Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-06-20 · Administracinė byla Nr. A-438-1019-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
A-438-1019-13
Teisminio proceso Nr.
61-3-00283-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1019/2013Teisminio proceso Nr. 61-3-00283-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 6.6.1; 15.2; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas – R. G. (toliau – ir pareiškėjas) – su skundu (kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9173-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-9173-(2)

2) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4058 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 11D(P)-4058);

3) įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui;

4) priteisti iš atsakovo – Ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens – Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį;

5) priteisti iš atsakovų – Ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Lt;

6) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

7) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

2) ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

3) ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad: Tarnyba nuo 2010 m. sausio mėn. jam išmoka sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 596,44 Lt, nors 2009 m. mokėjo pareiškėjui 1 995,55 Lt pensiją; pareiškėjas dėl neteisėtai sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 2010 m. spalio 11 d. kreipėsi į Tarnybą, kuri 2010 m. spalio 19 d. sprendime Nr. 11D(P)-4058 nurodė, jog pareiškėjui pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis sudaro 1 596,44 Lt; 2010 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. 1D-9173-(2) pateikė atsakymą, analogišką sprendimui Nr. 11D(P)-4058; pareiškėjas nesutinka su neteisėtu ir nepagrįstu jo pensijos sumažinimu, dar ir nenumatant jokio teisinio mechanizmo dėl pensijos grąžinimo, taip pat su minėtais skundžiamais sprendimais, kurie turi būti panaikinti, o Ministerija ir Tarnyba įpareigotinos išmokėti visą priklausančią pensiją, t. y. nepriemoką, bei ateityje mokėti visą priklausančią pensiją; pareiškėjo konstitucinės bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos teisės bei interesai buvo pažeisti, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį; Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lisabonos sutarčiai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė apima pareiškėjo teisę skųsti teismui valstybės institucijos priimtas įstatymų nuostatas dėl valstybinės pensijos sumažinimo ir jos negrąžinimo. Konstitucijoje, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra vienas iš pagrindinių konstitucinių principų, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos iki gyvos galvos, t. y. jeigu valstybinė pensija paskirta, ji turi būti ir mokama. Remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskirta ir mokama pagal Konstitucijai neprieštaraujantį įstatymą, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau, o ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis sietini ir su nuosavybės teisių apsauga. Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, kad savininkas, kaip teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Pažymėtina, kad teisė reikalauti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytų pensinio aprūpinimo išmokų kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Taigi, pareiškėjas, atitinkantis įstatyme įtvirtintas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų savo turtinio pobūdžio įsipareigojimą pareiškėjui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nuosavybės teises gina ir tarptautinės teisės aktai, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, o Europos Žmogaus Teisių Teismas teisę į senatvės pensiją sieja su teise į nuosavybę. Pareiškėjas abejojo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), kurioje maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos maksimalus dydis sumažinti iki užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio (nuo buvusio 1,5 dydžio), atitiktimi Konstitucijai; nurodytą teisinį reguliavimą, t. y. pensijos dydžio ribojimą, taiko Ministerija. Pareiškėjas pažymėjo, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti; tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, be to, net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų: toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Pareiškėjo vertinimu, asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena iš svarbiausių asmens socialinių teisių. Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatyme, o įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Įstatymuose nustačius pensijų rūšis ir dydžius, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų; iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys, tačiau pagal įstatymą gali būti nustatytos ir kitokios pensijos ar socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nustatytos Įstatyme. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad, įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Pareiškėjas akcentavo, jog Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą, turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą. Pareiškėjo nuomone, sumažindamas pensijas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingą kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, priešingu atveju, teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamos ar sumažinamos paskirtos ir mokamos pensijos, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas pabrėžė, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis diskriminuoja vieną socialinę grupę, t. y. valstybinių pensijų gavėjus, tame tarpe ir pareiškėją, kadangi, sumažinus valstybines pensijas, nenumatytas jų kompensavimas, tuo šiurkščiai pažeistos valstybinių pensijų gavėjų, tame tarpe ir pareiškėjo, konstitucinės teisės ir interesai; Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 16 straipsnio 4 dalyje bei Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsnių bei konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančius imperatyvus, todėl šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Valstybės atsakomybė kyla tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškia įstatyme numatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo, kurį rengė ir teikė Ministerija, nuostatomis, Ministerijos veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti įstatymu.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo ir įgyvendina Seimas. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, todėl neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Seimo kaltė priimant Laikinąjį įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Taigi, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šie atsakovai turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją.

Pareiškėjo nuomone, būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas. Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Taigi, neturtinė žala asmeniui, kylanti dėl to, kad valstybės institucija taikė teisės aktą, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kadangi yra skunde nurodytų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto skunde nurodytų teisės nuostatų taikymo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jo patirti pažeminimai yra apčiuopiami (rengdama Laikinojo įstatymo projektą, atsakovas – Ministerija nesitarė su Lietuvos vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjunga, kurios narys yra pareiškėjas, vienašališkai priėmė sprendimą, taip pažemino pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, orumą, garbę, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią pareiškėjas kūrė), pareiškėjas dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies buvo priverstas apriboti savo poreikius, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo pareiškėjo reputacija. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, teismas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai: pareiškėjui pensijos dalis nemokama nuo 2010 m. sausio 1 d., ji yra negrąžinta, tai reiškia, kad institucija geranoriškai nepripažino, kad jos sprendimas – nepagrįstas ir neteisėtas, ir nesiekė ištaisyti neigiamas sprendimo pasekmes, nors pareiškėjas ne teismo tvarka stengėsi išspręsti kilusį ginčą.

