Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui M. P., atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2015-01-08 priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53 „Dėl draudimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (b. l. 4-5).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53 (1-2 b. l.). Skunde paaiškino, kad skundžiamu sprendimu jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08. Taip pat nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1987/2006 (toliau – Reglamentas) 24 straipsnį iki 2018-01-08. Nurodė, kad minėto Reglamento 24 straipsnio atitinkamose dalyse yra nustatytos perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nurodytas tik Reglamento straipsnis, kuriuo remiamasi, tačiau nenurodyta, kokia konkreti priežastis lėmė griežtą sprendimą - draudimą atvykti ne tik į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir į visą Šengeno zoną. Pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnis reikalauja, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.).

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad apie ginčijamą sprendimą sužinojo tik kreipęsis teisinės pagalbos skundžiant Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad toks Migracijos departamento elgesys su užsieniečiu yra neadekvatus. Užsienietis turėtų būti informuotas apie Migracijos departamento sprendimus, ypač tuos, kurie gali būti skundžiami. Šiuo atveju pareiškėjas neinformuotas, ką konkrečiai jis pažeidė ar kokių reikalavimų neatitinka, kokią grėsmę kelia, kad jam uždrausta atvykti į Šengeną net iki 2018 metų, t.y. dar trejus metus.

Nurodė, kad jis yra UAB „Larta“ bendraturtis, eina direktoriaus pareigas. Įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 250 000 Lt. Pareiškėjo teigimu, nėra įrodymų, patvirninančių, kad UAB „Larta“ įsteigta fiktyviai. Įstatinio kapitalo suma parodo, kad jis turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje, tačiau Migracijos departamento sprendimas šį faktą ignoravo. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo patikslinti kokių nors duomenų, ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių, susijusių su jo įmonės veikla. Tiesiog buvo vienašališkai nuspręsta uždrausti jam atvykti į Šengeno zoną trejems metams. Mano, kad tai yra itin griežta sankcija, o bet kokia sankcija turi būti motyvuota. Migracijos departamentas nesiaiškino, kad pareiškėjas gali keliauti darbo reikalais, ar dėl kitų priežasčių. Galiausiai, net neinformavo pareiškėjo apie priimtą sprendimą. Taigi, mano, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka jau vien formalių reikalavimų dėl sprendimo motyvavimo ir sankcijos argumentavimo, todėl naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Kaip nurodyta ginčijame sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-15 sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M.“. Taigi, bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant Įstatyme įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neturi pareigos, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taip pat atsakovui nėra nustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, ar kaip nurodo pareiškėjas skunde, aiškintis, ar užsienietis gali keliauti darbo reikalais. Pažymėjo, kad užsienietis (taip pat ir pareiškėjas) turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.

Paaiškino ir tai, kad kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau -Vertinimo tvarka), patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Kaip nurodyta ir ginčijame sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-15 sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M.“. Migracijos departamento 2014-12-15 sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais - t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus - pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas. Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi kopija pareiškėjui buvo išsiųsta (2014 m. gruodžio 15 d. pranešimas Nr. (15/4-12) 10K-58659), įvertinus duomenų visumą, ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjui žinomi ir suprantami.

Nurodė, kad Migracijos departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau - C.SIS) įvedė vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau - SIS II Reglamentas) 24 straipsniu, kuris nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo leista atvykti, remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (SIS II Reglamento 24 str. 3 d.). Taip pat paaiškino, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime nurodyta, kad šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, priežastis, lėmusi šio sprendimo priėmimą, aiški – 2014-12-15 sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas mano, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A858-2720/2014).

Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo pareigos informuoti užsienietį apie priimtą sprendimą. Ši pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. sausio 7 d. nutarime Nr. 22 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiame 2015-01-13 (šio nutarimo 3.6 papunktis).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti remdamasis skunde nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas yra didžiulės verslo imperijos savininkas, gerbiamas asmuo. Jis pradėjo verslą Lietuvoje, todėl norėjo gauti leidimą laikinai gyventi, tačiau šis leidimas neišduotas. Atskridus į Vokietiją, visai šeimai buvo anuliuotos Šengeno vizos. J. M. turėjo 3 metų Olandijos vizą. Šiuo metu pareiškėjas negali atvykti į Šengeno erdvę. Mano, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl Lietuvos institucijų formuojamos nuomonės, kad Pakistano piliečiai kelia grėsmę. Pareiškėjo atstovui nėra aišku, kokius duomenis Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė neteisingus ir kurie lėmė tokio sprendimo priėmimą. Pareiškėjas ginčijo sprendimą dėl atsisakymo išduoti laikiną leidimą gyventi, tačiau skundas nepriimtas dėl termino praleidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas susitaikė su tuo, kad negaus laikino leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau nesutinka su draudimu atvyki į Šengeno erdvę. Sprendimas neišduoti laikino leidimo gyventi pareiškėjui priimtas remiantis subjektyviu Migracijos departamento pareigūno vertinimu.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti remdamasi atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Papildomai pažymėjo, kad draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminas nėra maksimalus. Be to, pareiškėjas turi teisę teikti motyvuotą prašymą išbraukti jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Šengeno erdvę, sąrašo. Taip pat pareiškėjas gali kreiptis į kitą valstybę dėl laikino leidimo gyventi išdavimo. Priėmus teigiamą sprendimą, būtų svarstomos klausimas ir dėl pareiškėjo išbraukimo iš minėto sąrašo.

