- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-12-413/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-15875-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Jolita Cirulienė, Ginautas Koriaginas, Gintautas Koriaginas (pran.)
- Atsakovas
- A. Z.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
- Advokatai
- Vytautas Antanas Vilutis
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-195-775/2010 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui A. Z., trečiajam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritoriniam skyriui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Teismų 2006 m. kovo 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais atsakovas A. Z. už tyčinį sunkų nukentėjusiojo J. T. sveikatos sutrikdymą pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 7500 Lt bauda, priteisiant iš jo nukentėjusiojo naudai 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pripažįstant J. T. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2009 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą ir patikslinęs reikalavimus (b.l. 73-74) prašė priteisti iš atsakovo A. Z. 29 499,56 Lt žalos atlyginimo. Reikalavimas priteisti turtinę žalą buvo grindžiamas tuo, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo J. T. neteko 60 proc. darbingumo. Ryšium su tuo ieškovas per laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. išmokėjo nukentėjusiajam 29 499,56 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas gera valia žalos neatlygino, ieškovas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiškė atsakovui regresinį ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai, priteisė ieškovui iš atsakovo 29 499,56 Lt žalos atlyginimo ir 885 Lt žyminio mokesčio bei 25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (b.l. 89-91). Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad atsakovas 2005 m. gegužės 8 d. padarė nukentėjusiajam J. T. sunkų sveikatos sutrikdymą, už ką buvo nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-348/2006. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažymas Nr. 0045988, Nr. 0042315, Nr. 0215259 ir Nr. 0408868 nukentėjusiajam J. T. nuo 2005 m. spalio 6 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (b. l. 6-9). Ieškovo sprendimais: 2006 m. sausio 20 d. Nr. 250; 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 10.33.S-8282; 2007 m. birželio 28 d. Nr. 10.33.S-11232 ir 2009 m. birželio 16 d. Nr. 10.33.S-l 1763 J. T. nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo išmokėta 29 499,56 Lt netekto darbingumo pensiją (b. l. 11-17, 75-76). Ieškovas 2009 m. liepos 21 d. raštu Nr. (2.51)10.V-11223 kreipėsi į atsakovą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo (b.l. 19), tačiau A. Z. žalos neatlygino. Teismas, remdamasis LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovas privalo žalą atlyginti. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad J. T. susižalojimas VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje galėjo turėti tiesioginės įtakos jo darbingumo lygiui, taigi ir pagrindui sumažinti prašomą priteisti žalą, nurodydamas, kad pagal paties J. T. paaiškinimą, VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės J. T. ligos istorijos įrašą, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritorinio skyriaus atstovių paaiškinimus (b. l. 84), VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje patirtas J. T. susimušimas neturėjo įtakos jo darbingumo lygiui, nes apie jį nenurodoma ligos epikrizėje, išleidžiant J. T. iš reabilitacijos ligoninės, taip pat apie tai nenurodyta ir siuntime į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Teismas pripažino, kad nors atsakovas jau yra atlyginęs didelę dalį žalos nukentėjusiam J. T., tačiau šią aplinkybę pripažino nepakankama mažinti realią žalą, padarytą Sodros biudžetui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. (b.l. 94-95) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 94-95). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu pripažino, jog paties nukentėjusiojo J. T. veiksmai buvo provokuojantys, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui bei J. T. sužalojimui, dėl ko teismas taikė LR BK 59 str. l d. 6 p. ir atitinkamai sušvelnino bausmę. Ši aplinkybė yra nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00348-579/2006. Savo kaltę dėl įvykio pripažino ir nukentėjusysis J. T., kreipdamasis apeliaciniu prašymu į Kauno apygardos teismą dėl nuteistajam paskirtos bausmės sušvelninimo. Tokiu atveju paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, todėl reikalavimas atlyginti žalą turėjo būti žymiai sumažintas arba atmestas.
2. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apeliantas atlygino J. T. dėl sužalojimo padarytą žalą, sumokėdamas 3840 Lt, o po nuosprendžio priėmimo - dar 25000 Lt žalos atlyginimo, todėl šios sumos turėjo būti įskaitytos į ieškovo prašomą priteisti žalą. Ieškovas, skirdamas netekto darbingumo pensiją J. T. bei šią pensiją jam mokėdamas, turėjo atsižvelgti į jo gautas pinigines išmokas žalai atlyginti.
3. Teismas, nuteisdamas apeliantą už J. T. sužalojimą, pripažino, kad šią nusikalstamą veiką A. Z. padarė ne tiesiogine, o veikdamas neapibrėžta tyčia.
4. J. T. po patirto sužalojimo toliau gydėsi VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje ir būdamas ligoninės kieme nugriuvo, neteko sąmonės. Buvo nustatyta, kad griūdamas jis susižalojo kairiąją veido pusę, kaip tik tą, į kurią suduodant smūgius jis patyrė galvos traumą. Apklaustas liudytoju J. T. pripažino, kad jis po šio susižalojimo nukrito dar ir palatoje, galva atsitrenkdamas į metalinės lovos rėmus, papildomai vėl susižalodamas. Apelianto nuomone, šis jo susižalojimas turėjo įtakos darbingumo lygiui, todėl teismas turėjo pagrindą atitinkamai sumažinti prašomą priteisti žalą.
