklypus neatlygintino perleidimo J. I. yra iš esmės dovanojimas. Ginčo materialiniai santykiai susiklostė 1993 m., pagal materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę ginčui spręsti taikytinos tuo metu galiojusios teisės normos. 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja, ši teisės norma savo esme analogiška CK 1.80 straipsnio 1 daliai, pagal kurią imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto perleidimo sandorių svarbą civilinėje apyvartoje, įstatymų leidėjas šių sandorių galiojimo tikslais, nustatė jų privalomą notarinę sudarymo formą. 1964 m. Civilinio kodekso CK 255, 282 str. buvo numatyta, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartys turi būti notariškai patvirtintos, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete. Taip įstatyme buvo nustatyta imperatyvinio pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiras nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 255, 282 straipsniai). Byloje nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 1993-10-03 susitarimas buvo notariškai patvirtintas, kad šis susitarimas buvo tinkamai įregistruotas, todėl pagal ją nei J. I., nei ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į minėtus nekilnojamojo turto objektus, nes ši sutartis neįgijo juridinės galios. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktą buvo reikalaujama gyvenamuosius namus teisiškai registruoti. Šių teisės normų pagrindu J. I., siekdamas įgyti nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus, privalėjo užtikrinti, kad sandoris ne tik bus sudarytas notarine forma, tačiau kad jis ir nekilnojamieji daiktai, sandorio sudarymo metu bus įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šių veiksmų neatliko. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas teisės normų nuostatas, sprendžia, kad susitarimo objekto – namo, kaip pastato neįregistravus nekilnojamojo turto registravimą atlikusioje įstaigoje, pagal galiojusius teisės aktų reikalavimus nebuvo suformuotas nekilnojamojo turto objektas, o J. I. susitarimu neįgijo atitinkamų daiktinių teisių. Taigi, nesuformuoti ir neįregistruoti nekilnojamieji daiktai 1993-10-03 negalėjo būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektais, todėl sandoris su tokiu turtu laikytinas niekiniu dėl neteisėto jo objekto (1964 m. CK 47 ir 280 straipsniai, 2000 m. CK 1.80 straipsnis). Suprantama, kad ginčo susitarimas dėl neįregistruotų nekilnojamųjų daiktų perleidimo negalėjo būti pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Dėl to iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą (K. T. 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Teismas papildomai pažymi, kad 1993-10-03 susitarimu įsipareigojimus prisiėmė tik ieškovas ir E. K., tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek pastatai, tiek žemės sklypas, esantys adresu Sandėlių g. 1, Joniškis, nuosavybės teise įregistruoti O. K. vardu (b.l. 23-28), t.y. asmens, kuris 1993-10-03 susitarimu jokių įsipareigojimų neprisiėmė, o byloje nėra duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad E. K. nuosavybės teise priklausė ar priklauso minėtas nekilnojamasis turtas. Teismas pažymi, kad nuosavybės teisių atsiradimą, pasibaigimą ar kitokį pasikeitimą nustatančių teisės normų laikymasis ir jų įgyvendinimas tinkamai įstatymo nustatytą tvarka sudarant sandorį sukuria teisiškai reikšmingą juridinį faktą apie nuosavybės teisių perleidimą ir užtikrina tų teisių apsaugą. Įstatyme nustatytos sandorio sudarymo tvarkos laikymasis yra privalomas, nes tokios tvarkos nesilaikymas sukelia tam tikrus įstatyme nurodytus padarinius, vienas iš kurių yra sandorio negaliojimas, ir toks padarinys negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui. Pripažįstamos ir gerbiamos tos asmenų civilinės teisės ir pareigos, kurios yra įgytos laikantis sandorių sudarymo tvarką ir jų galiojimą reglamentuojančių teisės normų. Niekinio sandorio esminis požymis - negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatuoja, kad ginčo sandoris, tarp šalių sudarytas 1993-10-03, yra niekinis sandoris, negaliojantis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl ieškovo ieškinio reikalavimai dėl nekilnojamojo turto priteisimo pagal 1993-10-03 susitarimą, atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė E. K. byloje patyrė 2800,00 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atmetus ieškovo ieškinį, šios išlaidos iš ieškovo priteistinos atsakovei.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti ieškovo Jean – Pierre M. I. ieškinį.

Priteisti iš ieškovo Jean – Pierre M. I., gim. 1950-08-24, gyv. (duomenys neskelbtini), Prancūzija, atsakovės E. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaunas, naudai 2800,00 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai litų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.