- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-20
- Bylos Nr.
- P-492-119-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01249-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių ir apsaugos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Vyskupų Konfederacijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracini teismo pirmininko teikimą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1027/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių ir apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Vyskupų Konfederacijai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) komisija 2013 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 12R-8 pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sekmadienis“ (toliau – ir pareiškėjas) už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą paskyrė 2 000 Lt baudą (I t., b. l. 10-17). Pareiškėjas UAB „Sekmadienis“ skundu (I t., b. l. 1?6) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Tarnybos komisijos 2013 m. kovo 21 d. nutarimą dėl UAB „Sekmadienis“ Reklamos įstatymo pažeidimo Nr. 1212-8 (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad nesutinka su Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija) teiginiu, jog reklamoje yra pasitelkiami religiniai asmenys, ir manė, jog Tarnybos komisijos argumentas, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, yra nepakankamas. Vien įspūdžio sudarymas dar nereiškia, kad reklamoje iš tiesų yra vaizduojami būtent religiniai asmenys ir simboliai. Pareiškėjo nuomone, priešingai nei skundžiamame Nutarime nustatė komisija, šiuo atveju reklamoje vaizduojami vaikinas ir mergina nėra ir negali būti tapatinami su religiniais personažais Jėzumi ir Marija, reklamoje naudojami žodžiai „Jėzau“, „Marija“ ir „Jėzau Marija“ yra ne kas kita, o emociniai įterpiniai. Reklamoje pavaizduoti kryžiai ir karoliukų vėrinys yra šiuolaikinėje visuomenėje populiarūs papuošalai. Reklamoje nėra pateikiama jokių religiją, jos atstovus ar tikinčiuosius žeminančių vaizdų, religinę nesantaiką skatinančių šūkių ar kitų priemonių. Vien tik tas faktas, kad reklamoje yra aliuzijų į religiją, kai toks draudimas nėra įtvirtintas įstatymuose, negali būti vertinamas kaip tikinčiųjų jausmų įžeidimas ar moralės normų pažeidimas. Byloje nebuvo nustatyta, kad reklama žemina visuomenės moralinius principus ar nėra priimtina visuomenei. Tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas. Pažymėjo, kad šiuo atveju Tarnybos komisija nustatė, jog reklamos laikotarpis buvo labai trumpas – dvi savaitės, reklamos skleidimas lauko reklaminiuose stenduose po Inspekcijos rašto gavimo buvo nedelsiant nutrauktas, reklama buvo skleista tik Vilniuje. Be to, Komisija nenustatė, jog dėl skleistos reklamos būtų padaryta esminė žala saugomiems interesams, todėl manė, kad šiuo atveju parinktas baudos dydis yra neproporcingai didelis. Šiuo atveju turėjo būti paskirta nuobauda – įspėjimas, kurio būtų užtekę tam, kad būtų pasiekti Reklamos įstatyme įtvirtintų nuobaudų tikslai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 141-49) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Nutarime tarnybos komisija teisingai konstatavo, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais. Taip pat, kad reklamoje naudoti teiginiai: „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“, „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“, dar labiau sustiprina bendrą reklamos įspūdį, jog reklamoje pavaizduoti asmenys sietini su religinėmis personalijomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos komisija reklamą vertino kaip pateiktos informacijos visumą. Nurodė, kad pareiškėjas nubaustas už Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto (reklama draudžiama, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai) pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad reklama draudžiama tik tokia, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką. Religinių simbolių naudojimas pažeidžiant visuomenės moralės principus yra draudžiamas. Netinkamas Kristaus ir Marijos vaizdavimas reklamoje pažeidė tikinčiųjų jausmus, kadangi dėl pareiškėjo reklamos Tarnyba gavo vartotojų pranešimus telefonu ir elektroniniu paštu, taip pat buvo gautas Sauliaus Dambrausko advokatų kontoros skundas raštu. Nustatyta aplinkybė, jog Lietuvos Vyskupų Konferencija gavo kelių šimtų tikinčiųjų raštu išreikštą pasipiktinimą reklama, rodo, kad tikinčiųjų jausmai buvo pažeisti. Tarnybos nuomone, Nutarime pagrįstai bei atsižvelgiant į visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes konstatuota, kad pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, o reklamoje pasitelkiama religinė simbolika. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į byloje esančius įvairius dokumentus bei paaiškinimus: advokato kontoros „Sauliaus Dambrausko advokato kontora“ 2012 m. spalio 3 d. skundą dėl viešai skleidžiamos R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos, Inspekcijos 2012 m. lapkričio 27 d. protokolą Nr. 1PSL-111, Inspekcijos 2012 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. 