5. Nagrinėjant bylą nebuvo išsamiai atskleistos esminės bylos aplinkybės, pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Teismas visus aukščiau minėtus duomenis turėjo, tačiau neišsiaiškino bylos esmės iki galo, tuo pažeisdamas CPK 159 straipsnyje nustatytą pareigą.
6. Sprendime teismas aptarė specialius medicininius duomenis ir juos vertino neturėdamas tam specialių medicininių žinių. Sužalojimo įvertinimas, sužalojimo epizodų atskyrimas ir jų įtaka asmens darbingumo lygiui gali būti įrodinėjama tik teismo medicinos ekspertizės išvadomis, o proceso dalyvių, t. y. ieškovo ir trečiojo asmens atstovų paaiškinimai apie sužalojimus ir jų įtakos nebuvimą darbingumo lygiui nelaikytini tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis šioms bylos aplinkybėms patvirtinti (LR CPK 177 str. 4 d). Teismas nepasiūlė atsakovui pateikti papildomus įrodymus, neišaiškino apie galimybę skirti ekspertizę, jei manė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, tuo pažeisdamas CPK 179 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
7. Teismas sprendime neteisingai nurodė, kad atsakovo nurodyti kriterijai žalos atlyginimo dydžiui sumažinti nepripažintini prioritetu prieš regresinio kompensavimo reikalaujantį Sodros biudžetą, kad Sodros biudžetas - tai visų mūsų šalies mokesčių mokėtojų biudžetas, reikalaujantis viešo intereso gynimo, kuris negali būti ribojamas remiantis privačiu apelianto interesu. Teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo ir jo šeimos materialinė padėtis yra ypatingai bloga: žmona yra bedarbė, jo gaunamas mėnesinis atlyginimas nedidelis, šeimoje yra 13 metų vaikas, kurį apeliantas išlaiko, be to, dėl blogos materialinės padėties buvo paimta vartojimo paskola, kurios grąžinimui mokamos kasmėnesines įmokas. Butas ir automobilis yra būtini dalykai šeimos poreikiams tenkinti, dėl to jų realizuoti apeliantas negali. Taigi teismas turėjo pagrindą sumažinti reikalaujamą priteisti sumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą, atsakovo A. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 101-102). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Į provokuojantį nukentėjusiojo J. T. vaidmenį jau buvo atsižvelgta priimant teismo nuosprendį ir sumažinant priteistos neturtinės žalos dydį;
2. Ieškinyje nurodyta žala padaryta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o ne J. T., todėl teismas sprendime teisingai nurodė, jog tai, kad atsakovas jau yra atlyginęs didelę dalį žalos nukentėjusiajam J. T., nėra pagrindas mažinti realią žalą, padarytą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad „ieškovui priklauso regresine tvarka atgauti tokias nukentėjusiajam asmeniui išmokėtas sumas, kokias jis išmokėjo pagrįstai ir teisėtai“.
3. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad J. T. susimušimas VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje galėjo įtakoti jo darbingumo lygį. Ieškovo nuomone, teismas remdamasis specialistų, turinčių medicininį išsilavinimą, paaiškinimais, VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės ligos istorijos išrašu, paties nukentėjusiojo paaiškinimais, padarė pagrįstą išvadą, kad VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje patirtas J. T. susimušimas neturėjo įtakos jo darbingumo lygiui. Apie šį sumušimą neužsimenama epikrizėje, išleidžiant J. T. iš reabilitacijos ligoninės, taip pat apie tai nenurodyta ir siuntime į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, ką patvirtino ir trečiojo asmens atstovė;
Šalies argumentai
4. Ieškovo nuomone, nepagrįstas atsakovo teiginys, jog teismas pažeidė LR CPK 159 straipsnio ir 179 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi atsakovas, manydamas, jog įrodymų nepakanka, turėjo teisę prašyti teismo skirti medicininę ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo;
5. Nepagrįstas atsakovo skundo motyvas, jog teismas turėjo sumažinti žalos atlyginimo dydį atsižvelgdamas į jo materialinę padėtį, kadangi LR CK 6.282 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl atsakovo A. Z. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam J. T. buvo padarytas tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko pastarasis neteko 60 proc. darbingumo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Remiantis paminėta įstatymo nuostata, ieškovas per laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. išmokėjo nukentėjusiajam J. T. 29 499,56 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (b.l. 6-9, 11-17, 75-76).
CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiškintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste. Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos“; šio straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „Socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas turėjo pareigą išmokėti apdraustajam (nukentėjusiajam J. T.) netekto darbingumo socialinę pensiją (žalą), o kaltas dėl to asmuo (apeliantas) – atlyginti ją SODRAI.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo regresinio reikalavimo apimties (apelianto nuomone, į žalos dydį turėjo būti įskaičiuota atsakovo nukentėjusiajam išmokėta žalos atlyginimo dalis), ir, pasak apelianto, netinkamo CK 6.282 straipsnio nuostatų bei įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.
