Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) atstatyti malkinę vietoje nugriautos, t. y. pastatyti metalinę malkinę ant gelžbetoninio pamato kietam kurui laikyti, atitinkančią statybos techninius reikalavimus, toje pačioje vietoje, kur buvo nugriautoji malkinė – 89 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje pagal pridedamą planą M 1:500, kuris suderintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2008 m. lapkričio 21 d., žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8; 2) nurodyti, kad Administracijai neįvykdžius sprendimo, pareiškėja turi teisę atlikti tuos veiksmus pati ir kartu išieškoti iš Administracijos reikiamas išlaidas – 14 404 Lt (4 172 Eur) (b. l. 1–4).Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis. Butas šildomas krosnimi, kūrenamas tik kietu kuru (anglimi, malkomis). Pareiškėja tvirtino, jog neturi nei techninės, nei finansinės galimybės įrengti kitokią šildymo sistemą. Taip pat nurodė, kad namo, kuriame yra minėtas butas, kieme stovėjo sandėliukai. Kietas kuras buvo laikomas viename iš nurodytų sandėliukų, pažymėtame miesto plane. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie žemės sklypą su statiniais 6.1 punkte nurodytas įregistruotas servitutas – teisė neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais 89 kv. m ploto dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8. Pareiškėja pabrėžė, kad 2013 m. gruodžio 3 d. sandėliukas buvo nugriautas, jame buvusios jai priklausiusios lentos išvežtos, o maišai su anglimi dingo. Griovimo darbus atliko UAB „Grinda“. Pareiškėjos teigimu, nugriovus sandėliukus, minėtu butu negalima naudotis pagal paskirtį. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad sandėliukais Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) susidomėjo 2010 m. rugsėjo mėn., kai nusprendė ruošti projektą namo statybai (šis namas dabar jau pastatytas), ir siekė sandėliukus nugriauti. Pareiškėja, gindama savo interesus, kreipėsi į įvairias institucijas, Savivaldybę, tačiau pastaroji pradėjo psichologinę ataką, laiškuose grasino pareiškėjai baudomis ir sandėliuko nugriovimu. Pareiškėja kartu pažymėjo, kad atsakovas ne tik nesupažindino jos su sprendimu nugriauti sandėliuką, bet ir neįspėjo apie griovimą. Pareiškėjos manymu, tokie Administracijos veiksmai laikytini neteisėtais, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginti žalą.Atsakovas ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 94–101) prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.Administracija paaiškino, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausytų ne daugiabučiame name esantys statiniai ar kitos patalpos, todėl pareiškėja, visų pirma, turėtų pagrįsti savo reikalavimo teisę šioje byloje. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-8526-596/2014 pagal pareiškėjos I. A. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šioje byloje pareiškėja teismo prašo priteisti 232 000 Lt turtinei žalai, 120 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išreikalauti iš atsakovo dokumentus (administracinius sprendimus), kurių pagrindu 2013 m. gruodžio 3 d. buvo nugriautas sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini) namo kieme. Šiuo aspektu Administracija akcentavo, kad pareiškėja nurodo analogišką skundo dalyką ir pagrindą, tik žalos atlyginimui prašo priteisti pinigų, o šioje byloje – prašo pastatyti malkinę-sandėliuką arba atlyginti tokio sandėliuko pastatymo išlaidas. Nors pareiškėja galutinį prašymą teismui formuluoja kaip įpareigojimą atlikti veiksmus bei atlyginti patirtą žalą, Administracija pabrėžė, kad administracinėje byloje Nr. I-8526-596/2014 pareiškėja prašo atlyginti žalą tais pačiais pagrindais. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Administracija tvirtino, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra pagrindas palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą. Administracija taip pat nurodė, kad įvertinus tai, jog sandėliukai kėlė grėsmę aplinkiniams, nebuvo remontuojami ir prižiūrimi, Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrius organizavo jų nugriovimą, o 2013 m. gruodžio 3 d. UAB „Grinda“ darbuotojai pagal Administracijos Aplinkos energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus užsakymą likvidavo avarinės būklės sandėliukus, esančius (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Pažymėjo, kad griaunant sandėliukus nereikėjo rengti supaprastinto griovimo aprašo ir gauti tam rašytinį pritarimą. Kartu pabrėžė, kad pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, turi įrodyti žalą, ją sukėlusio asmens neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi visų būtinų ir įmanomų veiksmų, siekiant, kad naudotojai suremontuotų arba nugriautų sandėliukus, kurie kėlė grėsmę aplinkiniams. Tačiau, naudotojams neįvykdžius savo pareigos, Administracijos darbuotojai, gindami viešąjį interesą ir siekdami išvengti nelaimės, nugriovė sandėliukus. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikė taip, kaip ją įpareigoja teisės aktai – gynė viešąjį interesą, ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, t. y. nepažeidė jokių galiojančių norminių teisės aktų reikalavimų bei pareiškėjos interesų, todėl atsakovo atsakomybė negali kilti, nes nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Administracijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Be to, Administracija pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog ji buvo teisėta vieno iš sandėliukų naudotoja. Atitinkamai Administracija, nugriaudama sandėliukus, nepažeidė pareiškėjos nuosavybės teisių, nes sandėliukai jai nepriklausė, o butas, esantis (duomenys neskelbtini) name, ir toliau priklauso pareiškėjai nuosavybės teise. Šiame kontekste Administracija kartu atkreipė dėmesį į tai, jog iš į bylą pačios pareiškėjos pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad jai nuosavybės teise priklauso ir rūsys, todėl pareiškėja neprarado galimybės jame sandėliuoti jai reikalingą turtą. Administracija taip pat pažymėjo, kad sandėliukai buvo nugriauti dėl jų avarinės būklės, tačiau pareiškėja šiuo atveju prašo jai pastatyti naują sandėliuką-malkinę. Negana to, pareiškėja nepagrindžia ir antrojo reikalavimo, kad būsimos išlaidos sudaro 4 172 Eur: šiuo atveju nesudarytas sandėliuko-malkinės brėžinys, darbų sąmata, neįrodytas reikalingų prašomų priteisti išlaidų pagrįstumas ir realumas.