Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje mišria-nuotoline vaizdo konferencijos forma išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hellmann Worldwide Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Unikort“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys mažoji bendrija „Wild tubs“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Victoria service“.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 425 Eur skolos ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovės, atsakovė nevisiškai atsiskaitė už krovinio pervežimą, todėl liko skolinga 425 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad krovinį į vilkiką pakrovė krovinio siuntėja MB „Wild tubs“, o krovinį iškrovė gavėjas ir krovinys buvo apgadintas būtent iškrovimo metu, todėl atsakovė nepagrįstai 425 Eur sumą įskaitė kaip žalos atlyginimą už dalies krovinio apgadinimą. Ieškovės teigimu, kadangi krovinį pakrovė jo siuntėjas, tai tokie siuntėjo veiksmai lėmė, kad gavėjui tapo sudėtingiau iškrauti krovinį dėl tinkamos iškrovimo technikos neturėjimo. Be to, tinkamai įpakuotas krovinys galėjo būti ir neapgadintas iškrovimo metu, tačiau siuntėjas krovinio niekaip neįpakavo.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovės, ieškovė pervežimui pateikė kito tipo transporto priemonę negu buvo tartasi, t. y. vietoje sutarto tento (ištisinės 13,6 LDM ilgio tentinės puspriekabės) buvo pateiktas dviejų dalių autotraukinys, kuriame negalėjo būti pervežimui reikalingų ištisinių 9 LDM. Atsakovė pažymėjo, kad krovinio apgadinimai pastebėti dar krovinio priėmimo metu taip pat buvo nustatyta, jog krovinys pervežimo metu buvo perkrautas, pastumtas-perstatytas į priekį. Be to, pakraunant krovinį šalia jo buvo palikta daug laisvos vietos, o krovinio iškrovimo metu buvusios laisvos vietos jau buvo užimtos kitais kroviniais. Kadangi dėl krovinio apgadinimų buvo padaryta 425 Eur žalos, tai šią sumą atsakovė užskaitė iš ieškovei mokėtino atlygio už pervežimą.

Tretieji asmenys neišreiškė savo procesinių pozicijų dėl ginčo esmės.

2023 m. lapkričio 22 d. vežimo sutartimi Nr. V021896 ieškovė (vykdytoja) įsipareigojo pagal atsakovės (užsakovės) užsakymą atlikti krovinio – saunos, dviejų kubilų, dviejų štabel kubilų ir dviejų palečių – pervežimą. Sutartyje nurodyta pakrovimo vieta MB „Wild tubs“ <...> Lietuva; paskirties vieta „Wild tubs“ klientas <...> Didžioji Britanija. Šalių sutartyje taip pat nurodytas apmokėjimas 2750 Eur po 30 darbo dienų (elektroninės bylos puslapiai 25-57).

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad sutartyje nurodyto krovinio pervežimą faktiškai atliko trečiasis asmuo UAB „Victoria service“. Šią aplinkybę patvirtina ir atitinkami CMR važtaraščio duomenys (e. bylos puslapis 20). Be to, CMR važtaraštyje įrašyta, kad „krovinys buvo apgadintas iškrovimo metu <...>“ (šį įrašą atliko UAB „Victoria service“ vairuotojas) taip pat važtaraštyje padaryta įrašų anglų kalba „damaged corners“ (pažeisti, apgadinti kampai) ir „trim on plunge damaged“ (pažeista apdaila).

Po atlikto pervežimo ieškovė pateikė atsakovei apmokėti 2023 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą už 2750 Eur sumą; apmokėjimo data 2024 m. sausio 21 d. (e. bylos puslapis 84). Atsakovė 2024 m. vasario 22 d. sumokėjo ieškovei 2325 Eur (e. bylos puslapis 24), nurodydama, kad 425 Eur sumą įskaito nuostolių, už kuriuos atsakingas vežėjas, atlyginimui (e. bylos puslapiai 22-23).