Atsiliepimas

Atsakovai – Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė tokius argumentus:

1. Dėl Tarnybos sprendimo Nr. 11D(P)-4058 ir Ministerijos sprendimo Nr. 1D-9173-(2) panaikinimo. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pažymėtina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota ir išmokama sumažinta pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tarnyba sprendime Nr. 11D(P)-4058 ir Ministerija sprendime Nr. 1D-9173-(2), atsakydamos į pareiškėjo prašymus, išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Pažymėtina, kad Tarnyba ir Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir galiojo. Taigi, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

2. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, neturtinės žalos ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo. Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu; abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys; tik nustačius visas paminėtas sąlygas atsiranda prielaidos pareiškėjos patirtų nuostolių atlyginimui. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normų taikymą, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės atsiradimo klausimą. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taikoma iš esmės ta pati taisyklė, atitinkamai atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį bei šios žalos specifiką. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju – neturtinės žalos padarymo faktas); įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo; be to, pareiškėjo nurodyta patirta neturtinė žala nepagrįsta įrodomaisiais faktais, kurie leistų konstatuoti, jog egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau jų nedetalizuoja, todėl ir šis pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.

3. Dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatytos pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų pensijų teisinį reguliavimą, kad toks pensijų sumažinimas, nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, būtų kompensuojami, neprieštarauja Konstitucijai, Ministerija nesutinka su bylos sustabdymu ir kreipimusi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, kadangi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apribojimų taikymas neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, prašė dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra, pateikė tokius argumentus.

1. Pareiškėjui 1998 m. spalio 13 d. sprendime Nr. 14805 paskirta 1 995,55 Lt (1 635,55 Lt + 360 Lt (suma nurodyta, atsižvelgiant į pensijos indeksavimą, kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu)) dydžio valstybinė pensija už tarnybą nuo 1998 m. rugsėjo 18 d. neterminuotam laikui.

2. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę. Pagal šią formulę apskaičiavus pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (0,8) ir jį pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensijos dydis sudaro 1 596,44 Lt, tokio dydžio pensija pareiškėjui mokėta 2010 metais; toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas.

3. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato; be to, pažymėtina, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustatyta Laikinajame įstatyme, ir mokėti pareiškėjui 1 995,55 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos, kadangi Laikinasis įstatymas šiuo metu yra galiojantis. Dėl to, kad Laikinasis įstatymas yra galiojantis, taip pat nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui 1 000 Lt neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjui – R. G. – pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo mažinta dėl to, kad jis turi draudžiamųjų pajamų. Priešingai – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo laikotarpiu, kuris aktualus šiai administracinei bylai, pareiškėjas niekada nedirbo (žr. pažymą). Be to, aiškiai nustatyta, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui pensija nebuvo mažinama. Teismas konstatavo, jog būtent todėl pareiškėjas šiuo aspektu skundo ir negrindžia. Teismas nustatė, kad pareiškėjui – R. G. buvo mažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai (todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą jau įgyvendintas ir nebegali būti tenkinamas). Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9173-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4058 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, įpareigoti Ministeriją ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją pareiškėjui, priteisti iš atsakovo – Ministerijos arba Lietuvos valstybės bei Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmetami kaip nepagrįsti.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, jog pareiškėjas R. G. skunde prašė priteisti iš atsakovų – Ministerijos ir Lietuvos valstybės – neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Lt. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra nustatytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, todėl nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos pareiškėjo – R. G. reikalavimas atlyginti 1000 Lt neturtinę žalą taip pat negali būti tenkinamas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nevisiškai išnagrinėjo skundo reikalavimus ir netinkamai aiškino atitinkamuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendime išdėstytais argumentais atmetė apelianto skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas valstybinės pensijos dalies priteisimo, kadangi apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, o visos pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-9173-(2), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui mokėti didesnę valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 metų buvo sumažinta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo.

Minėta teisės norma buvo nustatyta, kad paskirtos pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pagal kurią pensija gali būti mažinama iki 20 procentų.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo1998 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirta 1995,55 Lt dydžio pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta iki 1596,44 Lt dydžio, t. y., ne daugiau kaip 20 procentų (399,11 Lt), kas atitiko Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirtoji pensija buvo sumažinta taikant ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatas, nes kaip matyti iš byloje pateiktos pažymos, pareiškėjui paskirtoji pensija šiuo pagrindu nebuvo mažinama (b. l. 116). Iš aritmetinių šios pažymos duomenų taip pat matyti, kad paskirtoji pensija buvo mažinama tik Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tai, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. buvo priskaičiuota bei mokama 1995,55 Lt dydžio pensija, nuo kurios ir buvo vėliau atliktas 399,11 Lt dydžio pensijos sumažinimas, savo skunde pripažino ir pats pareiškėjas.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui pensija buvo sumažinta Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra pagrįsta ir teisinga.

Konstitucinis Teismas ištyręs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pensijos ribojimas šiuo pagrindu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Visa tai lemia, kad atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pensiją pareiškėjui sumažino, vykdydamas teisės aktų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai, reikalavimus. Dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo nėra teisinio pagrindo. Atsakovo veiksmų teisėtumas atitinkamai taip pat nesudaro teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6. 246; 6.250 str.).

Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatyme nenustačius sumažintos pensijos kompensavimo į ateitį mechanizmo, iš pareiškėjo neteisėtai yra paimama jai priklausanti nuosavybė, tai pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime be kita ko konstatavo, jog <...> „pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.“

Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nėra pagrindo abejoti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai, kiek tai susiję su anksčiau aptartu klausimu. Dėl ko tenkinti pareiškėjo prašymą ir pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai, nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, nenustatyta.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė