Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės, Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimo ir 2022 m. vasario 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaikystės sodas“ ieškinį atsakovei Š. Š. dėl skolos priteisimo ir atsakovės Š. Š. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vaikystės sodas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atmesti atsakovės Š. Š. reikalavimus uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vaikystės sodas“ dėl 600 Eur dydžio stojamųjų mokesčių ir 1 125 Eur dydžio ugdymo mokesčio permokos grąžinimo, patirtų išlaidų už teisines paslaugas atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė Š. Š. ir ieškovė 2015 m. rugpjūčio 4 d. sudarė vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 1), pagal kurios 13.7 punkto ir priedo Nr. 14 punkto nuostatas, atsakovė 2015 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur dydžio stojamąjį mokestį. 2016 m. rugpjūčio 30 d. atsakovė, ieškovė bei Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija sudarė naują vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 2), stojamasis mokestis nebuvo mokėtas. Atsakovė ir ieškovė 2017 m. gegužės 4 d. pasirašė vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės dukros I. Ž. (vėliau Š.) ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 3), pagal kurios 3.8 punkto ir priedo Nr. 14 punkto nuostatas, atsakovė 2017 m. gegužės 8 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur dydžio stojamąjį mokestį. Atsakovė nevykdė Sutartyje Nr. 2 nustatytų įsipareigojimų, tad ieškovė 2019 m. balandžio 12 d. išsiuntė atsakovei pranešimą apie Sutarties Nr. 2 nutraukimą nuo 2019 m. balandžio 17 d. Nuo 2019 m. balandžio 12 d. atsakovė nevedė sūnaus A. Š. ir dukros I. Š. į ieškovės ugdymo įstaigą, o taip pat 2019 m. balandžio 17 d. atsakydama į ieškovės atstovės elektroninį laišką patvirtino, jog jos vaikai į ugdymo įstaigą vedami nebus. 2019 m. gegužės 22 d. atsakovė kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VVTAT), prašydama pripažinti sutarčių nutraukimus neteisėtais, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei sumokėtus stojamuosius mokesčius (600 Eur), ugdymo mokesčio permoką už A. Š. (1 125 Eur), atlyginti patirtą neturtinę žalą (3 000 Eur) ir atlyginti išlaidas už teisines paslaugas (890 Eur). VVTAT 2021 m. kovo 9 d. nutarimu „Dėl Š. Š. prašymo“ iš dalies patenkino atsakovės reikalavimus. Ieškovė pareiškė ieškinį, kadangi nesutinka su VVTAT 2021 m. kovo 9 d. nutarimu dalyje, kuria buvo pripažinta, kad atsakovei turi būti grąžinti stojamieji mokesčiai (600 Eur), ugdymo mokesčio permoka (1 125 Eur) ir dalimi atlygintos išlaidos už teisines paslaugas (515,60 Eur), iš viso 2 240,60 Eur. Nurodo, kad stojamasis mokestis yra vienkartinis ir mokamas vieną kartą po sutarties pasirašymo, o mokestis už į ugdymo įstaigą lankančių vaikų sąrašą įtraukto vaiko ugdymą yra periodinis ir mokamas kiekvieną paslaugų teikimo mėnesį. Abi šios paslaugos yra tarpusavyje susijusios, nes nebūdamas įrašytas į ieškovės ugdymo įstaigą lankančių vaikų sąrašą, t. y. nepasiruošus jo ugdymo ir priežiūros paslaugų tinkamam teikimui, paslaugų gavėjo vaikas negali naudotis ieškovės teikiamomis ugdymo paslaugomis. Nei ugdymo, nei stojamojo mokesčių paskirtis nėra kompensacinė. Teisės aktai nenumato pareigos, nutraukus sutartį, grąžinti vartotojui jo sumokėtas įmokas ar įrodyti jų panaudojimo tikslą. VVTAT nepagrįstai nurodė ieškovės pareigą įrodyti, kokiai tikslinei paskirčiai buvo panaudotas stojamasis mokestis. Atsakovė už šį mokestį gavo paslaugą, mat A. Š. buvo įrašytas į UAB „Vaikystės sodas“ ugdymo įstaigą lankančių vaikų sąrašą, t. y. jam buvo parengta ugdymo vieta. Stojamasis mokestis už A. Š. buvo sumokėtas ne pagal nutrauktą Sutartį Nr. 2, bet pagal iki jos sudarymo galiojusią Sutartį Nr. 1. Sutarties Nr. 1 galiojimui pasibaigus šalių susitarimu faktiškai įvykdžius visus pagal ją prisiimtus įsipareigojimus (o ne sutartį nutraukus), nėra jokio teisinio pagrindo kelti klausimą apie stojamojo mokesčio grąžinimą. VVTAT nepagrįstai po Sutarties Nr. 2 vienašališko nutraukimo įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei pagal beveik prieš trejus metus pasibaigusią Sutartį Nr. 1 sumokėtą stojamąjį mokestį. Atsakovė stojamojo mokesčio pagal nutrauktą Sutartį Nr. 2 nemokėjo, tad VVTAT įpareigojimas grąžinti mokestį pagal anksčiau galiojusią sutartį yra neteisėtas. Ieškovė Sutartį Nr. 2 su atsakove vienašališkai nutraukė išimtinai dėl pačios atsakovės kaltės, t. y. netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, nes ji neužtikrino sūnui individualios pagalbos teikimo viso jo buvimo darželyje laiką. Sutartį Nr. 2 pažeidusios atsakovės teisių gynimas, kai sąžiningai sutartį vykdžiusi ir visas joje nurodytas paslaugas tinkamai teikusi ieškovė yra įpareigojama grąžinti atsakovei visą jos sumokėtą stojamąjį mokestį, akivaizdžiai sudaro pagrindą nesąžiningam vartotojui piktnaudžiauti jam suteiktomis teisėmis bei gauti nepagrįstą naudą iš savo neteisėtų veiksmų, t. y. nepagrįstai praturtėti. VVTAT ieškovės pareigą grąžinti atsakovei pagal Sutartį Nr. 3 sumokėtą stojamąjį mokestį nepagrįstai siejo su įrodymų apie patirtas išlaidas ar patirtus nuostolius nesuteikimu, nes teisės aktai nereikalauja įrodyti įmokų panaudojimo tikslų. Atsakovė paslaugą gavo, I. Š. buvo įrašyta į UAB „Vaikystės sodas“ ugdymo įstaigą lankančių vaikų sąrašą, nėra pagrindo grąžinti mokestį už tinkamai suteiktą paslaugą. Atsakovė nutraukė Sutartį Nr. 3 savo iniciatyva, todėl net tuo atveju, jeigu sutartyje ieškovė ir būtų nurodžiusi, kad stojamasis mokestis grąžinamas, jeigu paslaugų gavėjas nutraukia sutartį dėl ieškovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tai iš esmės neturėtų jokių pasekmių, nes ieškovės pareiga grąžinti stojamąjį mokestį atsakovei pagal Sutartį Nr. 3 vis tiek neatsirastų. Nors abiejų vaikų ugdymo sutarčių priede Nr. 1 „Lankymo ir mokėjimo sąlygos 2018/2019 mokslo metams“ atsakovė savo parašu patvirtino, jog už vaikų ugdymą pasirenka mokėti 479 Eur/mėn. dydžio ugdymo mokestį, tačiau tokio dydžio mokestis turėjo būti mokamas tik už sūnaus ugdymą. Atsakovė už dukros I. Š. ugdymą 2018-2019 mokslo metais negalėjo mokėti po 479 Eur dydžio mėnesinį ugdymo mokestį, kadangi tos pačios šeimos antram vaikui (būtent atsakovės dukrai, nes sūnus pirmas pradėjo lankyti) yra taikoma 10 % nuolaida mokesčiui už ugdymo paslaugas. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už sūnų mokesčiai buvo mokami be nuolaidos. Nuo pat abiejų atsakovės vaikų ieškovės ugdymo įstaigos lankymo pradžios už dukros I. Š. ugdymą atsakovė visuomet mokėdavo 10 proc. mažesnį mėnesinį ugdymo mokestį nei už sūnaus A. Š. ugdymą. Jeigu vadovaujantis atsakovės pozicija, ji buvo pasirašiusi susitarimą tik dėl dukros ugdymo 2018-2019 mokslo metais, pagal kurį turėjo už ją mokėti 479 Eur dydžio mokestį, tuomet permoka už sūnaus ugdymą negalėtų būti didesnė nei 765 Eur (431 Eur – 329 Eur) * 7,5 mėn. = 765 Eur ), nes atsakovė nemokėjo ieškovei po 479 Eur už abiejų savo vaikų ugdymą 2018-2019 mokslo metais. Atsakovė iki sutarčių nutraukimo neginčijo sąskaitose nurodytų sumų už vaikų ugdymą 2018-2019 mokslo metais, apmokėdavo visą sąskaitose nurodytą sumą. Tai patvirtina, kad ji žinojo ir sutiko su sąskaitose nurodyto mėnesinio ugdymo mokesčio už vaikų ugdymą dydžiu. Versiją apie galimai permokėtą mokestį už sūnaus ugdymą atsakovė pradėjo kelti, kai ieškovė vienašališkai nutraukė Sutartį Nr. 2, tad atsakovė bando tyčia nubausti ieškovę ir sukelti jai nuostolius. VVTAT nepagrįstai įpareigojo ieškovę atlyginti atsakovei visas maksimaliai leidžiamas teisinių paslaugų išlaidas, nors pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalį turėjo spręsti klausimą dėl atsakovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų proporcingo paskirstymo.