7R-963, Lietuvos Reklamos Biuro arbitražo komisijos 2012 m. spalio 2 d. posėdžio protokolą Nr. Arb.4, Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2013 m. kovo 5 d. raštą Nr. 1-117/13, 2013 m. kovo 21 d. Tarnyboje įvykusio bylos nagrinėjimo posėdžio metu išreikštas pozicijas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Vyskupų Konferencija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė palikti galioti skundžiamą Nutarimą dalyje dėl pažeidimo pripažinimo, dėl baudos dydžio prašė spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 131-133). Atsiliepime paaiškino, kad tiek Jėzus, tiek Švč. Dievo Motina Marija yra ypatingos reikšmės asmenys Romos Katalikų Bažnyčios nariams. Lietuvos Vyskupų Konferencijos Sekretoriato el. paštu 2012 m. rugsėjo 24 d. buvo gautas tikinčiųjų kreipimasis į Lietuvos vyskupus. Kreipimąsi palaikė daugiau nei šimtas tikinčiųjų. Kreipimesi buvo aiškiai nurodyta: „Mus, ir esame tikri, daugelį kitų krikščionių, giliai žeidžia šitokia nepagarba krikščionybei, patiems švenčiausiems tikėjimo objektams“. Reklamose naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma (asmenys, atributai, žodžiai) sudaro pagrindą pagrįstai teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus. Nepagarbos kategorijos teisinis įvertinimas yra valstybės tam įgaliotų institucijų prerogatyva, kuria teisėtai ir teisingai pasinaudojo Tarnyba. Pažymėjo, kad analizuojant, ar tam tikras vaizdavimas reklamoje pažeidžia moralės principus ar ne, būtina įvertinti, ar reklamoje yra redukuojamas, iškraipomas religinio simbolio (religijos objekto), kuris yra gerbiamas religinėje bendruomenėje, pagrindinis tikslas – kreipimasis į dievybę ar šventumą. Manė, kad būtent tokia nepagarbos forma ir konstatuotina šių reklamų atveju.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad skleidė draudžiamą reklamą, t. y. reklamoje pateikti religiniai simboliai, teiginiai, sietini su religinėmis personalijomis, pažeidžia visuomenės moralės principus, todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad draudžiama reklama pažeidžia visuomenės moralės principus. Nustatyta, kad pagal Sauliaus Dambrausko advokatų kontoros 2012 m. spalio 8 d. skundą, Tarnyba pradėjo tyrimą dėl UAB „Sekmadienis“ skleidžiamos reklamos (b. l. 54-61). Arbitražo komisija, svarstydama Tarnybos prašymą, 2012 m. spalio 2 d. posėdyje (b. l. 62-63) konstatavo, kad paskleista reklama pažeidžia Reklamos etikos kodekso bendruosius principus, 1 straipsnį (padorumas) ir 13 straipsnį (religija). Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos specialistė, remdamasi surinkta medžiaga, 2012 m. lapkričio 27 d. surašė protokolą Nr. 1PSL-111, kuriame nurodė, kad UAB „Sekmadienis“ viešai paskleistoje reklamoje „R. K. rūbų kolekcijos pristatymas“ vaizduoti asmenys, išdėstyti teiginiai, tokie kaip „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“, „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“, pateikti religiniai simboliai, sietini su religinėmis personalijomis, žeidžia tikinčiųjų asmenų religinius jausmus, rodo nepagarbą tikintiesiems, pažeidžia visuomenės moralės principus. Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas (b. l. 51-52). Teismas vertino, kad byloje surinkti įrodymai – Sauliaus Dambrausko advokato kontoros 2012 m. spalio 3 d. skundas dėl viešai skleidžiamos R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos (b. l. 54), Inspekcijos 2012 m. lapkričio 27 d. protokolas Nr. 1PSL-111 (b. l. 51-52), Inspekcijos 2012 m. lapkričio 13 d. raštas Nr. 7R-963 (b. l. 65), Lietuvos Reklamos Biuro arbitražo komisijos posėdžio 2012 m. spalio 2 d. protokolas (b. l. 62-63), Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2013 m. kovo 5 d. raštas Nr. 1-117/13 (b. l. 72) – patvirtina Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Tarnybos surinktais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konstatuotu pažeidimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas paskleidė draudžiamą reklamą, kuri pažeidžia visuomenės moralės principus, neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, todėl pareiškėjo argumentai, kad nėra aišku, kokiais faktiniais duomenimis remiantis Tarnyba daro išvadą, jog vidutiniam vartotojui reklamoje vaizduojami asmenys bei simbolika yra sietini su religiniais simboliais, vertinti kaip neatitinkantys tikrovės. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvo skleisti tokio pobūdžio reklamą, kuria pažeidžiami visuomenės moralės principai, nes, teismo vertinimu, pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, reklamoje pasitelkiama religinė simbolika, naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus. Vadinasi, tokia reklamos forma, kokią skleidė pareiškėjas, yra draudžiama, nes iškraipo religinio simbolio (religijos objekto), kuris yra gerbiamas religinėje bendruomenėje, pagrindinį tikslą – kreipimas į dievybę ar šventumą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis, yra Konstitucijoje įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas, vertinti kaip neatitinkantys tikrovės. Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis reklamos pateikimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas, platindamas reklamą, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios reklamos skleidimą bei platinimą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie platina reklamą, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į visuomenės moralės, dorovės principus. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį, valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui paskirta beveik minimali įstatymu nustatyta ekonominė sankcija, teismas sprendė, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 22 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, UAB „Sekmadienis“ skundas atmestas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirta beveik minimali bauda, atitinkanti įstatyme nustatytą baudą, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl spręsta, jog nėra pagrindo naikinti Nutarimą.
III.
Pareiškėjas UAB „Sekmadienis“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 171-178) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą neužtikrino pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, pažeidė teisės būti išklausytam principą. Teismo posėdis buvo paskirtas tokiu laiku, kuriuo posėdyje dalyvauti negalėjo nei pareiškėjas, nei pareiškėjo atstovas. Dėl šios priežasties pareiškėjo atstovė pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 7 d. prašymą atidėti paskirtą teismo posėdį, paaiškino, kad paskirtą teismo posėdžio dieną jame negali dalyvauti nei pareiškėjas, nei jo atstovė, ir prašė teismo neskirti kito teismo posėdžio iki 2013 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio prašymo netenkino ir taip atėmė pareiškėjui galimybę pasisakyti teisme. Pasisakydamas dėl sprendimo esmės apeliantas nurodė, jog Reklamos etikos kodekso 13 straipsnyje yra įtvirtinta, kad reklama neturi žeisti tikinčiųjų jausmų, atitinkamai vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, yra draudžiama tokia reklama, kuria kurstoma religinė neapykanta. Iš šių reklamą reglamentuojančių normų analizės galima daryti išvadą, kad yra draudžiama tik tokia reklama, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką, tačiau yra akivaizdu, kad religinių simbolių naudojimas apskritai nėra draudžiamas. Pažymėjo, kad UAB „Sekmadienis“ reklama yra ne pirma ir ne paskutinė, kurioje yra vaizduojamos galimos aliuzijos į religinius simbolius, Mariją, Dievą. Apeliantas nesutinka, kad UAB „Sekmadienis“ reklama yra žeminanti, įžeidžianti ar nepagarbi, ji negali būti vertinama kaip pažeidžianti tikinčiųjų jausmus. Mano, kad Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma suponuoja du elementus, kurie abu yra būtini tam, kad reklama galėtų būtį laikoma pažeidžianti visuomenės moralės principus: reklamoje vaizduojamas objektas turi būti svarbus tam tikrai bendruomenei dėl joje nusistovėjusios vertybių sistemos ir jai priimtinos formos bei tas objektas turi būti vaizduojamas žeminančiai, įžeidžiančiai ar nepagarbiai. Tvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog šioje byloje nėra minėtų elementų visumos, todėl UAB „Sekmadienis“ reklama negali būti laikoma pažeidžianti visuomenės moralės principus. Pažymėjo, jog nesutinka su teiginiais, kad reklamoje yra pasitelkiami religiniai asmenys, ir mano, jog tai, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, kad reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, yra nepakankamas. Tvirtino, kad šiuolaikinėje visuomenėje, ypač jaunimo tarpe, papuošalai su kryžiais yra itin populiarūs. Madinga ir populiaru yra kaip papuošalą dėvėti karoliukus su kryžiumi (rožančių). Populiarūs tampa ir drabužiai (megztiniai, kelnės ir pan.) su religine simbolika – kryžiais. Taigi krikščioniškos simbolikos naudojimas kasdienėje aprangoje tampa ne išimtimi, o taisykle. Akivaizdu, kad visuomenė nevertina to kaip tikinčiųjų įžeidimo ar moralės normų pažeidimų. Šiuo atveju UAB „Sekmadienis“ reklamoje naudojami sakraliniai simboliai – karoliukų vėrinys ir auskarai – negali būti vertinami kaip aliuzija į krikščionybės religiją, kadangi tai yra įprasti ir populiarūs visuomenėje papuošalai. Reklamoje pavartotus sakinius vertino kaip emocinius įterpinius, kurie yra kalbos stiliaus išraiškos priemonė. Manė, kad visuomenės moralės principus pažeidžia tokia reklama, kuria yra kurstoma religinė neapykanta, nepagarbiai naudojami religiniai simboliai. Šiuo konkrečiu atveju reklamoje nėra pateikiama jokių religiją, jos atstovus ar tikinčius žeminančių