Nagrinėjant šalių ginčą, būtina pabrėžti, kad šalių sudarytoje 2023 m. lapkričio 22 d. vežimo sutartyje nėra nuostatų, kurios būtų susijusios su šios bylos nagrinėjimo metu atsakovės akcentuojamomis aplinkybėmis, kad po pakrovimo vežamas krovinys buvo perkrautas (sauna perstatyta arčiau transporto priemonės priekio), kad prie ginčo krovinio po jo pakrovimo buvo pristatyta ir kitų krovinių, kurie trukdė jį iškrauti. Nors, viena vertus, atsakovės pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad 2023 m. lapkričio 22 d. (t. y. šalių sutarties sudarymo dieną) atsakovė elektroniniais laiškais buvo ne kartą išreiškusi ieškovei pageidavimą, jog reikalingas pervežimas „be perkrovimo“ (e. bylos puslapiai 87, 90), ir ieškovė elektroniniu laišku atsakovei patvirtino, jog pervežimas bus vykdomas „be perkrovimo“ (e. bylos puslapis 85), tačiau, kita vertus, toks šalių susitarimas – draudimas perkrauti krovinį ir (arba) prie ginčo krovinio statyti-vežti ir kitų krovinių – liko vis dėlto neįtvirtintas šalių pasirašytoje sutartyje.

Pažymėtina, kad sutartyje esantis atsakovės įmonės ženklas taip pat sutarties turinys (sutartyje daugiau sąlygų, kurios reglamentuoja vykdytojos (ieškovės) atsakomybę užsakovei) leidžia teigti, kad ši sutartis sudaryta pagal atsakovės pasiūlytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, šiame ginče kilusios abejonės dėl šalių prisiimtų įsipareigojimų turinio, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalimi, turi būti sprendžiamos sutarties sąlygas pasiūliusios šalies (atsakovės) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovės) naudai. Remiantis šiais motyvais ir vadovaujantis Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalimi, atmetamas kaip nepagrįstas atsakovės teikiamas šalių sutarties 1.3 punkto nuostatų dalies vertimas į lietuvių kalbą, kad vežėjas buvo įsipareigojęs ne „prižiūrėti“ pakrovimą-iškrovimą, bet „vadovauti“ pakrovimui-iškrovimui. Atitinkamai vadovaujamasi ieškovės pateiktu sutarties 1.3 punkto nuostatos vertimu į lietuvių kalbą, t. y. laikoma, kad ieškovė įsipareigojo „prižiūrėti“ pakrovimą-iškrovimą.

Teismas, viena vertus, sutinka su atsakove, kad pateiktos fotonuotraukos (e. bylos puslapiai 73, 75-76) patvirtina aplinkybę, kaip tokią, jog pakrauta sauna buvo pristatyta iškrovimui šiek tiek artimesnėje transporto priemonės priekiui vietoje, nes pakrovimo metu jos viršutinis priekinis kampas (šoninio krašto linija) buvo po transporto priemonės karkaso kampą jungiančiu mėlynos spalvos metaliniu trikampiu, ties šio trikampio įžambinės linijos pačia pradžia (e. bylos puslapis 73). Tuo tarpu iškrovimo metu šis saunos kampas, saunos krašto linija jau buvo ties aptariamo metalinio trikampio įžambinės viduriu, t. y., teismo vizualiu vertinimu, 10-20 cm arčiau transporto priemonės priekio (e. bylos puslapiai 75-76). Kita vertus, byloje liko nenustatyta, dėl kokių priežasčių aptariamas krovinys atsirado šiek tiek arčiau transporto priemonės priekio: ar dėl atsakovės nurodomo krovinio perkrovimo-perstūmimo (kurį ieškovė neigia), ar dėl krovinio pasislinkimo į priekį transporto priemonės staigaus stabdymo metu (važtaraštyje nurodoma saunos masė 1800 kg). Nepaisant to, bylos duomenys neteikia pagrindo teigti, kad sauna buvo apgadinta būtent jos pervežimo (staigaus stabdymo) arba perstatymo metu, t. y. dar iki jos iškrovimo pradžios. Remiantis šiais motyvais, atmetami kaip nereikšmingi-nepagrįsti atsakovės atsikirtimai, kuriais apeliuojama į krovinio perkrovimą, perstatymą-pastūmimą.