2. Atsakovė prašo ieškinį atmesti, pripažinti 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarčių nutraukimą neteisėtu, priteisiant atsakovei Š. Š. iš ieškovės stojamąjį mokestį (600 Eur), ugdymo mokesčio permoką (1125 Eur) bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas (890 Eur), išreikalauti iš ieškovės originalią 2016 m. rugpjūčio 30 d. Sutartį (dėl sūnaus) su visais originaliais jo priedais, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ji vykdė visus įsipareigojimus pagal Sutartį Nr. 2, tačiau ieškovės netinkami veiksmai atsakovės sūnaus ir dukros atžvilgiu lėmė, jog pati ieškovė neteisėtai nutraukė abiejų vaikų sutartis (Sutartis Nr. 2 ir Sutartis Nr. 3). Sutartiniai santykiai tarp šalių susiklostė prieš 4 metus, kuomet 2015 m. rugpjūčio 4 d. pasirašyta pirmoji vaiko ugdymo ir priežiūros sutartis dėl sūnaus. Pirmuosius tris metus sūnus darželyje jautėsi gerai, daug išmoko, nesisekė tik vienas dalykas – kalbėti. Po 1,5 metų atsakovės šeimoje atsirado dukra I.. Sūnus A. rūpinosi sese, buvo pagrindinis saugumo garantas, todėl tarp vaikų užsimezgė ypatingai artimas ryšys. Dukra I. 2018 m. gegužės mėnesį pradėjo lankyti UAB ,,Vaikystės sodas“, buvo paskirta būti toje pačioje vaikų grupėje kaip ir brolis. 2018 m. rugsėjo mėnesį, be rimto pagrindo ieškovė išskyrė atsakovės vaikus į skirtingas vaikų grupes, dėl ko vaikai negalėjo vienas kito matyti, padėti. Vėliau ieškovė paaiškino, jog pagal jų vidines taisykles broliai ir seserys mokosi atskirose grupėse, tačiau ieškovė neatsižvelgė į sudėtingą situaciją, kad sūnus turi negalią, į vaikų išgyventą istoriją. Teigia, jog dėl tokio ieškovės sprendimo pablogėjo situacija, t. y. vaikų savijauta buvo pašlijusi (neigiami komentarai iš pedagogų vaikų atžvilgiu; vaikai akivaizdžiai pradėjo jaustis nesaugiai – A. pradėjo prieštarauti, streikuoti, vėl šlapintis į kelnes ir tai darydavo specialiai, nes grįžęs namo tvarkingai nueidavo į tualetą. I. taip pat vėl pradėjo šlapintis į lovą tiek dieną, tiek naktį, verkti, negalėdama įvardinti priežasties ir pan.). Nurodo, jog dėl formalaus ieškovės sprendimo krito vaikų savivertė, sumažėjo psichologinis saugumas, fizinis savarankiškumas, atsirado naujos pykčio išraiškos. Aplinkybes, kad sprendimas atskirti vaikus buvo netinkamas patvirtina 2018 m. rugpjūčio 30 d. vaiko progreso vertinimas. Po vaikų atskyrimo, 2019 m. balandžio 29 d. atlikta VšĮ ,,ISADD Lietuva“ Vaiko elgesio vertinimo ataskaita, kuri patvirtina, jog ieškovės sprendimas atskirti vaikus yra netinkamas, sukėlė neigiamas pasekmes sūnui. Ieškovės elgesys nulėmė atsakovės sūnaus neigiamą emocinę būklę, elgesį, teko samdyti papildomą specialistą sūnaus priežiūrai. Ieškovės kaltinimai dėl nebendradarbiavimo ir neužtikrinimo, jog specialistas su sūnumi būtų visą dieną nepagrįsti, nes ieškovės elgesys ir privedė prie to, jog sūnui būtų samdomas specialistas. Atsakovė pasamdė VšĮ ,,ISADD Lietuva“ centro darbuotoją-terapeutą, kuris nuo 2019 m. sausio 14 d. individualiai dirbo su sūnumi. Pasamdytas darbuotojas yra kvalifikuotas ir tinkamas specialistas sūnaus priežiūrai, jo pagalbos pilnai užteko. Dėl specialisto paslaugų sūnaus emocinė būklė, elgesys pagerėjo, tačiau nuo 2017 m. rugsėjo atsakovė sūnų leido pas ergoterapeutą, kuris pateikė 2019 m. balandžio 26 d. išvadą, jog sūnus nėra problematiškas, reikalaujantis itin didelės pagalbos, kuriam būtu? reikalinga specialisto pagalba kiekviena? akimirka?. Ieškovės teiginiai, jog specialistas būtų su sūnumi visą būvimo darželyje laiką, nepagrįsti ir klaidinantys, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog tai yra būtina, juolab Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 4 d. pažymoje nėra konstatuota, kad specialistas su sūnumi turėtų būti visą darželyje buvimo laiką, tai taip pat konstatavo ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ieškovė neteisėtai nutraukė ir dukros sutartį Nr. 3, nors atsakovė buvo aiškiai išreiškusi nesutikimą dėl sutarties Nr. 3 nutraukimo. Ieškovė elgėsi nesąžiningai, pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, nesprendė kilusių nesutarimų derybomis. Atsakovė bendradarbiavo su ieškove, užtikrino, jog sūnaus priežiūrą atliktų specialistai, todėl tinkamai vykdė sutarties Nr. 2 nuostatas, tačiau 2019 m. kovo 28 d. gautas ieškovės pranešimas dėl sūnaus ugdymo. Pranešime atsakovei nurodyta pasamdyti specialistą, kuris su sūnumi būtų jo visą darželyje būvimo laiką. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutiko, nes sūnui nėra reikalinga tokia specialisto priežiūra, taip pat tada atsakovei neaišku už kokias ugdymo proceso bei priežiūros paslaugas atsakovė turi mokėti ieškovei. Ieškovė nepateikė jokios informacijos ir įrodymų, kaip buvo panaudoti 600 Eur (300 Eur sūnaus ir 300 Eur dukros) stojamojo mokesčio suma, kuri skirta pasiruošimui ugdymo ir priežiūros paslaugų tinkamam teikimui. Sutarties Nr. 2 3.7 punkte ir jos priedo Nr. 14 punkte bei sutarties Nr. 3 3.8 punkte ir jos priedo Nr. 14 punkte yra aiškiai nurodyta, kokiems tikslams naudojamas stojamasis mokestis. Kaip matyti, stojamojo mokesčio paskirtis yra išimtinai vaikų ugdymui, o ne ieškovės patirtų sąnaudų kompensacija, tuo tarpu ieškovė ieškinyje teigia priešingai. Atsakovės vertinimu, tai yra akivaizdus sutarčių pažeidimas, nes ieškovė stojamąjį mokestį naudoja ne pagal paskirtį, o tai parodo ieškovės nesąžiningumą. Nors ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros pagrindžia, tai, jog atsakovė už dukros ugdymą mokėjo 10 proc. mažiau, tai nepagrindžia aplinkybės, jog atsakovė pasirašė sutarties priedo pakeitimą ar žinojo apie sūnaus ugdymo kainos pakėlimą.

3. Atsakovė teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: 1) atmesti ieškovės ieškinį, kaip aiškiai nepagrįstą, pripažinti 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarčių nutraukimą neteisėtu, priteisiant atsakovei Š. Š. iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“ stojamąjį mokestį (600 Eur), ugdymo mokesčio permoką (1 125 Eur) bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas (890 Eur); 2) priteisti atsakovei iš ieškovės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto bei 4.6 punkto ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarties 3.8 punkto bei 4.7 punkto sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė nevykdė sutarties Nr. 2 numatytų įsipareigojimų, todėl sutartis buvo nutraukta. Atsakovė tinkamai vykdė savo bendradarbiavimo pareigą, pasirūpino reikiamais specialistais, todėl akivaizdu, jog ieškovė elgėsi nesąžiningai ir nepagrįstai nutraukė sutartį. Ieškovė nutraukdama sutartį Nr. 3 su atsakovės dukra nenurodė nei priežasčių, nei kokiu pagrindu nutraukė sutartį Nr. 3, todėl nutraukimas buvo nepagrįstas. Atsakovės vertinimu, ji nurodė visus argumentus dėl to, jog ieškovė privalėjo grąžinti 600 Eur stojamąjį mokestį, o 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 bei 4.6 punktuose ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarties 3.8 bei 4.7 punktuose esančios sąlygos nesąžiningos. Teismų praktikoje (civilinės bylos Nr. e2A-2213-577/2021 ir Nr. e2A-1451-580/2021) teismas konstatavo, jog ieškovės ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktai pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų nenaudai ir prieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tarp šalių susiklostę vartojimo teisiniai santykiai, todėl tokiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, jog 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 bei 4.6 punktų ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarties 3.8 bei 4.7 punktų sąlygos, toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis, jog mokestis yra negražinamas, turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos. Turi būti grąžinta ugdymo mokesčio permoka 1 125 Eur už 2018-2019 metus. Nurodyta suma apskaičiuota laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. balandžio 12 d.), t. y. (479 Eur – 329 Eur) * 7,5 mėn. = 1 125 Eur. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba konstatavo, kad ieškovė neinformavo atsakovės apie tai, jog dėl atsakovės sūnaus kyla ugdymo kainos. Iš sąskaitų ir pavedimo dokumentų matyti, jog atsakovė faktiškai mokėjo 479 Eur už sūnaus ugdymą, o už dukros 10 proc. mažiau – 431 Eur. Mokėjimų nurodymų išklotinėje (nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.) matyti, jog atsakovė iš viso sumokėjo 6 513,47 Eur už abu vaikus. Suma už sūnaus ugdymo išlaidas siekia 3 592,50 Eur, kai turėjo būti 2 467,50, todėl gavosi permoka už 7,5 mėn., kuri siekia 1 125 Eur. Dėl šios priežasties ieškovė atsakovei turi grąžinti permokėtą sumą. Pasak atsakovės, ieškovė turi atlyginti patirtą neturtinę žalą ir neigiamas pasekmes vaikų atžvilgiu. Atsakovė buvo priversta ieškoti vaikams naują darželį, vaikai dėl to patyrė daug streso, ypatingai sūnus. Vaikams teko iš naujo socializuotis, susirasti naujus draugus, adaptuotis prie situacijos. Tokie tėvų patirti nepatogumai, tiek vaikų pakitusi emocinė būklė į neigiamą pusę – vaikai pradėjo nemiegoti naktimis, verkti, jautriau reaguoti į gyvenimiškas situacijas kilo dėl to, jog UAB ,,Vaikystės sodas“ be pagrindo nutraukė sutartis. Atsakovės vertinimu, ieškovė pažeidė sutarties Nr. 2 2.1.8 punktą, neužtikrindama neįgaliam vaikui tinkamos ugdymo priežiūros, ugdymo proceso bei atskirdama seserį nuo brolio, kurie yra labai artimi, padeda vienas kitam. Nors ir ieškovė turi vidines taisykles, kurių pagrindu broliai ir seserys nesimoko vienoje grupėje, tačiau nereiškia, jog ši nuostata turi būti taikoma visiems vaikams, nes sutarties 2.1.8 punkte yra aiškiai šalių sutarta išimtis iš šios taisyklės. Ieškovė netinkamai įvertino vaikų atskyrimą, nes pagal sutarties 2.1.8 punktą ieškovė privalėjo individualizuoti sūnaus ugdymo priežiūrą bei procesą dėl jo neįgalumo, tačiau to nepadarė. Toks atskyrimas pakenkė vaikų emocinei būklei.