vaizdų, religinę nesantaiką skatinančių šūkių ar kitų priemonių. Priešingai, reklama yra labai estetiška ir žaisminga, todėl vien tik tas faktas, kad reklamoje yra aliuzijų į religiją (jei ir būtų galima taip teigti), kai toks draudimas nėra įtvirtintas įstatymuose, negali būti vertinamas kaip tikinčiųjų jausmų įžeidimas ar moralės normų pažeidimas. Pažymėjo, kad reklama buvo naudojama kūrybinės veikos rezultatui – naujai drabužių kolekcijai – reklamuoti. Rėmėsi Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalimi ir manė, jog tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis (nors tokių simbolių naudojimo galiojantys įstatymai nedraudžia), yra Konstitucijoje įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas. Nurodė, kad pareiškėjui buvo parinkta neproporcingai didelė bauda, šiuo atveju turėjo ir galėjo būti paskirtas įspėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 5-13) prašė apelianto apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime dėl procesinių teisių pažeidimo vadovavosi ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi ir išdėstė, jog pareiškėjas ir jo atstovė posėdyje nedalyvavo, tačiau jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Teismas nusprendė, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į visa tai, Tarnybos nuomone, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, nepažeidė teisės būti išklausytam principo ir tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Nurodė, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra iš esmės analogiški išdėstytiems skunde, todėl laikytina, kad pareiškėjas papildomų prašymų, motyvų neturi ir neturėjo nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu. Nurodė, jog aiškinant skleidžiamos reklamos atitikimą nustatytiems reikalavimams, tikslinga atsižvelgti į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą moralės definiciją - „žmonių elgesį reguliuojančios taisyklės, dorovė“ bei į šių principų turinio įvairialypiškumą, susiejant reklaminės veiklos subjekto skleidžiamos reklamos siekiamą tikslą su pasekmėmis, kurios gali atsirasti ir atsiranda atskiriems asmenims, į kuriuos nukreipta reklama. Moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius, kurie per eilę metų yra nusistovėję ir visuotinai priimtini. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013 konstatavo, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigingumo, padorumo suvokimas; sandorio turinys vertinamas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą. Moralė teisės doktrinoje apibūdinama kaip vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą. Moralės normos išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, socialinę santarvę. Sprendžiant, ar veiksmai prieštarauja visuomenės moralės principams, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims. Reklama ir jos sukeltas rezultatas turi būti naudingas ne tik reklaminės veiklos subjektui, bet ir nepažeisti asmenų, kuriuos reklama pasiekia, interesų. Reklama turi būti skoninga bei atitikti aukščiausius moralės kriterijus, o reklama, kuri galėtų žeminti ir niekinti asmenis dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, laikytina amoralia ir nepriimtina. Tarnybos nuomone, teismo sprendime ir Nutarime pagrįstai bei atsižvelgiant į visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes konstatuota, kad pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, o reklamoje pasitelkiama religinė simbolika. Tokia išvada padaryta, ne vienašališka nuomone, bet atsižvelgiant į byloje esančius įvarius dokumentus bei paaiškinimus. Pažymėjo, kad Tarnybos komisija, vertindama analizuojamos pareiškėjo reklamos poveikį vartotojui bei kaip vidutinis vartotojas šią reklamą suvokia, vertina reklamos visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 konstatavo, kad vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu <...>, neanalizuojant kiekvienos detalės. Pareiškėjas skunde klaidingai mini Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nurodyta, kad reklama draudžiama, jeigu joje kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta bei diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama, kadangi pareiškėjas nubaustas už Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad reklama draudžiama tik tokia, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką. Nurodė, kad pagarbos religijai nesilaikymas pažeidžia visuomenės moralės principus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Vyskupų Konfederacija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3) manė, jog yra būtina palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pažeidimo pripažinimo, o dėl baudos dydžio palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime išdėstė, jog reklamoje yra išpildomos objekto reikšmingumo visuomenei ir nepagarbaus šio simbolio vaizdavimo sąlygos, reikalingos pripažinti, jog buvo