- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-24
- Bylos Nr.
- 1S-106-879/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Daina Vaidachavičienė
- Nukentėjusysis
- J. I.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs nukentėjusiosios J. I. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo |Rokiškio rūmų 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria E. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ir gydymas pratęstas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį, kuria E. Ž., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė).
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 28 d. nutartimi E. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas pratęstas.
3. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi E. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gydymas pratęstas. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvuoja tuo, kad byloje esanti gydytojų komisijos 2022 m. rugpjūčio 25 d. išvada iš esmės teigiamai apibrėžia asmens psichinę būklę, kaip esmingai pagerėjusią. Teikimu siekiama pratęsti šiam asmeniui taikomą priverčiamąją medicinos priemonę vien tik dėl to, kad: 1) stebimuoju laikotarpiu jo psichinė būklė nebuvo pakankamai stabili, kadangi stebėtas jo ligos paūmėjimas dėl sumažintos vaistų dozės; 2) jis yra linkęs nurodinėti savo taisykles, nereaguoja į pastabas ir yra konfliktiškas su medicinos personalu, tačiau lieka neaiškios nesutarimų priežastys, tačiau šio asmens tėvai teismui įsipareigojo prižiūrėti sūnų, užtikrinti jo ambulatorinio gydymosi rėžimo tęstinumą ir tam jie turi visas sąlygas bei galimybes, todėl priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu prašoma Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir pratęsti E. Ž. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog E. Ž. būklė yra pagerėjusi, neegzistuoja reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui ir yra suinteresuoti asmenys, kurie užtikrins gydymosi režimo tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis yra nepagrįsta. Minėta išvada grindžiama ne objektyviais ir nešališkais gydymo įstaigos medicininiais dokumentais, atstovų paaiškinimais, baudžiamosios bylos duomenimis, o išimtinai E. Ž. ir suinteresuotų asmenų prieštaringais ir/ar nenuosekliais paaiškinimais.
4.2. Be to, teismas padarė bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, kad minėtoje išvadoje esantys duomenys iš esmės teigiamai apibrėžia E. Ž. psichinę būklę, kaip esmingai pagerėjusią. Išvadoje nurodoma, kad pastarojo stebėjimo laikotarpiu stebėti E. Ž. neadekvataus elgesio epizodai, jis buvo nepatenkintas jam taikomo gydymo kokybe, reiškė pretenzijas dėl tvarkos, nelankė užsiėmimų, elgėsi demonstratyviai, buvo linkęs nurodinėti savo elgesio taisykles, nereaguodavo į pastabas, pastoviai įsiveldavo į konfliktus su personalu, todėl niekaip negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą konstatuoti esmingai pagerėjusią E. Ž. psichinę būklę. Stebėjimo laikotarpiu stebėtas ir E. Ž. ligos paūmėjimas, kai jam buvo sumažintos skirtų vaistų dozės ir jo būklė stabilizavosi tik vėl jas padidinus. Taip pat, konstatuota, kad kritika ligos atžvilgiu yra dalinė ir nepakankama, todėl abejojama ar jis savarankiškai vartos vaistus. Teigiama, kad E. Ž. nurodytos aplinkybės, kad su medicinos personalu konfliktavo dėl vaistų ir jų poveikio savijautai rodo, jog vaistų poveikis E. Ž. yra nepriimtinas ir tikimybė, kad jis vartos vaistus suinteresuotų asmenų priežiūroje yra minimali. Pažymi, kad jokių prašymų ar siūlymų atlyginti padarytą žalą nukentėjusioji J. I. iš E. Ž. niekuomet nėra sulaukusi.
4.3. Vertindamas E. Ž. socialinį pavojingumą teismas privalėjo sistemiškai ir visapusiškai įvertinti aplinkybes susijęs su padaryta nusikalstama veika, jo psichikos būkle ir elgesiu stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis metu. Įvardindama padarytą nusikalstamą veiką nurodo, kad E. Ž. dėl savo psichinės ligos padarė smurtinę nusikalstamą veiką, be jokios priežasties užpuldamas ir aktyviais nebetraukiamais veiksmais žalodamas gulinčią moterį. Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės apie nuolatinį konfliktišką elgesį su gydymo įstaigos personalu, savęs demonstravimą, taisyklių įvedinėjimą, nereagavimą į pastabas tik patvirtina E. Ž. konfliktiškumą ir smurtinio elgesio grėsmę sudaro pagrindą, kad skundžiama nutartimi pakeistos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas keltų pavojų ne tik nukentėjusiajai, bet ir visai visuomenei.
5. Teismo posėdyje nukentėjusioji (suinteresuotas asmuo) J. I. ir prokurorė prašė skundą tenkinti, o gynėjas -palikti galioti pirmos instancijos nutartį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
6. Skundas atmetamas.
7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, E. Ž. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pagrįstai pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gydymas pratęstas.
8. Skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį ir pratęsti E. Ž. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
9. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, įstatymas nenumato termino, pagal kurį asmuo tam tikromis sąlygomis turi būti stebimas atitinkamą laiko tarpą ir stebėjimo, o jo gydymo sąlygos negali būti tapatinamos su bausmės paskirtimi. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į rekomendacinio pobūdžio sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas ar panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
10. Iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2022 m. rugpjūčio 25 d. išvados matyti, kad E. Ž. bendro stebėjimo sąlygomis gydomas nuo 2021 m. spalio 12 d., tvarkingos išvaizdos, visais atžvilgiais orientuotas teisingai. Pilnai prieinamas prasmingam kontaktui. Bendrauja noriai, pats imasi pokalbio iniciatyvos. Daug kalba apie padarytą nusikaltimą „gailiuosi, kad taip pasielgiau, dabar suprantu, kad tai buvo dėl ligos, nes girdėjau jų balsus, kurie grasino mane suplėšyti, nužudyti mane ir mano šeimą, jausdavau skausmą visame kūne einantį per gyslas. Girdėjau jų balsus, man atrodė, kad tos moterys yra raganos, po nemiegotos nakties, nuėjau ir sumušiau vieną jų“. Mąstymas rezonuojantis, nenuoseklus. Emocijos monotoniškos. Dėmesio koncentracija pakankama. Atminties sutrikimų nėra. Šiuo metu kliedesių, haliucinacijų, suicidinių minčių neišsako. Buvusių lingvistinių išgyvenimu kritika dalinė. Būklės, teisiškai neleistinos veikos atžvilgiu kritiškas. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, komisija pateikė rekomendaciją tęsti priverstinį gydymą bendro režimo sąlygomis.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties paciento savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Be to, svarbu vertinant E. Ž. socialinį pavojingumą, atsižvelgiant į tai, kad jo padaryta veika buvo susijusi su fizinio smurto panaudojimu, nesunkiai sutrikdant sveikatą. Pažymėtina, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra niekaip nekintanti aplinkybė, kurios E. Ž. niekaip nebegali įtakoti. Tačiau vertinant E. Ž. elgesį gydymo metu, svarbu atsižvelgti į tai, kad agresyvus destruktyvus elgesys skyriuje nefiksuotas, visais atžvilgiais orientuotas teisingai, prieinamas prasmingam kontaktui, noriai bendrauja ir pats imasi iniciatyvos, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir supranta, jog tai buvo dėl ligos. Be to, teismo posėdyje paaiškino, kad supranta, jog turi ligą ir, kad su vaistų pagalbą ją gali kontroliuoti, išreiškia norą kartu gyventi su tėvais, nurodo, kad bus prižiūrimas bei padės dirbti ūkyje. Minėtos aplinkybės parodo, kad E. Ž. sugeba įvertinti savo psichinę sveikatą ir jaučiasi atsakingas už savo padarytą nusikalstamą veiką, elgesį ir ligos kontrolę ambulatorinio gydymo metu, yra kritiškas savo veiksmams. Pastebėtina ir tai, kad įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų. Įstatymas neįtvirtina ir laiko tarpo, kurį turi gydytis asmuo tam, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė naikinama, jei asmuo tapo nepavojingas visuomenei: pasveiko arba jo psichikos būklė pagerėjo, kad jis galėtų suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Taigi priverčiamoji medicinos priemonė turi būti taikoma tik tol, kol neišnyksta reikalas ją taikyti. Nenustačius papildomų aplinkybių, kurios didintų asmens pavojingumą, darytina išvada, kad jis atitinka ir įstatymo reikalaujamą kriterijų dėl pavojingumo visuomenei nebuvimo.
12. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti ir tai, jog viso gydymo metu išliko tvirti E. Ž. socialiniai ryšiai su artimaisiais, t. y. tėvais. Iš byloje pateiktų papildomų duomenų bei A. Ž. ir S. Ž. paaiškinimu teismo posėdyje matyti, kad A. Ž. yra socialinė darbuotoja, tiek vyras, tiek ji supranta sūnaus ligą ir atpažįsta paūmėjusios ligos simptomus, abu dirba pamaininį darbą, todėl suderino darbo grafikus taip, kad E. Ž. galėtų būti nuolat stebimas ir užtikrinamas vaistų vartojimas. Abu tėvai pažymėjo, jog santykiai su sūnumi yra artimi, E. Ž. jiems atvirai pasakoja apie savo savijautą ir jų klauso. Teismo posėdyje A. Ž. ir S. Ž. užtikrino, kad kontroliuos vaistų vartojimą ir vykimą pas daktarus, o jeigu pasikeis sveikatos būklė, kreipsis į gydymo įstaigą.
13. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nėra būtinybės E. Ž. atžvilgiu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis ir priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą yra pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių tikslui pasiekti. Priešingai nei savo skunde nurodo nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad iš E. Ž. elgesio stebimas psichikos būklės gerėjimas, o teiginiai dėl neigiamai psichikos būklę nurodančių aplinkybių, pastebimi tik dėl netinkamai paskirtų vaistų, ką teismo posėdyje patvirtino ir pati VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė, todėl pagal esamą psichinę būseną E. Ž. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam nebūtų galima taikyti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad jo socialiniai ryšiai su tėvais yra artimi, jie turi visas galimybes ir norą padėti E. Ž. išlaikyti gydymo taikant stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis metu pasiektą sveikatos būklės pagerėjimą. Todėl nukentėjusiosios teiginys, kad šiuo metu priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas būtų nepakankamas, nes nebūtų pasiekiami priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslai, atmetamas kaip nepagrįstas.
14. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis, kuria E. Ž. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), gydymas pratęstas, yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją nukentėjusiosios skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
nukentėjusiosios J. I. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.