Nagrinėjant atsakovės atsikirtimus, kurie susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu, CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatomis ir ieškovei tenkančia įrodinėjimo pareiga, būtina pažymėti, kad, viena vertus, 1964 m. priimto Civilinio proceso kodekso 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog „Teismai, taikydami įstatymus, turi atsižvelgti į Aukščiausiojo Teismo senato išnagrinėtose bylose priimtus sprendimus, Aukščiausiojo Teismo senato aprobuotus teismų sprendimus, taip pat į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje skelbiamą Senato aprobuotą metodinę medžiagą apie įstatymų taikymo praktiką“. Kita vertus, pacituota teisės norma galiojo tik iki 2002 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (kuri galioja ir iki šiol) nustatyta, kad „Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose“. Remdamasis nurodytomis teisės normomis, teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės atsikirtimus, kuriais apeliuojama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą, jo didesnę reikšmę formuojant teismų praktiką.

Priimdamas šį sprendimą, teismas konstatuoja pagrindą atsižvelgti į kasacinio teismo suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, kad „CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b ir c papunkčiuose nurodyti ypatingos rizikos faktoriai, šalinantys vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą arba sugadinimą: kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai (b papunktis); jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu (c papunktis). Kai vežėjas remiasi šiais ypatingos rizikos faktoriais, jis nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas. Vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos faktoriumi, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte nurodytų ypatingos rizikos faktorių. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto autentiškame tekste yra ir antrasis sakinys, kuris oficialiame konvencijos vertime į lietuvių kalbą nėra išverstas. Jame nustatyta, kad „reikalavimą reiškiantis asmuo gali įrodinėti, kad žala nesusijusi nė su vienu rizikos veiksniu“. Tai reiškia, kad minėta CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto pirmame sakinyje įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta bendraisiais pagrindais, reikalavimą reiškiančiam asmeniui įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu ypatingos rizikos faktoriumi. Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka reikalavimą reiškiančiam asmeniui. Jam įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu iš ypatingos rizikos faktorių, vežėjui taikoma CMR konvencijoje nustatyta atitinkama atsakomybė“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).

Pacituotų teisės aiškinimo taisyklių kontekste pabrėžtina, kad ieškovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų, kad būtent tokį krovinio įpakavimą pasirinko siuntėjas (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b papunktis), kad krovinį pakrovė siuntėjas, o iškrovė gavėjas (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis). Taigi šiuo atveju ieškovė (vežėja) pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad krovinys galėjo būti apgadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių. Tai reiškia, kad, esant tokiai procesinei situacijai, jau ne ieškovei (vežėjai), bet būtent reikalavimą dėl 425 Eur nuostolių atlyginimo įskaičiusiai atsakovei tenka įrodinėjimo našta įrodyti, kad aptariama žala (kurios atsiradimą ieškovė (vežėja) šioje byloje sieja su siuntėjo atliktu netinkamu krovinio įpakavimu ir (arba) su gavėjo atliktu krovinio iškrovimu) vis dėlto nesusijusi nė su vienu ieškovės (vežėjos) nurodomu ypatingos rizikos faktoriumi, įtvirtintu CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b, c papunkčiuose. Remiantis šiais motyvais, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti atsakovės atsikirtimai, kuriais apeliuojama į ieškovės neva neįvykdytą pareigą įrodinėti atitinkamas aplinkybes.

Nagrinėjant šalių ginčą dėl žalos, būtina pabrėžti, kad 425 Eur nuostolius atsakovė sieja su krovinio siuntėjos MB „Wild tubs“ 2023 m. gruodžio 8 d. pretenzija. Pabrėžtina ir tai, kad šioje pretenzijoje 425,70 Eur žala siejama vien tik su saunos apgadinimais. Byloje nėra ginčo dėl pretenzijoje nurodyto nuostolių dydžio, kaip tokio (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nereikšmingus-nepagrįstus atsakovės argumentus, kurie susiję su ne tik saunos, bet ir kitos krovinio dalies – kubilų – apgadinimais.