Dėl regreso teisės apimties
CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Nukentėjusiajam išmokėtina socialinė netekto darbingumo pensija apskaičiuojama pagal tam tikrus kriterijus (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), todėl yra pagrindas išvadai, kad nukentėjusiojo negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), visiškai kompensuoja šiuos nuostolius. Ši prezumpcija yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Bylos duomenimis, nukentėjusysis J. T. baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš apelianto 26 771,17 Lt turtinės ir 49 728 Lt neturtinės žalos atlyginimo (baudžiamosios bylos b. l. 106-113). Į turtinės žalos atlyginimą negautos pajamos ryšium su netektu darbingumu nėra įtrauktos, taigi ieškovo išmokėta draudimo išmoka nėra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (6.263 straipsnio 2 dalis). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustačius visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.250 straipsniai): atsakovas sužalojo nukentėjusįjį; šis dėl sužalojimo patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – tyčia; atsakovo veiksmus ir J. T. sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys, ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam netekto darbingumo draudimo išmokas, įgijo regreso teisę į šių išmokų susigrąžinimą iš kalto asmens. Minėta, kad J. T. socialinio draudimo išmokos paskaičiuotos remiantis atitinkamų teisės aktų reikalavimais. Nei šių išmokų dydžio, nei jų skaičiavimo tvarkos atsakovas neginčijo, todėl preziumuojama, kad jų dydis nustatytas teisingai ir pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas atsakovui tenka pareiga jas atlyginti. Pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi atsakovui atlyginus nukentėjusiajam teismo nuosprendžiu priteistą neturtinę žalą, pareiga atlyginti ir turtinę žalą neišnyko (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ieškovo prašomos atlyginti žalos dydį neįskaičiavo atsakovo pagal teismo nuosprendį atlygintos neturtinės žalos piniginę sumą.
Dėl CK 6.282 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui be teisėto pagrindo netaikė 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, kadangi byloje nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas padarė nusikaltimą dėl nukentėjusiojo J. T. didelio neatsargumo, be to, atsakovo nuomone, jo pateikti įrodymai neabejotinai patvirtina aplinkybę apie apelianto sunkią turtinę padėtį. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Apeliantas savo poziciją dėl šios įstatymo nuostatos taikymo grindžia apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodoma aplinkybe apie paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, paskatinusį atsakovą daryti nusikaltimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame procese, ir nukentėjusio asmens didelis neatsargumas CK6.282 straipsnio 1 dalies prasme yra netapatūs nei teisinu reguliavimu, nei jo paskirtimi, taigi ir šių normų taikymo tikslai yra skirtingi. Antra, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendyje pažymėjo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjęs J. T. fotografavo A. Z., šokantį su M. A., ir paprašytas baigti fotografuoti, J. T. į tai nereagavo, dėl ko A. Z. supyko ir nukentėjusįjį sumušė. Toks nukentėjusiojo elgesys (fotografavimas) nėra ir negali būti pripažintas neteisėtu poelgiu, <...>. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai, atsižvelgiant į paties kaltinamojo veiksmus, jų pobūdį ir atsiradusias pasekmes, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nesudaro pagrindo nei mažinti ieškovo regresinį reikalavimą, nei jį atmesti.
Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teismų 2006 m. kovo 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais konstatuota šiai civilinei bylą prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, jog atsakovas nusikaltimą padarė tyčia, taigi ir žala nukentėjusiajam buvo padaryta taipogi tyčia (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Todėl apelianto argumentai apie jo turtinę padėtį, prašant sumažinti turtinė žalą nurodytu įstatymo pagrindu, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi paminėta įstatymo nuostata atsakovo atžvilgiu negalėjo būti taikoma.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas nurodo, kad teismas neištyrė bylai svarbių aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės nukentėjusiojo J. T. netekto darbingumo nustatymui ir žalos dydžiui.
Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas byloje surinktus įrodymus turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Bylai reikšmingų faktų buvimas ar nebuvimas ir teisinis jų vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje surinktų įrodymų.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl galimo nukentėjusiojo susižalojimo VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kuris, pasak apelianto, galėjo turėti tiesioginės įtakos J. T. darbingumo lygiui, taigi ir pagrindui sumažinti prašomą priteisti žalą, rėmėsi J. T. paaiškinimais, VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės J. T. ligos istorijos įrašu bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritorinio skyriaus atstovių paaiškinimus, taigi leistinais įrodymais, nurodytais CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas gi savo aplinkybėms pagrįsti jokių konkrečių duomenų nepateikė, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į skundą, ekspertizės skirti neprašė (pažymėtina, kad tokių duomenų/prašymų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teisme), taigi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo spėjimų nepatvirtino ir teismo vertintų įrodymų įrodomosios reikšmės nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, ginčo santykiui tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl panaikinti arba pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš jo valstybei priteistina 19,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme ( CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis)
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. Z. 19,10 Lt (devyniolika litų 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.