4. Ieškovė su atsakovės priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad priešieškinys pareikštas vėliau nei numato CPK, todėl neturėjo būti priimtas. Priešieškinio reikalavimai negali būti tenkinami dėl senaties. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyta vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo įsigaliojimo ir vykdymo tvarka. Jeigu atsakovė nesutiko su Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2021 m. kovo 9 d. nutarimu, ji turėjo per 30 dienų pareikšti ieškinį ir jame išdėstyti konkrečius savo reikalavimus, o to nepadarius ir vėliau byloje iškeltiems reikalavimams, taikoma senatis, o priešieškinis atmestinas vien senaties praleidimo pagrindu. Atsakovės sūnui pradėjus lankyti darželio grupę, išryškėjo elgesio sunkumai: susidomėjęs kito ugdytinio turimais daiktais nesilaikė saugaus elgesio, periodiškai pasireiškė nesaugios situacijos lipant laiptais, važinėjant dviračiu, pastebėtas savarankiškumo įgūdžių trūkumas (rengiantis, naudojantis tualetu ir pan.), todėl vaikui buvo reikalinga papildoma individuali priežiūra tam, jog būtų apsaugotas paties vaiko ir kitų vaikų sveikata ir saugumas. Su atsakovės vaiku buvo ugdoma ir daugiau vaikų, o darželyje dirbančios pedagogės negalėjo užtikrinti kokybiško A. ir kitų ugdytinių ugdymo proceso vykdymo, nes skiriant dėmesį jam, nebuvo galimybės užtikrinti kitų vaikų ugdymo, todėl ieškovė sutartyje nustatyta tvarka ne kartą prašė atsakovės, jog A. padėtų auklė ar kitas specialistas jo ugdymo darželyje metu. Papildomos individualios ugdymo grupės pagalbos poreikį patvirtina Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 4 d. pažyma dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio/pakartotinio įvertinimo. Po nurodytos pažymos gavimo darželyje pradėjo lankytis terapeutas, kuris tris kartus per savaitę po 2 – 4 valandas individualiai dirbo su A., t. y. terapeutas būdavo ne kasdien, ne visą jo buvimo laiką darželyje, tačiau, kaip nurodoma, tokios priežiūros reikėjo viso jo buvimo laiką darželyje, to buvo prašiusi ieškovė, todėl problema liko neišspręsta, ieškovė buvo priversta svarstyti sutarties nutraukimo klausimą. Buvimo ugdymo įstaigoje metu sveikata yra prioritetiškai saugotina vertybė, todėl individualios priežiūros teikiančio asmens buvimas su A. buvo būtinas tam, jog būtų užtikrintas saugus ir kokybiškas ugdymo procesas. Dėl šios priežasties atsakovei nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir per ieškovės laiške nustatytą terminą nepasamdžius specialisto, ieškovė turėjo teisę pasinaudoti sutarties 2.2.8 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimo teise. Toks sutarties nutraukimas atitinka sutartyje numatytas sutarties nutraukimo sąlygas, todėl nėra pagrindo laikyti sutarties nutraukimą neteisėtu. Sutarties nutraukimo teisėtumą patvirtino ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Sutartį Nr. 3 nutraukė pati atsakovė. Ieškovės 2019 m. balandžio 12 d. siųstame pranešime kalbama tik dėl A. sutarties nutraukimo. Tuo tarpu atsakovė nuo 2019 m. balandžio 12 d. pati nebevedė dukros. Ieškovės atstovė el. paštu atsakovės paklausė, ar pastaroji nusprendė nebevesti abiejų vaikų į ugdymo įstaigą. Atsakovė nurodė, jog nuo 2021 m. balandžio 12 d. vaikai tikrai nebus vedami. Pasak ieškovės, tai patvirtina atsakovės apsisprendimą nutraukti sutartį Nr. 3. Priešieškinyje cituojama ir nurodoma teismų praktika, kuriuose konstatuota, jog ieškovė nepagrįstai nutraukė sutartį ir turi grąžinti stojamąjį mokestį paslaugų gavėjams, tačiau nurodytose bylose faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nėra jokio pagrindo taikyti teisminę praktiką nei dėl nesąžiningų sąlygų, nei dėl stojamojo mokesčio grąžinimo. Jokia permoka nagrinėjamos bylos kontekste neatsirado, o sąskaitos abiem atsakovės vaikams išrašytos už pagal sudarytas ir galiojančias sutartis bei jų priedus. Esamoje situacijoje neegzistuoja sąlygų visetas civilinei atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo reikalauti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovės teiginiai apie vaikų patirto streso padarinius, liekamuosius reiškinius, deklaratyvūs, neparemti įrodymais, nėra objektyvių įrodymų apie vaikų būseną šiuo metu. Tarp UAB „Vaikystės sodas“ veiksmų ir atsakovės nurodytos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. gegužės 4 d. sudarytos sutarties 3.8 ir 4.7 punktus nesąžiningais. Priteisė atsakovei Š. Š. iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“ 300 Eur stojamąjį mokestį, 154,77 Eur išlaidas ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 1), pagal kurios 3.7 punktą ir priedo Nr. 14 punktą atsakovė 2015 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį. Ieškovė, atsakovė bei Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė naują vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 2). Pagal šią Sutartį stojamasis mokestis nebuvo mokamas. Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gegužės 4 d. pasirašė dar vieną vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės dukros I. Ž. (vėliau pakeista į „Š.“) ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 3), pagal kurios 3.8 punktą ir priedo Nr. 14 punktą atsakovė 2017 m. gegužės 8 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį.

7. Ieškovė 2019 m. balandžio 12 d. išsiuntė atsakovei pranešimą apie Sutarties Nr. 2 nutraukimą nuo 2019 m. balandžio 17 d. pagal sutarties 2.2.8 punktą, kadangi atsakovė nevykdė Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos išvadose pateiktų rekomendacijų ir UAB „Vaikystės sodas“ pranešime nurodyto prašymo dėl individualaus A. Š. priežiūros užtikrinimo ir šią priežiūrą teiksiančio specialisto kandidatūros suderinimo iki 2019 m. balandžio 8 d. Atsakovė 2019 m. balandžio 17 d. el. paštu patvirtino, jog vaikai į ieškovės ugdymo įstaigą vedami nebus nuo 2019 m. balandžio 12 d. Atsakovė 2019 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą prašydama pripažinti sutarčių nutraukimus neteisėtais, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei sumokėtus stojamuosius mokesčius (600 Eur), ugdymo mokesčio permoką už A. Š. (1 125 Eur), atlyginti patirtą neturtinę žalą (3 000 Eur) ir atlyginti išlaidas už teisines paslaugas (890 Eur). Neteismine tvarka išnagrinėjusi bylos šalių ginčą, Tarnyba 2021 m. kovo 9 d. nutarimu iš dalies patenkino vartotojos Š. Š. prašyme UAB „Vaikystės sodas“ atžvilgiu keliamą reikalavimą, pripažįstant, kad vartotojai turi būti grąžinti stojamieji mokesčiai (600 Eur), ugdymo mokesčio permoka (1125 Eur) ir dalimi atlygintos išlaidos už teisines paslaugas, pripažįstant pagrįstomis išlaidomis 515,60 Eur sumą, iš viso 2 240,60 Eur.

8. Teismas įvertinęs, kad tarp šalių sudarytos sutarties Nr. 2 2.2.7 punktas, kai dėl su ugdytinio negalia ar spec. poreikiais susijusių priežasčių ugdytinio priežiūros ir ugdymo procesas bei integracija negali būti vykdoma kokybiškai, numatė būtinybę šalims tartis dėl tolimesnio individualaus ugdytinio proceso įgyvendinimo, jog sutarties 2.2.10 punktas numatė, kad atsakovės pasamdytas specialistas su ugdytiniu turėjo būti viso jo buvimo ugdymo įstaigoje metu, o atsakovė 2019 m. kovo 29 d. el. laišku atsisakė samdyti tokį specialistą, sprendė, jog ieškovė pagrįstai pasinaudojo teise nutraukti sutartį 2.2.8 punkto pagrindu. Dėl šios priežasties teismo vertinimu, nėra pagrindo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties, t. y. sutarties Nr. 2, nutraukimą pripažinti neteisėtu, todėl šis priešieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

9. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimą, sutiko su ieškovės argumentais, kad sutartį Nr. 3 (dėl dukros) atsakovė nutraukė savo iniciatyva dėl, jos nuomone, vaikams padarytos psichologinės ir moralinės žalos. Nors konkrečiai susirašinėjime konkreti žala nenurodoma, tačiau iš susirašinėjimo galima spręsti, kad atsakovė nuo 2019 m. balandžio 12 d. nevedė ir nusprendė toliau nevesti dukros į darželį, todėl ieškovė pagrįstai turėjo įforminti sutarties nutraukimą. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad sutartis Nr. 3 nutraukta ieškovės iniciatyva ar kad sutartis nutraukta nepagrįstai, netinkamai supratus atsakovės tikrąją valią ir ketinimus. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo 2017 m. gegužės 4 d. sutarties, t. y. sutarties Nr. 3, nutraukimą pripažinti neteisėtu.

10. Nustatė, kad 300 Eur stojamasis mokestis 2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo sumokėtas pagal sutartį Nr. 1, kuri sudaryta dėl sūnaus. Nors atsakovė kelia klausimą dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto bei 4.6 punkto sąžiningumo, tačiau stojamasis mokestis pagal šitą sutartį nebuvo mokėtas, tad klausimas dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto bei 4.6 punkto sąžiningumo nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl sutarties Nr. 1 sąlygų pripažinimo negaliojančia negali būti tenkinamas.

11. Teismas atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 25 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1451-580/2021 ir 2021 m. spalio 12 d. civilinėje byloje Nr. e2A-2213-577/2021 priimtų sprendimų išvadas dėl identiškų sutarčių nuostatų, padarė išvadą, kad yra pagrindas 2017 m. gegužės 4 d. sutarties, t. y. sutarties Nr. 3, 3.8 ir 4.7 punktus pripažinti nesąžiningais.

12. Pripažinus 2017 m. gegužės 4 d. sutarties, t. y. sutarties Nr. 3, 3.8 ir 4.7 punktus nesąžiningais, klausimas dėl stojamojo mokesčio grąžinimo, tuo labiau, kad sutarties vykdymo atkūrimas nėra galimas ir/ar ginčo šalims nepriimtinas, teismo vertinimu, spręstinas remiantis CK 6.222 straipsnio 1 dalies ir 6.721 straipsnio 1 dalies normomis. Atsakovei neįrodžius faktinio stojamojo mokesčio panaudojimo (išskyrus paaiškinimus, susijusius su išlaidomis administracinei, organizacinei veiklai) atsakovės reikalavimas grąžinti 300 Eur stojamąjį mokestį pagal sutartį Nr. 3 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinamas. Kadangi 300 Eur stojamasis mokestis buvo sumokėtas pagal sutartį Nr. 1, kurios galiojimas pasibaigė, pasirašius sutartį Nr. 2, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas šioje byloje spręsti dėl stojamojo mokesčio pagal sutartį Nr. 2 grąžinimo. Kadangi pagal sutartį Nr. 2 stojamasis mokestis nebuvo sumokėtas, reikalavimas dėl jo grąžinimo atmestas.

13. Pažymėjo, nors atsakovei buvo teikiamos sąskaitos už ugdymo paslaugas 479 Eur sumai, tačiau buvo taikoma 100 Eur ugdymo mokesčio kompensacija. Tad jau vien šiuo pagrindu atsakovės pateiktas skaičiavimas nėra teisingas, nes 100 Eur sumos ji pati nėra mokėjusi, faktinė mokėtina suma buvo 339 Eur (439-100=339). Iš pateiktų sąskaitų matyti, kad kompensacija buvo taikoma ir 2017/2018 m., tad toks permokos skaičiavimo būdas (479 Eur-329 Eur), neįvertinus kompensacijos dydžio, nėra tikslus. Įvertinęs tai, kad 2018/2019 m. atsakovės sūnus lankė darželį visą dieną, o 2017/2018 m., kaip galima spręsti iš nepakeisto sutarties priedo, tik dalį laiko, atsakovės nurodytą permokos skaičiavimą, kai skaičiuojamas skirtumas tarp visos ir nepilnos dienos kainos, nelaikė teisingu. Teismas sprendė, kad faktiškai atsakovei turėjo būti žinoma apie įkainius, tuo labiau, kad klausimo dėl per didelių taikytinų tarifų ji nekėlė nei sąskaitų gavimo metu, nei iki sutarties nutraukimo. Vien sutarties priedo nepasirašymas nuo kito darželio „sodelio“ pradėjimo lankyti/naujų mokslo metų ar priedo nepasirašymas ir jo nepridėjimas prie vieno iš šeimos vaikų sutarties, laikytini formaliais pažeidimais, kurie iš esmės nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės teisę susigražinti permoką.

14. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės teisę į 300 Eur stojamąjį mokestį, tokiu būdu lyginant su atsakovės prašymu Tarnybai (600 Eur +1 125 Eur), patenkinta tik 17,39 proc. turtinių reikalavimų. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę į 154,77 Eur (890 Eur* 17,39 proc./100) išlaidų ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas.

15. Kadangi teismas šiuo sprendimu nepripažino sutarčių nutraukimo neteisėtu, tai, teismo vertinimu, atsakovei turtinė žala nepriteistina. Nuo pat pradžių atsakovei turėjo būti aišku, kad vaikai negalės būti kartu vienoje grupėje. Įvertinęs šalių derybas teismas sprendė, kad ieškovė nesukūrė atsakovei nepagrįstų lūkesčių, kad vaikai galės lankyti vieną darželio grupę. Nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė atsakovės vaikus atskyrė be jokio rimto pagrindo.

16. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti senaties terminą priešieškiniui pareikšti.

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 9 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei UAB „Vaikystės sodas“ iš atsakovės Š. Š. 592,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

18. Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2 240,60 Eur (600,00 Eur + 1 125 Eur + 515,60 Eur) sumos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovė už ieškinį patyrė 1 152,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2022 m. sausio 12 d. teismo sprendimu ieškovės ieškinį tenkino dėl 79,70 proc. reikštų reikalavimų (tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 785,83 Eur (1 125 +300+360,83) sumos atmetimo x 100 proc. / 2 240,60 Eur), todėl teismas sprendė, jog ieškovei iš atsakovės priteistina 918,70 Eur (79,70 proc. x 1 152,70 Eur /100 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė priteisti 2 615 Eur (600 Eur + 1 125 Eur + 890 Eur) sumą. Nustatyta, jog atsakovė už atsiliepimą į ieškinį patyrė 1 426 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas tenkino tik 79,70 proc. ieškinio reikalavimų, tad atsakovei iš ieškovės priteistina 289,48 Eur (20,30 proc. (100-79,70) x 1 426 Eur / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Kadangi reikalavimai yra priešpriešiniai, tai atlikus įskaitymą, ieškovei priteistina 629,22 Eur (918,70 Eur – 289,48 Eur) dydžio bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė teismui pareiškė priešieškinį dėl 5 615 Eur (600 Eur + 1 125 Eur + 890 Eur + 3 000 Eur) sumos. Teismas 2022 m. sausio 12 d. sprendimu patenkino 8,10 proc. priešieškinio reikalavimų (priteisė 454,77 Eur (300 Eur + 154,77 Eur)). Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovė patyrė 451 Eur bylinėjimosi išlaidų už priešieškinio pateikimą teismui. Kadangi teismas tenkino 8,10 proc. priešieškinio reikalavimų, tai atsakovei iš ieškovės priteistina 36,53 Eur. Kadangi iš abiejų šalių priteistinos bylinėjimosi išlaidos, jos subendrintinos, iš atsakovės ieškovei priteisiant 592,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškinys, o priešieškinis atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti šioje dalyje: 1) pripažinti 2016 m. rugpjūčio 30 d. (Sutartis Nr. 2) ir 2017 m. gegužės 4 d. (Sutartis Nr. 3) sutarčių nutraukimą neteisėtu; 2) iš ieškovės priteisti atsakovės naudai stojamąjį mokestį (300 Eur) už sūnų; 3) iš ieškovės priteisti atsakovės naudai ugdymo mokesčio permoką (1 125 Eur); 4) ex officio pripažinti, jog 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto bei 4.6 punkto sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, yra negaliojančios nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. papildomą sprendimą ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Iš ieškovės priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už apeliacinio skundo parengimą bei kitas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 426 Eur), taip pat atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas ikiteisminėje stadijoje (735,23 Eur). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto bei 4.6 punkto sąžiningumo (dėl sūnaus) ir nepagrįstai nepriteisė iš ieškovės 300 Eur stojamojo mokesčio vien tuo pagrindu, jog 300 Eur stojamasis mokestis buvo sumokėtas pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. sutartį (Sutartis Nr. 1), o ne pagal 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutartį (Sutartis Nr. 2). Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, jog pagal Sutartį Nr. 1 sumokėtas 300 Eur stojamasis mokestis buvo perkeltas ir užskaitytas už Sutartį Nr. 2. Būtent todėl atsakovė ir nemokėjo 300 Eur stojamojo mokesčio pagal Sutartį Nr. 2, nes pati ieškovė pripažino, jog pagal Sutartį Nr. 1 sumokėtas 300 Eur stojamasis mokestis buvo perkeltas ir užskaitytas ir už Sutartį Nr. 2. Sutarties Nr. 2 priedo Nr. 14 punkte aiškiai nurodyta, jog „Nustatomas negrąžinamas stojamasis mokestis, mokamas vieną kartą pradedant lankyti „Vaikystės sodą“ yra 300 Eur“. Atsakovė pasirašė Sutartį Nr. 2 ne dėl to, jog buvo atsisakiusi ieškovės paslaugų ir nustojusi lankyti ieškovės ugdymo įstaigą, bet todėl, jog Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija (toliau – Asociacija) sutiko padėti atsakovei dėl sūnaus ugdymo finansavimo. Ieškovės ir atsakovės santykiai nebuvo nutrūkę, o buvo pratęsti, nes tiesiog buvo pasirašyta Sutartis Nr. 2, kuri buvo papildyta nauju subjektu – Asociacija, kuri padėjo rūpintis atsakovės sūnaus ugdymo finansavimu.

19.2. Apeliantės nuomone, net jeigu Sutarties Nr. 1 galiojimas pasibaigė, tačiau tai nereiškia, jog negalima vertinti šios Sutarties Nr. 1 nuostatų (3.7 ir 4.6 punktų) nesąžiningumo. Net jeigu ir laikyti, jog 300 Eur stojamasis mokestis negali būti grąžintas pagal Sutartį Nr. 2, nes neva šis mokestis neperėjo Sutarčiai Nr. 2, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio nagrinėti Sutarties Nr. 1 nuostatų (3.7 punkto ir 4.6 punkto) atitikimą sąžiningumo kriterijams toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, yra negaliojančios nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Visgi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo Sutarties Nr. 1 (3.7 punkto ir 4.6 punkto) nuostatų nesąžiningumo ir nepagrįstai nepriteisė iš ieškovės 300 Eur stojamojo mokesčio.

19.3. Apeliantė nurodo, jog kadangi 300 Eur stojamasis mokestis buvo perkeltas į kitus metus ir užskaitytas už Sutartį Nr. 2, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti šį mokestį iš ieškovės, nes Sutarties Nr. 2 nuostatos (3.7 punktas bei 4.6 punktas) yra nesąžiningos. 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties (Sutartis Nr. 2) 3.7 punkto nuostata apibūdina stojamąjį mokestį ir suformuluota taip, kad ieškovei palikta galimybė, kilus ginčui, mokesčio panaudojimo faktą modeliuoti taip, kaip nori. To, kad stojamasis mokestis yra skirtas padengti Ugdymo sutarties sudarymo organizacines (administravimo) išlaidas sutartyje nėra. Išvados, kad stojamojo mokesčio viena iš paskirčių padengti paminėtas išlaidas, iš Ugdymo sutarties teksto negalima išvesti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (CK 6.193 straipsnio 1–4 dalys). Taigi, stojamojo mokesčio apibrėžtis ir mokesčio tikslai nėra aiškūs. Nurodytą išvadą suponuoja ne tik tai, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkte (Sutartis Nr. 2) konkrečiai nepaminėta, kokiems tikslams stojamasis mokestis yra naudojamas (panaudojimo tikslai iš esmės palikti ieškovės pasirinkimui), tačiau ir faktas, jog šioje sąlygoje apskritai nekalbama apie sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimą. Taigi, toks stojamojo mokesčio paskirties aiškinimas iš dalies yra siurprizinis ir neatitinka CK 6.719 straipsnio 1 dalyje nustatytos paslaugos teikėjo pareigos suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su paslaugų kaina. Dėl tos pačios priežasties 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 punkto sąlygų aiškinimas toje apimtyje, kiek sutarties sudarymo organizacinės (administravimo) išlaidos perkeliamos paslaugos gavėjui (vartotojui), neatitinka CK 6.228⁵ straipsnio 4 dalies, nes ieškovės nurodytas stojamojo mokesčio panaudojimas nėra aiškiai išreikštas ir nebuvo aptartas su atsakove.

19.4. Ieškovė nepateikė visiškai jokių įrodymų, kaip buvo panaudota 600 Eur (300 Eur sūnaus ir 300 Eur dukros) stojamojo mokesčio suma, kuri skirta pasiruošimui ugdymo ir priežiūros paslaugų tinkamam teikimui. Taip pat ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog patyrė kažkokias sąnaudas ar nuostolius dėl vaikų ugdymo ir tam panaudojo stojamąjį mokestį. Taigi, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 bei 4.6 punktų sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Be to, šios analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 2017 m. gegužės 4 d. sutarties 3.8 bei 4.7 punktuose (Sutartis Nr. 3 dėl dukros), kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesąžiningomis ir pagrįstai priteisė 300 Eur stojamąjį mokestį iš ieškovės. Kad tokios Sutarties Nr. 2 nuostatos (3.7 punkto bei 4.6 punkto) yra nesąžiningos, patvirtina ir teismų praktika, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

19.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ugdymo mokesčio permoka negali būti priteista, nes atsakovei buvo taikoma 100 Eur ugdymo mokesčio kompensacija. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada akivaizdžiai neatitinka elementarių matematinių skaičiavimų ir parodo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę ir priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nurodyta faktinė mokėtina suma 339 Eur (439-100=339) yra visiškai neteisinga, nes byloje visiškai nėra jokių duomenų, jog ugdymo mokestis be 100 Eur nuolaidos yra 439 Eur. Teismo nurodyta faktinė mokėtina suma 339 Eur nesutampa su ieškovės išrašomose sąskaitose nurodytomis sumomis, jog ugdymo mokestis yra 479 Eur ir 100 Eur nuolaida, tad faktinė mokėtina suma pagal išrašytas sąskaitas yra 379 Eur. Tad jau vien dėl to teismo pateikta faktinė mokėtina suma 339 Eur yra visiškai klaidinga.

19.6. Iš sąskaitų bei pavedimo dokumentų akivaizdžiai matosi, jog atsakovei nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pradėjo nepagrįstai išrašyti sąskaitas už sūnaus ugdymą (pagal Sutartį Nr. 2) po 479 Eur. O pritaikius 100 Eur ugdymo mokesčio kompensaciją, atsakovė faktiškai mokėjo po 379 Eur (nors dėl tokios 479 Eur sumos atsakovė ir ieškovė nebuvo susitarusios). Atsakovė ir ieškovė pagal Sutarties Nr. 2 priedą Nr. 1, buvo susitarusios, jog nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokės po 329 Eur už sūnaus ugdymą (ir dėl to tarp šalių ginčo nėra). Iki 2018 m. rugsėjo 4 d. atsakovei ieškovė išrašydavo sąskaitas už sūnaus ugdymą po 329 Eur, tačiau pritaikius 100 Eur ugdymo mokesčio kompensaciją, atsakovė faktiškai mokėjo po 229 Eur ugdymo mokestį už sūnų (dėl to taip pat nėra ginčo tarp šalių). Nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. atsakovė pradėjo mokėti po 329 Eur vietoj to, jog būtų mokėjusi po 229 Eur.

