Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

posėdyje dalyvaujant pareiškėjui O.B., į posėdį neatvykus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamojo ploto baudos izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 27 d. buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr.7 kartu su dar trimis asmenimis, todėl kameros plotas buvo nepakankamas. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtu laikotarpiu už paskirtą drausminę nuobaudą pareiškėjas buvo nubaustas 15 parų kalėti kameroje Nr. 7, kurios plotas – 13,22 kv. m. (b. l. 76, 79, 53-54). Nors atsakovas nurodo, kad šioje kameroje yra 3 miegamosios vietos, pareiškėjo teigimu, jo kalinimo laikotarpiu, kameroje buvo laikomi 4 asmenys ir buvo įrengtos 4 miegamosios vietos. Į bylą pateiktame Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo Nr. 2015/310 išraše matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 18 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr.7 kartu su pareiškėju buvo kalinami dar trys asmenys: S.Z., V. N. ir V. K. (b.l. 77-81), taigi, pareiškėjui teko 3,3 kv.m. ploto. Kaip matyti iš minėto išrašo, 2015 m. spalio 18 d. V.K. buvo išleistas iš baudos izoliatoriaus kameros Nr. 7, taigi, pareiškėjas iki 2015 m. spalio 22 d. joje kalėjo su dar dviem asmenimis (S.Z. ir V. N.), o nuo minėtos datos iki 2015 m. spalio 27 d. – vienas, todėl minimalaus ploto norma nebuvo pažeista nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2015 m. spalio 27 d.

Darytina išvada, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 18 d. (iš viso 6 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto kamerų tipo patalpose (trūko atitinkamai 0,3 kv. m. ploto).

Dėl sanitarinių ir buities sąlygų baudos izoliatoriuje

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, tvyrojo blogas kvapas, trūko natūralios šviesos. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 7 (nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 27 d.), Nr. 4 (nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. spalio 28 d.), Nr. 10/A (nuo 2015 m. spalio 29 d. iki išvykimo etapu 2015 m. lapkričio 10 d.), Nr. 24 (nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki išvykimo etapu 2015 m. gruodžio 8 d.), taip pat 24 valandoms laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 18 (nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. spalio 29 d.), Nr. 11 (nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d.), Nr. 10 (nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (pareiškėjas išvyko etapu 2015 m. gruodžio 17 d.)) (b. l. 13, 76, 53-54, 61-64).

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtinta analogiška nuostata dėl patalpų vėdinimo, tačiau nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas, o 15 punkte numatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Kaip matyti iš byloje atsakovo pateiktų fotonuotraukų, kameroje Nr. 24 sanitarinis mazgas yra įrengtas atskiroje patalpoje (b.l.34-35). Tuo tarpu kamerose Nr. 7, Nr. 10, Nr. 10A, Nr. 11 sanitarinis mazgas nėra įrengtas atskiroje patalpoje, o kamerose Nr. 11, Nr. 10 ir Nr. 10A įrengtas visiškai prie pat kameros durų ir nėra atitvertas sienele (b. l. 82-95). Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kaip minėta, iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (išskyrus kamerą Nr.24), sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kamerose tvyrojo nemalonus kvapas).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 15 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Kaip matyti iš bylos duomenų, kameros Nr.11 ir Nr.10, kuriose, galiojant minėtai Higienos normai, buvo kalinamas pareiškėjas, yra laikinojo sulaikymo kameros ir jose jis buvo laikomas ne ilgiau, kaip 24 valandas (b. l. 53-54). Atsižvelgiant į minėtą Higienos normos HN 134:2015 nuostatą, atsakovui nenumatyta pareiga įrengti šiose kamerose natūralų apšvietimą todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti. Kaip minėta, šioje Higienos normoje nereglamentuojamas ir natūralaus apšvietimo koeficientas. Tuo tarpu Higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų, kamerose, kuriose Higienos normos HN 76:2010 galiojimo metu buvo kalinamas pareiškėjas, yra įrengti skaidraus stiklo langai. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento ginčo laikotarpiu, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko šviesos, dėl to jis buvo prislėgtos nuotaikos, silpo regėjimas. Iš byloje esančių Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos ir Sveikatos priežiūros tarnybos pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nei į Psichologinę tarnybą, nei į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė, jam nebuvo diagnozuoti jokie regėjimo ar kiti sveikatos ar psichologinės būklės sutrikimai, kilę dėl netinkamo natūralaus apšvietimo gyvenamosiose patalpose (b.l. 32-33). Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į pataisos namų administraciją.

Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prasto natūralaus apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, o sanitarinio mazgo įrengimas tinkamai neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Marijampolės pataisos namuose būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Taip pat pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs neilgą pažeidimo trukmę ir pobūdį (minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 paras, ploto pažeidimas buvo nežymus (0,3 kv.m.), o kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, jis kalėjo 32 paras) bei tai, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas sprendžia, kad 150 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O.B.skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti O.B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.