pažeisti visuomenės moralės principai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Jėzus ir Marija nėra reikšmingi asmenys tam tikrai visuomenės daliai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai pripažino, jog įrodymų visuma sudaro aiškų faktinį pagrindą pripažinti, tiek kad reklamose naudojama simbolika yra sietina su religiniais simboliais, tiek faktą, kad vaizdavimas yra nepagarbus. Nepagarba yra vertinamoji kategorija. Pirmosios instancijos teismas neužkirto kelio pareiškėjui dalyvauti procese. Apie posėdį, jo vietą ir laiką pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, jam buvo palikta pakankamai laiko suplanuoti savo darbus, ir, jei būtina, susirasti kitą atstovą, kuris tuo metu nebūtų užimtas šalutine veikla. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi proceso reikalavimų.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi, apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas darė išvadą, jog R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos vaizdiniuose religinė simbolika naudota netinkamai. Pažymėjo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog UAB „Sekmadienis“ skleista reklama akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis, nes religija kaip tam tikra pasaulėžiūros forma neišvengiamai prisideda prie visuomenės narių moralės formavimo, religinio pobūdžio simbolika asmenų ir visuomenės dvasinių vertybių sistemoje užima reikšmingą vietą, o netinkamas jos naudojimas ją menkina, neatitinka visuotinai priimtos moralės ir etikos normų, pasirinktas reklamos įgyvendinimo būdas neatitinka geros moralės bei krikščionių tikėjimo vertybių/sakralumo simbolių gerbimo principų, todėl pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas vertino, kad atsakovas ginčijamame nutarime padarė teisingą išvadą, jog reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, o reklamoje naudoti teiginiai („Marija brangi, kokia suknelė!”, “Jėzau, kokios tavo kelnės!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“) dar labiau sustiprina bendrą reklamos įspūdį, jog reklamoje pavaizduoti asmenys sietini su religinėmis personalijomis. Taigi atsakovo išvados dėl vidutiniam vartotojui suvokiamų reklamoje pateiktų vaizdinių sąsajų su religinėmis personalijomis ir religine simbolika naudojimu, kurias patvirtino pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, kad pareiškėjo reklamoje pasitelkiama religinė simbolika, naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus, teisėjų kolegijos nuomone yra pagrįstos. Pažymėta, kad byloje yra pateiktas beveik šimto tikinčiųjų kreipimasis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, kuriame išreikštas pasipiktinimas byloje analizuojama reklama, todėl pareiškėjo argumentas, jog konstatuoti, kad platinama reklama įžeidė tikinčiųjų jausmus, nebuvo objektyvaus pagrindo atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismui netenkinus pareiškėjo prašymo atidėti teismo posėdį, nebuvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisė į teisminę gynybą, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokią įtaką jo ir jo atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat sprendė, kad sąžiningai naudodamasis procesinėmis teisėmis pareiškėjas turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir dėl jo kilusias pasekmes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad reklama buvo skleidžiama neilgą laikotarpį, gavus Inspekcijos raštą reklamos skleidimas lauko reklaminiuose stenduose buvo nutrauktas bei paskirta beveik minimali įstatymu nustatyta ekonominė sankcija, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo.
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas (toliau – ir Teismo pirmininkas) 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi pateikė teisėjų kolegijai siūlymą įvertinti, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1027/2014.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo primininkas prašo įvertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.
Teismo primininkas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas teisėjų kolegijai teikti svarstyti, ar dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, susijusių su Konstitucijos ir tarptautinių aktų garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimu, buvo pakankamai išsamiai pasisakyta, ar buvo visapusiškai išnagrinėtas pareiškėjo saviraiškos laisvės ribojimo klausimas, ar buvo (tinkamai) išanalizuotas šio ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje ir jo proporcingumo aspektas. Teismo pirmininko nuomone, jei būtų nustatytas vienas ar keli pirmiau paminėti trūkumai, būtų pagrindas daryti svarią prielaidą, kad aptariamoje byloje buvo padarytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, o teismo praktika buvo pradėta formuoti klaidinga linkme, neatsižvelgiant į bylai aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.