19.7. Nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. ieškovė, be atsakovės sutikimo, pradėjo taikyti didesnį ugdymo mokestį dėl sūnaus ugdymo, t. y. Sutarties Nr. 2 priede Nr. 1 nurodytas ugdymo mokestis 329 Eur nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo pakeltas iki 479 Eur (nors atsakovė nebuvo pasirašiusi ant priedo Nr. 1, kuriuo buvo pakeltas mokestis. Todėl faktiškai iki 2018 m. rugsėjo 4 d. atsakovė mokėjo po 229 Eur už sūnaus ugdymą, o nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. jau mokėjo po 329 Eur.

19.8. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir matematiškai klaidingą išvadą, jog atsakovei nesusidarė 1 125 Eur ugdymo mokesčio permoka, nes buvo taikoma 100 Eur kompensacija. Akivaizdu, jog teismo skaičiavimas matematiškai ir faktiškai yra nepagrįstas ir netikslus. Nėra skirtumo, ar permoka bus skaičiuojama su 100 Eur nuolaida ar be nuolaidos, nes galutiniame rezultate susidaro ta pati 1 125 Eur permoka. Mokėjimų nurodymų išklotinėje (nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.) nurodyta, kad iš viso buvo sumokėta 6 513,47 Eur už abu vaikus, t. y. tiek už A., tiek už I.. Taigi, iki 2018 m. rugsėjo 4 d. atsakovė už sūnaus ugdymą faktiškai mokėjo po 229 Eur (sąskaitoje po 329 Eur) (2016/2017 ir 2017/2018) mokslo metams, o nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. (2018-2019 mokslo metams) pradėjo faktiškai mokėti po 379 Eur/mėn. sumą. Kadangi tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo pasirašyto jokio susitarimo dėl ugdymo mokesčio dėl sūnaus pakėlimo, todėl ieškovė turi grąžinti permokėtą sumą už 2018/2019 metus, t. y. – 1125 Eur.

19.9. Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo pasirašytas joks susitarimas dėl to, jog 2017/2018 metais ir 2018/2019 metais didėja sūnaus ugdymo mokestis. Ieškovės pateiktas 2018/2019 metų sutarties priedas Nr. 1 nebuvo pasirašytas atsakovės. Todėl turi būti vadovaujamasi Sutarties Nr. 2 priede Nr. 1 nurodyta ugdymo suma – 329 Eur.

19.10. Net jeigu hipotetiškai ir laikyti, jog A. sutarties priedas dėl ugdymo kainos pakėlimo visgi buvo pasirašytas ir jis pasirašytas 2018 m. lapkričio 30 d., visgi toks pasirašymas buvo atliktas pavėluotai ir nesilaikant 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.1 punkto sąlygų (3.1 punkte toks priedas turi būti pasirašomas 2 mėnesiai iki naujųjų mokslo metų pradžios). Nauji mokslo metai prasidėjo 2018 m. rugsėjo 1 d., tačiau priedas dėl kainos pakėlimo buvo pasirašytas tik 2018 m. lapkričio 30 d., tad akivaizdu, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. neturėjo teisės išrašyti atsakovei sąskaitų su pakelta kaina. Todėl atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės ugdymo mokesčio permokos laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.

19.11. Sutartys Nr. 2 (sūnaus) ir 3 (dukros) buvo nutrauktos neteisėtai, be pagrindo (atsakovė nepažeidė Sutarčių, tinkamai vykdė Sutartimis prisiimtas pareigas). Ieškovė turėjo laikytis ne tik Sutarties sąlygų ir nuostatų, vykdyti ir laikytis numatytų įsipareigojimų, tačiau ir vadovautis bendradarbiavimo procedūromis ir pan., tačiau to nepadarė. Šioje konkrečioje situacijoje atsakovė tinkamai vykdė abiejų vaikų atžvilgiu pasirašytas Sutartis, įvykdė visus įsipareigojimus, todėl ieškovės sprendimas vienašališkai nutraukti abi sutartis laikytinas neteisėtu ir be jokio teisėto pagrindo.

19.12. Pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai nepagrįstą išvadą, jog specialistas privalo būti visą atsakovės sūnaus buvimo darželyje laiką, kurią priėmė remiantis tik ieškovės nuomone, nesant byloje jokių tokią išvadą bei ieškovės nuomonę pagrindžiančių įrodymų. Pagal specialistų išvadas, tokio papildomo specialisto nereikėjo. Todėl nebuvo pagrindo nutraukti 2016 m. rugpjūčio 30 d. Vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį remiantis Sutarties 2.2.7. ir 2.2.8. punktais.

19.13. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog į bylą nepateikti duomenys, kad atsakovė mėgino tartis dėl tolimesnio individualaus sūnaus ugdymo proceso įgyvendinimo, priešingai, ji atsisakė samdyti asmeninį prižiūrėtoją. Į bylą nepateikti duomenys, kurie paneigtų atsakovės sūnaus individualaus ugdymo poreikį. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados parodo, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę, nebuvo tinkamai vertinami įrodymai, todėl buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus apie sūnaus raidą, jo individualaus ugdymo poreikį ir kad sūnui buvo pasamdyti net du specialistai. Ieškovė neteisėtai nutraukė atsakovės sūnaus Sutartį Nr. 2, pagal Sutarties 2.2.8 punktą, nes atsakovė bendradarbiavo su ieškove ir užtikrino, jog sūnų prižiūrėtų specialistai.

19.14. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė Sutartį Nr. 3 nutraukė savo iniciatyva. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį Nr. 3 (dukros) atžvilgiu. Atsakovė išreiškė nesutikimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau ieškovė į tai neatsižvelgė ir vienašališkai nutraukė Sutartį Nr. 3. Sutartyje buvo aiškiai nurodyti konkretūs atvejai ir aplinkybės, kurioms esant sutartis galėjo būti nutraukta, todėl ieškovė privalėjo vadovautis pasirašytos Sutarties nuostatomis, t. y. Sutartis galėjo būti nutraukta tik ieškovei netinkamai vykdant jos nuostatas. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nenurodė kokiu pagrindu nutraukia Sutartį Nr. 3 ir nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė neva pažeidė Sutartį Nr. 3.

19.15. Atsakovė nenorėjo nutraukti abiejų vaikų sutarčių. Atsakovė 2019 m. kovo 29 d. el. laiške, nurodė prašymą vaikus leisti į darželį iki 2019 m. balandžio 12 d. Toks prašymas buvo pateiktas, nes dėl vaikų blogos emocinės būsenos atsakovė norėjo padaryti laikiną pertrauką nevedant vaikų į darželį. Tai, kad atsakovė nenorėjo nutraukti abiejų sutarčių, o tik padaryti laikiną pertrauką, patvirtina jos siųstas ieškovei 2019 m. balandžio 10 d. nesutikimas, kuriame aiškiai išreiškė nesutikimą nutraukti sutartis. Tačiau, ieškovė pateikė atsakovei 2019 m. balandžio 12 d. pranešimą apie tai, jog nuo 2019 m. balandžio 17 d. ieškovė nutraukia A. sutartį. Šis pranešimas atsakovei sukėlė didelį šoką ir pasipiktinimą. Dėl šių priežasčių atsakovė ir parašė 2019 m. balandžio 17 d. el. laišką, jog neves vaikų į darželį. Tačiau, ką aiškiai atsakovė nurodė ir teismo posėdžio metu, šis el. laiškas nereiškė, jog atsakovė nebeves abiejų vaikų į darželį visiškai, ji norėjo tik padaryti laikiną pertrauką nevedant jų, kol vaikų emocinė būsena pagerės.

19.16. Apeliantė nurodo, kad ieškovė elgėsi itin nesąžiningai atsakovės atžvilgiu, nes ieškovė nuslėpė nuo atsakovės faktą, jog darželis „Sodelis“ bus uždaromas, t. y. kai 2017 m. gegužės 4 d. atsakovė pasirašė su ieškove sutartį dėl dukros ugdymo, ieškovė nepranešė ir nuslėpė, jog 2018 metais darželis šiuo adresu neveiks. Jeigu atsakovė būtų apie tai informuota dar 2017 m. gegužės 4 d. prieš pasirašant sutartį dėl dukros ugdymo, tokiu atveju atsakovė nebūtų sudariusi šios sutarties.

19.17. Ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir vaikams padarė psichologinę bei moralinę žalą. Būtent ieškovės veiksmai nulėmė atsakovės sūnaus neigiamą emocinę būklę bei elgesį (nors iš pradžių viskas buvo gerai), todėl tapo reikalinga pasamdyti papildomą specialistą atsakovės sūnaus priežiūrai. Neužtikrinant neįgaliam vaikui tinkamos ugdymo priežiūros bei ugdymo proceso, atskiriant sesę nuo brolio buvo pažeistas Sutarties Nr. 2 2.1.8 punktas. Vien tai, jog ieškovė turi vidinę tvarką atskirti sesę nuo brolio, nereiškia, jog ši nuostata turi būti taikoma visiems vaikams, nes Sutarties 2.1.8 punkte yra aiškiai šalių susitarta išimtis iš šios taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra ieškovės neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio yra visiškai nepagrįsta.

20. Ieškovė atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą bei 2022 m. vasario 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti argumentai:

20.1. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė mokesčio pagal nutrauktą Sutartį Nr. 2 nėra mokėjusi, todėl ji negali reikalauti gauti pagal Sutartį Nr. 2 to, ko faktiškai nesumokėjo. Sutartyje Nr. 2 nėra visiškai jokių nuostatų apie stojamojo mokesčio perkėlimą ar užskaitymą pagal Sutartį Nr. 1. Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2 nėra tarpusavyje teisiškai susijusios. Sutarties Nr. 1 galiojimas pasibaigė faktiškai įvykdžius visus pagal ją prisiimtus įsipareigojimus (priešingu atveju šalims nebūtų pagrindo sudaryti naujos Sutarties Nr. 2), jokio ginčo dėl Sutarties Nr. 1 galiojimo ir jos pasibaigimo tarp šalių nebuvo. Todėl pagal Sutartį Nr. 1 sumokėto stojamojo mokesčio neva buvęs perkėlimas ar užskaitymas Sutarties Nr. 2 atžvilgiu, tėra tik niekuo nepagrįsti atsakovės išvedžiojimai. Sutartis Nr. 1 pačių ginčo šalių vertinta kaip pasibaigusi, pretenzijų dėl to nė viena šalis nereiškė, todėl teismas turėjo peržengti bylos nagrinėjimo ribas ir ex officio imti vertinti pasibaigusios Sutarties Nr. 1 sąlygas.

20.2. Ieškovė nurodo, kad atsakovė bando prisiteisti 300 Eur stojamąjį mokestį pagal jau pasibaigusią Sutartį Nr. 1, dėl kurios vykdymo, sąlygų ar pasibaigimo pagrindų nebuvo pareiškusi jokių pretenzijų. Akivaizdu, kad toks reikalavimas yra nesąžiningas ir negali būti tenkinamas. Kadangi atsakovė stojamojo mokesčio pagal Sutartį Nr. 2 nemokėjo, o taip pat jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįsta ir įrodyta atsakovės pozicija, jog stojamasis mokestis buvo perkeltas ir užskaitytas iš Sutarties Nr. 1, Sutarties Nr. 2 3.7 punkto ir 4.6 punkto pripažinimas nesąžiningais negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Net ir pripažinus šias sąlygas nesąžiningomis, stojamasis mokestis atsakovei negali būti priteistas, nes pagal Sutartį Nr. 2 ji nėra faktiškai šio mokesčio sumokėjusi ieškovei. Nė vienoje iš atsakovės cituojamų bylų nėra teismų pasakyta, kad ieškovė stojamąjį mokestį privalo grąžinti bet kuriuo atveju, o juo labiau, kai sutartis nutraukta dėl paslaugų gavėjo kaltės.