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Pakistano Islamo Respublikos pilietis J. M. 2014-10-24 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai padavė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (17-22 b. l.).

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau -Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014-12-15 priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M. (87-90 b. l.).

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015-01-02 raštu Nr. (15/4-12)10K-421 informavo Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrių apie priimtą sprendimą ir prašė svarstyti dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (92 b. l.).

Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4,5,6, 11¹, 11³ ir 12 p., 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 str. 1 d., Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 p., Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, ir atsižvelgdamas į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-15 sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276), 2015-01-08 priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53: 1) uždrausti Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti atitinkamus pareiškėjo duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 str. 1 d. iki 2018-01-08 (94-95 b. l.).

Apie priimtą sprendimą 2015-01-08 informuotas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius ir pareiškėjas (93 b. l.).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi.

Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 4 ir 5 dalimis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką rėmėsi tuo, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-15 sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1699 buvo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, atsakovas turėjo faktinį pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau - Sąrašas) sudarymą ir tvarkymą nustato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės). Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Vertinimo tvarka) nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Minėta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-15 sprendimas Nr. (15/4-1) 31-1699 (00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. M.“ priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Medžiagos, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nesieja jokie šeiminiai ar kiti socialiniai ryšiai su Lietuva. Be to, 2014-12-15 sprendime dėl atsisakymo išduoti laikiną leidimą gyventi yra nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo įsigyta UAB „Larta“ būsima veikla yra reali. Tai, kad pareiškėjas yra įmonės akcininkas netrukdo jam nesant Lietuvoje dalyvauti šios įmonės veikloje savo atstovų, tarpininkų pagalba.

Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Įvertinus sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindą, tai, kad pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi, darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis atitinka Vertinimo tvarkos 12 punkte rekomenduojamą draudimo atvykti laikotarpį. Be to, kaip matyti, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra 5 metai. Teismo vertinimu, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu.

SIS II Reglamento 21 straipsnyje nustatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas nusprendė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau - C.SIS) įvesti remdamasis SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nacionalinio perspėjimo pagrindu laikytinas Migracijos departamento 2014-12-15 sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio teisėtumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Būtent šiame sprendime Migracijos departamentas pateikė individualų aplinkybių vertinimą ir konstatavo, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, dėl ko buvo nuspręsta neišduoti jam leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Kaip matyti SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalis, kurią cituoja pareiškėjas skunde, yra susijusi su perspėjimo įvedimu, kai sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, o SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais - draudimu apsigyventi - remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Šios SIS II reglamento 24 straipsnio dalys kaip ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas nebuvo nurodytos.

Pareiškėjo atstovo nurodyta aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl valdžios institucijų formuojamos nuomonės apie Pakistano Islamo Respublikos piliečius ir jų galimą grėsmę, šiuo atveju negali būti vertinama, kadangi administracinis teismas nevertina administracinio akto teisėtumo politinio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Pagal Taisyklių 11¹ punktą duomenys iš Sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Šiuo atveju toks pagrindas yra SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalis.

Dėl ginčijamo akto atitikimo VAĮ reikalavimams

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pažymėjo, kad „individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-856/2014)

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamame sprendime yra nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo priėmimo pagrindas. Kadangi Migracijos departamento 2014-12-15 sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris yra faktinis sprendimo pagrindas, kopija pareiškėjui buvo išsiųsta ir jam yra žinomi šio sprendimo priėmimo motyvai, jų atkartojimas ginčijamame teismo sprendime, teismo vertinimu, yra netikslingas.

Pažymėtina, kad Taisyklės nenustato Migracijos departamentui pareigos, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Dėl to pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualių aplinkybių vertinimo, nesikreipė į pareiškėją papildomų įrodymų ar paaiškinimų yra atmestini. Kaip jau minėta, šiuo atveju atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Nei Įstatymas, nei Taisyklės taip pat nenustato Migracijos departamento pareigos informuoti užsienietį apie klausimo dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjimą.

Tai, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie ginčijamo sprendimo priėmimą, taip pat negali būti pagrindu šį sprendimą panaikinti. Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų ir bylos medžiagos, sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo atstovui pateikus prašymą. Be to, pareiškėjas pasinaudojo teise į teisminę gynybą ginčydamas šį sprendimą ir pateikdamas nesutikimo su šiuo sprendimu motyvus.

Apibendrinus, tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos procesinės normos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą.

Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, išaiškintina, kad ginčijamas sprendimas neužkerta pareiškėjui kelio pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16-17¹ punktais duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. M. (J. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.