Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. G. priteista R. K. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

K. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugsėjo 3-4 dienomis laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 4 val., būdamas girtas, (duomenys neskelbtini), kietais bukais daiktais (rankų delnais, kumščiais) sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius dėl invalidumo ir senatvės bejėgiškai S. P. , gim. 1921 m(duomenys neskelbtini)d., į galvą, kaklą ir smaugdamas jos kaklą padarė poodines kraujosruvas kairėje kaklo pusėje, apatinio žandikaulio dešinio kampo srityje, dešinėje pasmakrėje, dešinėje speninėje ataugoje, kraujosruvas kairės kaklo pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas abiejų akių obuolių odenose, poodinę kraujosruvą abiejose kaktos pusėse, pereinančią į kairės akies vokus su odos nubrozdinimais, poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, dėl ko nuo mechaninės asfiksijos, suspaudus kaklą, nukentėjusioji mirė.

Teismas neteisingai nustatė jo ankstesnio teistumo išnykimo terminą. Teigia, kad jis anksčiau nebuvo teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl teismas neteisingai taikė BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą ir panaikinti BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. K. G. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas esminių pažeidimų nenustatė.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad K. G. nesutinka su teismo išvada, jog jis nužudė S. P. . Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, daro išvadą, jog netikėti paties nuteistojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiosios R. K. ir liudytojo A. G. parodymais nėra pagrindo, jie visiškai sutampa ir tarp jų nėra esminių prieštaravimų.

K. G. skunde nurodo, kad S. P. tyčia nežudė, ir prašo jo veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad K. G. nužudė S. P. dėl neatsargumo. Priešingai, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad K. G. tyčia nužudė S. P. . Po įvykio kitą dieną K. G., apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad 2007 m. rugsėjo 3-4 naktį su broliu (A. G. ) gėrė alkoholinius gėrimus, dėl to buvo labai girtas, be jokios priežasties rankomis pradėjo mušti S. P. per veidą ir galvą, tačiau kiek sudavė smūgių, neprisimena (t. 1, b. l. 60-61). Tokias pat aplinkybes, taip pat dalyvaujant gynėjui, parodė parodymų patikrinimo vietoje metu ir kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo metu (t. 1, b. l. 64-70, 78-79). K. G. vėliau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją prisipažino padaręs šį nusikaltimą, tačiau teigė, kad S. P. ant galvos galėjo kažkas užkristi (t. 1, b. l. 88-90).

A. G. , ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad 2007 m. rugsėjo 3 vakarą jo brolis K. G. gėrė alų ir degtinę, kartu su S. P. žiūrėjo televizorių. Apie 23.30 val. jis nuėjo miegoti, tačiau apie 3 val. nakties ėjo į tualetą ir sutiko nuteistąjį, kuris pasakė, kad „tavo boba baigiasi, nieko čia nėra, pasilaidok ir viskas“. Po to jis nuėjo prie lovoje gulinčios S. P. , bandė užčiuopti pulsą, tačiau ji nekvėpavo, todėl užrakino duris ir apie tai pranešė pagalbos telefonu, netrukus atvyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 40-45).

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti nuteistojo ir liudytojo A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visiškai sutapo. Liudytojas A. G. patvirtino, kad ryte pamatė gulinčią lovoje S. P. , kuri jau buvo mirusi, jokių kitų pašalinių asmenų namuose nebuvo. Liudytojo A. G. parodymai apie tai, kad kai jis brolio paklausė: „gyvuly, ką tu padarei?“, K. G. jam atsakė: „duok pinigų ir aš dingsiu, o jei ne yra pasamdytas kileris (dyleris) ir tave nužudys, jei mane išduosi“, patvirtina, kad būtent nuteistojo veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais (t. 1, b. l. 42). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. P. nužudė kitas asmuo, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatė, tokio asmens skunde nenurodo ir nuteistasis.

BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Iš Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. G. , apklausiamas teisme kaip liudytojas, BPK 82 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakė duoti parodymus, tačiau sutiko atsakyti į klausimus (t. 2, b. l. 49-50). Iš liudytojo A. G. parodymų teisme matyti, kad jo atsakymai į klausimus yra analogiški kaip ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kada jam buvo išaiškintos BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės. Apeliacinio proceso metu iš gauto A. G. rašto matyti, kad jis atsisako duoti parodymus prieš brolį. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas A. G. Šiaulių apygardos teisme sutiko atsakyti į jam užduodamus klausimus ir į juos atsakė, nors galėjo neatsakyti. Teisėjų kolegijos manymu, apygardos teismas BPK 82 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.

Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš nuteistąjį vartojo psichinę ar fizinę prievartą. Iš byloje esančių dokumentų, apklausos protokolų matyti, kad nuteistojo apklausų metu ir atliekant kitus proceso veiksmus visada dalyvavo gynėjas, jokių pastabų dėl proceso veiksmų neteisėtumo nebuvo pareikšta, todėl nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Nuteistasis apeliaciniame skunde tik deklaratyviai konstatuoja tai, kad neva prieš jį buvo vartojama fizinė (psichinė) prievarta ir padaryti kiti teisės pažeidimai, tačiau jokių tai patvirtinančių įtikinamų įrodymų nepateikia. Nuteistojo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai iš jo paėmė rūbus, o jis liko tik su suplyšusiais skudurais, dėl to jis kentė šaltį ir jį ištiko šokas, neatitinka tikrovės ir yra išgalvoti. Nors K. G. nesutinka su kai kuriais pasakymais, kurių neva nesakė („užmušiau tavo senę“, „baigiasi“, „nieko čia nėra, pasilaidosi ir viskas“, „kileriai užmuš“), tačiau iš liudytojo A. G. parodymų matyti, kad būtent nuteistasis taip pasakė po to, kai pastarasis sumušė S. P. . Teismas neturi jokio pagrindo netikėti ar abejoti minėto liudytojo parodymais.

Nors nuteistasis teigia, kad S. P. galėjo mirti dėl ant jos užkritusių daiktų, tokia jo versija niekuo nepagrįsta. Iš liudytojo A. G. apklausos ir įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad jokių daiktų virš S. P. galvos ant sienos nebuvo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir tarnybinio pranešimo matyti, kad prie spintos galo yra pritvirtintas „Bra“ šviestuvas, tačiau jis pritvirtintas stipriai, todėl nukristi negalėjo (t. 1, b. l. 9, 17). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad S. P. mirė nuo mechaninės asfiksijos, suspaudus kaklą rankų pirštais, nes tai sukėlė kvėpavimo funkcijos nepakankamumą (t. 1, b. l. 21-24). Nuteistasis tik teisme pripažino, kad stipriai purtė S. P. , tuo metu galėjo paimti ir už kaklo. Akivaizdu, kad nuteistasis tokiu būdu siekia priderinti savo veiksmus byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms. Nuteistojo parodymai dėl šių aplinkybių nėra nuoseklūs, todėl jais vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir objektyviai nustatytų įrodymų visumai. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. P. susižalojo krisdama. Byloje nustatyta, kad S. P. dėl senatvės niekur nevaikščiojo, sėdėjo invalido vežimėlyje. Iš liudytojo A. G. parodymų matyti, kad S. P. išvakarėse sužalota nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, K. G. apeliacinio skundo argumentai, kad S. P. mirė nuo sužalojimų, jai nugriuvus arba ant jos galvos užkritus kažkokiems daiktams, yra išgalvoti ir neatitinka ne tik tikrovės, bet ir faktinių bylos aplinkybių.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad po apžiūros tyrėjai paėmė cigaretės nuorūką, 2 litrų talpos indą, pagalvės užvalkalą, elektros laidą (t. 1, b. l. 8-16, 18-19). Nors nuteistasis skunde teigia, kad tyrėjai po įvykio vietos apžiūros taip pat paėmė daiktus, kurie neva buvo užkritę S. P. ant galvos, ir juos matė tyrėjų kabinete, neatitinka tikrovės, nes to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tai, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta ir filmuojama nedalyvaujant nuteistajam ar jo gynėjui, vertinant įrodymus neturi jokios reikšmės, nes įvykio vieta apžiūrima dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl minėtų asmenų dalyvavimas nėra būtinas.

Teismų praktikoje nustatant kaltininko tyčios turinį atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai su­ža­lo­ti gy­vy­bei svar­būs or­ga­nai), nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir jį pa­da­rius ir kt. Iš bylos aplinkybių matyti, kad K. G., nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokė, kad jos veiksmai (mušimas rankomis ir smaugimas) yra pavojingi S. P. gyvybei ir gali sukelti jos mirtį, tačiau ignoravo šią aplinkybę ir vartojo prieš ją pavojingą gyvybei smurtą. Tai rodo, kad nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į S. P. gyvybę, numatė, kad gali jai atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo to, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Šie požymiai būdingi netiesioginei tyčiai. Šią kaltės formą patvirtina K. G. veiksmai padarius nusikaltimą, kai jis nesiėmė jokių priemonių pagalbai suteikti, o išvažiavo dviračiu.

Apygardos teismas nuosprendyje neakcentavo S. P. nužudymo motyvo. Tačiau tai nėra esminis pažeidimas, nes ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis konflikto su nužudytąja priežasčių neprisiminė, nes buvo girtas, vėliau keitė parodymus. Nuteistasis skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad S. P. buvo bejėgiškos būklės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl šios dalies visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. G. žinojo ir suprato, kad smurtauja prieš S. P. , kuri dėl invalidumo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad Šiaulių apygardos teismas, K. G. skirdamas bausmę, iš esmės tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, ir nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas K. G. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatstatomi padariniai, nusikaltimas baigtas. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino K. G. asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jis pripažintas pavojingu recidyvistu BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstai. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. Pasvalio rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 26 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams. K.G. teistumas nebuvo išnykęs arba panaikintas įstatymo nustatyta tvarka. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto c papunktyje (teismas nuosprendyje neteisingai nurodo BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punkto c papunktį) nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, kurie nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, - bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą. 1961 m. BK 8¹ straipsnis numatė tik sunkaus nusikaltimo sąvoką, o labai sunkaus nusikaltimo sampratos jame nebuvo. Tačiau pagal 2000 m. BK 11 straipsnio 6 dalį visi tyčiniai nužudymai yra priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos. Be to, 2000 m. BK 11 straipsnio 6 dalyje ir 27 straipsnyje įstatymų leidėjas akcentuoja padarytą nusikalstamą veiką, o ne sąvokų skirtingumą ar jų interpretaciją. Todėl nepriklausomai nuo to, kad 1961 m. BK nebuvo labai sunkaus nusikaltimo sąvokos, tačiau 2000 m. BK nužudymas yra priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, todėl K. G. pripažintas pavojingu recidyvistu 2000 m. BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu teisingai.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad K. G. galėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu ir pagal 2000 m. BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad pavojingu recidyvistu gali būti pripažintas asmuo, jeigu jis, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. To paties straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Akivaizdu, kad K. G., būdamas anksčiau teistas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį ir turėdamas nepanaikintą ir neišnykusį teistumą už sunkaus nusikaltimo padarymą, vėl padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Todėl K. G. galėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu ne tik pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bet ir pagal to paties straipsnio 2 punktą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsižvelgiant į BK 56 straipsnio 2 dalį pavojingam recidyvistui skiriama griežtesnė bausmė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Todėl teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybės, K. G. už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai griežtesnė už numatytą bausmės vidurkį, teisingai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, K. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiaulių apygardos teismas iš K. G. priteisė nukentėjusiajai R. K. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš K. G. priteistinos neturtinės žalos nustatymo kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nužudytoji S. P. nukentėjusiajai R. K. buvo močiutė. Iš nukentėjusiosios R. K. parodymų matyti, kad ji anksčiau kartu gyveno su močiute ir ja rūpinosi, taip pat rūpinosi laidotuvėmis, todėl dėl jos nužudymo labai sielojosi ir patyrė stresą. Akivaizdu, kad R. K. , būdama artima nužudytosios giminaitė, turėjo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. priteistos neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis arba neteisingas, todėl teisingumo ir protingumo kriterijai nepažeisti. Tai, kad laidojimo kompensaciją gavo nuteistojo brolis A. G. arba nužudytoji prieš mirtį parašė testamentą ir savo turtą paliko kitam žmogui, neįrodo, kad R. K. neturtinė žala priteista nepagrįstai. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto kitų konkrečių argumentų, kuriems esant civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas ar sumažintas. Todėl nuteistojo argumentas, kad nukentėjusioji meluoja ir siekia nepagrįstai prisiteisti neturtinę žalą, yra išgalvotas ir niekuo nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.