Teismo primininkas remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad reklamos laisvė gali būti ribojama įstatymu, jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, taip pat Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19, 20 straipsniais, įtvirtinančiais saviraiškos laisvės apsaugą. Vadovaujasi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto Bendruoju komentaru Nr. 34, kuriame kalbama apie saviraiškos laisvės ribojimo pagrindus. Teismo pirmininkui kilo abejonė, ar administracinis teismas, aiškindamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija susijusius bylos aspektus, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. Nutartyje cituojami EŽTT sprendimai, kuriuose teismas, nagrinėdamas saviraiškos laisvės ribojimo klausimą, yra ne kartą, pažymėjęs, kad pliuralizmas, tolerancija ir atvirumo dvasia apibūdina demokratinę visuomenę, o saviraiškos laisvė yra vienas iš esminių demokratines visuomenės pamatų ir viena iš pagrindinių sąlygų jos vystymuisi bei kiekvieno asmens savirealizacijai. Atsižvelgiant į Konvencijos l0 straipsnio 2 dalį, saviraiškos laisvė apima ne tik ,,informaciją“ ar ,,idėjas“, kurios yra palankiai priimamos ar laikomos ne įžeidžiančiomis ar sutinkamos abejingai, tačiau ir tai, kas įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. EŽTT, spręsdamas, ar saviraiškos laisvės ribojimas konkrečioje byloje neprieštarauja Konvencijai, vertina konkrečias bylos aplinkybes, inter alia ir tai, ar ribojimas atitinka ,,neatidėliotiną visuomenės poreikį“ ir ar jis yra ,,proporcingas siekiamam teisėtam tikslui“ (1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 49 par., 2006 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Giniewski prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 64016/00 43 par., 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Aydin Tatlov prieš Turkiją pareiškimo Nr. 50692/99 27 par.)
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).
ABTĮ 149 straipsnio 2 dalis numato, kad apygardos administracinio teismo pirmininko siūlymu arba gavęs informaciją apie tai, kad gali būti proceso administracinėje byloje atnaujinimo pagrindų, išimtiniais atvejais teikimą atnaujinti procesą turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą nagrinėja didžiausią teisėjo darbo stažą turinčio teisėjo skiriama teisėjų kolegija. Teikimu išreiškiamas tik informacinio pobūdžio siūlymas svarstyti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, ir teisėjų kolegijai jis nėra privalomas.
Kaip jau minėta, šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas siūlo teisėjų kolegijai svarstyti, ar nėra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų administracinėje byloje Nr. A662-1027/2014.
Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas byloje atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra nurodoma, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Nagrinėjamu atveju Teismo pirmininkui kilo abejonė, ar bylą nagrinėjęs teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, susijusių su Konstitucijos ir tarptautinių aktų garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimu, ar buvo visapusiškai išnagrinėtas pareiškėjo saviraiškos laisvės ribojimo klausimas, ar buvo pakankamai išanalizuotas šio ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje ir jo proporcingumo aspektas.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, t. y. turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Sekmadienis“ ginčijo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. kovo 21 d. nutarimą, kuriuo UAB „Sekmadienis“ paskirta 2 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto (reklama draudžiama, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai) pažeidimą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad reklamoje yra pasitelkti religiniai asmenys, reklamoje pavartotas frazes vertino kaip emocinius intarpus. Manė, jog vien to fakto, kad reklamoje yra aliuzijų į religiją negalima vertinti kaip tikinčiųjų jausmų įžeidimo, moralės normų pažeidimo, nes įstatymo leidėjas nėra uždraudęs reklamoje naudoti religinius simbolius. Pareiškėjas savo reklamos nelaiko įžeidžiančia. Be kitų argumentų, nurodė, kad skundžiamu nutarimu yra pažeidžiamas pareiškėjo saviraiškos laisvės principas, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimas bei dėstymas yra laisvi.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas buvo pažeistas, todėl pripažino, jog sankcija pareiškėjui paskirta pagrįstai. Pareiškėjo argumentą dėl saviraiškos laisvės ribojimo atmetė. Pareiškėjo teiginius, kad tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis, yra Konstitucijoje įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas, vertino kaip neatitinkančius tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir teisės normų taikymu, todėl sprendimą paliko nepakeistą.