Tuo tarpu būtent saunos apgadinimus, jų atsiradimą atsakovė bylos teisminio nagrinėjimo metu siejo su pervežimui pateikta netinkama transporto priemone, su po pakrovimo pristatytais-pridėtais kitais kroviniais, su pervežimo metu atliktu krovinio perkrovimu ir su krovinio iškrovimu. Dėl šių atsakovės atsikirtimų pažymėtina, kad krovinio siuntėjas vis dėlto sutiko krovinį pakrauti į konkrečią pristatytą transporto priemonę, t. y. siuntėjas nepareikalavo pateikti kitokios transporto priemonės, neatsisakė pervežimo, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip nulemianti vežėjo atsakomybę už saunos apgadinimus. Akivaizdu, kad atsakomybė už iškrovimą tokio krovinio, prie kurio pristatyta ir kitų krovinių, taip pat tenka ne vežėjui, nes būtent krovinio gavėjas, kuris vis dėlto apsiėmė iškrauti kitais kroviniais apstatytą sauną, turi prisiimti neigiamų padarinių riziką dėl tokio iškrovimo, todėl ir ši aplinkybė negali nulemti ieškovės (vežėjo) atsakomybės už saunos apgadinimus. Siuntėjo pareikštoje 2023 m. gruodžio 8 d. pretenzijoje nurodyta, kad iškraunant sauną nebuvo įmanoma iškrauti, nes šalia esantis krovinys buvo pridėtas per arti saunos, nepaliekant jokio tarpo (e. bylos puslapiai 68-69). Iš esmės tokios pačios pozicijos teismo posėdžio metu laikėsi ir atsakovė, kuri nurodė, kad pervežimo metu buvo apgadinti kubilų kraštai, o sauna buvo apgadinta (tik) iškrovimo metu. Taigi šiame sprendime jau nurodytų motyvų ir išvadų visuma, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina, kad saunos apgadinimai atsirado būtent iškrovimo metu ir kad šie apgadinimai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pervežimui pateikta (kitokia) transporto priemone, krovinio netinkamu pervežimu, savavališku krovinio perkrovimu-perstūmimu. Tuo tarpu būtent atsakovė, kaip reikalavimą dėl 425 Eur nuostolių atlyginimo įskaitęs asmuo, turėjo pareigą įrodyti, tačiau neįrodė, kad aptariama kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu vežėjo nurodytu ypatingos rizikos faktoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).

Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1, 2 dalimis, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo; įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai <...>. Nurodytų teisės normų kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje atsakovė laikėsi pozicijos, jog ji įskaitymą atliko ir apie atliktą įskaitymą informavo ieškovę 2023 m. gruodžio 8 d. raštu (e. bylos puslapiai 22-23). Ieškovė iš esmės neneigia, kad ji nurodytą atsakovės pranešimą gavo (nors, anot ieškovės, šis raštas ieškovei buvo pateiktas gerokai vėliau, atgaline data). Nepaisant to, šiame sprendime jau nurodyti motyvai ir padarytos išvados teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovė vis dėlto nepagrįstai įžvelgė ieškovės atsakomybę dėl saunos apgadinimų. Nustačius, kad ieškovė neatsakinga dėl saunos apgadinimų, konstatuotina atsakovės pareiga visiškai atsiskaityti su ieškove už atliktą pervežimą.

Taigi ieškovei iš atsakovės priteisiama 425 Eur skolos už pervežimą. Be to, tenkinant ieškinio reikalavimus ir vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės priteisiamos šešių procentų procesinės palūkanos. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys tenkinamas, tai ieškovei iš atsakovės priteisiama 2057 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2024 m. rugpjūčio 6 d. darbų ataskaita, PVM sąskaita faktūra TL1622 ir mokėjimo nurodymas; 2024 m. rugsėjo 30 d. darbų ataskaita, PVM sąskaita faktūra TL1631 ir 2024 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymas; 2025 m. sausio 6 d. darbų ataskaita, PVM sąskaita faktūra TL1643 ir 2025 m. sausio 8 d. mokėjimo nurodymas) taip pat 22 žyminio mokesčio, iš viso 2079 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į ieškovės atstovo atliktų procesinių veiksmų mastą (pateiktus procesinius dokumentus ir atstovavimą teismo posėdžiuose), teismas šių išlaidų dydžio nevertina kaip neproporcingai didelio, todėl nemažina.

Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Taigi valstybei iš atsakovės priteisiama 48,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma įmokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hellmann Worldwide Logistics“, j. a. k. 300656908, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Unikort“, j. a. k. 124294814, 425 (keturis šimtus dvidešimt penkis) Eur skolos, šešių procentų metines palūkanas nuo priteisiamos 425 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2079 (du tūkstančius septyniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Unikort“, j. a. k. 124294814, 48,28 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus 28 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.