20.3. Ieškovė su atsakovės reikalavimu priteisti 1 125 Eur sumą nesutinka, kadangi jokios permokos nebuvo. Į bylą yra pateikti abiejų ugdymo sutarčių originalai su priedais, kurių pabaigoje nurodomi ieškovės ugdymo įstaigos pavadinimas ir padalinio vadovės A. R. – J. vardas ir pavardė. Tai neleidžia abejoti, jog šie priedai buvo pasirašyti būtent dėl ieškovės, o ne kokios nors kitos ugdymo įstaigos lankymo. Taigi, priešingai negu apeliaciniame skunde teigia atsakovė, ugdymo kainos buvo suderintos ir kainų padidinimas įvyko su atsakovės žinia bei pritarimu. Vizualiai palyginus sutarties priedus, galima pagrįstai teigti, jog atsakovė pasirašė ne tik priedą prie dukros I. Š. ugdymo Sutarties Nr. 3, bet ir priedą prie sūnaus A. Š. ugdymo Sutarties Nr. 2 dėl jų ugdymo sąlygų 2018 – 2019 mokslo metais, t. y. teismui pateikti dokumentai nėra tos pačios sutarties priedai, kaip nepagrįstai teigia atsakovė.

20.4. Paneigiant atsakovės teiginius, jog ji jokio priedo dėl A. ugdymo mokesčio pakeitimų nepasirašė, itin svarbus yra byloje pateiktas 2019 m. kovo 28 d. UAB „Vaikystės sodas“ padalinio vadovės V. K. pasirašytas pranešimas „Dėl A. Š. ugdymo“ ir atsakovės 2019 m. balandžio 8 d. atsakymas į šį pranešimą, kuriame ji pripažįsta susitarimo dėl A. Š. ugdymo 2018 – 2019 mokslo metais pasirašymą. Iš pateiktos ieškovės išrašytos sąskaitos už abiejų atsakovės vaikų ugdymą 2018 m. spalio mėn., matyti, kad joje nurodytos ugdymo mokesčio sumos skiriasi, t. y. I. Š. ugdymo mokesčio suma (431 Eur) yra 10 proc. mažesnė nei A. Š. ugdymo mokestis (479 Eur). Taigi atsakovės teiginiai, jog ji priedą pasirašė tik dėl dukros ugdymo mokesčio padidinimo neteisingi. Atsakovė nuo pat naujų mokslo metų pradžios žinojo apie naujus įkainius ir pati priėmė sprendimą toliau ugdyti vaikus ieškovės įstaigoje, o taip pat kiekvieną mėnesį apmokėdavo šias didesnių įkainių sąskaitas ir jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovės pretenzijos dėl ugdymo mokesčio atsirado tik po to, kai ugdymo sutartys buvo nutrauktos (vėlgi dėl pačios atsakovės kaltės arba jos sprendimu). Atsakovės buvęs faktinis elgesys yra priešingas dabar reiškiamoms pretenzijoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priedų pasirašymas šalims buvo labiau formalus dalykas, o vien sutarties priedo nepasirašymas nuo kito darželio „sodelio“ pradėjimo lankyti/naujų mokslo metų taip pat laikytinas formaliu pažeidimu.

20.5. 2016 m. rugpjūčio 30 d. vaiko priežiūros ir ugdymo sutartis buvo sudaryta ir jos sąlygos nustatytos atsižvelgus į tai, kad A. Š. turi specialiuosius poreikius. Dėl šios priežasties jau sutarties pirmajame straipsnyje buvo numatytas šalių įsipareigojimas bendradarbiauti siekiant ugdytinio integracijos, atsižvelgiant į jo negalią. Nuolatinės individualios A. priežiūros poreikis šiuo atveju buvo būtinas ne dėl to, jog jis negali savarankiškai atlikti kokių nors veiksmų, tačiau todėl, jog vaiko elgesyje periodiškai pasitaikydavo situacijų, kai jis elgėsi nesaugiai ir kėlė pavojų sau ir kitiems ugdymo įstaigos vaikams. Kadangi tiek paties A., tiek ir kito vaiko sveikata jo buvimo ugdymo įstaigoje metu yra prioritetiškai saugotina vertybė, todėl individualią priežiūrą teikiančio asmens buvimas kartu su berniuku visą jo buvimo ugdymo įstaigoje laiką buvo būtinas tam, jog užtikrinti kokybišką ir saugų ugdymo proceso įgyvendinimą. Dėl šios priežasties atsakovei nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir per nustatytą terminą po atitinkamo ieškovės reikalavimo gavimo savo lėšomis nepasamdžius specialisto, kuris su jos vaiku būtų visą jo buvimo darželyje laiką, bei nesusitarus dėl kitokio tolimesnio individualaus A. ugdymo būdo, ieškovė įgijo teisę pasinaudoti sutarties 2.2.8 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimo teise, ką esamoje situacijoje ir padarė. Toks sutarties nutraukimas visiškai atitinka šalių pasirašytoje sutartyje numatytas sutarties nutraukimo sąlygas, dėl kurių šalys susitarė pasirašydamos sutartį, todėl nėra jokio pagrindo laikyti šios sutarties nutraukimo neteisėtu.

20.6. Teismas visiškai teisingai įvertino situaciją dėl specialisto samdymo atsisakymo, aptarė atsakovės 2019 m. kovo 29 d. el. laišką bei pažymėjo, jog specialistų duomenis atsakovė pradėjo teikti jau po Sutarties Nr. 2 nutraukimo. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde šių teismo teiginių ne tik nepaneigė, tačiau vėlgi išvardino tik veiksmus, kurių ėmėsi arba 2019 m. sausio mėnesį, t. y. keli mėnesiai iki Sutarties Nr. 2 nutraukimo, arba jau po šios Sutarties nutraukimo, kas jokio jos aktyvaus bendradarbiavimo su ieškove, kuomet buvo sprendžiamas Sutarties Nr. 2 nutraukimo klausimas, neįrodo.

20.7. Ieškovė su atsakovės reikalavimu pripažinti, jog Sutartį Nr. 3 ieškovė nutraukė neteisėtai, nesutinka. Šią poziciją aiškiai pagrindžia byloje pateiktas ieškovės 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymas dėl papildomų rašytinių įrodymų ir jų paaiškinimo priėmimo, kuriame detaliai nurodyta faktinių įvykių chronologija su ją patvirtinančiais įrodymais, kurie įrodo, kad ne ieškovė, bet pati atsakovė savo faktiniais veiksmais nutraukė su UAB „Vaikystės sodas“ sudarytą sutartį dėl dukros I. Š. ugdymo. Šį faktą aiškiai patvirtina ir byloje esantis 2019 m. balandžio 17 d. Š. Š. ieškovei adresuotas elektroninis laiškas.

20.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, jog Sutartį Nr. 3 atsakovė nutraukė savo iniciatyva, yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo. Ieškovės apeliacinis skundas yra deklaratyvus ir jo tenkinti nėra pagrindo. Jame tiesiog pakartotinai išdėstyti tie patys argumentai ir aplinkybės, kurie jau išanalizuoti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir teismo pagrįstai atmesti. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai išanalizavo šalių pateiktus įrodymus ir juos įvertino. Objektyvių įrodymų, pagrindžiančių kokias nors teismo padarytas klaidas, netinkamą įrodymų vertinimą, galinčius lemti sprendimo panaikinimą, nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

22. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir atsakovė sudarė vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 1), pagal kurios 3.7 punktą ir priedo Nr. 14 punktą atsakovė 2015 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį. Ieškovė, atsakovė bei Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė naują vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus A. Š. ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 2). Pagal šią Sutartį stojamasis mokestis nebuvo mokamas. Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gegužės 4 d. pasirašė dar vieną vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės dukros I. Ž. (vėliau pakeista į „Š.“) ugdymo (toliau – Sutartis Nr. 3), pagal kurios 3.8 punktą ir priedo Nr. 14 punktą atsakovė 2017 m. gegužės 8 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį. Ieškovė 2019 m. balandžio 12 d. išsiuntė atsakovei pranešimą apie Sutarties Nr. 2 nutraukimą nuo 2019 m. balandžio 17 d. pagal sutarties 2.2.8 punktą. Taip pat buvo nutraukta ir Sutartis Nr. 3.

23. Atsakovė 2019 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VVTAT), prašydama pripažinti sutarčių nutraukimus neteisėtais, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei sumokėtus stojamuosius mokesčius (600 Eur), ugdymo mokesčio permoką už A. Š. (1 125 Eur), atlyginti patirtą neturtinę žalą (3 000 Eur) ir atlyginti išlaidas už teisines paslaugas (890 Eur). Neteismine tvarka išnagrinėjusi bylos šalių ginčą, Tarnyba 2021 m. kovo 9 d. nutarimu iš dalies patenkino vartotojos Š. Š. prašyme UAB „Vaikystės sodas“ atžvilgiu keliamą reikalavimą, pripažįstant, kad vartotojai turi būti grąžinti stojamieji mokesčiai (600 Eur), ugdymo mokesčio permoka (1125 Eur) ir dalimi atlygintos išlaidos už teisines paslaugas, pripažįstant pagrįstomis išlaidomis 515,60 Eur sumą, iš viso 2 240,60 Eur.

24. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Sutartys Nr. 2 (sūnaus) ir Nr. 3 (dukros) buvo nutrauktos neteisėtai, nesant tam pagrindo. Atsakovė tinkamai vykdė abiejų vaikų atžvilgiu pasirašytas sutartis, įvykdė visus įsipareigojimus, todėl ieškovės sprendimas vienašališkai nutraukti abi sutartis laikytinas neteisėtu ir be jokio teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

25. Sutarties Nr. 2 2.2.7 punkte sutarta, kad Paslaugų teikėjui vienašališkai nusprendus (įvertinus), kad dėl su ugdytinio negalia ar spec. poreikiais susijusių priežasčių ugdytinio priežiūros ir ugdymo procesas bei integracija negali būti vykdoma kokybiškai, Paslaugų teikėjas apie tai nedelsiant privalo pranešti Paslaugos gavėjui raštu arba el. paštu. Ne vėliau kaip per 10 (dešimt) kalendorinių dienų nuo tokio Paslaugų teikėjo pranešimo išsiuntimo Paslaugos gavėjui momento Šalys turi raštu susitarti dėl tolimesnio individualaus ugdytinio proceso įgyvendinimo, galinčio vykti vienu iš šių būdų: 2.2.7.1 arba Paslaugų teikėjui individualiai ugdytinio priežiūrai ugdymo įstaigoje samdant atitinkamą specialistą ir Paslaugos gavėjui kompensuojant Paslaugų teikėjui šio specialisto samdymo išlaidas; 2.2.7.2 arba Paslaugos gavėjui savo lėšomis pačiam samdant atitinkamą specialistą individualiai ugdytinio priežiūrai ugdymo įstaigoje, prieš tai suderinus jo kandidatūrą su Paslaugų teikėju“. Sutarties Nr. 2 2.2.8 punkte šalys sulygo, kad tuo atveju jeigu Paslaugų teikėjas arba Paslaugų gavėjas dėl bent kokios priežasties per 10 (dešimt) kalendorinių dienų nuo 2.2.7 punkte nurodyto Paslaugų teikėjo pranešimo išsiuntimo Paslaugos gavėjui momento raštu nesusitaria dėl vieno iš 2.2.7 punkte nurodyto tolimesnio individualaus ugdytinio ugdymo proceso įgyvendinimo būdo, Paslaugų teikėjas įgyja teisę vienašališkai nesikreipdamas į teismą nutraukti šią sutartį įspėdamas apie tai prieš 5 (penkias) kalendorines dienas“.

26. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2019 m. kovo 28 d. paprašė atsakovės užtikrinti jos sūnaus individualią priežiūrą viso jo buvimo darželyje laiką, įspėjo, jog atsisakius vykdyti šį prašymą pasinaudos Sutarties Nr. 2 2.8 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimo teise. Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 4 d. pažymoje nurodyta, kad A. nustatyti dideli specialieji poreikiai bei rekomenduojama specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo, socialinio pedagogo, judesio korekcijos pedagogo ir mokytojo padėjėjo pagalba. Ieškovės nuomone, dėl su ugdytinio negalia ar spec. poreikiais susijusių priežasčių ugdytinio priežiūros ir ugdymo procesas bei integracija negali būti vykdoma kokybiškai, todėl šalys per 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo turi susitarti dėl tolimesnio individualaus ugdytinio ugdymo proceso įgyvendinimo. Ieškovė nurodė, kad nors 2019 m. sausio 21 d. atsakovė pažadėjo, kad bus parengtos rekomendacijos ir gairės, tačiau iki šio pranešimo parengimo jos nebuvo gautos. Atsakovė 2019 m. kovo 29 d. el. laiške nurodė, kad atsisako samdyti asmeninį prižiūrėtoją ir sutinka nebepratęsti bendradarbiavimo. Ieškovė 2019 m. balandžio 12 d. išsiuntė atsakovei pranešimą apie Sutarties Nr. 2 nutraukimą nuo 2019 m. balandžio 17 d. pagal sutarties 2.2.8 punktą, kadangi atsakovė nevykdė Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos išvadose pateiktų rekomendacijų ir ieškovės pranešime nurodyto prašymo dėl individualaus A. Š. priežiūros užtikrinimo ir šią priežiūrą teiksiančio specialisto kandidatūros suderinimo iki 2019 m. balandžio 8 d. Atsakovė 2019 m. balandžio 17 d. el. paštu patvirtino, jog vaikai į ieškovės ugdymo įstaigą vedami nebus nuo 2019 m. balandžio 12 d.

27. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog specialistas privalo būti visą atsakovės sūnaus buvimo darželyje laiką, remiantis tik ieškovės nuomone ir nesant byloje jokių tokią išvadą bei ieškovės nuomonę pagrindžiančių įrodymų. Pasak apeliantės, ieškovė nepagrįstai nuolat kėlė atsakovei reikalavimus, nors pagal specialistų išvadas, tokio papildomo specialisto nereikėjo, todėl nebuvo pagrindo nutraukti 2016 m. rugpjūčio 30 d. Vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį remiantis sutarties 2.2.7 ir 2.2.8 punktais. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta.

28. Ieškovės veikla susijusi su ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikimu. Ieškovė siekia užtikrinti kokybišką ugdymą visiems ugdymo įstaigą lankantiems vaikams. Sutartyje Nr. 2 numatytas šalių įsipareigojimas bendradarbiauti siekiant ugdytinio integracijos atsižvelgiant į ugdytinio negalią, taip pat nustatyta ieškovės teisė įvertinus, jog kai dėl su ugdytinio negalia ar spec. poreikiais susijusių priežasčių ugdytinio priežiūros ir ugdymo procesas bei integracija negali būti vykdoma kokybiškai apie tai pranešti atsakovei. Ieškovė nurodė, kad atsakovės sūnui pradėjus lankyti S. darželio Sodiečių grupę, išryškėjo jo elgesio sunkumai ir sprendė, jog vaikui reikalinga papildoma individuali priežiūra tam, kad apsaugoti jo paties ir kitų darželį lankančių vaikų sveikatą, užtikrinti saugumą, todėl paprašė atsakovės užtikrinti, kad jos sūnui padėtų auklė ar kitas specialistas jo ugdymo darželyje metu. Darželyje nuo 2019 m. sausio 14 d. pradėjo lankytis ABA centro terapeutas A. V., kuris su atsakovės sūnumi dirbo po kelias valandas 3 kartus per savaitę. Ieškovė pakartotinai įvertinusi atsakovės sūnaus elgesį, padarė išvadą, jog situacija iš esmės nesikeičia, nes specialistui su atsakovės sūnumi darželyje nebūnant visą jos sūnaus buvimo ugdymo įstaigoje laiką, neužtikrinamas kokybiškas ugdymo procesas, todėl prašė atsakovės užtikrinti specialisto pagalbą visą jos sūnaus buvimo darželyje laiką. Nors Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 4 d. pažymoje nėra nurodomas konkretus laikas, kiek pedagogo (mokytojo) padėjėjas turėtų praleisti laiko kartu su vaiku darželyje, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog specialisto pagalba nereikalinga visą atsakovės sūnaus buvimo darželyje laiką, nes nustatyta, kad atsakovės sūnaus kompetencijos (pažinimo, komunikavimo, motorikos, socialinė) nepakankamos.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei nustačius, jog vaiko elgesyje periodiškai pasitaikydavo situacijų, kai jis elgėsi nesaugiai ir kėlė pavojų sau ir kitiems ugdymo įstaigos vaikams, kai vaikų sveikata jų buvimo ugdymo įstaigoje metu yra prioritetiškai saugotina vertybė, ieškovės prašymas užtikrinti individualią priežiūrą teikiančio asmens buvimą kartu su atsakovės sūnumi visą jo buvimo ugdymo įstaigoje laiką, siekiant užtikrinti kokybišką ir saugų ugdymo proceso įgyvendinimą yra pagrįstas. Be to, Sutarties 2.2.10 punkte numatyta, kad atsakovės pasamdytas specialistas individualiai ugdytinio priežiūrai ugdymo įstaigoje privalo būti ugdymo įstaigoje kartu su ugdytiniu viso jo buvimo ugdymo įstaigoje metu.

30. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė mėgino tartis dėl tolimesnio individualaus sūnaus ugdymo proceso įgyvendinimo bei iki sutarties nutraukimo teikė duomenis, susijusius su individualaus sūnaus ugdymo poreikiu. Apeliantė nurodo, kad ji pateikė įrodymus apie sūnaus raidą, jo individualaus ugdymo poreikį, taip pat, jog sūnui buvo pasamdyti net du specialistai. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta. Iš bylos medžiagos matyti, jog tik po sutarties nutraukimo buvo pateikta 2019 m. balandžio 26 d. ergoterapeuto K. Š. pažyma apie atsakovės sūnų, 2019 m. balandžio 29 d. VšĮ „ISADD Lietuva“ parengtas ir A. V. ir G. S. pasirašytas vaiko elgesio vertinimas. Be to, atsakovė nors ir pasamdė specialistą, tačiau nesutiko su ieškovės prašymu užtikrinti specialisto pagalbą visą jos sūnaus buvimo darželyje laiką.

31. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė neužtikrino, jog jos vaiko individuali priežiūra būtų vykdoma viso jo buvimo darželyje metu, o tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas kėlė grėsmę tiek atsakovės sūnaus, tiek ir kitų vaikų saugumui ir kenkė bendrai ugdymo kokybei. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs sutarties Nr. 2 2.2.7. punkte numatytą būtinybę šalims tartis dėl tolimesnio individualaus ugdytinio proceso įgyvendinimo, bei sutarties 2.2.10 punkte nustatytą reikalavimą, kad atsakovės pasamdytas specialistas su ugdytiniu turėjo būti viso jo buvimo ugdymo įstaigoje metu, ir atsakovės 2019 m. kovo 29 d. el. laišku atsisakymą samdyti tokį specialistą, padarė teisingą išvadą, kad ieškovė pagrįstai pasinaudojo teise nutraukti sutartį 2.2.8 punkto pagrindu.

32. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė Sutartį Nr. 3 nutraukė savo iniciatyva. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį Nr. 3 (dukros) atžvilgiu, nenurodydama kokiu pagrindu ir nepateikdama jokių įrodymų, jog atsakovė neva pažeidė Sutartį Nr. 3. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta. Kaip matyti iš byloje esančio šalių susirašinėjimo, atsakovė aiškiai išreiškė savo valią ir sprendimą dėl Sutarties Nr. 3 nutraukimo. Atsakovė 2019 m. balandžio 17 d. el. laiške aiškiai nurodė, kad nuo balandžio 12 d. vaikai į darželį nebus vedami. Tai patvirtino ir savo veiksmais, t. y. nuo 2019 m. balandžio 12 d. dukros į darželį nebevedė. Atsakovė nurodydama, kad ji nenorėjo nutraukti vaikų sutarčių, tik dėl vaikų blogos emocinės būsenos norėjo padaryti laikiną pertrauką nevedant vaikų į darželį, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė siekė, jog Sutartis Nr. 3 būtų ir toliau vykdoma. Todėl ieškovė pagrįstai įformino Sutarties Nr. 3 nutraukimą. Įvertinus tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Sutartis Nr. 3 nutraukta ieškovės iniciatyva ar kad sutartis nutraukta nepagrįstai, netinkamai supratus atsakovės tikrąją valią ir ketinimus.

33. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš ieškovės 300 Eur stojamojo mokesčio (dėl sūnaus) vien tuo pagrindu, jog 300 Eur stojamasis mokestis buvo sumokėtas pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. sutartį (Sutartis Nr. 1), o ne pagal 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutartį (Sutartis Nr. 2). Apeliantės nuomone, 300 Eur stojamasis mokestis buvo perkeltas į kitus metus ir užskaitytas už Sutartį Nr. 2. Apeliantė nurodo, kad Sutarties Nr. 2 3.7 bei 4.6 punktų sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

34. Kaip minėta, atsakovė 2015 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį pagal Sutartį Nr. 1, sudarytą dėl sūnaus. Ieškovė, atsakovė bei Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė naują vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį dėl atsakovės sūnaus ugdymo, pagal kurią stojamasis mokestis nebuvo mokamas. Sutarties priede Nr. 1 4 punkte nurodyta, kad nustatomas negrąžinamas stojamasis mokestis, mokamas vieną kartą pradedant lankyti „Vaikystės sodą“ yra 300 Eur. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2 pasirašyta dėl atsakovės sūnaus ugdymo. Prieš pasirašant Sutartį Nr. 2 ieškovės ir atsakovės santykiai nebuvo nutrūkę, o buvo pratęsti, nes pasirašyta Sutartis Nr. 2 buvo tik papildyta nauju subjektu, t. y. Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija. Kadangi pagal Sutartį Nr. 1 jau buvo sumokėtas 300 Eur stojamasis mokestis, tai pagal Sutartį Nr. 2 jis nebuvo mokamas, tai leidžia daryti išvadą, jog stojamasis mokestis buvo perkeltas ir užskaitytas už Sutartį Nr. 2. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas vertinti Sutarties Nr. 2 3.7 punkto bei 4.6 punkto sąžiningumą.