Teisės taikymas yra sudėtinga administracinės teisės normų įgyvendinimo forma, kuris, be kita ko, apima faktinių bylos aplinkybių nustatymą, juridinę nustatytų faktų kvalifikaciją, t. y. taikytinos teisės normos parinkimą bei jos turinio ir prasmės išaiškinimą. Tai nėra vien mechaniškas procesas, bet kartu ir vertybinis. Šioje byloje vertybinis teismo sprendimo aspektas yra ypač ryškus, kadangi byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar pareiškėjo skleista reklama pažeidė visuomenės moralės principus.
Moralės normos – tai tam tikros elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje, nustatančios žmogaus pareigas visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu. Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba. Teisės doktrinoje pažymima, kad moralė neturi savarankiškos raiškos formos. Ji reiškiasi papročių, tradicijų, religinių apeigų forma, įstatymų formuluojamomis elgesio taisyklėmis. Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 str.). Nors Lietuvoje ir nėra įtvirtinta oficiali valstybinė religija, yra tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės, tradicinės krikščioniškos bendruomenės – Romos katalikų, ortodoksų bei kitos, neabejotinai yra gausiausios. Krikščionybėje yra ir daugelio mūsų moralės principų ištakos.
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodė, kad byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad UAB „Sekmadienis“ skleista reklama akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis, nes religija kaip tam tikra pasaulėžiūros forma neišvengiamai prisideda prie visuomenės narių moralės formavimo, religinio pobūdžio simbolika asmenų ir visuomenės dvasinių vertybių sistemoje užima reikšmingą vietą, o netinkamas jos naudojimas ją menkina, neatitinka visuotinai priimtos moralės ir etikos normų, pasirinktas reklamos įgyvendinimo būdas neatitinka geros moralės bei krikščionybės vertybių/sakralumo simbolių gerbimo principų, todėl spredė, jog pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas vertino, kad atsakovas ginčijamame nutarime padarė teisingą išvadą, jog reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, o reklamoje naudoti teiginiai („Marija brangi, kokia suknelė!”, “Jėzau, kokios tavo kelnės!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“) dar labiau sustiprina bendrą reklamos įspūdį, jog reklamoje pavaizduoti asmenys sietini su religinėmis personalijomis. Taigi atsakovo išvados dėl vidutiniam vartotojui suvokiamų reklamoje pateiktų vaizdinių sąsajų su religinėmis personalijomis ir religine simbolika naudojimu, kurias patvirtino pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, kad pareiškėjo reklamoje pasitelkiama religinė simbolika, naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus, teisėjų kolegijos pripažintos pagrįstomis.
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą; konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas dideliu mastu priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinė informacijos laisvės samprata yra itin plati, ji apima laisvę ieškoti, gauti ir skleisti kuo įvairiausią informaciją. Informacija gali apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių elgesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios informacijos skleidimą įprasta vadinti reklama (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Kita vertus, Konstitucinis Teismas pažymi, kad Informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas yra vienas iš Konstitucijoje, kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatyme), tarptautiniuose dokumentuose (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19, 20 straipsniuose, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje) įtvirtintos asmens saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų, t. y. draudimas reklamos, pažeidžiančios visuomenės moralės principus. Ribojimo nustatymas teisės akte reiškia priemonės teisėtumą
Saviraiškos laisvė ir jos galimi ribojimai iš esmės yra to paties reiškinio pagrindiniai aspektai, tampriai susiję, kai nustatant jų pusiausvyrą aptariamas vienas aspektas, neišvengiamai paliečiamas ir kitas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo kvestionuojama pareiškėjo, reklamos kūrėjo, saviraiškos teisė iš principo, ginčas byloje kilo dėl tokios teisės ribojimo pagrįstumo. Teismų sprendimų (pirmosios ir apeliacinės instancijos) motyvai akivaizdžiai patvirtina, kad teismai vertino buvus pakankamą pagrindą taikyti Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino reklamoje pavartotų vaizdinių ir verbalinių priemonių visumą, vaizdavimo būdą, sudaromą įspūdį vidutiniam vartotojui, atsižvelgė į mūsų visuomenės sampratą, t. y. vertino ribojimo būtinumą ir proporcingumą, ir šiuo atveju suteikė prioritetą visuomenės moralės principų gynimui prieš saviraiškos laisvę. Kadangi kūrėjo saviraiškos laisvė kaip tokia byloje nebuvo kvestionuojama, procesiniame dokumente pasirinktas motyvų dėstymo būdas jų svorį perkeliant į argumentų, susijusių su taikomu ribojimu pusę, laikytinas tinkamu sprendžiamai problemai pakankamai išsamiai atskleisti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad taikytas ribojimas akivaizdžiai pažeidė proporcingumo reikalavimą (sankcija pritaikyta artima minimaliai), ar kad buvo visiškai paneigta saviraiškos laisvė, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
Kaip jau minėta, šioje byloje ypatingą reikšmę turi vertybinis teismo sprendimo aspektas. Byloje nėra jokių duomenų, kad religiniai simboliai pareiškėjo buvo naudoti turint kitą, apart komercinio, tikslą (kaip minima Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 str. komentare), t. y. buvo siekta iškelti diskusiją apie tokių simbolių ar net religijos reikšmę visuomenei ar pan. Šiuo aspektu pažymėtina, tai, kad teismo procesas grindžiamas rungimosi principu. Jo esmę sudaro kiekvienos šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Vienas iš įrodinėjimo aspektų – pagrįsti teisinius teiginius, kuriais remiamasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas šiuo atveju atsakė į pagrindinius pareiškėjo apeliacinio skundo teisinius argumentus ir tinkamai pagrindė Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams būtinybę. Religinių simbolių naudojimas reklamai grynai komerciniais tikslais, ką pripažįsta ir reklamos gamintojų savireguliacijos institucija, aiškiai prieštarauja mūsų plačiosios visuomenės moralei, įsitikinimams, todėl pagrįstai pripažintas neteisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas savo pasirinkimą, kuriai vertybei – visuomenės moralės principų apsaugai ar saviraiškos laisvei – teiktina pirmenybė, pagrindė, todėl vien alternatyvaus aiškinimo galimybė šiuo atveju nesuteikia pakankamo pagrindo proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Teismo pirmininkas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje taip pat abejoja LVAT nutarties atitikimu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).
Susipažinusi su teismo pirmininko nutartyje nurodytais EŽTT teismo sprendimais teisėjų kolegija vertina, kad faktinės bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Teismo pirmininko nutartyje paminėtose EŽTT bylose saviraiškos laisvės apsaugos klausimas buvo sprendžiama kitokių faktinių aplinkybių kontekste, t. y. vertinant leidėjo atsakomybę už išleistos knygos turinį (byla Handyside prieš Jungtinę Karalystę), žurnalisto atsakomybę už dienraštyje publikuotą straipsnį (bylos Giniewski prieš Prancūziją, Aydin Tatlav prieš Turkiją). Šioje byloje kalbama apie savitą informacijos rūšį, t. y. reklamą, kurios tikslas visuomet yra tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Reklama laikytina savita informacijos rūšimi, kuri paprastai vadinama komercine informacija. Reklama yra neatsiejama nuo verslo, marketingo, nes iš tiesų jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Reklamos ribojimų turinys yra įtvirtintas Reklamos įstatyme, kurio nuostatas šioje byloje taikė teismas. Taigi saviraiškos laisvės apimtis reklamos skleidimo atveju skiriasi nuo šios laisvės apimties kalbant apie mokslo, meno kūrinį ar visuomenės informavimo priemones.
EŽTT byloje Otto-Preminger prieš Vokietiją (EŽTT 1994 m. rugsėjo 20 d. sprendimas pareiškimo Nr. 13470/87) yra nurodęs, kad kaip ir moralės atveju, nėra įmanoma Europoje išskirti vienodą religijos svarbos visuomenėje sampratą (Müller ir kiti prieš Šveicariją, 35 par.), net toje pačioje valstybėje ši samprata gali varijuoti. Dėl tos priežasties nėra įmanoma rasti nuoseklų apibrėžimą, kas sudaro leidžiamą saviraiškos laisvės ribojimą, kai tokia saviraiška yra nukreipta prieš kitų asmenų religinius jausmus. Dėl to nacionalinėms institucijoms paliekama tam tikra veikimo laisvė vertinant tokio ribojimo egzistavimą ir platumą, atsižvelgiant į konkrečios visuomenės sampratą. Kaip jau minėta, pareiškėjo UAB „Sekmadienis“ apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Romos katalikų tikėjimas yra labai didelės daugumos Lietuvos gyventojų tikėjimas, todėl vertino, jog tiesioginė aliuzija į šiam tikėjimui svarbių religijos objektų panaudojimą reklamoje, tokiu būdu, kokiu jie buvo panaudoti, iškreipia šiuos simbolius, žeidžia tikinčiųjų jausmus.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo konstatuoti esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, taip pat neatitikimo vienodai administracinių teismų praktikai, todėl sprendžia, kad procesas administracinėje byloje Nr. A662-1027/2014 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1027/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių ir apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Vyskupų Konfederacijai dėl nutarimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.