35. Sutarties Nr. 2 3.7 punkte nurodyta, kad paslaugų gavėjas <...> sumoka negrąžinamą stojamąjį mokestį, nurodytą Sutarties priede Nr. 1, kuris yra Paslaugų teikėjo nuožiūra naudojamas ugdymo procese naudojamų ugdymo ir kitų priemonių įsigijimui, ugdytinio lankymo vietos paruošimui ir kitiems ugdymo tikslams. <...> Paslaugos teikėjas gali vienašališkai nutraukti šią Sutartį ir negrąžinti stojamojo mokesčio. Sutarties 4.6 punkte nurodyta, kad nutraukus sutartį, nei stojamasis mokestis, nei sumokėtas mėnesis ugdymo mokestis, Paslaugų gavėjui ir Asociacijai nėra grąžinamas.

36. Nagrinėjamu atveju Sutarties Nr. 2 3.7 punkte nėra pateikto aiškaus ir konkretaus stojamojo mokesčio paskirties apibrėžimo. Sutartyje nurodytas stojamojo mokesčio panaudojimas leidžia daryti išvadą, jog jis skirtas ieškovės faktinėms išlaidoms, kurių baigtinis sąrašas nepateikiamas, kompensuoti, t. y. ieškovei palikta galimybė šį mokestį panaudoti kaip nori. Stojamojo mokesčio apibrėžtis ir mokesčio tikslai nėra aiškūs. Taigi Sutarties 3.7 punkte konkrečiai nepaminėta kokiems tikslams stojamasis mokestis yra naudojamas, nėra kalbama apie sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimą. Toks stojamojo mokesčio paskirties aiškinimas iš dalies yra siurprizinis ir neatitinka CK 6.719 straipsnio 1 dalyje nustatytos paslaugos teikėjo pareigos suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su paslaugų kaina. Sutarties 3.7 ir 4.6 punktuose įtvirtinta absoliuti ir kategoriška nuostata, kad stojamasis mokestis yra negrąžinamas. Sąlyga, kad stojamasis mokestis nėra grąžinamas nepriklausomai nuo jokių individualių sutarties vykdymo aplinkybių, neatitinka imperatyvaus CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo.

37. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Sutarties Nr. 3 3.8 ir 4.7 punktuose, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesąžiningomis ir priteisė 300 Eur stojamąjį mokestį iš ieškovės. Kad tokios Sutarties Nr. 2 3.7 ir 4.6 punktų nuostatos yra nesąžiningos patvirtina ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2213-577/2021; 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1451-580/2021), kuria pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 2 3.7 ir 4.6 punktų sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, pripažintinos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

39. Pripažinus Sutarties Nr. 2 3.7 ir 4.6 punktus nesąžiningais, spręstinas klausimas dėl stojamojo mokesčio grąžinimo. Nustatyta, kad ieškovė nedetalizavo kaip buvo panaudotas stojamasis mokestis, neįrodė, kad stojamasis mokestis buvo panaudotas ugdymo ir kitų priemonių įsigijimui ir kitiems ugdymo tikslams. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė nuostolius dėl vaikų ugdymo ir tam panaudojo stojamąjį mokestį. Todėl atsakovės reikalavimas grąžinti 300 Eur stojamąjį mokestį yra pagrįstas.

40. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje keistinas, pripažintina, jog 2016 m. rugpjūčio 30 d. sutarties 3.7 ir 4.6 punktai yra nesąžiningi ir iš ieškovės atsakovei priteistinas 300 Eur stojamasis mokestis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

41. Apeliantė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl permokos priteisimo kaip nepagrįstą. Iš sąskaitų bei pavedimo dokumentų akivaizdžiai matosi, jog atsakovei nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pradėjo nepagrįstai išrašyti sąskaitas už sūnaus ugdymą (pagal Sutartį Nr. 2) po 479 Eur. O pritaikius 100 Eur ugdymo mokesčio kompensaciją, atsakovė faktiškai mokėjo po 379 Eur. Apeliantė nurodo, kad nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. ieškovė, be atsakovės sutikimo, pradėjo taikyti didesnį ugdymo mokestį dėl sūnaus ugdymo. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai.

42. Sutarties Nr. 2 3.3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Paslaugų teikėjas šioje Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis nepraneša Paslaugos gavėjui ir Asociacijai apie mokesčio už ugdymą, <...> pasikeitimus, laikoma, naujiems mokslo metams galiojantis mokestis už ugdymą, <...> yra nepasikeitę, t. y. galioja prieš tai buvusių mokslo metų mokesčių už ugdymo paslaugas dydžiai bei jų mokėjimo tvarka. Sutarties Nr. 2 3.4 punkte nurodyta, kad lankymo vieta ir pasirinktas lankymo modulis bei ugdymo kainos ir apmokėjimo sąlygos yra nurodomi Sutarties priede Nr. 1, kuris yra neatsiejama šios Sutarties dalis.

43. Iš byloje esančio Sutarties priedo Nr. 1 matyti, kad 2018/2019 mokslo metais keitėsi ugdymo mokesčio kaina, t. y. priede nurodyta, kad ugdymo paslaugos 5 dienos per savaitę kainuoja 479 Eur/mėn. Iš byloje esančių sąskaitų bei pavedimo dokumentų matyti, kad atsakovė nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. gaudavo sąskaitas už sūnaus ugdymą po 479 Eur, o pritaikius 100 Eur ugdymo mokesčio kompensaciją, atsakovė faktiškai mokėjo po 379 Eur. Taigi, nuo 2018 m. rugsėjo mėn. pasikeitus ugdymo mokesčio kainai, atsakovei išrašytos sąskaitos yra teisingos ir pagrįstos. Be to, atsakovė kiekvieną mėnesį apmokėdavo didesnių įkainių sąskaitas ir jokių pretenzijų dėl per didelių taikytinų tarifų ji nekėlė nei sąskaitų gavimo metu, nei iki sutarties nutraukimo.

44. Atsakovės argumentus, jog ji nebuvo informuota apie ugdymo mokesčio pasikeitimus, nepasirašė Sutarties priedo Nr. 1 pakeitimą, paneigia pačios atsakovės 2019 m. balandžio 8 d. el. laiškas, kuriame ji nurodė, jog 2018 m. rugsėjo mėn. pereinant į S. Sodelį pasirašė naują dvišalę sutartį ir joje nėra ieškovės 2019 m. kovo 28 d. rašte minimų punktų 2.2.7, 2.2.7.1 bei 2.2.7.2. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovės vaikams 2018 m. rugsėjo mėn. pradėjus lankyti S. sodelį, atsakovė pasirašė Sutarties priedą Nr. 1 ir buvo supažindinta su pasikeitusiomis ugdymo mokesčio kainomis.

45. Nors pasak apeliantės, sutarties priedas buvo pasirašytas 2018 m. lapkričio 30 d. tačiau tai iš esmės nepatvirtina, kad atsakovei nebuvo žinomas paslaugų įkainis. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, jog sutarties priedai ne visada buvo pasirašomi laiku. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog vien sutarties priedo nepasirašymas nuo kito darželio „sodelio“ pradėjimo lankyti/naujų mokslo metų ar priedo nepasirašymas ir jo nepridėjimas prie vieno iš šeimos vaikų sutarties, laikytini neesminiais pažeidimais, kurie iš esmės nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės teisę susigražinti permoką.

46. Iš dalies keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, perskirstytinos ir atsakovės ikiteisminėje stadijoje patirtos išlaidos.

47. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra vartotoja, tai yra silpnoji šalis, bylinėjimosi išlaidos skirstytinos proporcingai patenkintiems / atmestiems turtiniams reikalavimams dėl ginčo esmės, neatsižvelgiant į išvestinius reikalavimus, tame tarpe dėl neturtinės žalos atlyginimo.

48. Nustatyta, kad atsakovė ikiteisminėje stadijoje patyrė 890 Eur išlaidų už teisines paslaugas. Teisėjų kolegijai papildomai pripažinus atsakovės teisę į 300 Eur stojamąjį mokestį, tokiu būdu lyginant su atsakovės prašymu Tarnybai (600 Eur + 1 125 Eur turtinių reikalavimų), patenkinta reikalavimų 600 Eur sumai, t. y. 34,78 proc. turtinių reikalavimų, todėl atsakovė turi teisę į 309,54 Eur (890 Eur × 34,78 proc.) išlaidų ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas, kurios iš priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Dėl papildomo sprendimo

49. Iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat perskirstytinos ieškovės ir atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 152,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2 240,60 Eur (600 Eur + 1 125 Eur + 515,60 Eur) sumos atmetimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus priteisiant Š. Š. iš UAB „Vaikystės sodas“ 600 Eur stojamąjį mokestį ir 309,54 Eur išlaidas ikiteisminėje stadijoje, laikytina, kad ieškovės reikalavimas patenkintas dėl 1 331,06 Eur ((600 Eur + 1 125 Eur + 515,60 Eur) – (600 Eur + 309,54 Eur)) sumos, t. y dėl 59,41 proc. turtinių reikalavimų, todėl ieškovei priteistina 684,82 Eur (1 152,70 Eur × 59,41 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

51. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 426 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į ieškinį. Tenkinus 59,41 proc. ieškinio turtinių reikalavimų, atsakovei priteistina 578,81 Eur (1 426 Eur × 40,59 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

52. Kadangi reikalavimai yra priešpriešiniai, tai atlikus įskaitymą, ieškovei priteistina 106,01 Eur (684,82 Eur – 578,81 Eur) dydžio bylinėjimosi išlaidų.

53. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 451 Eur bylinėjimosi išlaidų už priešieškinio pateikimą teismui. Atsakovė pareiškė priešieškinį dėl 2 615 Eur (600 Eur + 1 125 Eur + 890 Eur) turtinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus priteisiant atsakovei iš UAB „Vaikystės sodas“ 600 Eur stojamąjį mokestį ir 309,54 Eur išlaidas ikiteisminėje stadijoje, laikytina, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas patenkintas dėl 909,54 Eur (600 Eur + 309,54 Eur) sumos, t. y. 34,78 proc. turtinių reikalavimų, todėl atsakovei priteistina 156,86 Eur (451 Eur × 34,78 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

54. Kadangi bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš abiejų šalių, tai jos subendrintinos ir atsakovei priteistina 50,85 Eur (156,86 Eur – 106,01 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, keistinas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų ir atsakovei iš ieškovės priteistina 50,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

55. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 484 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Kadangi tenkinti tik 21,05 proc. apeliacinio skundo reikalavimai, tai atsakovei iš ieškovės priteistina 101,88 Eur (484 Eur × 21,05 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Papildomai pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos sutarties 3.7 ir 4.6 punktus nesąžiningais.

Papildomai priteisti iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės Š. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 Eur stojamąjį mokestį ir 154,77 Eur išlaidas ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos sutarties 3.7 ir 4.6 punktus ir

2017 m. gegužės 4 d. sudarytos sutarties 3.8 ir 4.7 punktus nesąžiningais. Priteisti Š. Š. iš UAB „Vaikystės sodas“ 600 Eur stojamąjį mokestį ir 309,54 Eur išlaidas ikiteisminėje stadijoje už teisines paslaugas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. papildomą sprendimą pakeisti. Jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Priteisti iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės Š. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 50,85 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės Š. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 101,88 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme.